(1924-1991)
KUN. JONAS BORUTA, SJ
“Liepos 22-26 dienomis Linkmenų bažnyčioje vyko rekolekcijos tėvams jėzuitams ir apylinkių kunigams. Jas vedė tėvas Jonas Lauriūnas SJ. Buvo paskutinė rekolekcijų diena. Paskaitęs priešpaskutinę konferenciją, rekolekcijų vedėjas pasakė ateisiąs po 40 min. ir nuėjo į savo darbo kambarį klebonijoje. Netrukus šeimininkė kunigams pranešė, kad tėvas J. Lauriūnas miršta. Atėję į jo kambarį, kunigai rado tėvą Joną gulintį be sąmonės, su knyga rankose. Mėginta daryti dirbtinį kvėpavimą; atskubėjo vietos felčerė. Tačiau niekas negelbėjo — 11.30 val. kunigas Jonas Lauriūnas iškeliavo į Amžinybę”.
Tokiais žodžiais apie jėzuito Tėvo Jono Lauriūno mirtį Vilniaus arkivyskupijos kunigams pranešė Vilniaus vyskupas Juozas Tunaitis.
J. Lauriunas, SJ, tikybos pamokoje.
Velionis kun. Jonas Lauriūnas (Laurusevičius) gimė 1924 m. kovo 8 d. Šilelio kaime, Raudondvario valsčiuje, Kauno apskrityje. Anksti netekęs motinos, augo tėvelio globoje. Pradžios mokyklą baigė Raudondvaryje. 1939-44 m. mokėsi Kauno jėzuitų gimnazijoje.
1944 m. spalio 2 įstojo į jėzuitų naujokyną Pagryžuvyje, 1946 m. rugsėjo 21 d. padarė Jėzaus Draugijoje pirmuosius amžinuosius įžadus. Tą patį rudenį pradėjo filosofijos studijas Kauno kunigų seminarijoje. Bet po vieno semestro sovietų valdžios pareigūnų įsakymu kaip vienuolis buvo atleistas. Mat jau tada saugumiečiai buvo paleidę apyvarton dar ir šiandien kai kurių vartojamą teiginį: “Kunigų seminarija — ne vienuolynas”. Atleistas iš seminarijos Velionis dirbo jėzuitų šv. Pranciškaus Ksavero bažnyčioje Kaune zakristijonu. 1948 m. rudenį vėl buvo priimtas į Kauno kunigų seminariją ir vėl saugumiečių iš jos išvarytas. Po to ketverius metus dirbo ligoninėje kūriku, meteorologu-stebėtoju meteotarnybos įstaigoje Kaune.
1952-54 m. tęsė studijas Kauno kunigų seminarijoje, ir 1954 m. rugsėjo 12 d. vyskupas Kazimieras Paltarokas Kauno arkikatedroje-bazilikoje jį pašventino kunigu.
Kunigas Jonas Lauriūnas dirbo įvairiose Vilniaus arkivyskupijos kaimų parapijose. 1954 m. rugsėjo 30 d. pradeda kunigo darbą Valkininkuose, kaip garsaus Vilnijos kunigo P. Bieliausko vikaras. 1955 m. gruodžio 30 d. vyskupas K. Paltarokas jį paskiria Rieškutėnų parapijos (Švenčionių raj.) administratoriumi. 1963 m. vasario 19 d. kun. J. Lauriūnas skiriamas Švenčionių parapijos vikaru. 1964 m. gegužės 6 d. perkeliamas į Varėnos rajono Kabelių parapiją. Čia prabėgo vaisingiausi jo gyvenimo metai. Mokėdamas prancūzų, vokiečių, anglų ir lenkų kalbas, išvertė daug religinių, teologinių veikalų, parašė keliasdešimt tomų pamokslų “Žodžiai broliams”, kurie savilaidos būdu paplito po visą Lietuvą. 1972 m. rugsėjo 30 d. pogrindžio sąlygomis padaro iškilmingus paskutinius vienuolinius įžadus. 1983 m. gegužės 25 d. paskiriamas Linkmenų parapijos (Ignalinos raj.) klebonu. Čia dirbdamas sulaukė Lietuvos atgimimo. Į naująjį darbą įsijungė su dideliu uolumu. Buvo išrinktas į Vilniaus arkivyskupijos kunigų Tarybą, vyskupo Julijono Steponavičiaus buvo paskirtas Vilniaus arkivyskupijos konsultoriumi.
Tėvo Jono veiklos dirva kaskart vis platėjo. Buvo įtrauktas į stalinizmo nusikaltimams tirti respublikinę Komisiją, skaitė paskaitas garsiame “Gaublio” diskusijų klube Vilniuje. Kurį laiką buvo “Katalikų pasaulio” redkolegijos narys, skyriaus redaktorius. Leidus dėstyti tikybą mokyklose, su dideliu pasisekimu dirbo mokyklose, rengė vadovėlius tikybos pamokoms. Visą gyvenimą pasižymėjęs giliu dvasingumu ir inteligentiškumu, turėjo autoritetą tarp Lietuvos intelektualų. Atgimimo laikotarpiu nuoširdžiai bendravo su Linkmenų mokytojais, Ignalinos krašto šviesuomene. Buvo dažnas to krašto renginių dalyvis ir organizatorius.
Šalia visuomeninio bei kūrybinio darbo, buvo nuolatinis jaunimo, inteligentų, seserų vienuolių ir kunigų rekolekcijų vadovas. Nemaža tokių jo vadovaujamų rekolekcijų surengta sunkiomis pogrindžio sąlygomis, ypač nuošalioje Kabelių klebonijoje. Tai suuodę saugumiečiai stengėsi likviduoti tą rekolekcijų židinį Kabeliuose. Mėgino priversti vyskupijos valdytoją Č. Krivaitį, kad kun. Joną iškeltų į Varėną, kur nebūtų sąlygų suburti rekolektantų, ypač jaunuolių. Tėvas J. Lauriūnas, tai žinodamas, atsisakė tokio “paaukštinimo”.
Daugelis kunigų Tėvą Joną pažinome kaip darbštumo pavyzdį, maldos riterį — šventojo Ignaco sekėją. Dar ne viena karta iš jo pamokslų knygų semsis tikėjimo šviesos ir išminties, mėgins pažinti tą dvasinę atmosferą, kurioje brendo sunkių priespaudų metų dvasinio pasipriešinimo ateizmui sąjūdis, “Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos” herojai.
Šį kuklų nekrologą norisi baigti paties Velionio žodžiais:
“Visa, ką mes darome gražaus ir švento, nedingsta. Kiekviena minutė, šventai praleista, nėra tuščia. Mes išliekame. Kaip išlieka motinos meilė ir ji pati, atsidavusi savo vaikams!
Kai Jėzaus gyvenimą palyginame su doro, kilnaus žmogaus mirtimi, žmogaus, pasirinkusio sunkią pareigą, net vargą, o ne dykinėjimą ir žaidžiantį gyvenimą, mums tampa aišku: šlovę reikia įgyti per vargą, per kančią, per mirtį.
Tai Evangelijos tiesa. Mes turėtume ją priimti ir tarti — Amen”.
A.a. kun. Jonas Lauriūnas, SJ, buvo uolus “Laiškų lietuviams” bendradarbis. Jo netektis mums yra ypatingai skaudi. Bet mūsų žurnale dar ilgą laiką skaitytojai galės gėrėtis jo straipsniais, nes jis paliko nemaža rankraščių.