1990 m. dr. Juozas ir dr. Viktorija išleido prieš dešimt metų Lietuvoje mirusio savo brolio kun. Pranciškaus Masilionio, S.J., eilėraščių knygą “Per aukas į garbę”, redaguotą kun. J. Kidyko, S.J. Knygos pradžioje išspausdintas įvadinis žodis “Ką čia rasite”, o pabaigoje — “Biografija”.
Taigi — ką čia rasime? Skaitydami knygą, randame čia 116 eilėraščių, suskirstytų į 8 skyrius: “Amžinybės rytas” (11 eil.), “Pranašai, nusidėjėliai, šventieji” (11), “Šv. Romualdas” (17), “Kalėdų legenda” (23), “Jaunoms širdims” (11), “Šventės” (11), “Tėviškės upeliai” (9) ir “Rožės iš kiemo” (23).
Autorius yra ne poetiškų vaizdų kūrėjas, o fabulos pasakotojas. Visuose jo eilėraščiuose jaučiama fabulos gija, bet neabejotini pasakojamojo pobūdžio eilėraščiai sudėti į antrą, trečią, ketvirtą ir penktą skyrius. Žvilgterėkime trumpai į juos.
Skyriuje “Pranašai...” yra 11 eilėraščių, ir visi jie turi savas temas, savas fabulas. Čia pasakojami atskiri įvykiai iš Jeremijo, Ezekielio, šv. Jono Krikštytojo, šv. Petro, šv. Magdalenos, latro ir kt. gyvenimo. Kiti trys skyriai (Šv. Romualdas, Kalėdų legenda, Jaunoms širdims), nors turi daugybę atskirais pavadinimais eilėraščių, nė vienas nėra savarankiškas, o kiekvienas iš jų tęsia vieną ir tą pačią fabulą.
Kas gi buvo tas šv. Romualdas, kuriam autorius skiria net 17 eilėraščių. Iš pridėtų komentarų paaiškėja, kad jis yra X-XI a. asmuo, benediktinų ir Bažnyčios reformatorius — atnaujintojas, kamaldulas. Lietuvoje kamaldulų vienuolynas buvo Pažaislyje. Autorių sužavi Romualdo asmenybė. Jis, kunigaikščio sūnus, apvainikuotas būti tėvo įpėdiniu, pasitraukia iš jam skirtos puotos, iš sėkmingos medžioklės, pagautas ekstazės, mato, “koks jo tikslas, kam gyvena” (87). Atsisveikinęs su pilim, apsigyvena pas atsiskyrėlį, pradeda veiklą tarpe tų, kurie
Nors krikštyti, tačiau be Kristaus!
Galbūt tik vardą Jo pažįsta (91)
“Kalėdų legendos” skyriuje pasakoja įvykius nuo Kristaus gimimo ligi šv. Šeimos pabėgimo į Egiptą. Fabulon įpinti du berniukai: Rafaelis ir Judas. Rafaelis yra geras, visokiais būdais padeda šv. Šeimai, o Judas, tas pats vėlesnysis išdavikas Judas, ir berniuku būdamas, pasižymi gobšumu, pinigo meile, net ir tada bandęs kūdikėlį Jėzų išduoti.
Skyrius “Jaunoms širdims” yra dramatizuotas, nurodant, kas kuriuos eilėraščio posmus taria, kas kurias giesmes gieda ar dainas dainuoja. Šių eilėraščių grandinėje pasakojama apie abiturientą Stasį, kuris išleistuvių metu žino savo pašaukimo kelią — pasiryžta dirbti Kristaus vynuogyne — misijų kraštuose. Jo pavyzdžiu paseka ir keli kiti jo draugai abiturientai. Vėliau jį, baigusį misijų institutą, už kalbą jaunimui suima ir nuteisia mirti. Kur veiksmas vyksta ir kada?
Daugumas kun. Pr. Masilionio eilėraščių turi metriką: rašyti 1960-1977 m., vadinas, sovietinės okupacijos ir religinio persekiojimo Lietuvoje metu. Tačiau vietos ir laiko kolorito jo eilėraščiuose beveik nėra arba reikia su žiburiu ieškoti. Lietuvos vardo nerandame. Vieną kartą minimas Vilnius:
Tik ką grįžau iš sostinės, iš Vilniaus,
tebesvaigstu nuo įkyrių šauksmų...
ten kertamos bet kokios mintys kilnios!
Tyčiojamasi nemirtingumu!.. (22)
Ir tik tiek. Tiek viešai ir atvirai. Betgi tada, kai autorius rašė, dar nė svajote nebuvo svajojama apie viešumą ir atvirumą, visa reikėjo dengti alegorijos skraiste, šauksmą į tautinį ir religinį atgimimą reikėjo įdėti į pranašų Jeremijo (37) ir Ezechielio (40) lūpas, o prieš užverbuotus klebonus teko kovoti X-XI a. šv. Romualdui! Sapienti sat! Mažam laimėti pergalę duoda vilties Dovydo ir Galijoto kovos pavaizdavimas (Piemenėlis karalius, 41-44). O štai jau drąsesni ir atviresni žodžiai:
Kas ranką išties Prometėjui?
Kas ranką Tėvynei išties?
Šiame Prometėjuj regim
likimą mūs’ vargšės šalies! (171)
Eilėraštyje “Krikštas”, užimančiame 8 puslapius (61-68), pasakojamas įvairių šaltinių patvirtintas realus atsitikimas (jų buvo šimtai), kaip buvo neleidžiama pakviesti kunigo į ligoninę. Taigi vietos ir laiko kolorito galima rasti.
Brolio Juozo liudijimu, autorius eilėraščius siuntinėjo savo giminėms išeivijoje su laiškais arba net vietoje laiškų. Skyriais čia suskirstė ne pats autorius (jis gal ir nesitikėjo, kad jo eilėraščiai bus surinkti ir išleisti), o, manau, redaktorius, beveik visiems skyriams duodamas religinio atspalvio pavadinimus. Ir visai teisingai, nes beveik nerasi eilėraščio, kuriame nebūtų religinio motyvo. O viso to motyvo pagrindinė mintis, kartojama daugelyje eilėraščių, — tai įtikinėjimas, kad “su mirtim ne viskas baigias” (245), todėl čia, žemėje, galima daug kentėti, vargti, aukotis, kad po mirties pasiektum garbę, kuri tęsis amžinai, anot autoriaus mėgstamo pasakymo, milijardus metų. Iš to, manau, ir knygos pavadinimas. Pomirtinio gyvenimo ilgesys ir jo siekimas visai panašus į jau prieš šimtą metų kun. A. Vienažindžio išreikštą eilėraštyje “Oigi gražus gražus tolimasis dangus”.
Betgi ir žemei autorius ne visada abejingas. Tai įrodo daugelis eilėraščių paskutiniuose dviejuose skyriuose: “Tėviškės upeliai” ir “Rožės iš kiemo”. Iš jų ne kartą prasiveržia grynosios poezijos perliukai, ypač ten, kur vaizduoja gamtą. Su ilgesiu prisimena tėviškę “prie Žosos ties Karklių”, padavimais apsuptą “Velniabalą” (218-220), varnėnų inkilėlį (210), žąsiaganio dienas (“Kova su saule”, 227-232). O “Pavasaris” (205-206), “Balandžio pūgos” (207), “Prie inkilėlio” (210), “Ąžuolėlis” (216) savo grožiu neatsilieka nuo daugelio kitų poetų, rašiusių gamtos motyvo eilėraščius. Gražiai atvaizduotos ir “Kalėdos kaime” (190).
Yra ir egocentrinio motyvo eilėraščių: jaučiama meilė motinai — sveikai ir sergančiai, broliui (“Drauge su kenčiančiu broliu” (248-249), na, ir savieji rūpesčiai: “Rožės ligoninėj” (251), “Prieš operaciją” (247), “Senatvė” (254-255), “Baigiant 75-uosius metus” (257-259).
Autorius dažniausiai vartoja ketureilius posmus, ir jų būna ligi aštuonių ar net daugiau viename eilėraštyje. Vos keliuose eilėraščiuose eilutės yra ilgos, visur kitur trumpos, grakščios, nors kartais sušlubuoja ritmas. Rimavimas yra senoviškas, neįvairus. Kai kur ieškoma įvairesnio grafiško eilučių išdėstymo, ir pavyksta (“Rožės iš kiemo”, 236; “Senatvė”, 254-255).
Mėgstamiausi ir labai dažnai autoriaus vartojami žodžiai yra šie: rožės, lelijos, kosmosas, milijardai, amžinybė.
Kun. Pranciškus Masilionis, S.J., “Per aukas į garbę”, 1990. Spaudė Heffernan Press, Inc., Worcester, MA. Leidėjai dr. Juozas Masilionis ir dr. Viktorija Miknienė. Red. Kun. J. Kidykas. Viršelis dail. Ados Sutkuvienės. Spaudai paruošimas ir apipavidalinimas Teresės Bogutienės.
Juozas Masilionis
P.S. Recenzentas nėra kunigo Pranciškaus giminė ir jo nepažino, tik gerai pažino jo brolį bendravardį ir bendrapavardį Juozą, nes mokėsi toje pačioje Panevėžio gimnazijos klasėje.
■ Bažnyčiai Lietuvoje atgavus vis daugiau laisvės bei teisių, ir jėzuitai kreipėsi į Vyriausybę, prašydamai oficialaus pripažinimo. 1990 m. lapkričio 15 d. buvo iš Vyriausybės gautas toks potvarkis:
Atsižvelgiant į Lietuvos jėzuitų provincijos provincijolo kunigo J. Borutos prašymą suteikti Lietuvos jėzuitų provincijai su centru Vilniuje juridinio asmens statusą, pripažinti šį Lietuvos jėzuitų provincijos centrą religiniu centru.
pasirašė
Lietuvos Respublikos Ministrė Pirmininkė
K. Prunskienė.