Paruošė Gediminas Vakaris
DAR VIS SAUSIO 13-TĄJĄ PRISIMENANT...
Sausio 14 d., apie 3 val. po pietų, Vilniaus Sporto rūmų salę perskrodė motinų, tėvų, senelių, dukterų, sūnų rauda. Čia buvo pašarvota 10 televizijos bokšto gynėjų, tarybinės armijos aukų.
Jauniausio iš čia gulinčių Igno Šimolionio, vienintelio sūnaus, mama papasakojo: “Sūnus žuvo vietoje. Buvo peršautas į galvą. Jam išeinant, tarsi nujausdama ką blogo, pasakiau: “Igniuk, mes ateisim tavęs ieškoti”. Girdėjau šūvius ir vis dėlto netikėjau, kad šaudo į žmones. Bėgdama prie bokšto, susitikau iš tos pusės einantį paklaikusiomis akimis vyrą. Jis pratarė: “Žmonės, nusiimkite kepures. Ten daug žuvusių. Viešpatie, apšviesk žudikams protus, padaryk taip, kad tai būtų paskutiniai žuvę vaikai. Už ką juos nužudė?”
Velionis Vidas Maciulevičius paliko trejų metų sūnelį Simuką, žmoną, tėvus. Prie bokšto buvo kartu su broliu Rimu. Rimas pasakoja: “Išgirdome per radiją raginimą rinktis prie bokšto. Nuskubėjome. Netrukus pasirodė tankai. Pasigirdo automatų šūviai. Kilo sumaištis. Maniau šaudo pagąsdindami susirinkusius. Staiga Vidas sušuko “Rimai!” ir nukrito. Tai buvo paskutinis jo ištartas žodis. Man peršovė ranką. Kažkoks žmogus vežė mus į ligoninę, bet brolio gyvybė užgeso bevežant”.
Rolandas Jankauskas ką tik grįžo atitarnavęs tarybinėje armijoje. Jo tėvas kaltina Nobelio laureatą M. Gorbačiovą ir sako: “Prieš raudonąjį fašizmą reikia kovoti. Tai sakau praradęs sūnų. Neturime ginklų, tai aukojame save,savo artimuosius. Kitaip niekad nebūsime laisvi. Lietuvai reikia laisvės”.
Loretą Asanavičiūtę pervažiavo tankas. Trumpas paskutiniąsias gyvenimo valandas ligoninėje su viltimi vis klausinėjo daktarų: “Ar gyvensiu?” Neteko jai, dar labai jaunai, vilkėti baltais jaunamartės rūbais. Šiuo rūbu ji atgulė į karstą.
Sausio 16—tąją Lietuva atsisveikino su žuvusiaisiais sausio 13-osios naktį.
Nuo Antakalnio kapinių iki Katedros aikštės rikiavosi žmonės palei gatvę, ant kalvų, stovėjo balkonuose. Su žvakutėmis rankose jie susikaupę maldai, tyliai sąskaitai su sąžine. Pleveno liepsnelės, tirpdydamos baltas snaiges. Nuo Katedros aikštės skambėjo šventos giesmės, aidėjo varpų gausmas.
10 valandą Sporto rūmuose, kuriuose buvo pašarvoti žuvusieji, paskutinę pagarbą jiems, užuojautą artimiesiems pareiškė Lietuvos Respublikos Aukščiausios Tarybos pirmininkas Vytautas Landsbergis. Į garbės sargybą stojo Respublikos parlamento deputatai, vyriausybės nariai.
Atsisveikinus giminėms ir artimiesiems, žuvusieji buvo nešami link Katedros aikštės, o paskui į Antakalnio kapines.
Laidotuvių procesijoje — Armėnijos, Azerbaidžano, Baltarusijos, Estijos, Gruzijos, Latvijos, Moldavijos, Rusijos Federacijos, Ukrainos, Lenkijos ir TSRS delegacijos atstovai, Didžiosios Britanijos, JAV, Švedijos ir Kanados konsulai Tarybų Sąjungoje.
Vilniaus Arkikatedroje už žuvusius buvo laikomos šv. Mišios. Jas aukojo Vilniaus arkivyskupas Julijonas Steponavičius, Panevėžio vyskupijos apastališkas administratorius vyskupas Juozas Preikštas, Kaišiadorių vyskupijos apaštališkas administratorius vyskupas Juozas Matulaitis. Paguodos žodį tarė stačiatikių bažnyčios Vilniaus ir Lietuvos arkivyskupas Chrizostomas. Užuojautą pareiškė ir liuteronų bažnyčios atstovas.
Po šv. Mišių buvo gedulingas mitingas.
Nuo Katedros procesija patraukė į Antakalnio kapines. Vyskupas Juozas Matulaitis pašventino laidotuvių vietą ir atliko laidotuvių apeigas.
Liko žemės kauburėliai tarp Antakalnio didingų kalvų ir pušynų. Lyg Rūpintojėlis sustojo menotyrininko Ipolito Užkurnio kryžius, pasiruošęs saugoti žuvusiųjų sielas. Į pat širdį smeigiasi Kristaus kančia, bylodama apie amžinybę ir Dievą.
Vėlų vakarą Katedros aikštė, Gedimino prospektas, Kosciuškos, Sapiegos gatvės pražydo žvakutėmis. Ant šaligatvių, prie medžių ilgai jos negeso. Užgesusias čia pat vėl uždegdavo praeiviai — vaikai, suaugusieji. Lietuva buvo su žuvusiais didvyriais.
Pirmasis kraujas buvo pralietas penktadienį prie Sporto rūmų. Tai buvo perspėjimas, kuriuo nesinorėjo tikėti. Sporto rūmuose šeštadienio vakarą jaunimas nejuto artėjančios nakties grėsmės.Čia rinko dar vieną populiariausių dainų dešimtuką. Lietuvos radijo Jaunimo muzikos studijos klausytojų išrinkta grupės “Antikvaras” ir Justino Marcinkevičiaus populiariausioji metų daina “Laisvė” suskambo lyg specialiai sukurta ir buvo dažnai kartojama naktinėse radijo laidose. Šeštadienį Jaunimo teatras atšaukė savo spektaklius. Aktoriai patraukė į Nepriklausomybės aikštę. Operos ir baleto teatras tą dieną pakvietė į labdaros spektaklį — A. Klovos operą “Pilėnai”. Prisiminėm herojišką savo praeitį. Ji atsikartojo tą pačią naktį po spektaklio. Televizijos gynėjai griuvo po tankais ir nuo kulkų. Radijo bangomis ir televizijos ekranuose pulsavo nerimas. Gali žūti žurnalistai, bet ne jų išsakytas laisvės žodis. Šeštadienį pasirodė staiga bedarbiais tapusių žurnalistų bendras laikraštis “Laisva Lietuva”. Užėmus Vilniaus radiją ir televiziją, desantininkų apsuptyje dirbo Kauno televizija ir radiofonas. Priblokšti sekmadienio nakties griausmo žmonės paniškai sukiojo radijo imtuvus. Kažkur grojo linksmą, kažkur — lyrišką muziką. Kažkur miegojo, kažkur linksminosi žmonės. Savaitgalis. Kažkur laukė normalaus darbo savaitė. Priblokšti sekmadienio nakties griausmo, žmonės neabejoja — po žiemos — pavasaris.
MAIRONIO GIMTINĖJE IR TĖVIŠKĖJE
Maironio draugija, veikianti prie Lietuvos kultūros fondo, jau nemažai padarė rinkdama lėšas Bernotų bei Pasandravio tvarkymui, telkdama poeto kūrybos gerbėjus. Ypač stengiamasi sužadinti jaunimo domėjimąsi Maironio kūryba, jo gyvenimu, aplinka, tėviškės istorija, kalba ir gamta. Raseinių rajone kiekvieno mėnesio pirmąjį šešadienį vyksta Maironio pamoka. Lietuvoje plečiasi jaunųjų maironiečių judėjimas. Ši draugija rengia ekspedicijas, vakarones, švenčia su Maironiu susijusias šventes. (Lietuvos aidas)
ŠATRIJA
Nuo Šatrijos viršūnės atsiskleidžia toks platus reglaukis, kad ne tik dvylika bažnyčių gali pamatyti, bet ir visą pasaulį, taip sako senolių padavimai.
Galvodamas apie Šatriją, nuskęsti buvusių dienų ilgesy. Lyg būtum Gedimino kalne. Lyg vėjui taršant žilstančius plaukus žiūrėčiau į kalno papėdę ir galvočiau apie Lietuvoje gyvenusius milžinus — Anžulis, Alcis, Gelonas, Kalnpilys.
Sakoma, Šatriją trimis saujomis supylęs Alcis. Savo žmonos atminimui. Būta gražios. Švento Jono naktį į puotą sulėkdavusios raganos pasilinksminti.
Senas ūkininkas, kuklus ir viskuo tikintis, man pasakojo tokį atsitikimą. Vienas drąsus vaikinas įsigeidęs pabuvoti raganų puotoje. Nuėjęs rado tenai daugybę vyrų ir moterų su skaromis, iš kurių kyšo ragai. Grojo gražiausią muziką, visokiausi gėrimai upeliais tekėjo, o susirinkusieji smagiai šoko. Vaikiną pasodino ant deimanto sosto. Valgydino ir girdė iš aukso indų. Kišenes pinigų prikimšo. Puota truko keletą valandų. Kaip gera, kad laikas greitai bėga. Tik štai gaidys užgiedojo, ir viskas išnyko. Liko vaikinas vienas ant kalno. Ir kai gerai įsižiūrėjo, pamatė, kad deimanto sostas buvo tik supuvęs kelmas. Aukso taurė, iš kurios jis gėrė gardųjį vyną — iškirmijusi numirėlio kaukolė, išviepusi geltonus dantis. Gerta buvo tulžis. Aitri žmonių teisybė. O gal ašaros? Kiša ranką į kišenę, o ten vietoj pinigų — skiedros. Vaikinas viską suprato. Iš tikrųjų nieko nėra pasaulyje niekingesnio už viltį, kurią tau pakiša velnias.
Girdėjau dar vieną istoriją apie Šatriją. Jos vyriausioji ragana kartą įsigeidė nubausti milžiną. Įrodyti, kad jis nėra toks didis ir galingas. Kad šmeižtas, mirtis gali ir jį pakąsti. Puikybė ją graužė ir amžinas pavydas. Kartais rodydavosi, kad jos galybė neamžina tik dėl to, kad milžinas Kalnpilys dar gyvas ir stiprus.
Ir sumanė klastą... Bet Kalnpilys neišsigando. Jis jau žinojo, kad raganos deimanto sostas — tiktai supuvęs kelmas. Naktimis saugojosi klastos, o dieną pylė kalną po kalno. Kiekvienas pilkalnis iš protėvių gaudavo taurią dvasią, kur vėl gimdydavo Kalnpilius. Ir milžinų vis daugėjo ir daugėjo... (Lietuvos aidas)
LIETUVOS BAŽNYČIOS BUVO PAVERSTOS GAMYKLOMIS, ĮMONĖMIS...
Per 50 raudonojo tvano metų Katalikų Bažnyčia Lietuvoje patyrė didelius dvasinius ir materialinius nuostolius. Sunaikinta apie 120 bažnyčių, daugelis kitų paversta gamyklomis, įmonėmis, cechais, garažais, sandėliais ir sporto salėmis, laimingesnės iš jų — galerijomis, parodų ir koncerų salėmis. Ir vis dėlto nė vienas šių praradimų Lietuvos katalikams nebuvo toks žeminantis, kaip Vilniaus Šv. Kazimiero bažnyčios likimas. Abipus šios bažnyčios vartų beveik tris dešimtis metų juodavo užrašas: “Lietuvos TSR ateizmo muziejus”. Visus tuos metus į muziejų veždavo Lietuvos vaikus gąsdinti krikščionių piktadarybėmis. Šios “įmonės” žaliava buvo nesubrendusios sielos.
Nuo dabar Šv. Kazimiero šventovė tampa centrine Lietuvos jėzuitų bažnyčia, kurioje vyks pagrindinės jų pamaldos ir iškilmės. (Lietuvos aidas)
NAUJI GATVIŲ VARDAI VILNIUJE
Vilniaus tarybos prezidiumo sprendimu trims miesto gatvėms suteikti nauji pavadinimai: O. Sukackienės gatvė vadinsis Mykolo Paco gatve. Nauja gatvė nuo Laisvės prospekto iki Gariūnų tilto — Oslo, o jos tęsinys nuo Gariūnų tilto iki Kauno plento — Gariūnų gatve. (Lietuvos aidas)
ŠV. KAZIMIERO ATLAIDAI
Šv. Kazimiero titulo bažnyčiose kovo 4 dieną yra atlaidai šiose Lietuvos bažnyčiose: Naujoje Vilnioje, Vilniuje (Didžioji gatvė), Baltriškėse, Vėžaičiuose, Saugose, Igliaukoje, Kučiūnuose, Lekėčiuose, Pavoverėje, Medininkuose ir Kauno Aleksote. Šv. Kazimieras yra Vilniaus arkivyskupijos ir Panevėžio vyskupijos globėjas. (Lietuvos aidas)