("Laiškų lietuviams" konkurse II premiją laimėjęs rašinys)
VYGANDAS ČAPLIKAS
Dažniausiai, kai sėdu rašyti, įsitaisau prie lango, kuris yra vakarinėje buto pusėje. Maloniausios — rytinės valandos, nes vaizdas už stiklo tuomet esti ryškiai nušviestas, gerai matomas ir erdvus. Kuomet nutrūksta mintis, baigiasi sakinys ar jau užpildytas visas puslapis, tuoj žvilgsnis nukrypsta tolyn. Nors ten matau tik plačią, visada žaliuojančią spygliuočių miško juostą, bet gerai žinau, kas už jos yra: Sudervės upelis, kalva, ežerėlis. Toliau kaimai ir miesteliai, už beveik šimto kilometrų — Kaunas, o dar už dviejų šimtų — Baltijos jūra, o už jos Švedija. Prasidėję laisvėjimo metai teikė vilčių, kad gali tekti ir toliau už Klaipėdą nukeliauti, pamatyti Gotlando salą, Šiaurės Europos perlą — Stokholmą. Šis miestas mane traukia ir dėl to, kad jame ilgai dirbo, gyveno vienas iš mėgstamiausių rašytojų, Ignas Šeinius.
Kelionės man teikia didelį malonumą, nes po truputį pamatau, kokią didelę dovaną esame gavę, koks didingas, žavus ir paslaptingas mūsų pasaulis. Sugrįžęs iš kelionių, vėl sėdu prie to paties stalo, vėl žvelgiu pro tą patį langą. Tamsaus miško juosta, jos amžinoji žaluma ir tauri ramybė man padeda atgaminti matytus vaizdus, sutiktus žmones, jų nuotaikas ir kalbas. Kai ką parašęs, atiduodu spaudai. Ir niekada anksčiau nepagalvojau, kad kartą sėsiu ir pradėsiu rašyti apie dalykus ir įvykius, kurie čia pat, ką galima pasiekti labai lengvai, pėsčiomis per 12-15 minučių. Nors tai ir pati trumpiausia, bet gal ir prasmingiausia mano gyvenime kelionė...
Akmenimis ir kitokiomis priemonėmis nuo tankų apsaugoti Parlamento rūmai Vilniuje. J. Vaišnio nuotr.
Tą bokštą matydavau vos ne kasdien: eidamas ir grįždamas iš darbo, šventėmis ir poilsio dienomis, kai kildavo noras čia pat pasivaikščioti ar aplankyti savo bičiulius. Pagaliau galiu jį stebėti ir iš savo buto, nes tereikia pereiti į kitą kambarį, kurio langai šiaurinėje pusėje, ir, žvilgterėjus kiek dešiniau, jį pamatyti. Bokštas stovi pietryčių pusėje, išsikišęs tarp tokių pat vienodų, panašių į dideles rausvais galais dėžes, betoninių daugiaaukščių namų.
Bokštas — net ir grakštus, nes viskas, kas stiebiasi, kyla į viršų ir turi smailėjančią viršūnę, atrodo didingai, lyg siektų susijungimo su dangaus skliautu, prisiliesti prie žvaigždynų amžinybės. Tas truputį panašu ir į tiltą, kuriuo mes visi iškeliausime iš šios žemės... Kuomet spindi saulė, vėjas gena lengvus debesėlius, kai bokštas dingsta arba dalimis išnyra iš rūko, tuomet galima juo ir pasigėrėti, pamąstyti, kad ir žmogus sugeba šį tą gražaus sukurti. Bet šiaip kasdienybėje, čia gyvenantieji juo labai nesižavi, vadina įprastu ir tikruoju vardu: televizijos bokštas.
Tačiau nuo to sausio mėnesio sekmadienio viskas staiga pasikeitė, lyg koks uraganas būtų praūžęs ir visam laikui palikęs savo grėsmingos jėgos pėdsakus. Apie Karoliniškėse esantį televizijos bokštą prakalbo visa Europa, kitos pasaulio šalys. Pasklido prakeiksmai toms milžiniškoms jėgoms, kurios sąmoningai tą uraganą sukėlė. Dabar vėl galime žiūrėti į tą bokštą, matyti jame saulės ar mėnulio atspindžius, ieškoti jo rūke ar vakaro sutemose, bet jis jau niekada nebus tuo, kuo buvo anksčiau.
Per vieną žiemos naktį jis tapo laisvės ir karo, vilties ir nelaimės, niekšybės ir aukos simboliu. Vilniaus banguotos kalvos, lengva smėlynų žemė greitai sugers kraują, užaugins naują žolę, bet mūsų sąmonėje tie įvykiai jau visam laikui liks kaip istorinės ribos ženklas, toks pat, kaip 1863 metų sukilimas, 1893 metų Kražių skerdynės arba 1940 metų okupacija. 1991 metų sausio 13—ji — naktis su kraujo šauksmu pasauliui: Lietuva nori būti laisva!
Tas šauksmas tik bendra įvykio išraiška, mūsų visų vieningas siekis. Kiekvienas tos kraupios nakties dalyvis turi savo tiesą, savo regėjimo lauką, įspūdžius, nuoskaudas ir žaizdas. Galutinis balansas ir išvados bus padarytos vėliau. Dabar tos nakties dalyvių pareiga — viską po truputį sunešti į bendrą krūvą, savotišką nelaimės aruodą, kurio pagalba bus galima atkurti išsamų tos šiurpios istorinės nakties vaizdą.
Naktis prie bokšto prieš sausio tryliktąją buvo rami. Tūkstančiai žmonių pasklidę didesnėmis ar mažesnėmis grupėmis tarpusavyje kalbėjosi, šildėsi prie laužų, dainavo ir šoko. Daugiausia buvo jaunų žmonių, panašių į moksleivius ir studentus. Iš viso galėjo būti apie 25 tūkstančiai žmonių. Apie penktą valandą ryto, eidamas namo, džiaugiausi tokiu žmonių ryžtu, siekimu apginti Lietuvos televizijos bokštą. Tuo pačiu pagalvojau, kaip mes kartais, universiteto dėstytojai, lengvai jaunimui priekaištaujame, trumparegiškai vertiname savo studentus dėl jų visuomeninio pasyvumo, apolitiškumo. Šios nakties pavyzdys — didžiausias tokios nuomonės paneigimas.
Lietuvos kareivėliai saugoja Lietuvos-Vo-kietijos sieną ties Kudirkos Naumiesčiu. J. Vaišnio nuotr.
Sausio 13-osios naktį pabudau nuo kažkokio didelio trenksmo. Kai dar kartą trinktelėjo, supratau, kad garsas sklido nuo bokšto pusės. Mintyse atgijo praėjusios nakties tūkstančių jaunų žmonių vaizdas, supratau, kad ten gali kažkas nutikti, turiu skubėti... Juo arčiau bokšto, tuo daugiau buvo į ten skubančių žmonių, gatvėmis riedančių automobilių.
Užkopus šlaitu prie bokšto teritorijos, kuri aptverta tinkline vielos tvora, išgirdau artėjančių tankų gausmą, kažkas iš tos pusės kalbėjo, kad valdžia jau Nacionalinio komiteto rankose, reikalavo žmones išsiskirstyti. Per tinklo tvorą į bokšto pusę pradėjo lipti žmonės, per ją persiritau ir aš. Pribėgome prie pačio bokšto, aplink kurį jau stovėjo tankus, kokių 4—5 žmonių pločio žiedas. Atsistojau ir aš į jų tarpą. Žmonės visai ramūs, bando dainuoti, skanduoja: Lie-tu-va!
Netrukus prie bokšto privažiuoja tankai. Jie jį apsupa ir priešais mus sutoja. Pabūklų gausmas, jų šaudymas, kareivių automatų tratėjimas ir bendra įtampa didėja. Drioksteli kurtinantis sprogimas, byra už žmonių nugarų stiklai. Kadangi stovėjau priekyje, tai atsisukęs atgal, stovintiems prie pastato sienos šūktelėjau, kad saugotųsi krentančių stiklų. Išgirstu, kad kažkas riktelėjo: “Čia mus sušaudys!” Dalis žmonių atsiskiria, praeina pro tankus ir tolsta. Tuo metu pagalvojau: “Jei ne kartu atsitrauksim, tai čia likusiems tikrai bus blogai”. Šaukiu, kad žmonės grįžtų. Daugelis jų taip ir padaro.
Bet netrukus vėl pasigirsta stiprus pabūklo trenksmas, labiau pradėjo kalenti automatai, dužti stiklai. Dar vis matau, kad ant tankų esantys kareiviai kol kas iš automatų tratina aukštyn. Tačiau stovintieji šonu, vos keli metrai nuo mūsų, tankai stiprina motorų gausmą, didina išmetamų dujų kiekį. Virš mūsų galvų yra išsikišęs pirmo aukšto stogas, o priešais — tankai su vis labiau skleidžiamomis nuodingomis dujomis. Aišku, pradėsime dusti. Tą, matyt, suprato ne vienas, ir mes visi, beveik vienu metu, pradėjome nuo bokšto atsitraukti. Tačiau vos tik pralindę pro tankų tarpus, žmonės vėl sustoja, atsisuka į bokšto pusę ir formuoja naują, tik jau žymiai didesnį žiedą.
Iš čia gerai matyti pirmasis bokšto aukštas. Matau, kaip desantininkai pro išdaužtus sienos stiklus sulenda į vidų. Prieš stovinčius žmones tuoj išstatoma tanki kareivių su automatais eilė. Netrukus pamatau, kad tankai nuo bokšto pasisuka į mus ir pradeda riedėti... Prasideda tolesnis žmonių stūmimas su tankais ir ginkluotais kareiviais. Stoviu ir aš priešais vieną kareivį, bandau jį šnekinti, bet jis kietai sučiaupęs lūpas, tyli... Dešinėje ir kairėje matau į minią įsirėžusius tankus, žmonės juos bando krūtinėmis sulaikyti... Dešinėje pusėje, kiek aukščiau, išgirstu intensyvų automato tratėjimą. Pakeliu galvą ir matau, kaip nuo vieno tanko desantininkas, atsukęs savo automatą į bokšto pusę, bando numušti mūsų trispalvę, iškabintą trečiame bokšto aukšte. Bet jam nesiseka...
Po kiek laiko pastebiu, kad virš galvos kažkas pralėkė, lyg tai nedidelis pagalys ir dar kažkas. Pagalvojau, kad kažkur už manęs provokatorius. Išsiveržiau iš žmonių žiedo ir — išties — tamsoje pastebiu pasilenkusį žmogų, kuris kažką prie žemės graibo. Kai jis pakilo, prieinu arčiau ir pusiau šaukdamas sakau: “Ką tu čia veiki už mūsų nugarų? Jei esi toks drąsus, tai eik į priekį ir griebk...” Tuo metu dar kažkas priena ir šūkteli: “Nereikia! Jis nesusivaldys, taip ir padarys”. Nuo vieno tanko mus stipriai apšviečia prožektorius ir pamatau paklaikusiomis akimis jaunuolį. Jis jau nevaldė savo judesių, keistai mosikavo rankomis, vėl bandė lenktis prie žemės. Supratau, kad tikrai jį reikia nuvesti į šalį. Jam vis tiek, kur stovėti: priekyje ar už minios, jis gynėsi desperatiškai.
Grįžtu į savo vietą, vėl bandau šnekinti priešais stovintį kareivį, aiškinu, kad už naktinį įsiveržimą į ramų ir taikų gyvenamą rajoną, karo veiksmų sukėlimą, jam ir jo bendram teks atsakyti. Pastebėjau, kad už išstatytų kareivių atsirado vyresnio amžiaus desantininkai, kurie visi labiau pradėjo raginti kareivius, kad jie greičiau stumtų žmones. Šie taip ir darė. Pradėjo grubiau elgtis, stumti žmones, juos automatų šonais daužyti. Nuo vieno kliuvo ir man. Aiškiai mačiau, kad ilgiau neišsilaikysime, reikės visai atsitraukti, juo labiau, kad bokštas jau užgrobėjų rankose.
Tuo metu, kai iš šios vietos teko galutinai atsitraukti, kaip ir kiti čia stovėjusieji, nenujaučiau visos tos naktinės tragedijos masto. Pilnesnį vaizdą susidariau tik kitą dieną, kuomet vėl atėjau prie bokšto, pamačiau baisiai nuniokotą visą jo teritoriją, išgirdęs kitose vietose buvusių žmonių pasakojimus. Paaiškėjo žuvusių, sužeistų ir šiaip šoko būsenon patekusių žmonių skaičius.
Būnant prie bokšto, atgijo karo Suomijoje 1939-40 metai, vaizdai. Tuos vaizdus teko matyti neseniai, truputį daugiau kaip mėnuo prieš tragiškuosius įvykius. Lietuvos-Suomijos draugija gruodžio 5 d. — Suomijos Nepriklausomybės dienos išvakarėse — Vilniaus Menininkų rūmuose parodė susirinkusiems suomių dviejų serijų meninį filmą “Žiemos karas”. Nakties vaizdai prie Karoliniškių bokšto buvo panašūs į kraupias žudynes Vyborgo žemėje. Tačiau ten žmonės menkesnėmis jėgomis, bet slėpdamiesi tarp medžių, uolų ir pelkių, galėjo gintis... O čia, Vilniuje, ant plikos ir lygios kalvos buvo tūkstančiai taikių ir beginklių žmonių. Ir kas gali tokiu metu atsitikti, kai tamsoje į tokią minią riaumodami įsiveržia tankai, trenkia pabūklai, trata desantininkų automatai, sklinda kenksmingos dujos? Ir atsitiko baisi nelaimė, savotiška žiemos karo tąsa ant vienos gražiausių ir aukščiausių Vilniaus kalvų, tankiai apgyventose Karoliniškėse. Naujas Kražių skerdynių variantas, tik šiuo atveju ne nuošalioje Žemaitijos bažnytėlėje, bet prie modernaus XX a. statinio, taip pat su smailėjančia ir kylančia į dangų viršūne, kurio svarbiausias tikslas toks pats — skleisti žmonėms gerus, ramius ir teisingus žodžius...
Vilnius, Karoliniškės
1991 m. sausio 27 d.