1. Labai apsidžiaugiau sužinojęs, kad, minėdami 500 metų sukaktį nuo šv. Ignaco gimimo (1491) ir 450 metų nuo Pauliaus III bulės “Regimini Militantis Ecclesiae” (1540.09.27), patvirtinusios Jėzaus Draugiją, jūs paskelbėte “Ignaco metus”, prasidedančius 1990 rugsėjo 27 d. ir pasibaigiančius 1991 m. liepos 31d., kurią 1556 m. Šventasis Steigėjas mirė Romoje, savo mažame kambarėlyje prie Kelrodės Marijos (Madonna della Strada) koplyčios.
Man labai malonu sužinoti, kad tokie svarbūs įvykiai bus paminėti ne tik išorinėmis šventėmis, bet ypatingai, kad atnaujinsite Jėzaus Draugijos vienuoliškąjį gyvenimą ir apaštalinį uolumą, kad galėtumėte dar sėkmingiau vykdyti tai, ką šv. Ignacas darė ir skatino daryti.
Gesu Bažnyčia Romoje (vidus)
Sąmoningai žinodamas glaudžius ryšius, pririšančius Jėzaus Draugiją prie Apaštalų Sosto, aš pats dvasiškai jungiuosi su visomis šventėmis, remdamas šiuos uolius planus ir lydėdamas juos savo malda.
2. Šv. Ignaco gimimo sukaktis primena kelią, kuriuo šis maldininkas (kaip jis save mėgo vadinti) ėjo, vedamas savo Viešpaties, istorijos ir žmogiško likimo Valdovo. Buvęs žemiško valdovo drąsus riteris, jis tampa amžinojo Karaliaus Jėzaus Kristaus didvyrišku riteriu. Žaizda Pamplonoje, ilgas gydymasis Lojoloje, jo svarstymai ir mąstymai malonės įtakoje, skirtingiausios minčių būklės, per kurias jo dvasia perėjo - visa tai jame brandino esminį atsivertimą: nuo šio pasaulio svajonių į visuotinį pasiaukojimą Kristui, ištartą prie Montserrato
Marijos kojų ir išsivysčiusį rekolekcijomis Manresoje.
Maldininkas nukeliavo į savo Viešpaties šalį. Bet dieviškasis Karalius nenorėjo, kad Ignacas liktų Jeruzalėje. Ilgi mokslo metai Barcelonoje, Alkaloje, Salamankoje ir Paryžiuje padėjo Ignacui suprasti, kad tvirtas intelektualinis ir dvasinis pasiruošimas yra reikalingas veiksmingam apaštalavimui, kurį jau buvo numatęs plėsti drauge su pagalbininkais, uždegtais ta pačia antgamtine dvasia ir tokiu pat teologiniu pasiruošimu. Todėl Paryžiuje aplink save surinko pirmuosius savo bendrus. Kartu su jais 1534 m. rugpjūčio 15 d. Montmartre koplyčioje padarė skaistybės ir neturto įžadus su pažadu keliauti į Šventąją Žemę ir ten apaštalauti.
Tačiau 1537 m. tarp Venecijos ir Šventosios Žemės neplaukė laivai dėl laivybos srityse vykstančio karo. Taigi Ignacas pakluso Viešpačiui, kuris norėjo jį ir jo draugus turėti Romoje arti popiežiaus. Popiežius juos priėmė į savo tarnybą, tad gimstanti Jėzaus Draugija įsikūrė ant ypatingų pamatų — ištikimybės Bažnyčiai. Ignacas, taip labai norėjęs pasilikti Šv. Žemėje “sieloms padėti”, skelbdamas Įsikūnijimo paslaptį, pirmąją savo Eucharistiją aukojo Kalėdų naktį prie Prakartėlės relikvijos Marijos bazilikoje (Santa Maria Maggiore) Romoje.
3. Ištikimas Jėzaus Draugijos narių paklusnumas apaštalo Petro įpėdiniui visuose savo darbuose buvo aiškiai išreikštas minėtoje 1540-ųjų metų bulėje “Regimini Militantis Ecclesiae” ir pakartotas Juliaus III bulėje “Exposcit Debitum” 1550 m. liepos 21 d. Joje teigiama, kad darantysis įžadus Jėzaus Draugijoje “šalia įprastinių trijų įžadų dar įsipareigoja ypatingu įžadu vykdyti visa tai, ką dabartinis ar būsimas Romos popiežius įsakytų apie sielų pažangą ir tikėjimo skleidimą; ir mes būsime įpareigoti tuoj pat keliauti, be jokių aiškinimusi ar išsisukinėjimo, kiek nuo mūsų priklauso, į bet kurią vietą, į kurią jis nuspręstų mus siųsti”.
Šiam įžadui ištikima Jėzaus Draugija apaštalavo Europoje, ypač sulaikydama protestantizmo sklidimą ir įgyvendindama Tridento susirinkimo nutarimus, taip pat ir kituose žemynuose nuo tolimiausių Rytinės Azijos sričių ligi ką tik atrastų naujų šalių Amerikose, skleisdama tikėjimą pamokslais, mokslu, nuostabiais visuomeniniais laimėjimais ir visokiais kitais apaštalavimo būdais.
Ignacas pakluso Viešpačiui, kuris norėjo jį ir jo draugus turėti Romoje arti popiežiaus. Popiežius juos priėmė į savo tarnybą, tad gimstanti Jėzaus Draugija įsikūrė ant ypatingų pamatų — ištikimybės Bažnyčiai.
Tokia ištikimybė Apaštaliniam Sostui, vykdant jėzuitams patikėtus uždavinius, neišvengiamai buvo proga kliūtims ir užpuolimams iš Bažnyčios priešų, kuriems pasisekė pasiekti Draugijos uždraudimą. Tačiau, nuostabiu Apvaizdos planu išlaikyta Gudijoje, ji vėl kėlėsi garbingos atminties Pijaus VII nuosprendžiu. Savo 1814 m. rugpjūčio 7 d. bulėje “Sollicitudo Omnium Ecclesiarum” jis sakėsi nebenorįs didelių audrų mėtomam Petro Laivui nebesuteikti tokių gabių irkluotojų talkos.
Draugija tada ėmėsi apaštalinio darbo pamokslais, mokyklomis, moksliniu darbu, visuomenine veikla, misijomis bei rūpesčiu varguoliais, kenčiančiais, visuomenės pakraščiuose gyvenančiais.
Ir šiais laikais Draugija rūpestingai ir apgalvotai grumiasi su šiandienine tragiška karo tremtinių problema ir, tinkamai viską ištirdama, stengiasi suderinti tarnybą tikėjimui bei ugdyti teisingumą pagal Evangeliją. Visai teisingai mano pirmtakas Paulius VI sakė: “Visur Bažnyčioje, net ir ten, kur sunkumai didžiausi, ideologijų sankryžose, visuomeninių srovių apkasuose, kur žmonijos poreikiai dega ir kur amžinoji Evangelijos žinia susitinka, ten visuomet jėzuitai pribuna” (kalba, pasakyta 1974 m. gruodžio 3 d., ASS 66, 1974, p. 718).
Didelį skaičių šv. Ignaco sūnų Bažnyčia pakėlė į altoriaus garbę. Nesuskaitomi tie, kurie drąsiai dirbo Viešpaties vynuogyne. Draugijos praeitis tikrai garbinga. Tegul jos atmintis paskatina visus dosniai atnaujinti uolumą, visuomet ištikimą meilės ir tarnybos pareigą Šv. Petro Įpėdiniui.
Apaštalinė ugnis, kuria plakė šv. Ignaco širdis, buvo perteikta ir jo įsteigtai Draugijai, jau daugiau kaip 450 metų tarnaujančiai Bažnyčioje. Toji ugnis, pagrįsta vidine dvasia, uždegė šventąjį Steigėją ir jo dvasinius sūnus, duodama vaisingumo jų apaštaliniams darbams.
Dešimtoje Konstitucijų dalyje apie būdus išlaikyti ir ugdyti Draugiją, kad ji nuolat siektų savo tikslo, šv. Ignacas rašė: “Priemonės sujungti žmogiškąjį įrankį su Dievu ir tokiu būdu nuteikti jį, kad dieviškoji Jo ranka galėtų lengvai juo pasinaudoti, yra veiksmingesnė negu tos, kurios įrankį nuteikia žmonių atžvilgiu... nes tai vidinės dovanos, kurios išorines priemones nukreipia į siekiamą tikslą”.
Dar prieš tai, kai šias Konstitucijas rašė, šv. Ignacas tą pačią tiesą patyrė po Manrėsos, tuoj po atsivertimo. Kasdien ilgas valandas meldėsi, net ir dalį nakties. Malonės veikimu ir ypatingų mistinių dovanų dėka įvyko tas vidinis persikeitimas, kuris atsispindi toje nuostabioje “Dvasinių lavybų” knygutėje. Jis buvo pirmasis tų “Dvasinių lavybų” rekolektantas ir tapo tikrai dvasingas žmogus.
Vėliau jis, būdamas universitete ir paskui apaštalaudamas, turėjo kasdieninės maldos laiką riboti. Tačiau žinome, kad jis visuomet maldai skirdavo tinkamą dienos dalį. Iš tos dalelės jo “Dvasinių užrašų”, kurie mums išliko, atrodo, kad eidamas Generolo pareigas, Ignacas buvo įpratęs kas rytą melstis, prieš švęsdamas Eucharistiją (Mišias), paskui dvi valandas melsdavosi, nenorėdamas tuo metu būti pertrauktas.
Eucharistijos šventimas buvo jo maldos širdis ir proga artimiausio bendravimo su Dievu, dažnai lydima mistinių dovanų. Prie Eucharistijos atnešdavo savo rūpesčius ir intencijas, kurių jam, vadovaujančiam Draugijai, netrūko; Eucharistijoje sulaukdavo šviesos ir įkvėpimo, kurie jį vedė ištikimai vykdyti Dievo tikslus.
Visai suprantama, kad po Eucharistijos šventimo ir maldai skirto laiko jis gyvendavo visą dieną nuolatinėje vienybėje su Dievu, patirdavo jo buvimą, matydavo jį kiekviename dalyke ir kiekviename įvykyje, liūdname ar linksmame. Visi, su juo turėjusieji kokių nors reikalų, liudija, kaip neįtikėtinai lengvai jis galėdavo susikaupti, rūpindamasis kasdieniniu darbu, ir spręsti antgamtine šviesa. Jam virto tikrove T. Jeronimo Nadalio žymi ignaciško dvasingumo santrauka: “Būti kontempliatyviais veikloje”.
5. Šv. Ignacas buvo ne tik pamaldus, bet maldos mokytojas, norintis ir kitus įvesti į “kontempliaciją veikloje”.
Tai yra aprašyta jo “Dvasinėse lavybose”, atspindinčiose jo asmeninę patirtį, kuriomis pasinaudojo kitus auklėti, pradedant pirmaisiais savo bendrais. Taigi jis norėjo, kad pirmoji įstojančiojo į Draugiją patirtis būtų mėnesio ilgumo rekolekcijos, dedančios tvirtą pagrindą kiekvieno asmens dvasingumui.
Todėl visą vienuolišką gyvenimą jėzuitas yra kviečiamas kiekvieną dieną paskirti pakankamai laiko asmeninei maldai ir dalyvauti Eucharistijoje, kuri, kaip ir šv. Ignacui, yra nepamainomas maistas dvasiškai augti.
Šv. Ignacas neįsakė ilgai melstis; jis tvirtai teigė, kaip jau “Dvasinėse lavybose” sakyta, kad reikia apsimarinti kiekvienose sąlygose, nes savo aistrų nugalėjimas padeda susivienyti su Dievu. Todėl jis taip vertino dukart per dieną atliekamą sąžinės sąskaitą, kad širdis būtų dar tyresnė ir nusiteikusi vienytis su Dievu.
Šv. Ignaco sūnūs yra pašaukti į tokį idealą ne tik savo dvasinei naudai, bet kad jie taptų maldos mokytojai kitų tarnyboje. Šv. Ignaco lavybos ir ignaciškas dvasingumas visuomet buvo labai vertinami Bažnyčioje, kaip liudija įvairūs popiežių dokumentai nuo pirmojo, patvirtinančio lavybas (rekolekcijas) “Pastoralis Officii” (Paulius III, 1548 m. liepos 31 d.) iki enciklikos “Menti Nostrae” (Pijus XI, 1929 m. gruodžio 20 d.). Tai patvirtina begalės dvasininkų ir pasauliečių, kurie iš tų dvasinių lavybų pradėjo ar atgaivino savo dvasinį gyvenimą. Todėl šv. Ignaco sūnūs turi ypatingą pareigą neapleisti tokių brangių šventėjimo priemonių, kurias Apvaizda patikėjo Draugijai Dievo Tautos labui. Tad pritariu ir skatinu šioje srityje keliamus sumanymus, vykdomas studijas ir santraukinius kursus, siekiant surasti šių dienų klausimams ir poreikiams tinkamus atsakymus.
6. Ignaciškų sukakčių iškilmės gražiai sutampa su II Vatikano susirinkimo užbaiga — šį susirinkimą įgyvendinti yra mano pastoralinė atsakomybė. Todėl man labai rūpi jums priminti tą specialų įpareigojimą, gautą iš mano pirmtako Pauliaus VI: “gyvai ir bendromis jėgomis kovoti prieš ateizmą”, kuris yra “baisus pavojus visai žmonijai” AAS 57, 1965, p. 514). Šis įpareigojimas jus ypatingai liečia, kai griūvančios ateistinės ideologijos iškelia visai naują padėtį. Kaip anksčiau kita proga esu minėjęs: “Bažnyčia šiandien tikisi, kad Draugija veiksmingai prisidės prie II Vatikano susirinkimo nutarimų įgyvendinimo, lygiai kaip šv. Ignaco laikais ir po jų Draugija panaudojo visas priemones Tridento susirinkimo nuosprendžius skleisti ir pritaikyti bei reikšmingu būdu talkinti Romos Popiežiui jo visuotiniame mokymo darbe” (AAS 74, 1982, p. 557). Ir aš pats šį lūkestį patvirtinau, atidarant jūsų 33-čiąją Generalinę Kongregaciją. Tada jus kviečiau “vis labiau įsitraukti į II Vatikano susirinkimo skatintas kryptis: ekumenizmą, gilesnį pokalbį ir ryšius su nekrikščioniškomis tikybomis bei Bažnyčios dialogu su įvairiomis kultūromis” (Insegnamenti VI, 2, 1983, p. 341).
7. Šiuos svarbius planus įvykdyti tepadeda jums Švenč. Marijos motiniška globa, nes ji palaikė ir apšvietė jūsų Steigėją jo kelionėje. O šv. Ignaco asmeninė patirtis, jo Dvasinių lavybų mokymas, Konstitucijos ir Draugijos veikimo būdas yra niekas kitas, kaip “būdas pasiekti Dievą” (Instituto formulė, 1), “didesnės tarnybos ir didesnės Kristaus, mūsų Viešpaties, šlovės būdas” (Konst. 618), “maldininko kelias”, kuris ir šiandien Šventosios Dvasios malone tęsia Viešpaties misiją šių laikų Bažnyčioje. Ar mus nustebina, kad šv. Ignacas savo gyvenimo kelią ėjo Palaimintosios Mergelės akivaizdoje?
Šv. Ignaco lavybos ir ignaciškas dvasingumas visuomet buvo labai vertinami Bažnyčioje.
Kelrodės Marijos (Madonna della Strada) užtarimu — jos koplyčią Romoje aplanko tikintieji, atėję prie šv. Ignaco maldininko kapo — tegul po visą pasaulį išsiplėtusi Jėzaus Draugija būna nenuilstamai ištikima savo apaštalinei misijai: “visuomet prieš akis turėti
Dievą ir šio Instituto prigimtį”, t.y. dosniai įsipareigoti “po kryžiaus vėliava Viešpačiui ir jo Vietininkui žemėje” (Instituto formulė, 1).
Užtikrindamas gausias dieviškas malones, nuoširdžiai jums ir visiems taip vertingiems Jėzaus Draugijos nariams suteikiu ypatingą Apaštališką Palaiminimą.
Vatikane, 1990 m. liepos 31, šv. Ignaco Lojolos dieną.
Jonas Paulius II