Lankydamas Amerikos jėzuitus, dabartinis jų generolas Peter-Hans Kolvenbach išsitarė, kad “Jėzaus Draugija netyli”. Tiesa, buvo laikų ir kraštų, kada ir kur visa Draugija buvo gerokai pritildyta. Tais atvejais ji būdavo paliekama ramybėje, tačiau patylėję ir “pailsėję”, jie vėl drąsiai pakeldavo balsą, atvirai apie ką nors kalbėdami, dažnai nuo to ir nukentėdami. Tarnaudama Bažnyčiai ir pasauliui, kaip visada, taip ir šiais laikais, Draugija susiduria su daugeliu palankių progų ir problemų. Kitaip ir būti negali, kai rimtai imami II Vatikano susirinkimo žodžiai dekrete “Gaudium et spes — Džiaugsmas ir viltis”. Tas dokumentas kaip tik ir kalba apie Bažnyčią moderniajame pasaulyje. Šių laikų žmonių, ypač varguomenės ir visaip slegiamųjų džiaugsmai bei viltys, širdgėlos bei rūpesčiai yra drauge paties Kristaus sekėjų džiaugsmai bei rūpesčiai. Bet kas, atvirai stebintis Bažnyčią ir pasaulį, galėtų sudaryti ilgą sąrašą problemų ir galimybių. Su galimybėmis dažnai išdygsta ir naujos problemos.
Kaip Jėzaus Draugija žiūri į save šių dienų Bažnyčioje ir pasaulyje? Tai labai aiškiai ir paprastai pasako svarbiausias 1983 metų jėzuitų Generalinės kongregacijos dekretas: “Jėzuitai yra Jėzaus kompanionai, pasiųsti veikti šių dienų pasaulyje”. Taigi svarbiausias jėzuitų buvimo pagrindas yra Jėzus, o jų egzistavimo tikslas — tarnauti Bažnyčiai ir pasauliui ten, kur juos Bažnyčia šiuo metu ir šiose aplinkybėse siunčia. Tada tuojau išnyra klausimas: “kokiu būdu tai daryti?”
Dabartinis jėzuitų generolas Peter-Hans Kolvenbach
Po II Vatikano susirinkimo jėzuitams atsivėrė daug veiklos sričių ir atsirado naujų priemonių: mokyklos, masių informacija, parapijos, spauda, laikraščiai, žurnalai, moksliniai įvairių sričių tyrinėjimai, Kristaus Evangelijos skelbimas nekrikščioniškuose kraštuose, rekolekcijų namai, kuriuose žmonės suartinami su Dievu ir intymiai supažindinami su ir dabar gyvu, juos mylinčiu ir veikiančiu Kristumi. Tai buvo reikalinga prieš 450 metų, kai buvo įkurtas jėzuitų ordinas, tai ne mažiau ir net dar labiau aktualu šiandien, pasauliui tolokai nukrypus nuo krikščioniškojo kelio.
Įdomiais, o ne retai ir gana skaudžiais keliais Dievas verbuoja savo bendradarbius. Taip atsitiko ir su jėzuitų steigėju Ignacu Lojola. Gimęs katalikų baskų religingos bajorų šeimos pilaitėje, penkiolikos metų jaunuolis pateko į Ispanijos karaliaus didikų dvarus. Čia buvo progų lavintis riterių ir politikos menuose. Buvo ambicingas, stiprios valios, visada stengėsi pirmauti. Apie tą savo gyvenimo laikotarpį jis pats pasakė, jog buvęs “atsidavęs pasaulio kvailybėms”. Jis tikrai buvo romantikas, idealistas ir praktiško charakterio baskas.
Tačiau Dievo Apvaizdos jam buvo skirti kitokie gyvenimo keliai ir kitokia veikla. Kare su prancūzais, ginant Pamplonos miesto pilį, artilerijos sviedinys labai sužalojo dešinę koją. Gydytojams nepasisekė gerai sudėti sulaužyto kaulo, ir tai pastebėta tik gerokai apgijus. Teko vėl koją laužyti ir iš naujo tvarkyti. Visa tai atlikta be jokios anais laikais dar nežinomos anestezijos. Jis viską iškentė, kumščius sugniaužęs, net nesudejuodamas. Bet ir ta operacija nepavyko, liko išsikišęs vieno kaulo galas. Ignacas suprato, kad tai jam neleis dėvėti aukštais ir gan siaurais aulais riterio batų. Pareikalavo išsikišusį kaulą nupjauti. Pjovė paprastu pjūklu be jokio apmarinimo. Po tų visų operacijų Ignacui teko ilgai gydytis gimtojoje pilaitėje. Praleisti laikui prašė, kad jam duotų skaityti riterių romanų, kuriuos labai mėgo. Deja, namuose tokių nebuvo, tai atnešė jam Kristaus ir šventųjų gyvenimų dvi knygas. Ignacas nuobodžiaudamas pradėjo vartyti tų knygų lapus, šiek tiek paskaitinėdamas. Jam tuoj krito į galvą, kad tie šventieji vyrai buvo didesni riteriai už jį patį ir jo draugus. Jam kilo mintis: “Jei šv. Pranciškus, šv. Dominykas ir kiti galėjo taip didvyriškai elgtis, tai ar negalėčiau aš? Jis pastebėjo ir tai, kad, skaitant šventųjų ir Kristaus gyvenimus, jį apimdavo maloni ramybė, džiaugsmas, dvasios pakilimas, o riterių romanai palikdavo kažkokią tuštumą ir drumstė širdį.
Pagaliau suprato, kad verta geriau tarnauti Viešpačiui Kūrėjui ir Jėzui Kristui, kaip tie šventieji, negu tarnauti pasauliui.
Pagijęs tiek, kad jau galėjo nors ir šlubuodamas vaikščioti, Ignacas išsirengė net 15 metų užsitęsusion kelionėn. Pirmiausia 1522 m. jis nukeliavo į Katalonijoje labai mylimą ir gerbiamą vadinamąją “Juodoji Madona”
Marijos šventovę. Visą parą išbudėjęs kaip riteris prie jos altoriaus, pakabino ten savo kardą ir šarvus, norėdamas paliudyti, kad jis nuo šiol bus Marijos riteris.
Iš čia Ignacas nukeliavo į Manresos kalnus ir apsigyveno aptiktoje oloje. Kone ištisus metus jis čia labai daug meldėsi, badavo ir skaudžiai baudė savo kūną, atgailaudamas už savo nuodėmes. Tai jis darė ir dėl to, kad norėjo sužinoti, ko Dievas nori iš jo tolimesnio gyvenimo. Viešpats atsiliepė. Kartkartėmis jam apsireikšdavo ir Marija, ir Švnč. Trejybė. Tie apsireiškimai jam leido suprasti, koks artimas žmogui yra Dievas, kaip jis nuolat “veikia, darbuodamasis dėl manęs visuose kūriniuose, kaip kiekvienas darbininkas”. Tuos savo išgyvenimus Ignacas susižymėjo užrašų knygutėje. Vėliau iš jų susidarė “Exercitia spiritualia - Dvasinės pratybos”. Ta knygutė, kuri per 450 metų iki šiol tebėra geriausias praktiškas vadovėlis žmogui suartėti su Dievu, suprasti Jo valią savo gyvenimui, spręsti įvairiausias gyvenimo problemas ir pasiekti didelio tobulumo-šventumo, kokiame luome ar profesijoje kas begyventų.
Antras ne mažesnės svarbos Ignaco paliktas veikalas — tai jo ordinui parašytos Konstitucijos. Praktiškai jos yra “Dvasinių pratybų” tęsinys jėzuitų ordino gyvenimui ir veiklai tvarkyti. Popiežiaus Juliaus III 1550 m. patvirtintos, jos pasako, kas yra jėzuitai ir kokia turi būti jų veikla Bažnyčioje. “Jėzuitas yra narys Draugijos, įkurtos šiam svarbiausiam tikslui: ypatingai ginti ir skleisti tikėjimą, rūpintis krikščioniška sielų gyvenimo pažanga ir mokslu”. Išskaičiuojama: “Vieši pamokslai, Dievo žodis, dvasiniai pratimai, krikščioniško mokslo aiškinimas vaikams ir bemoksliams, guosti žmones, teikiant sakramentus, taikinti išsiskyrusius, tarnauti kalėjimuose ir ligoninėse bei kiti krikščioniškos meilės darbai Dievo garbei ir žmonių labui”.
Anais laikais apie socialinį teisingumą dar nesvajota ir nekalbėta taip, kaip dabar. Tačiau jėzuitai jau pačioje savo veiklos pradžioje rūpinosi visuomenės reikalais. Popiežiaus sostinėje Romoje didelio bado metais jie elgetavo ir maitino tūkstančius badaujančių. Visose jėzuitų mokyklose mokslas buvo neapmokamas. Jas lankė ne tik pasiturinčių didikų, bet ir neturtingų šeimų vaikai. Niekas nesiginčija, kad jėzuitai stengėsi pasitarnauti tikėjimo stiprinimui ir platinimui. Nepamirština, kad, jiems įsikūrus, reformacija jau buvo gyvavusi 30 metų daugelyje Europos katalikiškų kraštų, pradėjusi leisti šaknis ir Lietuvoje. Jėzuitai pateko į religinių kovų ir ginčų sūkurius. Mokyklomis, pamokslais, viešomis diskusijomis aikštėse ir kaimuose, o ano meto įtakingus vadovaujančius asmenis suburdami į dvasinių pratybų savaites, jie ne tik palaikė katalikų tikėjimą, bet daugeliui padėjo grįžti į Katalikų Bažnyčią. Būtų netiesa rašyti, jog tik jėzuitai atgaivino Lietuvos katalikų tikėjimą. Jie darbavosi drauge ir su vyskupais bei vyskupijų kunigais ir su kitais vienuoliais, pvz., pranciškonais, dominikonais, tačiau negalima paneigti didelės jėzuitų įtakos tikėjimo atsigavimui.
Pietų Amerikos valstybėse, Paragvajuje, Urugvajuje, Argentinoje, jėzuitai ėmė burti vietinius indėnus į kaimelius, miestelius, skelbė jiems Gerąją naujieną, statė bažnyčias, amatų mokyklas, organizavo chorus, mokė menų, žodžiu — žmones kultūrino, o ne vien tik krikščionino. Jiems tai gerai pasisekė. Indėnų rankomis statytos bažnyčios ir jų išpuošimai savo grožiu nesiskyrė nuo Europos šventovių. Vaikų ir mišrūs chorai žavėjo žmones. Juos išmokė žemę dirbti, ūkininkauti, verstis gyvulininkyste ir tokiu būdu ištraukė indėnus iš skurdo, apsaugojo nuo badavimo.
Rodos, tuo būtų turėję džiaugtis visi, kam teko atvykti iš Europos į tuos P. Amerikos kraštus. Deja, į ten keliavo aukso ieškotojai ir vergų pirkliai “laukinių” gaudyti. Jėzuitai priešinosi. Suorganizavo savo globojamuosius gintis, išmokė pasigaminti ginklų. Tai nepatiko vergų pirkliams, kurių nebeįsileido į savo kolonijas. Jie ėmė skųsti jėzuitus Ispanijos ir Portugalijos karaliams, esą jie nebepripažįsta jų valdžios, kurią savo valstybę ir t.t. Pasiųsta kariuomenė užpuolė indėnų gyvenvietes, degino ir griovė namus, sandėlius, net bažnyčias, gaudė vergijon nespėjančius išlakstyti po miškus. Taip jie sužlugdė kultūrinę bei religinę dešimtmečių veiklą. Karaliai ir didikai skundė jėzuitus popiežiui, reikalaudami juos panaikinti. O kai popiežius nesiskubino tenkinti jų reikalavimų, suėmė visus jėzuitus, sugrūdo į laivus ir nuplukdė į Portugaliją bei Italiją, sukimšo į kalėjimus. Pagaliau popiežius karaliams nusileido ir 1773 m. jėzuitų ordiną uždarė.
Grįžtant prie Jėzaus Draugijos pradžios, galima pastebėti, kad ji augo šuoliais. Ignacas ją pradėjo su 9 savo draugais Paryžiuje, o jam mirštant 1556 metais, jų buvo jau 1000, dar po dešimtmečio — jau 3.500, o praėjus šimtmečiui — 15.000 su 500 mokyklų, 300 apaštalavimo stočių-rezidencijų. Daugeriopu požiūriu pirmasis jėzuitų šimtmetis buvo jų “aukso amžius”. Tada jie jau buvo pasiekę Kiniją, kur uoliai ir sėkmingai veikė astronomas Matas Ricci, įkultūrindamas katalikų tikėjimą kiniečių kultūron. Prancūzijoje suklestėjo pirmoji ir vienintelė Liudviko Didžiojo kolegija. Vargšų globa pasižymėjo šv. Pranciškus Regis. O kiek kankinių, paguldžiusių galvas už tikėjimą! Mokslininkai, matematikai, teologai, (Pranciškus Suarez, Robertas Belarminas), misionieriai visuose anuomet žinomuose kraštuose. Anksti jėzuitai pasirodė ir Lietuvoje, įkurdami pirmąją aukštąją mokyklą-akademiją Vilniuje, vėliau tapusią pirmuoju Rytų Europos universitetu.
Apie 17-ojo šimtmečio vidurį, o dar sparčiau 18-ame šimtmetyje, pradėjo kisti Europos nuotaikos. Imta garbinti protą, religinis gyvenimas pasidarė paviršutiniškas, šabloniškas. Inteligentijoje-bajorijoje įsivyrauja skeptiškumas bet kokiems įsitikinimams. Jansenizmas tampa netolerantiška kovinga sekta. Teologija ignoravo besikaitaliojančias idėjas, monarchai-karaliai geidė absoliučios valdžios, kišosi į bažnytinius reikalus, į Bažnyčią įsimetė sklerozė, ir jos veikla mažai tesiskyrė nuo pasaulietiškos valdžios veiklos būdo. Visos tos apraiškos rodė, kad jei Bažnyčia nesistengs išmintingai reaguoti į laiko nuotaikas, ji pasidarys nereikšminga praktiškam žmonių gyvenimui.
Jėzaus Draugija tarpo toliau, tęsdama savo tradicinę veiklą Europoje ir heroiškai apaštalaudama misijų kraštuose. Bet ir ji buvo įtraukta į religinių, politinių bei socialinių sūkurių verpetus. Draugija ištikimai tarnavo Bažnyčiai, už tai užsitraukė savo priešų neapykantą. Viena priešų dalis buvo save laikantieji moderniais filosofais, o kita — valdančiųjų sluoksnių “viešpačiai”, trečia — vis stiprėjančios griežčiausių katalikų klikos. Tarp 1750 ir 1760 metų Portugalija, Prancūzija ir Ispanija uždarė jėzuitų mokyklas ir kitas jų apaštalavimo įstaigas, o juos pačius ištrėmė iš savo valdų, nemaža sukišo ir į kalėjimus. Jie visokiausiomis priemonėmis skatino popiežių Klemensą XIV panaikinti ordiną, ir jis tai padarė 1773 metais. Popiežiaus dekretas turėjo įsigalioti, vyskupams jį paskelbus savo vyskupijose.
Rusijos carienė Katarina Didžioji neleido vyskupams skelbti dekreto savo valdose, tai jėzuitai ten ir išsilaikė. Dėl to išsilaikė ir Lietuvos provincija. Tai sužinojo buvusieji Vakaruose jėzuitai ir ėmė, kas galėjo, keliauti pas Lietuvos provincijos jėzuitus. Jėzuitų generolo pareigas per tuos keturiasdešimt vienerius Draugijos uždarymo metus ėjo šie lietuviai jėzuitai: Stanislovas Černevičius, Gabrys Lenkevičius ir Pranciškus Ksaveras Kareu (Karevičius?). 1814 m. vėl popiežiaus Pijaus VII atgaivintoji Draugija turėjo apie 600 narių, o to šimtmečio gale jau buvo 15 tūkstančių jėzuitų. 1965 m. jėzuitų skaičius buvo rekordinis — daugiau kaip 36 tūkstančiai, bet dabar sumažėjo maždaug iki 24 tūkstančių.
Šiaurės Amerikoje jėzuitams veikti sąlygos buvo palankios, nors ir sunkios. Juk Amerika tebebuvo neseniai atrastas laukinis kraštas. Jėzuitai metėsi į miškus ieškoti indėnų. Čia ypač pasižymėjo T. de Smet. Keletas jėzuitų laimėjo ir kankinio vainikus. T. Marquette, plaukdamas laiveliu su palydovais Šv. Lauryno upe, pasiekė didžiuosius ežerus ir pirmas iškėlė koją šiandieninės Čikagos krantuose. T. Damen pastatė pirmąją katalikų Šv. Ignaco kolegiją ir Šv. Šeimos bažnyčią Čikagoje. Greitai jėzuitai paplito po visą Š. Ameriką ir Kanadą, steigdami mokyklas, universitetus ir katalikiškas organizacijas. Iš jų mokyklų daug jaunimo įstojo į Draugiją.
Kokia bus tolimesnė jėzuitų ateitis moderniame, sumaterialėjusiame ir gerokai nukrikščionėjusiame pasaulyje? Nebūtų prasmės pranašauti. Tai žinoma tik vienam visatos Valdovui. Kaip visa Katalikų Bažnyčia, taip su ja drauge ir jėzuitai imasi trejopo uždavinio: vis giliau suleisti šaknis į savo esmines tradicijas, būti moderniajam pasauliui patikimi Evangelijos liudytojai ir nuoširdžiai tarnauti tokiam pasauliui, koks jis yra, negarbinant nostalgiškai “praėjusių laikų” ir neaimanuojant, koks blogas dabartinis pasaulis... Jau prieš 30 metų žymus prancūzas teologas Henry de Lubac, S.J., sakė: “Aš privalau tikėti Tave, tikėti Tavo teisingumą ir meilę. Tai tūkstantį kartų geriau, negu tik ištarinėti Tavo vardą”. Šv. Ignaco Lojolos pavadintoji “mažiausioji draugija”, save taip vadinanti ir dabar, gali tik tikėtis ir prašyti savo bičiulius melsti Viešpatį, kad jėzuitai niekad nenutiltų, bet visada žodžiu ir darbu liudytų tai, ką išsako jų vardas.
(T.J. Kidyko, S.J., vertimas ir santrauka J. Paderberg, S.J., straipsnio “The Society of Jesus is Not Quiet”, America, Sept. 29, 1990).