Skyrių tvarko JUOZAS VAIŠNYS, S J.
"Jėzuitas": Semantinė žodžio evoliucija
Paprastai žodynai pateikia dvi žodžio “jėzuitas” reikšmes: 1. Jėzaus draugija, šv. Ignaco Lojolos įsteigta religinė bendruomenė;
2. suktas, apgaulingas, veidmainiškas žmogus. Tokia lengvapėdiška žodyno apybraiža daugelio priimama be jokių rezervų, įsisąmoninama ir kartojama kitiems. Tik giliau pastudijavus šio žodžio kilmę, vystymąsi ir manipuliaciją, įmanoma išsikapstyti iš negeistino įpročio.
Žodis jėzuitas nebuvo sukurtas šv. Ignaco ir jo įsteigtos Jėzaus vardo draugijos. Iš tikrųjų pirmieji jėzuitai to vardo ne tik nesisavino, bet net vengė. Žodžio jėzuitas nerasime nei ordino įstatuose, nei oficialiuose dokumentuose, išleistuose nuo pat popiežiaus Pauliaus III-jo patvirtinimo 1540 metais iki 1975 m. Ordino įstatuose, parašytuose šv. Ignaco, terandamos tik tokios ar panašios frazės: “kiekvienas mūsų vienuolijos narys...” Net Švento Sosto dokumentuose iki pat mūsų laikų tevartojami išsireiškimai jėzuitams apibūdinti yra: “kunigai... broliai... Jėzaus draugijos dvasininkai” ir “šv. Ignaco sūnūs”.
Pietinės Europos gyventojai nuo pat ankstyvųjų įsikūrimo dienų Jėzaus draugijos narius vadino įvairiais vardais. Laiške, rašytame į Ispaniją, brolis Araoz rašo: “Kai kas mus vadina ignacais, kiti popiežistais, apaštalais, teatinais ar net reformuotais dvasininkais”. Romėnai juos mėgo vadinti “reformuotaisiais dvasininkais” arba dar dažniau — teatinais, nors taip vadinant, jėzuitai buvo maišomi su kitu vienuolijos ordinu, įsteigtu 1524 m. Gaetano da Tiene ir kardinolo Giampietro Carafa, busimojo popiežiaus Pauliaus IV. Portugalijoje jėzuitai buvo vadinami apaštalais, pagal šv. Pranciškų Ksaverą, apaštalavusį Indų salose.
Tačiau vos tik Jėzaus draugija pasirodė Austrijoje ir Vokietijoje, vietiniai gyventojai jos narius pradėjo vadinti jėzuitais. 1544 m. gruodžio 30 d. laiške, pasiųstame iš Koelno į Romą, Petras Canisius broliui Favre rašo: “...o kas dėl mūsų, aš galiu pasakyti kad jie čia mus vadina jėzuitais” (Braunsberger, B.P. Canisii, S.J. Epist. et Acta, vol. I, 121 psl.). Metais po to jis vėl iškelia jėzuitų vardo temą ir rašo: “Mes tęsiame savo veiklą Institute, nepaisydami pavydo ir paniekos kai kurių žmonių, kurie mus pravardžiuoja “jėzuitais” (op cit, 134 psl.). Jėzuito vardas jau buvo tapęs įžeidimu.
Beveik dviejų šimtmečių būvyje žodis jėzuitas įgijo reikšmę, labai nutolusią nuo originalo, jam suteikto Liudviko Sakso garsiajame “Vita Domini Nostri Jesu Christi — ex quattuor Evangeliis et approbatis ab Ecclesia Catholica Doctoribus Sedule Collecta” dokumente, kuris pasirodė Vokietijoje apie 1350 metus, maždaug 190 metų prieš Jėzaus draugijos įsteigimą. Pirmojo tomo dešimtame skyriuje (82 psl.) randamas toks sakinys: “Pagal Augustiną... Jėzaus vardas yra tikrinis daiktavardis, bet žodis Kristus — bendrinis, sakramentinis, dėl to Kristaus vardas yra malonės vardas, o tuo tarpu Jėzus yra garbės vardas. Taigi per Krikšto malonę mes vadinamės krikščionys, o danguje vadinsimės jėzuitais pagal Jėzų, kuris mus atpirko”. Šiame pirmame, anksčiausiai pasirodžiusiame paminėjime jėzuito sąvoka turi ypatingai teigiamą ir kilnią prasmę.
Pirmoji šių raštų laida buvo išspausdinta Strasburge 1474 m.; XV ir XVI a. buvo išleista apie 400 laidų įvairiomis kalbomis. Net prieš spaudos atradimą šie raštai buvo plačiai žinomi, ypač dvasininkai iš jų sėmėsi daug pamokymų ir medžiagos meditacijoms. Toks greitas ir platus raštų išplitimas įtaigauja, kad jėzuito sąvoka buvo žinoma Europoje ir prieš Jėzaus draugijos įsteigimą.
Ignacas savo autobiografijoje (Nr. 5) mini, kad Ludolfo “Vita Christi” perskaitęs, būdamas Lojoloje, kur sveiko po sunkios ligos. Galima teigti, kad žodžio jėzuitas reikšmė nebuvo jo nepastebėta, bet negalima neigti, kad su pašaipia žodžio sąvoka Ignacas nebūtų susipažinęs Paryžiuje. Tuo metu žodis jėzuitas buvo plačiai vartojamas veidmainio ir fariziejaus prasme.
Gottschalk Roremund’o knygoje “Išpažintis” (ed. at Antwers, 1519 m.) tikintieji, besiruošdami Susitaikymo sakramentui, raginami savęs klausti: “Gal aš nepasirūpinau skelbti Dievo Žodžio, bijodamas, kad būsiu apšauktas fariziejum, jėzuitu, veidmainiu, nedorėliu?” (Les Jésuites — Paris, 1974, 31 psl.). Nors žodis jėzuitas, pavartotas fariziejaus ar veidmainio prasme, atrodė nemalonus, bet jam suteikiama nedorėlio reikšmė jau buvo neabejotinas įžeidimas, dvelkiąs erezija ir nemoralumu (čia vartojamas žodis “beguin” — iš prancūzų kalbos “béguin”).
XIV ir XV a. Italijoje daug dėmesio buvo skiriama Jėzaus vardo garbinimo kultui. 1360 m. palaimintasis Giovanni Columbini įsteigė šv. Jeremijo apaštalaujančių dvasininkų broliją, kurios nariai pradėdavo ir baigdavo savo religines apeigas sakiniu: “Garbė Jėzui Kristui”. Žmonės juos ėmė vadinti “jėzuatais”. Tas vardas greitai prigijo ir niekuomet nebuvo vartojamas neigiama prasme, kaip žodis “jėzuitas”.
Šv. Bernardas iš Sienos 1427 m. buvo apkaltintas erezija dėl didelio užsidegimo ir net teatrališkumo, su kuriuo savo pamoksluose skelbė Jėzaus vardo kultą, keliaudamas iš miesto į miestą. Jo propaguojamas pamaldumas ir pagarba Jėzaus vardui daugeliui atrodė nepriimtina naujovė. Net didysis to meto humanistas Poggio Bracciolini, apaštališkasis Romos kurijos rašytojas, išreiškė savo gailestį dėl šv. Bernardo “jėzuitizmo”, kurį Romos dvasininkija laikė eretišku ir net stabmeldišku. Popiežiui Martynui V įsakius, buvo ištirti kaltinimai, ir Bernardas ne tik išteisintas, bet pats popiežius ragino jį toliau uoliai skelbti Jėzaus vardo garbinimo kultą, o Bernardo sukurtąją monogramą “IHS” paskyrė oficialiu to kulto ženklu (L. Pastor — History of the Popes — ed., 1925, I t., 215 psl.).
Semantinė žodžio “jėzuitas” raida iki Jėzaus draugijos ordino įsteigimo neturėtų kelti nuostabos. Paprastai semantinė bet kurio žodžio raida atspindi ir žmonių elgesio evoliuciją. Reikia pastebėti, kad žodžio “jėzuitas” evoliucija po ordino įsteigimo jau visiškai skirtinga. Atidžiau patyrinėjus minėtąjį laikotarpį, darosi aišku, kad žodžio jėzuitas tyrinėjimai buvo atlikti pagal tris požymius: 1. žodžio jėzuitas (ar jėzuitai) vartosena tik kalbant apie Jėzaus draugijos narį (arba narius); 2. priskiriant jėzuitams įvairiausias niekšybes ir 3. suderinant žodį su veidmainyste, sukčiavimu, paverčiant jį paniekinančiu epitetu.
Šiaip ar taip, semantinės žodžio jėzuitas raidos tyrinėjimai buvo daugiausia propaguojami ir nuodugniai atliekami Vokietijos — ir kiek Anglijos — protestantų, Prancūzijos jansenistų ir kitų, nuo katalikybės atskilusių sektų. Iš ten priešjėzuitinis nusistatymas išplito po visą Europą ir ilgainiui prisidėjo prie Jėzaus draugijos ordino uždraudimo.
Po to kurį laiką antipatija jėzuitams aprimo, bet vėl greit įsiliepsnojo, kai ordinas buvo atgaivintas. Kai kuriose Europos vietovėse buvo net ruošiamos demonstracijos prieš jėzuitus (pvz., Prancūzijoje, Ispanijoje, Vokietijoje ir kitur). Ilgainiui šis priešiškumas jėzuitams pamažu atslūgo, bet žodynuose jėzuitas iki šių dienų yra aptariamas kaip “Jėzaus draugijos ordino narys; klastingas, veidmainingas žmogus”.
Žodis jėzuitas, specifiškai taikomas Ignaco Lojolos įsteigtosios Jėzaus draugijos ordino nariui, labai greitai prigijo. Atrodo, kad jis buvo patvirtintas ir propaguojamas Tridento susirinkime, nors nutarimuose oficialiai nepažymėtas. Iš Susirinkimo protokolų matyti, kad Susirinkimo Tėvai šiuo vardu vadino Jėzaus draugijos narius, o kai kuriuose raštuose pažymima, kad “Jesuitae fovendi sunt” (reikia remti ir skatinti jėzuitus). Susirinkimo ceremonijų vadovas Luigi Firmano savo dienoraštyje, rašydamas apie 1562 m. rugpjūčio 21 d. sesijos dalyvių susodinimą, pamini “jėzuitų ordino generolą” ir apskritai jėzuitus.
Greitas ir visuotinis žodžio jėzuitas išplitimas katalikiškame pasaulyje ordino niekad nebuvo nei propaguojamas, nei stabdomas, nors savo nariams patariama šio žodžio vengti. Tačiau reikia sutikti, kad žodis jėzuitas katalikų pasaulyje reiškia Jėzaus draugijos ordino arba Jėzaus draugo sintetinį atitikmenį ir dėl to jis vertas pagarbos.
Ypač reikšmingas šia prasme yra brolio Juliaus Negronijaus pareiškimas knygoje “Commentary of the Common Rules” (Pagrindinių taisyklių komentarai, pirmoji laida 1613 m.): “Jėzuitų vardas mums nepriklauso, dėl to mes jo viešai ar net privačiai nevartojame... Mes esame Jėzaus draugijos nariai arba Jėzaus draugai... Nors žodis jėzuitas yra įprasta vartoti, mes jo nesisavinome, nes jis nebuvo mums duotas palaimintojo Ignaco ar Apaštališkojo Sosto. Tačiau mes jo neatstumiame, nes ne mūsų vieta yra sustabdyti veržliąją viešosios opinijos bangą” (Julius Negroni, “Regulae Commues”, Tomus I, pag 338-341, Cracoviae 1913).
Metams slenkant ir nuolat plintant žodžio jėzuitas vartosenai katalikiškoje bendruomenėje — pasauliečių ir dvasininkijos tarpe — Jėzaus draugija pamažu pasidavė laiko įtakai ir jėzuitas pradėtas vartoti pačių ordino narių (bet tik kalboje, ne raštuose). Oficialiuose dokumentuose terminas įrašytas tik prieš kelerius metus, kai kunigai ir vienuoliai pajuto reikalą tiksliau nusakyti savo identitetą.
Pirmą kartą žodis jėzuitas buvo oficialiai įsisavintas 1975 m. 32-jo generalinio susirinkimo metu, taigi po 435 metų nuo vienuolijos įsteigimo. Viename susirinkimo nutarime (Nr. 2,1) sakoma: “Ką reiškia būti jėzuitu? Tai reiškia, kad esame nuodėmingi, bet Dievo pašaukti būti Jėzaus Kristaus draugais, kaip kad buvo Ignacas.
Tai tas pats Ignacas, kuris meldė Mergelę Mariją, kad leistų jam būti su jos Sūnumi; kuris girdėjo Tėvą tariant Jėzui, prislėgtam kryžiaus našta: ‘Priimk šį piligrimą į savo draugystę’.
Pagaliau didžioji tylos siena galutinai nugriauta 1983 m. 33-jo visuotinio susirinkimo metu, kai terminas oficialiai panaudotas nutarimuose: “Visuotinis susirinkimas kviečia visus jėzuitus asmeniniame ir visuomeniniame gyvenime siekti didesnio atsinaujinimo savo dvasinėje ir apaštalinėje veikloje”.
(SJ News and features, Vol. 18, No. 5b) Danutės Bindokienės vertimas