MOTIEJUS KAZIMIERAS SARBIEVIJUS
(III, 23. Julijui Ariminui)
Tik dvasios turtais esame pranašesni už žvėris
Laimės tau tikrai, Arimine mielas,
Perlai neatneš, surasti Hidaspe,
Nei namai kedru išpuošti, nei auksą plukdantis Hermas.
Neieškok tuščiai, kur pasauly teka
Upė pro lankas, nešdama daug aukso.
Lai dorybė tau bus didžiausias turtas, dieviška laimė.
Tegu vienas kels kuo aukščiausias sienas,
Deimantu remtas, ar sugriaus Sipylo
Kolonas, giliai įsirausęs, Orko turtus išplėšęs.
Bet už jį tikrai turtingesnis paukštis,
Sabos miškuose aušrai tekant čiulbąs,
Ar žuvis rusvam vandeny Hidaspo nardanti greitai.
Kitas teišpuoš savo palą perlais,
Apsijuos diržu iš brangaus metalo;
Kitas lai pečius apsisiaus tyriečių purpuro rūbais.
Bet vis tiek gražiau sparnelius marguosius
Papuošė gamta Filomelei pilkai,
Gražesni šlakai gintarinį kailį lūšims nubarstę.
Rengia mus avių išauginta vilna.
Nugaras vilkų pavaizduoti bandom,
Puošia drabužius rudaplaukės lapės kailis ar bebro.
Žmones nuo žvėrių vien dorybė skiria,
Iškelia aukštai mus dvasia skrajūnė,
Jos sparnai greitai mus nunešti gali ligi žvaigždynų.
Vertė Eugenija Ulčinaitė