("Laiškų lietuviams' konkurse III premija laimėjęs straipsnis)
Romualdas Kriaučiūnas
Daugelis esame patyrę psichologines įtampas, o neretas išgyvenęs ir didesnes krizes šeimoje ar už jos ribų. Nors tas įtampas išgyvenome asmeniškai, tačiau, stebėdami kitus, dažnai galėjome pajusti ir jų išgyvenamą krizę. Vidinė įtampa mus stumia iš pusiausvyros. Žinome, kad suintensyvinus spaudimą, kiekvienas ilgainiui gali prarasti sveiką pusiausvyrą. Visi turime savas ribas. Kad įtempta aplinka mus neigiamai veikia, liudija daugėjantys protinių susirgimų, savižudybių, alkoholizmo, narkomanijos, nusikaltimų bei moralinio nuosmukio skaičiai. Ką mes visa to akivaizdoje galime daryti, kad netaptume šiurpių statistikų skaičiumi?
Benarpliodamas savas ar svetimas problemas, ne vienas protiškai pavargsta ar net psichiškai sušlubuoja. Tai natūrali reakcija problemoms, kurios prašoka mūsų jėgas. Nors psichologai neturi atsakymų į dienos politines, ekonomines ir socialines problemas, jie puikiai žino, kiek jos mus paveikia. Psichologas, pasinaudodamas mokslo atradimais ir savo patyrimu, pagalbos reikalingam gali patarti, kaip pašalinti ar sumažinti tiek vidinę, tiek išorinę įtampą. Prieš suteikiant pagalbą, jam yra svarbu suprasti tas jėgas, kurios sukūrė nepakeliamas įtampas, iššaukusias protinį sunegalavimą. Svarbu ją suprasti ir mums.
Vidinės ir išorinės įtampos
Įtampos esti dvejopos: vidinės ir išorinės. Pirmiausia pažvelkime į vidines įtampas. Jos gali būti įvairios. Šios rūšies įtampos turi mažai ką bendra su kitais asmenimis, nes daugiausia tesiriša tik su individo vidiniais konfliktais, neretai kilusiais dar vaikystėje, bet skirtingais laipsniais ir aplinkybėmis tebesitęsiančiais iki dabarties. Įtampos gali būti artimai surištos su pasąmoniniais asmenybės faktoriais, į paviršių iškylančiais neaiškiu nerimu, besitęsiančiu nelaimės nujautimu, siaubo baime. Vieni tas įtampas bando ignoruoti, kiti jų atsiradimo priežastis priskiria pašaliniams įvykiams, treti išvysto fiziologinius simptomus. Šitos ir daugelis kitų psichologinių savisaugos priemonių padeda išlaikyti mūsų protinę pusiausvyrą. Suprantant aplinkybes ir priežastis, tolimesnis pozityvus žingsnis būtų surasti būdus toms įtampoms pašalinti.
Šalia ką tik minėtų vidinių įtampų yra ir išorinės. Pastarosiomis mes dažnai dalinamės su kitais. Jos kyla iš aplinkos, patirties, įvykių, susijusių ne tik su mumis pačiais, bet ir su mūsų šeimomis, draugais, darbais bei visa socialine struktūra. Dažnai ir čia kyla nežinios, baimės, pasimetimo jausmai. Taip sukurtas įtampas bandome pašalinti trimis būdais: mes ir vėl galime paneigti jų buvimą — kas būtų lygu bėgimui iš kovos lauko: dažniausiai su jomis kovojame, tuo pažeisdami asmenis, daiktus, o neretai ir save; arba galime kompromisuoti, pakeisdami savo nusistatymus, elgseną ir, kiek galint, sušvelnindami aplinką. Trys būdai, trys siluetai: gyvenimo dezertyro, Don Kichoto ir diplomato.
Kurio šešėlis mus dengia?
Siaubo susrakintam sunku į save ir į savo šeimą žvelgti objektyviai. Sunku, jei išvis įmanoma, matyti savo konfliktų priežastis ar savo neprotingas pastangas, naudojamas tų konfliktų pašalinimui. Tokiam jau neretai reikalinga ir profesinė psichologo ar kito protinės sveikatos specialisto pagalba, kuri individui padėtų objektyviau pažvelgti į savo trūkumus. Teikiant pagalbą, protinės sveikatos specialistas taip pat kreips dėmesį į aplinką, jos galimą pakeitimą paciento naudai ir gerovei. Tik vėliau bus padedama įžvelgti ir pašalinti įtampas, sukėlusias esamus simptomus.
Psichologas nėra vienintelis pagalbos šaltinis, nors daugelis į jį žiūri, kaip į paskutinę išeitį, kurią reikia stengtis kuo ilgiau atidėlioti. Tai ne tik klaidinga, bet ir žalinga pažiūra. Jei kraujo spaudimui pakilus einama pas gydytoją, o dantis skaudant skambinama dantistui, tai kodėl, nepakeliamoms įtampoms užgulus, nesikreipti pas psichologą? Daugiau apie save sužinoti bei pagalbos ar patarimų susilaukti galime ir iš dvasininkų, draugų, šeimos narių, atitinkamų knygų, periodinės spaudos (pvz., “Laiškų lietuviams”).
Daug problemų, ar jos būtų asmeniškos, ar bendros, kyla iš įvairų neapykantos išraiškų: savanaudiškumo, pavydo, suktumo bei protinių ligų. Svarbu suprasti, kaip mes savo agresyvia neapykanta teršiame aplinką. Turime pamatyti, kaip visa tai atsispindi mūsų galvosenoje ir elgesyje. Pavyzdžiui, naudinga žinoti, kad pareigos ir atsakomybės jausmo išnykimas yra niekas kita, kaip užmaskuotas pasipriešinimas savo artimiesiems, vadovams, visai bendruomenei. Per dažnai nė nepastebime savo nerūpestingumo ir apsileidimo, vienašališkumo ir savanaudiškumo. Nesąmoningai sukuriame dvi matavimo sistemas — vieną kitiems, kitą sau. Pažvelkime į keletą tokio dvigubo standarto pavyzdžių, randamų šeimose, o ypač visuomenėje.
•Kai kitam ilgai užtrunka ką atlikti, jis yra lėtas; kai aš ilgai prie ko užtrunku, esu kruopštus.
•Jei kitas ko neatlieka, jis yra tinginys; jei aš ko neatlieku, esu per daug užsiėmęs kitais darbais.
•Kai kitas ką padaro be įpareigojimo, jis peržengia savo ribas; jie aš ką savo ruožtu atlieku, tai, brolau, iniciatyva.
•Jei kitas savo poziciją stipriai gina, jis užsispyręs; jei aš nė centimetro nenusileidžiu, esu tvirtų principų.
•Kai kitas nusikalsta etiketo taisyklėms, jis nešlifuotas; jei aš kur nukrypstu, esu originalus!
•Kai kitas gerai sugyvena su savo viršininku, jis padlaižys; jei aš su viršininku draugauju, tai jau kooperacija.
•Kai kitam gerai sekasi, tai “kvailiui sekasi”; jei aš prasimušu į priekį, tai, vyre, tik sunkaus darbo ir asmeninių sugebėjimų dėka.
Mažiau griaukime, daugiau statykime
Nepažaboti jausmai didina mūsų įtampas. Tad svarbu nukreipti savo energiją į gerus dirvonus. Supykus, vietoj lėkščių daužymo ar šuns apspardymo, išeikime pasivaikščioti. Išsigandę nebėkime, bet apsvarstykime, kaip geriau pavojų sutikti. Arba vėl — progai pasitaikius, nesmerkime jaunimo, bet eikime jam padėti. Žodžiu, mažiau griaukime, o daugiau statykime.
Gera apdrauda prieš nepakeliamas įtampas yra artimas ryšių palaikymas su kitais. Tuo pačiu individualus ar kolektyvinis darbas, duodąs pasitenkinimą ir išreiškiąs kūrybingumą, yra geras saugiklis. Dalyvavimas sporte, laisva kūryba, žaidimai, iškylos, knyga, visuomeninis ar artimo meilės darbas — tai stiprūs savimi pasitikėjimo rodikliai. Ištikimi draugai ir bendraminčiai — tai dar viena stipri užtvara prieš tamsaus vienišumo jausmą, kuris ypač stiprus nelaimėms užpuolus. Mes patys reikalui iškilus, turime imtis iniciatyvos kreiptis ten, kur galime pagalbos susilaukti. Svarbu, kad santykiavimas būtų abipusis. Mes taip pat turime būti pasiruošę ištiesti pagalbos ranką už mus labiau reikalingiems.
Aplinkos, kaip ir savęs, pakeitimas reikalauja pastangų, reikalauja konkrečių žygių. Ieškokime, ištirkime ir įvertinkime galimas įtampų priežastis. Sakoma, kad aiškus problemos supratimas sudaro net 90% jos išsprendimo. Tai pasitvirtinęs faktas, tiek besprendžiant asmeninius konfliktus, tiek benarpliojant šeimos problemas.
Dar pora minčių apie šeimą. Šeima ne visuomet suteikia laukiamą užuovėją nuo įtampų. Iš tikrųjų pati šeimos aplinka gali tapti įtampų šaltiniu. Vaikų ir tėvų reikalavimai kartais gali atrodyti be saiko ir be galo. Daugeliu atvejų įtampos iš darbovietės parsinešamos namo pykčio ar frustracijos forma ir suverčiamos ant namiškių. Šeimų kraustymasis karjeros ar ekonominiais sumetimais dažnai esamą įtampą nustumia ant krizės ribos. Finansiniai sunkumai taip pat apsunkina šeimos kasdienybę. Konfliktai tarp tėvų ir vaikų šeimose gali kilti dėl religijos, moralės, kultūros ir tautiškumo. Nors gera komunikacija šeimoje yra svarbi kasdieninių problemų sprendimuose, yra eilė kitų būdų harmonijos skatinimui namuose:
• Nesistengti turėti idealią šeimą.
• Leisti visiems išreikšti savo nuomones ir jausmus.
• Išmokti tvarkytis su pykčiu, kitų neužgaunant.
• Nustatyti barnių priežastis ir stengtis jas pašalinti.
• Pradėti su lengviausiai apvaldoma priežastimi ir palaipsniui stumtis prie didžiausios ar sunkiausios barnių priežasties bei jos apvaldymo.
• Neslopinti visų savo poreikių vaikų reikalavimams ir kaprizams patenkinti.
• Pasitikėti savo sprendimais ir jais dalintis su visa šeima.
• Atrasti ką nors pozityvaus kiekviename šeimos naryje ir tai sąmoningai toliau skatinti.
• Rasti laiko aptarti šeimos reikalus reguliariuose šeimos pasitarimuose.
• Stengtis nelyginti savo šeimos su kitomis šeimomis.
• Atrasti nuosaikias gaires visai šeimai, kad kiekvienas suprastų savo elgesio atpildus ir pasekmes.
• Rasti laiko atgaivinančiam poilsiui.
Minėtieji patarimai turėtų sumažinti šeimos įtampas. Yra svarbu anksti įsiterpti ir pertraukti įtampas sukeliančias situacijas, prieš joms įsisiūbuojant į rimtas šeimos krizes.
Pasiimkime visišką asmeninę atsakomybę kaip šeimos nariai, kaip darbininkai ir darbdaviai, kaip visuomenės nariai ir jos vadovai. Visa tai reikalauja minimalinio pasiruošimo. Tik tada galėsime ieškoti tikslesnių problemų sprendimų tose grupėse, kurioms priklausome. Išmintingai planuokime ateitį.
Kiekvienas savisauginis planas kovai su įtampomis reikalauja veiksmo. Po padėties suvokimo nuosekliai turėtų kilti asmeninė ir kolektyvinė akcija. Tiek mūsų tautai, tiek pasauliui reikalingi žmonės, kurie save paaukotų šeimos, visuomenės, tautos — lygiagrečiai ir savo — gerovei. Tam reikia subrendimo. Tik jį pasiekus, turėsime daugiau pasitenkinimo duodami negu gaudami.
Yra daugybė progų padėti savo artimui. Gal žmonės ir yra savanaudžiai, bet vis tiek juosmylėkime! Jei darome gera, kiti mus apšauks egoistais, bet vis tiek darykime. Jei mums sekasi, laimėsime netikrus draugus ir prisiekusius priešus, bet vis tiek siekime pasisekimo. Atvirumas ir nuoširdumas mus išstato pavojun, bet vis tiek būkime atviri ir nuoširdūs. Geras darbas, atliktas šiandien, bus užmirštas rytoj, bet vis tiek darykime gera. Dvasios milžinai su kilniomis mintimis gali būti suniekinti bedvasių nykštukų, bet vis tiek galvokime kilniai. Žmonės gailisi persekiojamųjų, nors seka persekiotojais, bet vis tiek kovokime už persekiojamuosius. Ką mums užtruko metus pastatyti, gali būti sunaikinta per dieną, bet vis tiek statykime. Pasauliui duokime viską, ką galime, ir būsime užgauti ar nesuprasti, bet vis tiek pasauliui duokime viską, ką galime.