Vytenis Statkus
Prieš 67 metus Kaune pradėjo veikti jėzuitų gimnazijos užuomazga — pirmoji klasė. Jau visai išaugusios gimnazijos veikimą, vos 16 metų praslinkus, užgniaužė Lietuvą užplūdusi sovietinė okupacija. Lyginant su šimtmečius trukusias tradicijas turinčiomis mokslo ar mokymo institucijomis, tai tragiškai trumpas, nedaug galėjęs duoti laikotarpis.
Gyvenimas parodė, kad Kauno jėzuitų gimnazija savo egzistavimą visiškai pateisino. Būtų nerealu ir nekuklu gimnazijos įtakai priskirti kurių nors jos alumnų pasiekimus gyvenime, tačiau būtų lygiai taip pat neteisinga nutylėti jos įtaką jų asmenybes formuojant.
Šio meto Lietuvos gyvenimo įvairiose srityse vienas iš didžiausių autoritetų, o gal ir didžiausias autoritetas, yra kardinolas Vincentas Sladkevičius — Kauno jėzuitų gimnazijos alumnas. Jėzuitai už jį nuopelnų nesisavina, bet kad jo asmenybė formavosi jų įtakoje, paneigti negalima.
Dar Lietuvoje, o geresnę atmintį turinčių asmenų ir dabar, mėgstama žnybtelti: “savo pačių ir kitų mokyklų nesuvaldomus padaužas tėvai siųsdavo į jėzuitų gimnaziją; tai ir tu buvai geras ‘paukštelis’, jei ten mokeisi”. Jei taip tikrai buvo, tam turėjo būti pagrindo, nes ir be drastiškų drausminimo priemonių tokie “paukšteliai” prisitaikydavo prie gimnazijoje vyravusios dvasios. Ten buvo ne vien teikiamos įvairių mokslo doktrinų žinios, bet buvo ugdomas ir charakteris, katalikybės dėsnių nuodugniu pažinimu paremta moralė, kolegiškas solidarumas, atsakingumas už savo elgesį. Išaugę, sustiprėję, gerieji asmenybės bruožai pradeda užimti neigiamųjų vietą. Taip išugdytos asmenybės sudaro geriausią pagrindą bet kuriai sveikai visuomenei, nesvarbu ar jos būtų vadovaujančiuose savo profesijų postuose, ar tik sąžiningai savo kuklų darbą dirbantieji eiliniai.
Prisimenant Kauno jėzuitų gimnaziją, pridera prisiminti ir įvertinti joje dirbusius, ją beveik iš nieko sukūrusius. Pirmoje vietoje reikia paminėti visų su gilia pagarba prisimenamą Rektorių tėvą Joną Kipą, S.J., jo gimtąja vokiečių kalba buvusį vadinamą Johannes Kipp, S.J. Savo taktu, sugebėjimais, meile jaunimui ir administraciniais sugebėjimais jis buvo nusipelnęs visų jam mielai pripažįstamą ir neginčijamą autoritetą. Jam artimai talkino tuo metu dar labai negausūs lietuviai jėzuitai tėvas Benediktas Andruška, S.J., tėvas Jonas Paukštys, S.J., tėvas Jonas Bružikas, S.J. Dauguma jaunųjų savo amžiumi mokytojų buvo vokiečiai klierikai, aplietuvintomis pavardėmis, Fulstas, Behlau, Sunderis, Austas, Andritzkis. Tokių pat jaunų jėzuitų tarpe buvo Rimkevičius, Beleckas, Krištanavičius, Kubilius ir kiti, vėliau tapusieji jau visai “sulietuvėjusios” jėzuitų Lietuvos provincijos šulais. Nemaža pavardžių laiko slinktis yra išdildžiusi iš atminties, bet jų darbai yra išlikę jų mokiniuose, tebedirbančiuose “ad maiorem Dei gloriam” ir Tėvynės Lietuvos naudai.