JUOZAS VAIŠNYS, S.J.
Šiais metais teko pabuvoti Lietuvoje nuo gegužės 21 iki birželio 18 dienos. Tuo metu Lietuvoje buvo du svarbūs įvykiai: Septintasis pasaulio lietuvių mokslo ir kūrybos simpoziumas (gegužės 23-30 d.) bei Lietuvių katalikų mokslo akademijos penkioliktasis suvažiavimas (birželio 9-16 d.). Šie abu įvykiai sutraukė nemaža dalyvių ir iš užsienio. Turbūt kiekvienas sutiks, kad svarbiausias tokių suvažiavimų tikslas yra susitikimas ir pabendravimas su įvairių kraštų lietuviais. Ar čia pasiekiama kokių nors svarbesnių mokslinių bei kultūrinių rezultatų, tenka suabejoti.
Simpoziume kalbos sekcijoje skaičiau pranešimą tema “Lietuvių kalbos kultūra Jungtinėse Amerikos Valstijose”. Tiek šioje sekcijoje, tiek ir kitose buvo neblogai paruoštų pranešimų, bet kai kurių galėjo ir nebūti be jokio nuostolio. Akademijos suvažiavime, žinoma, didžiausias dėmesys turėjo būti teologijai. Deja, paklausius kelių pranešimų, susidarė gana blankus įspūdis. Ką padarysi — neturime teologų.
Mūsų broliai ir sesės Lietuvoje parodė daug nuoširdumo ir draugiškumo iš užsienio atvykusiems lietuviams. Kada nors ir mes jiems pasistengsime atsilyginti.
Kaip praėjusiuose simpoziumuose, taip ir šiame buvo gal per daug paskaitų tuo pačiu metu. Kai kurie norėjo paklausyti ir vienos, ir kitos
Šv. Onos bažnyčia Vilniuje. J. Vaišnio nuotr.
paskaitos, bet buvo neįmanoma. Tai yra sunkiai išsprendžiama problema, bet gal reikėtų rimtai apie tai pagalvoti. Daugelis paskaitų yra labai specializuotos, suprantamos tik tos srities specialistams. Salia tokių paskaitų reikėtų paruošti ir populiaresnių, pritaikintų platesnei publikai.
Šie du renginiai neužėmė viso laiko, dar jo liko pasižvalgyti po visą Lietuvą, ypač teko nemažai pavažinėti su giminėmis ir draugais po Suvalkiją, Dzūkiją ir Žemaitiją, aplankyti žymesnes vietas, susipažinti su žmonių gyvenimu ir nuotaikomis.
Kur tik teko sustoti, visur mane labiausiai nustebino vaišių stalai, apkrauti visokiomis gėrybėmis. Čia, išeivijoje, daugelis mano, kad Lietuvoje žmonės badauja, bet tai netiesa. Tie, kurie netingi dirbti ir negirtuokliauja, turi ne tik duonos, bet daug ko ir prie duonos. Lietuvoje bado nėra ir turbūt niekad nebus. Daugelis turi įsitaisę šiltadaržius, tad užsiaugina pomidorų, agurkų, ridikėlių ir kitokių daržovių. Lietuvoje labai madingi šakočiai (“baumkuchen”).
Lietuviai labai mėgsta gėles. Iš užsienio atvykusius tautiečius jie tiesiog apkrauna rožėmis. Dažnai mieste sutinki vyrą ar moterį, nešančius puokštę gėlių kokiam nors savo artimam žmogui.
Tad Lietuvoje daug kas atvykusįjį maloniai nuteikia, bet nuotaiką dažnai sugadina, kai matai, kaip susispaudę žmonės kartais gyvena. Trūksta butų, trūksta erdvesnių kambarių. Taip pat nemaloniai pasijunti, kai pamatai, kad labai primityviai atrodo kai kurie jų buitiniai įrengimai, kurie neišpildo paprasčiausių higienos ir sanitarijos reikalavimų. Žinoma, gal jiems trūksta reikiamų priemonių, įvairių chemikalų, bet gal čia yra ir šiek tiek apsileidimo, nekreipimo dėmesio į tai, kas tikrai svarbu, kas blogai nuteikia užsienietį, pripratusį prie kitokio kasdieninio gyvenimo.
Tiek parlamentą ir Lietuvos sienas saugojančių kareivėlių, tiek kitų žmonių nuotaikos nėra per daug optimistiškos. Nors jie visi turi viltį, kad Lietuva vieną kartą taps laisva, bet kada tai įvyks, niekas nežino. Ateitis labai neaiški. Rusų kareiviai vis įvairiausiais būdais gadina žmonių nervus. Gal laukia, kada jie kapituliuos, bet atrodo, kad niekad to nesulauks. Štai neseniai vėl buvo apgulę parlamento rūmus, bet netrukus ten susirinko apie 10.000 žmonių. Kareiviams nieko daugiau neliko, o tik pasišalinti. Kiekvieną vakarą būrelis žmonių ateina prie parlamento rūmų melstis už Lietuvą. Parlamente laikiau Mišias kareiviams ir mačiau jų ryžtą nenusileisti, bet kovoti, jei reikės, iki mirties. Žmones baugina toji “šliaužianti okupacija”, kai pamažu užimamas vienas viešas pastatas po kito. Dar ir dabar žmonės tebegyvena tomis baisiomis sausio 13-tosios nuotaikomis, bet ir supranta, kad toji auka vėl išgarsino Lietuvos vardą. Sausio 13-tąją pralaimėjo ne lietuviai, o okupantai rusai. Pirmiau Lietuvoje buvo populiarus Bušas, bet dabar žmonės jo nemėgsta ir stebisi, kad visomis tinkamomis ar netinkamomis progomis jis vis liaupsina Gorbačiovą. Bušas, be abejo, turi daug įtakos ir kitų kraštų vyriausybėms. Lietuviai jaučiasi visų pamiršti ir apleisti.
Tad lietuviai yra palikti vieni vesti kovą už laisvę ir nepriklausomybę. Tik tai kovai laimėti reikėtų daugiau susiklausymo ir vienybės. Deja, kaip matome, to trūksta. Dažnai jie kovoja ne prieš visų bendrą priešą, bet vieni prieš kitus. Ką vakar į padanges kėlė, šiandien maišo su purvais, o ką šiandien garbina, gal rytoj vėl niekins ir smerks. Lietuvoje šia tema kalbėdamas, cituodavau Kazį Binkį, kuris taip lietuvius charakterizavo: “Mūsų proseniai karingi, prūsai, kuršiai ir jotvingiai, suteikė mums tokį kraują, kurs vis priešo reikalauja”. Taigi, taigi. O jei mes to priešo neturime, tai savo liguista fantazija jį susikuriame, kad turėtume prieš ką kovoti. Keista, kad žmogus, nugirdęs kokį nors visai nepagrįstą kito asmens kaltinimą ar šmeižtą, tuoj pradeda kitiems pasakoti, kaip šimtaprocentinę tiesą. Čia man labai patiko kard. Sladkevičiaus nuomonė, su kuriuo šia tema kelis kartus teko kalbėtis. Jis teigė, kad pagrindinė tų šmeižtų priežastis — pavydas. Mes visi siekiame to paties tikslo — Lietuvos laisvės. Bet neturime smerkti ir atstumti tų, kurie prie to paties tikslo eina šiek tiek skirtingu keliu.
Trumpą žvilgsnį reikėtų mesti ir į lietuvių religinį gyvenimą. Malonu, kad jau yra grąžinta nemaža bažnyčių, kurios pirmiau buvo paverstos sandėliais, sporto salėmis, muziejais. Jos atšventinamos ir remontuojamos. Remonto darbai paprastai vyksta sunkokai, nes trūksta ne tik lėšų, bet ir statybinių medžiagų.
Sekmadieniais Mišiose žmonių būna pilnos bažnyčios. Ateina ir vyrų, ir jaunimo, bet vis dėlto daugiausia pagyvenusių moterėlių. Gražus pamaldų papuošalas — baltais drabužiais apsivilkusios jaunos adoratorės, kurios presbiterijoje meldžiasi ir gieda.
Atrodo, kad daugelio bažnyčių dar yra beveik visai nepalietusios II Vatikano susirinkimo liturginės reformos. Daugelyje bažnyčių altoriai dar neatsukti, kunigai laiko Mišias, nusisukę nuo žmonių. Dar tebedominuoja juoda liturginių drabužių spalva. Kartą sekmadienio rytą įėjęs į Kauno arkikatedrą, vos nenukritau iš nustebimo: kunigas prie didžiojo altoriaus, apsivilkęs juodais drabužiais, gieda už mirusius ekzekvijas! Tai tikras dabartinės liturgijos ignoravimas!
Kai kurie dvasininkai vis mėgina aiškinti, kad žmonės kai kurių liturginių naujovių nepriims, piktinsis, atsitrauks nuo bažnyčios. Tai bereikalingas baiminimasis. Štai, pavyzdžiui, Vilniuje Šv. Kazimiero jėzuitų bažnyčioje kiekvieną dieną būna koncelebruotos Mišios, ir žmonės tai visiškai ramiai priima. Štai Šiaulių jėzuitų bažnyčioje žmonės Komuniją priima stati, ir niekas dėl to nesipiktina. Juk pagarbą galima parodyti ne tik atsiklaupimu, bet ir atsistojimu. Reikia tik žmones paruošti, jiems paaiškinti, ir jokių problemų nebus.
Penkiasdešimt metų Lietuvoje vykdyta antireliginė propaganda, be abejo, yra palikusi aiškių pėdsakų. Nors dabar viešų kovotojų prieš religiją nėra, bet daugelis žmonių, net ir valdžios viršūnėse ir parlamente, yra nuo religijos nutolę, atšalę, agnostikai, laisvamaniai. Būtinai reikalinga intensyvi katekizacija, bet dar nėra pakankamai tinkamų katekistų. Kunigų šiam darbui neužtenka. Didelį rūpestį kelia, kad tokia padėtimi pasinaudoja Amerikos ir kitų kraštų sektantai, norėdami į savo tinklą sugauti sudrumstame vandenyje apsvaigintų žuvų. Daug vilčių dedama į mokyklas, bet daugelis tų, kurie nustato mokyklų programas, vis nesiryžta ir bijosi įvesti privalomą tikybos ir doros dėstymą. Kai kurie linksta įvesti privalomą doros dėstymą, bet ne religijos. Bet ar galima suprasti dorą, visiškai atsietą nuo religijos? Žinoma, kai kurie į tokį klausimą atsakys teigiamai, bet tokio teigimo teisingumu reikia labai rimtai suabejoti.
Tad darbo dirva Lietuvoje labai plati, o darbininkų maža. Užtat čia labai tinka Kristaus liepimas melsti pjūties Viešpatį, kad siųstų daugiau darbininkų. Tų darbininkų reikėtų ne tik iš Lietuvos, bet ir iš kitų kraštų. Po tų kraupių ir nelaimingų penkiasdešimt metų Lietuva tapo misijų kraštu. Jai reikia misionierių!
♦ Lietuvoje sudaryta Bažnytinės informacijos taryba, kurios vadovu išrinktas Kaišiadorių vyskupijos administratorius vysk. Juozas Matulaitis. Nariais bus vyskupijų, vienuolijų, katalikiškų leidyklų bei redakcijų atstovai. Norima susilaukti katalikiško laikraščio ir jaunimui žurnalo, bet tam dar neturima sąlygų. Ilgimasi katalikų spaustuvės įsteigimo, kam tikimasi tarptautinės organizacijos “Kirche in Not” ir JAV katalikų vyskupų bei lietuvių katalikų paramos. Dabar yra sunkumų su leidimu vis ėjusio “Katalikų pasaulio”, kai yra užgrobta didžioji spaustuvė.