Jonas Lauriūnas, S.J.
1. Santuoka — Naujosios sandoros sakramentas
Santuoka ir šeima yra brangiausias žmonijos turtas — tai pagrindinė visuomenės ląstelė. Ir pavienio žmogaus, ir visuomenės gerovė priklauso nuo to, kokioje situacijoje yra santuoka ir šeima. Mūsų dienomis santuoka ir šeima — kaip ir visos institucijos, o ši gal daugiau — yra labai paliesta naujų visuomenės ir kultūros atmainų. Žvelgiant šiandien į šią mūsų visuomenės ląstelę, galima matyti ir šviesos, ir šešėlių. Viena, daugiau pajausta asmeninės laisvės, šeimoje šiltesni tarpžmogiški santykiai, moteris labiau suvokia savo vertę, tėvai jaučia didesnę savo atsakomybę, didesnis dėmesys vaikų auklėjimui... Antra, pasirodo ženklai, keliantys nerimą, kad nebranginamos pagrindinės vertybės: klaidinga sutuoktinių tarpusavio nepriklausomumo samprata; didėjantys plyšiai tarp tėvų ir vaikų; šeimos nepajėgumas perteikti vertybes; gausėjančios skyrybos; plintantis kūdikių žudymas... priešiškas nusistatymas prieš naują gyvybę.
Šitokia šeimos situacija yra neraminanti, ir kam rūpi tautos ir Bažnyčios ateitis, turi naujai permąstyti šias pagrindines vertybes, ypač jauni žmonės, kurie stovi savo santuokinio ir šeimyninio kelio pradžioje. Reikia vėl atrasti grožį ir didybę tarnauti gyvenimui, atidengti naujus horizontus ir kurti naują šeimos kultūrą, kuri prisidėtų prie humanizmo naujo pavasario. Šiuo klausimu paskutiniaisiais laikais Bažnyčia yra ne kartą pasisakiusi. Paminėtina popiežių enciklikos — Pijaus XI “Casti con-nubii” (1930) ir Pauliaus VI “Humanae vitae” (1968), II Vatikano susirinkimo pasisakymai, ikišiolinį Bažnyčios žodį apibendrinantis Jono Pauliaus II apaštalinis raštas “Familiaris con-sortio” (1981). Apie tai nemažai yra kalbėta ir vyskupijų sinoduose.
Krikščioniškos santuokos ir šeimos samprata remiasi Tvėrėjo duota prigimties tvarka. Dievas, iš meilės pašaukęs žmogų į gyvenimą, pašaukė jį ir meilei. Žmogus yra sutvertas pagal paveikslą ir panašumą Dievo (plg. Pr 1,27), kuris yra pati Meilė (1 Jn 4, 8, 16). Tad meilė yra pagrindinis ir natūraliausias žmogaus pašaukimas. Nė vienas žmogus negali gyventi be meilės. Meilė ima į save ir žmogaus kūną, o kūnas turi dalį ir dvasinėje meilėje. Todėl seksualumas, kuriame vyras ir moteris kaip sutuoktiniai teikia save vienas kitam, nėra vien biologinis aktas, bet žmogaus asmens gelmių veiksmas. Meilė tarp vyro ir moters priklauso prie žmogaus panašumo į Dievą; ji yra atspindys Dievo meilės kiekvienam žmogui. Todėl ir žmogaus seksualumui galioja Švento Rašto žodžiai: “Tai buvo labai gera” (Pr 1,31).
Nuodėmė, įsibrovusi į žmogaus gyvenimą, sukrėtė visą jo būtį: sutrikdė vyro ir moters santykius, griaunančiai paveikė gyvybės perteikimo tvarką, įnešė susvetimėjimą (plg. Pr 3,7, 16). Tačiau santuoką ir šeimą Dievas apgaubė ypatinga savo globa — įjungė į atpirkimo zoną. Jau Senajame Testamente vyro ir moters sąjunga tampa “atspindžiu” sąjungos tarp Dievo ir žmonių (plg. Oz 1-3; Iz 54; 62; Jer 2-3; Ez 16, 23). Ši Dievo sąjunga arba sandora su žmonėmis randa savo galutinę išraišką Jėzuje Kristuje, kuris yra Dievas ir žmogus viename asmenyje ir kuriame Dievas Naujoje
Sandoroje galutinai priėmė kiekvieną žmogų. Jis yra Dievo Tautos Sužadėtinis (plg. Mk 2,19), kuris myli Bažnyčią, savo sužadėtinę, ir atidavė už ją save (plg. Ef 5,25).
Jėzaus požiūris į šeimą matyti iš jo pasisakymo apie skyrybas (plg. Mk 10,2-9 ir paralelės vietos), kada buvo įtrauktas į ginčą, ar vyras gali atleisti savo žmoną. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad Jėzaus atsakymas užaštrina Senojo Testamento reikalavimą ir žmonėms užkrauna sunkią naštą. Iš tiesų Jėzus neįsileidžia į ginčą ir neaiškina Senojo Testamento nuostatos (plg. Įst 24,1-4). Klausimą jis perkelia į kitą plotmę. Jis primena pirmykštį Dievo Tvėrėjo planą. Jis žino, kokia kieta yra žmogaus širdis ir kaip ji priešinasi Dievo Tvėrėjo minčiai. Dabar, kada prasideda nauja tvėryba, Dievo planas su pirmuoju sutvėrimu vėl ima galioti — grįžta į gyvenimą. Todėl Jėzaus draudimas skirtis nėra grynai išorinis ir sunkiai įvykdomas įstatymas, bet išraiška Naujosios Sandoros, naujos malonių galimybės realizuoti giliausią sutvėrimo ir atpirkimo mintį — meilės ir ištikimybės gyvenimą. Remiantis šiais Jėzaus žodžiais, galima sakyti, kad šeima priklauso ir sutvėrimo, ir išganymo tvarkai.
Jau apaštalas Paulius įspėjo, kad į santuoką reiktų eiti “Viešpatyje” (1 Kor 7,39). Šeima įeina į naują būtį — į krikštu kildintą naują buvimą “Kristuje”. Todėl santuoka ir šeima yra vieta, kur turi jaustis Kristaus Dvasia. Vyro ir moters elgsena praktiškai turi reikštis meile, ištikimybe, atsidavimu ir klusnumu Jėzui Kristui (plg. Kol 3,18-19; 1 Pt 3,1-7; 1 Tim 2,8-15; Tit 2,1-6). Šio namų kodekso svarbiausios nuostatos yra išdėstytos laiške efeziečiams, kur vyro ir moters santuokinė sandora suvokiama kaip atspindys sandoros tarp Kristaus ir Bažnyčios.
“...paklusdami vieni kitiems dėl Kristaus baimės. Jūs, moterys, būkite klusnios savo vyrams lyg kad Viešpačiui... Jūs, vyrai, mylėkite žmonas, kaip ir Kristus mylėjo Bažnyčią ir atidavė už ją save... Todėl žmogus paliks tėvą bei motiną ir glausis prie savo žmonos, ir du taps vienu kūnu. Šita paslaptis yra didelė, — aš tai sakau, žvelgdamas į Kristų ir Bažnyčią” (Ef 5,21-22, 25.31).
Tarp kitko šiame tekste atsispindi ir ano meto šeimos samprata, kai moterys būdavo vyrams pavaldžios. Bet tekstas laužo nusistovėjusius patriarchalinės šeimos rėmus: jis kalba apie meilę ir atsidavimą, ir tuo pačiu apie abipusį pavaldumą. Šio teksto svarbiausia ištara yra ta, kad meilė ir ištikimybė tarp Kristaus ir Bažnyčios yra ne tik pavyzdys šeimai; meilė tarp vyro ir moters šeimoje yra veikiau realus ženklas Jėzuje Kristuje pasirodžiusios ir Bažnyčioje pasilikusios Dievo meilės ir ištikimybės. Pakrikštytųjų santuoka yra realus simbolis naujos ir amžinos sandoros, Kristaus krauju sudarytos.
Šventojo Rašto pasisakymuose, ypač laiške efeziečiams, bažnytinė tradicija išskaitė santuokos sakramentalumą. Ši mintis išsivystė viduramžiuose, nors pasirodė jau pirmaisiais amžiais. Tačiau šis mokymas nenori santuokos mistifikuoti ar padaryti ją visiškai priklausomą nuo Bažnyčios. Jis veikiau pripažįsta, kad santuoka yra savitas tvėrinys ir kaip toks įeina į išganymo tvarką. Todėl santuoka tampa galiojanti, kai sutuoktiniai Bažnyčios nustatytu būdu išreiškia savo sutikimą. Šio sutikimo, kaip sako bažnytinė teisė, jokia pasaulinė galia negali pakeisti. Savitą bažnytinės santuokos sudarymo formą Bažnyčia nustatė jau viduramžiais, bet visuotinai galiojanti ir santuokos tikrumui būtina ji tapo tik Tridento Susirinkimo sprendimu (XVI a.). Dėl rimtų priežasčių ši bažnytinė forma gali būti apleista, bet santuokinio sutikimo viešumas turi būti išlaikytas.
Sakramentinis santuokos ženklas yra asmeninis laisvas aktas, kuriuo sužadėtiniai pareiškia, jog jie vienas kitą priima ir teikia. Daugumos teologų nuomone, sužadėtiniai teikia vienas kitam santuokos sakramentą, pareikšdami abipusį sutikimą gyventi santuokoje. Šitai išsipildo, kai abu tampa vienu kūnu (plg. Pr 2,24; Mk 10,8), kas apima visas gyvenimo sritis.
Kunigas, dalyvaujantis sutuoktuvių apeigose, priima Bažnyčios vardu sutikimo pareiškimą ir suteikia jaunavedžiams Bažnyčios palaiminimą. Tai sako, kad santuoka nėra privatus sužadėtinių reikalas, bet viešas Dievo meilės ir ištikimybės ženklas. Šitai matyti Ozėjo (2,19-20) tekste, kur rašoma, kad teisė ir teisingumas, meilė, gailestingumas ir ištikimybė lydi Dievo sandorą su savąja tauta. Vieša, o pas katalikus normaliomis sąlygomis bažnytinė, santuokos sudarymo forma nėra grynai išorinis formalumas, joks sutuoktuvių liudijimas ar nederantis valstybės ir Bažnyčios kišimasis. Santuokos įžado viešumas nereiškia brovimosi į sutuoktinių švento jausmo sodą; tai veikiau globa ir pripažinimas, parama ir liudijimas jų ištarto “Taip” bendram gyvenimui. Sutuoktiniai taip pat liudija — liudija vienas kitam, savo vaikams ir visai Bažnyčiai, — kad jie turi viltį išganyme, į kurį įsijungia per šį sakramentą. Santuokai reikia viešumo, kad visuomenė tai žinotų ir įstatymais globotų. Seniau buvo genties, kilties vyresnysis, dabar — valstybės, Bažnyčios atstovas. Popiežiai santuoką yra pavadinę “mažute Bažnyčia”: ji ne tik atspindi Bažnyčią, yra jos dalelė, bet ir aktyviai savitu būdu prisideda prie Bažnyčios augimo. Ji turi būti gyva Bažnyčios ir parapijos ląstelė.
Santuokine priesaika sutuoktiniai ne tik teikia save vienas kitam, bet ypatingu būdu įsijungia į Dievo su žmonėmis sandorą. Tai pats Dievas juos sujungia (plg. Mk 10,9), taip kad nuo šiol Dievo, savo pačių ir visuomenės akyse jie priklauso vienas kitam. Bažnyčia moko, kad santuokinis ryšys atspindi nenutraukiamą Dievo ryšį-sandorą su žmonėmis. Ir šio ryšio pažeisti, nutraukti negali nei patys sutuoktiniai savo valia, nei Bažnyčia, nei kiti žmonės ar valstybė.
Nėra kitos tokios vietos, kur taip glaudžiai susiliestų Dievas ir pasaulis, prigimtis ir Dievo dovanos, tvėrinys ir malonė, kaip santuoka. Sakramentu Dievas globoja ne tik patį santuokinį ryšį, bet ir visą santuokinį gyvenimą. Vyras ir moteris, kad galėtų atlikti savo uždavinį, reikalingi ypatingos Dievo pagalbos, nes žmogiškoji meilė yra trapi — jos tyko daug pavojų.
Santuokos sakramentas, kaip ir kiti sakramentai, teikia savą malonę. Ji yra trejopa. Vienas kitą mylėdami ir būdami ištikimi, jie sudabartina Dievo meilę ir ištikimybę Jėzuje Kristuje. Jie gauna ją vienas kitam: jų santuokinė meilė įjungiama į dievišką meilę ir atperkančiąja Kristaus jėga bei Bažnyčios išganingu tarpininkavimu yra vedama ir praturtinama. Santuokos sakramento dėka bendrai gyvendami, priimdami vaikus ir juos auklėdami, jie pašventina vienas kitą, gaudami šiuo būdu Dievo tautoje ypatingą dovaną (1 Kor 7,7). Galiausiai krikščioniška santuoka yra ženklas, užmenantis, kad keliaujama į amžinąsias vestuves, į galutinį džiaugsmą Dievo meilėje (plg. Mk 2,19-20; Mt 22,1-4; 25,1-13). Todėl vestuvinės iškilmės yra prasmingos ne tik kaip žmogiškas, pilietinis reiškinys, bet ir krikščionišku požiūriu — šventas blizgesys yra viltinga nuoroda, mūs laukiančio laikų pabaigoje džiaugsmo.
Ši nuoroda į galutinį amžinąjį džiaugsmą taip pat sako, kad santuoka priklauso praeinančiam pasauliui (plg. Mk 12,25; 1 Kor 7,25-38). Ji nėra galutinis visų mūsų lūkesčių išsipildymas. Kaip nuoroda į galutinį tikslą šalia santuokos Bažnyčioje yra dar savanoriška vienystė dėl dangaus karalystės (plg. Mt 19,12) — bešeimis gyvenimas (celibatas — kunigų, vienuolių). Kas dėl dangaus karalystės atsisako šeimos, tuo dar nėra geresnis krikščionis už vedusįjį. Savo vienyste veikiau jis nori pabrėžti pagrindinį visų pakrikštytųjų matmenį: visokios žemiškos tvarkos praeinamybę ir žvilgį į svarbiausiąjį — į Dievo karalystę. Todėl jau dabar jis nori visa ir nedalinta širdimi būti laisvas, kad galėtų atsidėti Viešpačiui ir “jo reikalui” (1 Kor 7,32). Laisvanoriška vienystė nereiškia santuokos nuvertinimo, kaip tik dar labiau pabrėžia jos vertę. Jei santuoka būtų nevertinga, tai ir jos atsisakymas būtų nereikšmingas. Priešingai, santuoka laisvai pasirenkama kaip gyvenimo forma, jei šalia jos yra dar kita viešai pripažinta gyvenimo forma. Šitaip santuoka ir laisvanoriška vienystė yra du būdai atspindėti ir gyventi Dievo su žmonėmis sandoros paslaptį. Jie abu reikalingi vienas kito, jie drauge žydi ir vysta. Pašaukimai į vienystę ten klesti, kur yra sveikos, sąmoningos krikščioniškos šeimos. Jei nevertinama savanoriška vienystė, tuo pačiu nevertinamos ir krikščioniškos santuokos vertybės. Dabartinė krikščioniškos šeimos krizė glaudžiai siejasi su nepagarbiu požiūriu į savanorišką vienystę. _(B.d.)
♦ Kauno kunigų seminarija neseniai atšventė 125 metų sukaktį. Ji po didžiojo sukilimo prieš caristinę okupaciją 1864 m. buvo atkelta iš Varnių į Kauną, nes Varniuose klierikai buvo karštai užsidegę laisvės kovos dvasia, ir caro valdžia seminariją norėjo turėti arčiau savo centro įstaigų kontrolės.