Kun. S. Tamkevičius, S.J.
T. Stanislovas Gruodis, S.J.
Tėvas Stanislovas Gruodis, S.J., gimė 1896 m. vasario 12 d. Pabaisko parapijoje (Ukmergės apskr.), Bogužiškių kaime. Jo tėvai buvo giliai religingi ir augino gausią šeimą — keturis sūnus ir keturias dukras. Motina Stasiuką paruošė pirmajai išpažinčiai ir Komunijai. Ukmergės mokykloje mokiniai buvo rusinami: skiepijama ištikimybė carui ir šlovinami rusų užkariavimai. Lankydamas Ukmergės gimnaziją,
Stanislovas daug dėmesio skyrė dvasiniam gyvenimui; jį žavėjo kunigo idealas. 1915 m. jam teko pasitraukti su daugeliu kitų lietuvių į Voronežą. Čia aukso medaliu baigė gimnaziją, bet pasirinko ne kunigystės, o pasauliečio kelią: Petrograde pradėjo studijuoti mediciną. Labai greitai suprato, kad ne čia jo kelias; jaunuolio mintys pastoviai krypsta į kunigystę. 1918 m. per frontą Stanislovas grįžta į Lietuvą. Čia mokytojauja, dalyvauja Steigiamojo Seimo veikloje ir galutinai apsisprendžia tapti kunigu. 1922 m. įstoja į Kauno Vytauto Didžiojo universiteto Teologijos - Filosofijos fakultetą. Idealistui jaunuoliui čia viskas patinka: ir griežta Seminarijos tvarka, ir bičiuliški tarpusavio santykiai.
1925 m. birželio 25 Stanislovas gauna kunigystės šventimus, o sekančiais metais siunčiamas į Vokietiją studijuoti moralinės teologijos. Čia Dievas jauną kunigą pakviečia dar labiau siekti krikščioniškų vertybių: 1927 m. Zerenberge pradeda noviciatą Jėzaus draugijoje. Po dvejų metų Valkenburge (Olandijoje) padarė pirmuosius vienuoliškus įžadus. Studijos 1932 m. buvo apvainikuotos daktaratu. Sugrįžęs į Lietuvą, tais pačiais metais pradeda dėstyti moralinę teologiją Kauno Vytauto Didžiojo universitete. Darbą lydėjo sėkmė.
1937 m. atlikęs tercijatą, T. Stanislovas padarė galutinius įžadus Jėzaus draugijoje ir savo priesaikai išliko heroiškai ištikimas per visą gyvenimą. 1941 m. T. Stanislovas paskiriamas Lietuvos jėzuitų provincijolu ir kartu laikinai eiti Kauno Kunigų seminarijos rektoriaus pareigas. Baigiantis karui ir sovietams vėl okupavus Lietuvą, T. S t. Gruodis vėl paskiriamas Kauno Kunigų seminarijos rektoriumi. Tie metai Kunigų seminarijai buvo nepaprastai sunkūs: pastatus užėmė kariškiai, dėstytojai ir auklėtiniai buvo tardomi ir suiminėjami. Gindamas profesūrą ir klierikus nuo sovietinės valdžios terorizavimo, T. St. Gruodis užsitraukė NKVD nemalonę. Vieno tardymo metu sunkiai susirgo, mėnesį gydėsi ir pasitraukė iš rektoriaus pareigų, nors moralinę teologiją dar kelerius metus dėstė, kol galutinai buvo išvytas ne tik iš Seminarijos, bet ir iš Kauno. Ilgą laiką gyveno Skirsnemunėje (10 m.) ir Balninkuose (20 m.). Kiek leisdavo sveikata, padėdavo klebonams sielovadoje.
Tikriausiai ligos kryžius T. Stanislovą išgelbėjo nuo lagerių ir Sibiro. Keturiasdešimt metų Sibiro tremtį jis išgyveno Lietuvoje ir kantriai nešė jos kryžių, kol 1990 m. lapkričio 1 d., bučiuodamas savo vienuoliškųjų įžadų kryžių, atidavė į Tėvo rankas savo sielą.
T. Stanislovas Gruodis prieš karą išleido krikščioniškos etikos vadovėlį: “Laikykis įsakymų”, o studijoje “Negimusios gyvybės panaikinimas” nagrinėjo šią problemą krikščioniškos moralės šviesoje. Dar nebuvo galimybės išleisti T. Stanislovo knygas: “Nuošalusis Taboras”, “Kelias į šviesą” ir “Šviesa iš aukštybių”. Savo paskaitomis ir knygomis T. St. Gruodis formavo ne tik Lietuvos kunigų, bet ir visos tautos dorovę. Savo asmeniniame gyvenime įgyvendinęs aukšto dvasingumo reikalavimus, T. Stanislovas lieka negęstančiu žiburiu ne tik Jėzuitų draugijos nariams, bet ir visiems, kurie ieško kelių į krikščioniškąjį dvasingumą.