KUN. J. LAURIŪNAS. S.J.
Įdomu, kaip būtų susiklostęs mūsų tautos ir lietuvių kalbos likimas, jei nebūtų buvę Vilniaus universiteto... O jo tikrai nebūtų buvę (16 šmtm.), Vilnius nesipuoštų gražiu ištisu kvartalu, jei nebūtų buvę šv. Ignaco, kuris įsteigė sambūrį, pavadinęs jį “Jėzaus kuopa”, o istorija šį sambūrį pavadino jėzuitais. Mes, lietuviai, esam skolingi šiai neeilinei asmenybei, ispanui, tikriau baskui, kurio bendraminčiai dirbo Lietuvoje, be universiteto įsteigę čia kelias kolegijas — vid. mokyklas.
Savo atsiminimuose Ignacas rašo, kad jis mėgdavo žiūrėti į žvaigždėtą dangų. Jis galėdavo ištisas valandas žvilgsniu klaidžioti po mirgantį dangaus skliautą, ir tai pakeldavo jo sielą. Ši detalė galbūt padės kiek suprasti tą žmogų ir jo užmojus.
Jėzuitų generolas Peter-Hans Kolvenbach su lietuviais jėzuitais Čikagoje Jono Tamulaičio nuotr.
Jis gimė 1491 m. Lojolos gyvenvietėje, tiksliau pilyje. Užaugo dvaro aplinkoje. Savo savarankišką gyvenimą pradėjo kaip Navaros kunigaikščio armijos karininkas. Šį laikotarpį prismindamas, rašo, kad pirmasis jo gyvenimo ketvirtis priklausė “pasaulio tuštybei”.
Jo gyvenimui lemiamą įtaką turėjo mūšis prie Pamplonos, Navaros sostinės. Čia parodė daug narsumo, buvo sunkiai sužeistas į koją. Ilgas gulėjimas lovoje buvo puiki proga gilesniems apmąstymams, apsiskaitymui. Jam į rankas pateko religinių knygų. Jis perkainavo visas žinomas vertybes ir nusprendė ieškoti to, kas pastovu, tikriausia, amžina. Jo žvilgsnis klajodavo padangių žvaigždėtuose plotuose, jo sielon užklysdavo mintis apie Dievą. Iki šiol tarnavęs žemiškam valdovui, nusprendė tarnauti dangaus Valdovui. Pasveikęs nuvyksta į ispanų tautos šventovę Montserrat, pas benediktinų vienuolį atlieka išpažintį iš viso gyvenimo, prie stebuklingo Marijos paveikslo pakabina savo šarvus — kardą ir, apsivilkęs prastu drabužiu, kiek raišuodamas, pasileidžia kelionėn kaip Dievo riteris ir maldininkas. Tai tarsi Don Kichotas, tik su aukštesniu idealu.
Panoro būti atsiskyrėliu. Manrėsos kalne pasirinko olą. Čia galutinai apsisprendė ir subrendo, čia patyrė sunkių dvasinių kovų, čia suprato, kad šventumo pagrindas — ne išorinis griežtumas, bet vidinis apsivaldymas, vidinė asmens pusiausvyra. Suprato valios svarbą, siekiant aistrų apvaldymo ir vidinės harmonijos minčių bei jausmų pasaulyje. Fizinį ištvermingumą vertino kaip priemonę aukštesniam tikslui. Pajuto ypatingą pamaldumą į Kristų.
Pasinaudodamas savo asmenine patirtimi, parašė knygutę "Dvasinės pratybos". Tai tarsi vadovėlis — kaip susitvarkyti save, kaip pažaboti vaizduotę, kaip įkinkyti valią, kaip melstis. Ši knygutė skirta ne pasiskaitymui, bet praktikai, kaip plaukimo vadovėlio nauda patiriama ne kambaryje, bet vandenyje. “Dvasinių pratybų” programa numatyta 30-čiai dienų.
Ignacą vargino klausimas: ko Dievas nori iš jo? Kokia yra Dievo valia jo atžvilgiu? Ko Dievas laukia iš jo šiuo ar kitu atveju? Ši mintis jam vis nuolat iškildavo. Tai Ignaco širdies bruožas. Visą gyvenimą jis nuolat klausė maldoje: Viešpatie, ką turiu daryti, kokiu keliu eiti?
Ir jis nusprendžia studijuoti teologiją. 33 metų vyras sėda į mokyklos suolą kartu su vaikais mokytis lotynų kalbos... Tai nebuvo lengva, bet jis kantriai viską pakėlė. Paskui aukštesnės studijos Paryžiuje, kur suranda vienminčių pamaldžių draugų, kurie ir sudaro busimosios “Jėzaus Draugijos” branduolį. 1540 m. popiežius patvirtina šį sambūrį, kuris įsipareigoja dirbti Bažnyčios labui ir pažada griežtą paklusnumą popiežiui.
Nuo dabar Ignacas visas savo likusio amžiaus (16 metų) jėgas skiria šiam sambūriui. Mirė 67 metų amžiaus. Išryškėja jo organizaciniai gabumai, pasirodo nepaprastas darbštumas ir uolumas. Jo laiškai, rašyti įvairiems asmenims, sudaro 12 tomų. Be darbo, daug laiko skyrė maldai; besimelsdamas priimdavo įvairius sprendimus. Pasižymėjo didele meile žmonėms, tiek saviems, tiek svetimiems. Jo taisyklė buvo: "Nepaisyk artimo klaidų. Būk visada pasirengęs jį pateisinti. Būk greitas vien save kaltinti”. Turėjo patrauklumo dovaną, mokėjo bendrauti su žmonėmis. Jo šūkis: tarnauti, tarnauti. Versmė, iš kurios tryško jo uolumas, darbštumas ir meilė, buvo tarnavimo mistika.
Nežiūrint savo asmenybės nepaprasto kilnumo, Ignacas buvo kai kurių žmonių nesuprastas — vadinamas intrigantu, fanatiku, garbėtroška, diktatoriumi. Tai kalbos žmonių, pažinojusių jį iš tolo: panašios kalbos gali būti ir neregių apie spalvas...
Daug knygų yra parašyta apie jį, mėginta įspėti jo asmenybės mįslę. Ryškiausias Ignaco bruožas: jis buvo žmogus, giliai giliai atsiskleidęs amžinybei, giliai įaugęs į Dievą, kasdienybės darbuose visur Jį jautęs ir iš Dievo artumo patyręs gilų džiaugsmą. Ši būsena buvo jo kelio pabaigoje, o ne pradžioje: tai buvo
Dievo dovana ir kartu jo didelių pastangų, didelės ištikimybės Dievui vaisius. Kas buvo Ignacas, kokia didi asmenybė, gali mums pasakyti ir žymusis dailininkas Rubensas, gimęs po Ignaco mirties 21 metais ir nupiešęs jo paveikslą. Jame matome, kaip šventasis pagydo velnio apsėstąjį. Ignacas žinojo, kokios tamsios jėgos gali pavergti žmogų. Savo knygutėje “Dvasinės pratybos” jis nurodo kelią išsivaduoti. Ar šių dienų žmogui tai ne aktualu? Ar jis nevergauja žemiems pradams ir tamsioms jėgoms? Genialusis Rubensas suvokė, kuo didis Ignacas ir ką jis mums primena.
Ignacas paliko savo kūdikį — Jėzaus Draugiją. Jos tikslas: padėti žmonėms eiti prie Dievo. Dievo garbė, Bažnyčios interesai, sielų nauda — štai kam turi pašvęsti savo gyvenimą šios Draugijos narys.
Draugijoje akcentuojamas klusnumas. Tai vaistas prieš palaidumo demoną, kraštutinį individualizmą ir subjektyvizmą. Jėzuitų gairės yra ne jausmų bangos, bet vyresniojo valia. Be šio klusnumo Draugija nebūtų tiek nuveikusi, kiek nuveikė.
Ignacas savo draugams paliko šūkį: “Didesnei Dievo garbei!” Kas tarnauja šiam tikslui — to siekti, tai rinktis? Kur nėra Dievui garbės ar mažesnė garbė — to atsisakyti.
Savo darbo lauku jėzuitai pirmiausia pasirinko misijas pagonių kraštuose. Pamatę, kaip portugalai ir ispanai kolonistai engia čiabuvius, jis atitinkamai informavo Portugalijos ir Ispanijos sostus. Šiuo žygiu sukėlė nepasitenkinimą baltųjų kolonistų tarpe.
Pietų Amerikoje, Urugvajuje indėnus subūrė į bendruomenes (ispaniškai redukcijas), kur žmonės bendrai dirbo, dalinosi darbo bei žemės vaisiais, apsiėjo be pinigų. Tai vadinamoji “indėnų valstybė”.* Jų tarpe išnyko girtavimas, panaikintos sunkiosios bausmės, išaugo amatai, pakilo buities lygis. Šiuo pirmuoju eksperimentu pasaulyje žavėjosi anų laikų garsenybės Monteskjė, Herderis, Gėtė. Panašių bendruomenių buvo Ekvadore, Bolivijoje. Joms visoms buvo duotos tam tikros normos iš Ispanijos ir Portugalijos gubernatorių, bet tvarkėsi patys indėnai, vadovaujami jėzuitų. Pavyduoliai kolonistai jėzuitų adresu paskleidė šmeižtų, kilo trintis tarp indėnų ir baltųjų kolonizatorių, jėzuitai buvo išvaryti, o bendruomenės, gyvavusios apie 150 metų, buvo likviduotos. Paskutinės indėnų išimtinės teisės buvo panaikintos 1848 m.
*Redukcijoje būdavo iki kelių tūkstančių žmonių. “Jėzuitų respublikoje” buvo apie 100.000 indėnų.
Konfliktas dėl redukcijų vėliau buvo viena iš priežasčių, kad Ispanijos ir Portugalijos sostai spaudė popiežių panaikinti jėzuitus.
Didelis jėzuitų priešas buvo filosofas B. Paskalis, juos kaltinęs supasaulėjimu ir kitomis klaidomis. Paskalis, būdamas giliai religingas ir taikydamas sau aukštas moralės normas, negalėjo suprasti, kodėl jėzuitai taikė mažus reikalavimus kitiems. Eidami į pasaulį, jie neišvengiamai turėjo bent kiek derintis prie jo ir negalėjo daug ko iš kitų reikalauti, jei šie nebuvo priaugę.
Ši vienuolija išgyveno didelę dramą, kai 1773 m. popiežius, spaudžiamas pasauliečių valdovų, ją panaikino. Jėzuitai nesilankstė valdovų liberalumui, sėkminga ir plati jų darbuotė daugeliui žadino pavydą, pavienių narių klaidos buvo išpučiamos ir priskiriamos visai bendruomenei. Prisidėjo čia ir nacionalinis siaurumas. Šį skaudų smūgį Draugija gražiai priėmė, nusilenkdama Apvaizdos lemčiai ir savo likime matydama kviečio grūdo dalią. Draugijos vadovybė ir kai kurie nariai buvo įkalinti. Praėjo 40 metų, prasiblaivė dangus, išsisklaidė šmeižtai, išryškėjo kaltinimų nepagrįstumas, aprimo aistros. Draugija vėl buvo prikelta gyvenimui: popiežius atgaivino. Išsipildė vieno poeto svajonė: “Grįžkite išmintingieji ir sumanūs tėvai!” (Kehrt wieder, kluge und gewandte Väter). Draugija netrukus atsigavo ir vėl grįžo arti senųjų dirvonų.
Daug vagų išarė jėzuitai ir Lietuvoje. Čia atvykę praėjus vos 13 metų po šv. Ignaco mirties. Taip greitai augo jų vienminčiai! Matyt, veikė įsteigėjo asmenybės jėga, jo idėjų žavumas: ieškoti ne savo, o Dievo garbės; savęs negailėti Dievo tarnyboje; Kristaus ugnį nešti kuo toliau ir plačiau', nestatyti ribų savo meilei ir aukai.
Gražiai dirbančius Lietuvoje jėzuitus palietė didelis smūgis: 1655 m. į Lietuvą įsiveržė maskviečiai, sudegino Vilnių, kuris liepsnojo 17 dienų, apiplėšė apylinkes. Netrukus įsiveržė švedai, kilo maras ir badas. Universiteto pastatai pavirto pelenais, išplėšti dvarai nebeteikė pajamų. Draugija neteko daug narių... Reikėjo net viso šimtmečio atkurti išblaškytas jėgas, atstatyti pastatus. Ignaco sūnūs nenusiminė, nenuleido rankų: vėl stengėsi prikelti universitetą iš mirties. Prikėlė, tik neilgai dirbo. Netrukus buvo panaikinta Draugija. Dalis narių liko ir toliau dirbti mokytojais, kiti pasitraukė į Sibirą dirbti tarp tremtinių — Irkutsko pirmoji bažnyčia buvo jų statyta.
Nekatalikas Fülöp-Miller, parašęs istorinę apybraižą apie jėzuitus, turinčią daugiau negu 600 puslapių, taip atsiliepia apie juos: “Aš jų nekeliu į padanges, kaip kiti, nė nejuodinu, kaip kiti, bet turiu pripažinti, kad jie yra padarę klaidų, kaip ir visi kiti, tačiau idealizmo ir entuziazmo jie parodė ne mažiau už kitus”.
Mūsų laikams reikia idealizmo, reikia meilės, reikia aukos, reikia nuolatinio dvasinio atsinaujinimo, reikia Dievo ieškojimo — tik su šia sąlyga laikai prašvis!