Kun. K.J. Ambrasas, S.J.
Į šį klausimą galėtume atsakyti šitaip: Kristus prikaltas prie kryžiaus trimis vinimis. Tą iškalbingą ir kartu nepaprastai lakonišką Jėzaus Vardo monogramą su trimis vinimis pasirinko jėzuitai, kuriems prieš 450 metų, t.y. 1540 rugsėjo 27, popiežius Paulius III oficialiu raštu (bule) “Regimini militantis Ecclesiae” patvirtino Šv. Ignaco įsteigtą jėzaus draugiją, arba jėzuitų ordiną. Šiemet, 1991 metais, sueina lygiai 500 metų nuo šios Draugijos įsteigėjo šv. Ignaco gimimo dienos. Šiom dviem jubiliejinėm datom Jėzuitų ordinas paskelbė Šventojo Ignaco metus, kurie prasidėjo 1990 rugsėjo 27 ir baigsis 1991 liepos 31. Taigi šio ordino herbe raidės IHS ir trys vinys — jėzuitų dažnai vartojamas simbolis, graikų kalbos pirmosios trys Jėzaus vardo raidės, matomos ne tik bažnyčių fasaduose, bet ir neretai ordino leidinių viršeliuose, altorių priekyje ir kituose šiai Draugijai priklausančiuose atributuose. Štai kodėl ši vienuolija, Jėzaus Draugija, lotyniškai Societas Iesu, kurių santrumpą-pirmąsias raides, S.J. — galima pamatyti šiai bendruomenei priklausančių narių parašo ar pavardės pabaigoje. Tai žmonės, savo gyvenimą, veiklą, savo norus ir potroškius prikalę trimis įžadais: neturtu, paklusnumu ir skaistybe. Štai kodėl jėzuitų gyvenimo idealo viršūnė, jų “gyvenimo būdas reikalauja būti nukryžiuotiems pasauliui ir kad pasaulis būtų mums nukryžiuotas. Turi būti nauji žmonės, išsinėrę iš savo įgeidžių ir persiėmę Kristumi: mirę sau, gyvenantys teisingumui. Kaip sako šv. Paulius, “turim būti regimi Dievo tarnai ir dirbdami, ir naktimis budėdami, pasninkaudami ir būdami skaistūs, mokslo vyrai, labai pakantūs ir malonūs, kupini šv. Dvasios, neveidmainingos meilės, skelbiantys tiesos žodį; apsiginklavę teisybės ginklais, palankiomis ir nepalankiomis sąlygomis gerbiami ir niekinami, tiek turėdami gerą vardą, tiek kęsdami nešlovę; pagaliau, kai sekasi ir kai nesiseka, patys veržiamės dideliais žingsniais dangiškojon tėvynėn, ir, kiek tik galėdami, skatiname ir kitus visada sieku kuo didžiausios Dievui garbės”. Štai kodėl šios bendruomenės, įkurtos prieš puspenkto šimtmečio ir dabar lig šių dienų paplitusios po 113 pasaulio šalių ir 1990 sausio mėnesį turėjusios 24.618 savo narių, gyvenimo ir veiklos šūkis — didesnei Dievo garbei — D.D.G. (lotyniškai — ad maiorem Dei gloriam A.M.D.G.). Iš minėto skaičiaus — 17.502 kunigai, besirengią kunigystei — scholastikai — 3.994 ir broliai — 3.122. Kaip žingsniavo daugiau nei šimtą narių šiuo metu turinti labai nedidelė jėzuitų šeimos dalis — Lietuvos Jėzaus Draugijos nariai?
1491 metais Beltrano de Lojolos (Beltran de Loyola) ir Marinos Saens de Likonos (Marina Saėnz de Licona) šeimoje, Ispanijoje, baskų provincijoje, Aspeitijos (Azpeitia) pilyje, gimė tryliktasis — pats jauniausias — sūnus Inigo de Lojolą (Inigo de Loyola), kuris, vėliau metęs kariškio uniformą ir įsitaisęs tuniką iš šiurkščios drobės, pakeitė savo gyvenimo būdą: daug mąstė, meldėsi, slaugė ligonius, aplankė Šventąją Žemę ir pasišventė sielų labui. Būdamas 33 metų vyriškis, nutaria būti kunigu. 1534 m. kartu su kitais bičiuliais duoda pirmuosius įžadus. Kai popiežius Paulius III bule “Regimini militantis Ecclesiae” 1540 m. rugsėjo 27 d. patvirtino Jėzaus Draugiją, ši bendruomenė jau turėjo 60 narių. 1555 m. Vilniuje jau lankosi T. Alfonsas Salmerons, vienas iš pirmųjų šv. Ignaco bendradarbių. Kai 1556 liepos 31 šios bendruomenės įsteigėjas šv. Ignacas mirė, per penkiolika metų šios Draugijos dvylikos provincijų 76 namuose gyveno 1.000 narių. T. Generolo Klaudijaus Akvavivos (1581-1615) laikais pasiekė 13.000. Taip spėjo šis ordinas išplisti!
Netrukus Vilniaus vsykupas Valerijonas Protasevičius Lietuvon jėzuitus pasikvietė 1568 m. Jie į čia atvyko, vadovaujami provincijolo Pranciškaus Sunnerio, ir nutarė šio krašto sostinėje įsteigti jėzuitų aukštąją mokyklą. Po metų — 1569 spalio 28 — čia apsigyvena pirmieji keturi šio ordino nariai ir taip sėkmingai jie dirba, kad jau 1570 įsteigiama Vilniaus jėzuitų kolegija ir tais pačiais metais vaidinimu “Herkulis” pradedama naši mokyklinio teatro veikla Lietuvoje.
Karalius Žygimantas Augustas įsikūrusiai šios bendruomenės kolegijai buvo palankus. Jis atsisako savo globos teisių ir Vilniaus parapinę Šv. Jono bažnyčią atiduoda jėzuitų žinion. 1573 Vilniuje jau pradeda veikti jėzuitų kolegijos moksleivių sodalicija, o už dvejų metų Mikalojus Kristupas Radvilas Našlaitėlis perkelia iš Nesvyžiaus į Vilnių spaustuvę ir paskiria ją jėzuitams. Šitaip susidarius palankioms sąlygoms, kyla mintis įkurti Vilniuje aukštąją mokyklą. Karalius Steponas Batoras suteikia Vilniaus jėzuitų kolegijai akademijos, tuo metu prilygstančios universiteto teisėms, privilegiją. Tais pačiais 1579 metais popiežius Grigalius XIII suteikia Vilniaus jėzuitų mokyklai universiteto teises.
Po dvidešimt penkerių metų nuo to laiko, kai Vilniun apsilankė pirmasis jėzuitas, šv. Ignaco bendražygis T. Alfonsas Salmeronas, t.y. 1580, pirmasis lietuvis jėzuitas T. Jonas Kumelis gauna kunigystės šventimus. Jėzuitų veiklos sritys plečiasi ne tik pačiame Vilniuje, jos krypsta ir į kitus miestus. Nuo 1584 į šios bendruomenės apaštalavimo plotus įtraukiamas ir Kaunas. Po metų jėzuitai išleidžia latvių kalba katekizmą, o 1595 jėzuitų spaustuvė Vilniuje išspausdina Mikalojaus Daukštos išverstą J. Ledesmos katekizmą, pirmąją lietuvių kalba knygą Lietuvos teritorijoje.
Pačioje XVI a. pabaigoje — 1598 metais — jau sudaroma Lietuvos jėzuitų viceprovincija, kuri 1599 turėjo 62 narius: 11 kunigų, 14 klierikų ir 37 brolius. Šitaip gražiai išaugusiai jėzuitų šeimai prireikė ir savos bažnyčios, todėl 1604 gegužės 12 Vilniuje padedami Šv. Kazimiero bažnyčiai pamatai. Tais pačiais metais šiame mieste įsteigiamas ir pirmasis jėzuitų naujokynas, 1582 jėzuitų vadovybei pavesta rūpintis Vilniaus, o nuo 1607 ir Varnių kunigų seminarija. Jėzuitų kolegijų tinklas ir misijų taškai išdygsta ir kitur. Nesvyžiuje kolegija įkurta 1584, Kražiuose 1616, Gardine 1621, Naugarde ir Daugpilyje 1631, Kaune 1642, Pašiaušėje (Šiaulių apskr.) 1654, Alūkštoje 1693, Žadiškėse 1708, Slonime 1709. Be to, Lietuvos jėzuitai buvo įsteigę savo kolegijas dar ir kituose kaimyniniuose miestuose: Polocke 1580, Rygoje 1581, Tartu 1585, Oršoje 1616, Bobruiske 1630, Vitebske 1639, Minske 1685, Slucke 1696 ir kt. Greta šių mokslo židinių, didelė jėzuitų darbo sritis —misijos. Jos buvo įkurtos Tilžėje, Telšiuose, Varniuose, Židikuose, Viduklėje, Lyduvėnuose, Joniškyje, Vadaktuose, Pabiržėje, Kėdainiuose, Linkuvoje, Šeduvoje, Merkinėje ir kitur. Šie apaštalavimo taškai turėjo didžiulės reikšmės visai katalikybės plėtotei Lietuvoje.
1608įsimintini jėzuitams metai todėl, kad įkuriama savarankiška Lietuvos jėzuitų provincija ir šios bendruomenės nariai jau apsigyvena Kražiuose, iš kur pradeda savo veiklą Žemaitijoje. Tačiau Jėzaus Draugija netrukus patiria nelaimių. 1610 Vilnių nusiaubęs didelis gaisras palietė ir universitetą, ypač nukentėjo jo biblioteka ir archyvas. Tačiau didžiulėmis pastangomis su laiku užgydomos raudonojo gaidžio padarytos žalos. Iš pačių šios Draugijos narių atsirado daugiau išsimokslinusių vyrų. 1618-1625 Vilniaus akademijos rektoriumi tampa pirmasis lietuvis T. Jonas Gruževskis. Už poetinius ir kitus nuopelnus popiežius Urbonas VIII Romoje 1623 metais laurų vainiku vainikuoja įžymų Lietuvos jėzuitų provincijos poetą Motiejų Kazimierą Sarbievijų. Iš šios bendruomenės atsirado nemaža ir garsių kalbininkų. Vienas tokių — jėzuitas Konstantinas Sirvydas, žodynininkas, plačios erudicijos lietuvių kalbos žinovas, pirmųjų lietuviškų knygų autorius. Minėtinas ir jo uolus talkininkas J. Jaknavičius.
Tuo metu vienintelė anuomet buvusi aukštoji mokykla vis plečiasi. Karalius Vladislovas IV 1614 metais suteikia Vilniaus akademijai privilegiją įsteigti teisės ir medicinos fakultetus. Po trejų metų čia jau pradeda veikti civilinės ir kanonų teisės fakultetas. Kad ši aukštoji mokykla sulauktų dar daugiau tinkamų auklėtinių ir Jėzaus Draugija pasipildytų nuo jaunų dienų tam tyčia parengtais žmonėmis, 1649 Kaune atidaroma jėzuitų mokykla.
Atsiranda vis daugiau garsių mokslo vyrų. Štai 1650 Dancige išleidžiama jėzuito Alberto Kojalavičiaus Lietuvos istorijos I dalis, kurios tęsinys — II dalis — pasirodė po 19 metų Antverpene. Plačiai žinomi ir istoriko T.A. Naruševičiaus darbai. 1653 jėzuitų bendruomenę ištiko netektis — Kaune mirė kun. Mikalojus Iancicijus-Lenčickis, pagarsėjęs savo dvasinio asketinio turinio raštais autorius. Kai 1655 žemaičių žemėje išdygo antroji jėzuitų kolegija Pašiaušėje, rusų ir kazokų kariuomenė, įsiveržusi rugpjūčio mėnesį į Vilnių, apiplėšė, sunaikino ir išdegino miestą, išžudė apie 14.000 gyventojų. Dėl šių ištikusių negandų ketverius metus nustojo veikusi ir jėzuitų Akademija. Iš šios provincijos narių ima atsirasti ir pirmųjų kankinių. Netoli Pinsko — Janovos vietovėje — žiaurių kazokų rankomis už tikėjimą nukankinamas Lietuvos provincijos jėzuitas 64 metų T. Andrius Bobola, prieš tai studijavęs ir dirbęs Vilniuje. Jis 1938 balandžio 17 paskelbtas šventuoju.
Iš įžymesnių XVII a. trečio dešimtmečio Jėzaus Draugijos narių paminėtinas Vilniaus universiteto rektorius, muzikologijos veikalų autorius ir profesorius Žygimantas Lauksminas, miręs 1670 metais. Šio amžiaus pačioje pabaigoje Lietuvos jėzuitų provincija jau turėjo 716 savo narių; 316 kunigų, 196 klierikus, 204 brolius. Jie visi gyveno 27 vienuolynuose. Nors 1710 siautėjęs maras gerokai praretino jėzuitų gretas, tąmet mirė 150, — bet jų skaičius metai iš metų auga ir atsiranda garsių vyrų. 1732 m. Lietuvos provincija, turėjusi 982 narius, 1756 metais turėjo 1068 narius, iš kurių: 490 kunigų, 248 klierikų, 330 brolių. Jie visi gyveno 32 vienuolynuose ir 61 apaštalavimo taške. Prieš trejus metus — 1753 — vienas šios bendruomenės narys — jėzuitas T. Tomas Žebrauskas Vilniuje įsteigė pirmąją astronominę observatoriją. Garsėjo savo pamokslais pirmasis Vilniaus kolegijos rektorius Petras Skarga, o eilėmis — poetas M.K. Sarbievijus. Abu — mozūrai jėzuitai. Garsus matematikas tuomet buvo T. Pranas Norvaiša. 1758 iš rytinių Lietuvos provincijos dalių — Mozūrų ir Gudijos — buvusių kolegijų ir namų sudaroma nauja Mozūrų jėzuitų provincija. Lietuvos provincijoje, tuo metu pasiekusioje savo klestėjimo viršūnę, iš 1116 (1756 metais) telieka tik 604 nariai: 272 kunigai, 151 klierikas ir 181 brolis.
Lietuvos provincija, kaip ir visa vienuolija, po 15 metų išgyvena dar skaudesnį smūgį: 1773 gruodžio 12 Vilniaus akademijos jėzuitams paskelbta ordino panaikinimo brevė, kuri vėliau palietė ir kitus Lietuvos jėzuitų namus, kur carienė Kotryna II neskelbė Jėzaus Draugijos panaikinimo rašto. Taip beveik 50 metų (1773-1820) išliko Jėzaus Draugija susispietusi tose Gudijos srityse ir prasiskverbusi net į pačią sostinę — Petrapilį. Ten buvo keturios kolegijos — 2 namai, 12 apaštalavimo taškų, 6 kitokio pobūdžio mokyklos ir 178 nariai. Vėliau (1782-1785) Jėzaus Draugijai vadovavo lietuvis T. Stasys Černevičius, o po jo (1785-1789) Generolo pareigas ėjo T. Gabrys Lenkevičius. Trečiasis Jėzuitų Draugijai vadovavęs lietuvis T. Pranciškus Kareu (1789-1820), kuriam popiežius Pijus VII suteikė Generolo vardą ir šitaip patvirtino jėzuitų ordiną Rusijoje.
Nors Jėzaus Draugija oficialiai buvo panaikinta, bet Vilniaus universiteto garsus astronomas jėzuitas Martynas Počobutas net po panaikinimo 20 metų išbuvo šios aukštosios mokyklos rektoriumi ir 1808 metais sugrįžo į
Daugpilio jėzuitų naujokyną, kur už dvejų metų mirė. Netrukus po šio mokslininko mirties — 1812 metais — caro Aleksandro dekretu Polocke su trimis fakultetais įsteigta jėzuitų akademija, tik deja, tas pats caras po aštuonerių metų (1820) įsako iš Rusijos ištremti visus jėzuitus, kurie persikelia į Austrijos valdomą Galiciją. Nors draudimas tebegaliojo, bet kai kokių ryšių su Lietuva jėzuitai palaikydavo. Štai vokietis jėzuitas T. Lassingas slaptai vieši Lietuvoje ir mokos lietuviškai tam, kad galėtų patarnauti lietuviams išeiviams Brazilijoje.
Kaip žinoma, popiežius Pijus VII 1814 atkūrė jėzuitų ordiną visame pasaulyje. Po Pirmojo pasaulinio karo — 1919 — palaimintojo Jurgio Matulaičio įpareigotas vokiečių jėzuitas T. Fr. Mukermanas pradeda kunigo darbą Vilniaus jėzuitų Šv. Kazimierio bažnyčioje. Tačiau tais pačiais metais rimčiau atkurti jėzuitų ordiną Lietuvoje imasi T. Benediktas Andriuška, šiuo reikalu kreipęsis į T. Generolą Wl. Ledochovskį jau 1919 metais. Jis išvertė, parengė ir vėliau rankraščio teisėmis Kaune 1931 metais išleido “Jėzaus Draugijos regulas” lietuvių kalba. Jau minėtas garsus vokiečių jėzuitas Fr. Mukermanas (Fr. Muckermann) rūpinosi Vilniuje atgauti jėzuitų namus ir stengėsi pradėti atstatyti Lietuvos provinciją. Lietuvių jėzuitų anuo metu buvo tikrai nedaug: be T. B. Andriuškos, 1920 Draugijon įstojo J. Venckus ir 1922 J. Paukštys. Taigi atkurta Lietuvoje jėzuitų provincija buvo paskirta vakarinės Vokietijos provincijai. Į mūsų kraštą atsikraustę vokiečiai, kuriems vadovavo T. Jonas Kipas (Kipp), Kaune atidaro jėzuitų namus 1923, o po metų šiame mieste jie jau vadovauja jėzuitų gimnazijai ir 1929 Pagryžuvyje įkuria naujokyną.
Nuo 1930 atkuriama Lietuvos jėzuitų viceprovincija ir tais pačiais metais T. Benediktas Andriuška Šiauliuose pradeda statyti Šv. Ignaco bažnyčią kartu su jėzuitų namais ir baigia 1934 metais. 1940 metų elencho žiniomis Lietuvos provincijai priklausė 23 kunigai: 16 lietuvių ir 7 vokiečiai. Jau pradedami organizuoti dvasiniai susitelkimai. Čia nemažai pasidarbavo T. J. Venckus. Prasideda misijos, kurios sėkmingai pradėtos T. J. Bružiko ir kitų kunigų. Įdomi statistika: 1938 metais suorganizuotos ir pravestos 52 misijos, 34 dvasiniai susitelkimai, pasakyti 1074 pamokslai, išklausyta 89.950 išpažinčių.
Pradėti leisti mėnesiniai laikraščiai “Žvaigždė” ir “Misijos”. Išleista apie 80 knygų. Spaudos darbą ypač sumaniai dirbo T. A. Bieliūnas. Organizuojamos įvairios veiklos kryptys, sąjūdžiai. Pradeda veikti Maldos apaštalavimo, Eucharisitjos karžygių ir kitos organizacijos. Iš jėzuitų T. Stanislovas Gruodis Vytauto Didžiojo universitete teologijos-filosofijos fakultete pradėjo dėstyti. Pradeda atsirasti ir apaštalų. Štai T. Jonas Bružikas, sėkmingai atlikęs nemaža misijų daugelio Lietuvos parapijų bažnyčiose, 1931 išvyksta į JAV pas lietuvius toliau tęsti šio našaus darbo. 1937 minėtą misionierių pakeičia T. Jonas Kidykas, kuris lig šių dienų vaisingai darbuojasi Čikagoje. Šis išradingumu ir veikliu guvumu pasižymįs tėvas 1985 rugsėjo 15 atšventė 60 metų Jėzaus Draugijoje ir tų pačių metų rugpjūčio 28 — kunigystės 50-metį.
(B.d.)