Ši knyga apie Jėzų buvo parašyta tuo metu, kai Vokietijoje Hitlerio laikais buvo paskelbta daug Jėzų žeminančių šmeižtų. Autorius sako, kad tas Jėzaus žeminimas jj paskatino parašyti šią knygą.
("Ein Jesus— Leben', I, Wien 1948, Mayer & Co.)
Wilhelm Schmidt
Mokinių verbavimo pobūdis
Galime mesti žvilgsnį į tris atvejus, kaip Jėzus priima tuos, kurie nori su juo jungtis, tapti jo mokiniais, arba ko jis pats iš tokio prisijungimo reikalauja.
Šių trijų atvejų spalvinis vaizdas priklauso nuo asmenų santykių, kurie mums nežinomi. Tačiau pirmiausia mums rūpi sužinoti, kokia buvo Jėzaus pažiūra į tai, ką jis pasakė ar padarė, o ne tai, kaip anie į jo žodžius ar darbus reagavo.
Koplytėlė Rainių miškelio kankiniams pagerbti. Pašventinta š.m. birželio 23 d. J. Vaišnio nuotr.
Pirmasis atvejis vyko toje pačioje kelionėje, kurioje Jėzus tuo metu buvo. Įspūdis, kurį Jėzus su savo palydovais buvo sukėlęs, jo mokymas ir stebuklų garsas ėjo pirm jo. Garsas buvo toks didelis, kad kai kas, juo susižavėjęs, atėjo ir sakė: “Mokytojau, aš noriu sekti tavimi ten, kur tu eisi”. Tai atrodė kilnus pasiryžimas ir beatodairinio pasitikėjimo pareiškimas.
Jėzus tačiau mato to pareiškimo pagrindą ir tuoj pateikia jam bandymą. Jis kandidato dėmesį atkreipia į laukiančias sunkenybes, ypač į begalinį Jėzaus neturtą. Galbūt pats kandidatas buvo turtingas ir pripratęs patogiai gyventi. Dėl to Jėzus jam sako: “Lapės turi urvus, dangaus paukščiai lizdus, o žmogaus sūnus neturi kur galvos priglausti”.
Niekada Jėzus nebuvo pamiršęs savo kraštutinio neturto, būtent jokios nuosavybės neturėjimo, kad nekliudomas galėtų atsidėti savo didingam darbui. Dėl to jis niekada ir nesiskundė. Dabar apie tai prašneko tik dėl to, kad ištirtų tą uolųjį žmogų, ar jis įstengs tokį neturtingą mokytoją sekti. Jėzus norėjo jam parodyti tikrovę, kad, ją tikrai supratęs, būtų tvirtesnis ir nuopelningesnis.
Kitą jaunuolį pats Jėzus pakvietė jungtis į savo mokinių būrį. Jis tiesiog tarė: “Sek mane” (Luko 9, 59-60). Tikriausiai Jėzus pastebėjo jame savybių, kurios atrodė tinkamos Dievo karalystės tarnybai. Beliko tik patikrinti, ar jaunuolis yra pakankamai tvirtas. Iš tikrųjų pakviestasis norėjo Jėzaus šaukimą priimti, tačiau turėjo tik vieną mažą prašymą: “Viešpatie, leisk man palaidoti savo tėvą”.
Paprastos meilės pareigos atlikimui — laidojant tėvą — Jėzus tikrai nebūtų priešinęsis. Tačiau giminystė su mirusiais, į kurią pakviestasis norėjo grįžti, galbūt išdavė jo priklausomybę religiniam mirusių sąjūdžiui, o santykiavimas su juo būtų pavojingas. Dėl to Jėzus jam tvirtai atsakė: “Palik mirusiems laidoti mirusius. O tu ateik ir skelbk Dievo karalystę”. Taigi neatsidėk paralyžuojančiai mirties atmosferai, o tuojau stverkis pasitaikiusio aukštesnio pašaukimo, darbuokis gyvastingai ir gyvybę teikiančiai Dievo karalystei.
Trečiasis kandidatas buvo girdėjęs apie Jėzaus mokslą ir jo darbus, pats pareiškęs norą jį sekti. Jis tik prašė Mokytojo leidimo grįžti namo (Luko 9, 61-62) savųjų atsisveikinti. Taigi jis jau jaučiasi esąs Jėzaus tarnyboje. Jis nori savuosius atsisveikinti ir pradėti naują gyvenimą. Jėzus jį perspėja, kad negalės laukti, nes jo žygis Jeruzalėn jau vyksta. Į ten yra nukreiptas jo žvilgsnis. Ir jo mokiniai turi ten kreipti savo žvilgsnius, o ne dairytis atgal. “Kas yra padėjęs ranką ant žagrės, bet žiūri atgal, tas netinka Dievo karalystei”. Kas tikrai nori arti savo dirvą ir jau yra padėjęs ranką ant žagrės, tas turi žengti pirmyn, o ne dairytis atgal. Jis turi kreipti visą dėmesį į žagrę ir dirvą, kad vaga būtų tiesi, kad giliai rėžtųsi į žemę, kaip yra reikalinga.
Tai tie patys reikalavimai, kuriuos Jėzus pateikė ir savo dvylikai apaštalų. Jie turi pareigą eiti nustatytu keliu, pasilikdami neturtingi, kaip jų mokytojas. Iš jų nereikalaujama daugiau, negu jis pats yra įvykdęs. Sis pašaukimas nesiderina su jokiu delsimu ir atidėliojimu. Didysis darbas prasidėjęs, pašauktieji jau yra savo kelyje ir žygiuoja pirmyn į didįjį tikslą.
Septyniasdešimt dviejų mokinių išsiuntimas
Nepaisant didžių reikalavimų, kuriuos Jėzus darė savo sekėjams, nepaisant griežto atrinkimo ir išsijojimo tų, kurie norėjo prie jo jungtis, sekėjų skaičius išaugo net ligi septyniasdešimt dviejų. Jiems buvo duotas uždavinys: po du eiti į miestus ir kaimus, kur Jėzus pats buvo numatęs ateiti. Jų pareigos buvo ne tik parūpinti apsistojimo vietą ir maistą, bet ir nuteikti gyventojus, kad Dievo karalystė artinasi, kad jų mokytojas — Jėzus — pats asmeniškai tai paskelbs ir įgyvendins.
Kai prisiartino išsiuntimo valanda, Jėzus pasakė jiems kalbą. Apskritai imant, kalboje kartojosi tos pačios mintys, perspėjimai ir paskatinimai, kuriuos jis buvo pasakęs ir dvylikai apaštalų (Luko 10, 1-10). Šie mokiniai turėjo visai panašų uždavinį kaip apaštalų (Luko 10, 1-10). Dėl to nėra reikalo čia apie tai kalbėti. Tačiau, kai Jėzus dabar sakė, kad “pjūtis didelė, o darbininkų maža”, jis turėjo prieš akis dabar siunčiamą grupę: septyniasdešimt du pjovėjus. Jo akys žvelgė į laukus, kur siūbavo prinokę javai.
Žygis Jeruzalėn buvo taip suorganizuotas, kad trisdešimt šešios poros mokinių vyktų nedelsdamos, tačiau jis pats nesekė jų pėdomis. Kai kuriose vietose jis pasilikdavo ilgiau, užsiimdamas Dievo karalystės skelbimu ir pagelbėdamas žmonėms savo stebuklais. Tik vėliau pasuko į tas vietas, kurias buvo paruošę septyniasdešimt du mokiniai. Jie, savo ruožtu, taip pat netraukė tiesiai Jeruzalėn, bet po kurio laiko grįždavo atgal pas mokytoją, pranešti apie lankytas vietoves ir apie pasisekimus, kuriuos buvo patyrę (Luko 17, 17-22).
Pasisekimas buvo didelis. Jie vienas po kito grįžo susijaudinę ir su džiaugsmu spindinčiomis akimis kalbėjo: “Mokytojau, net piktosios dvasios pasiduoda tavo vardui”. Jų džiaugsmas buvo didesnis dėl to, kad tik Jėzaus vardu jie tai galėjo padaryti, ir dabar tai pripažino.
Jėzus nuoširdžiai džiaugėsi tais pasisekimais. Jis jiems pasakė, kad ne tik dabar, iš jų žodžių, jis apie tai sužinojo. Dvasioje jis buvo su jais, dalyvaudamas jų pasisekimuose, kai bet kuris iš jų laimėjo kovą su piktąja dvasia. Jis matė, kaip Šėtonas kovojo prieš Dievą ir jo angelus. Pasinaudodamas 40 psalmės žodžiais, Jėzus jiems pasakė, kad tą pačią galią yra jiems suteikęs prieš žalčius, gyvates bei visas priešo jėgas. Jis džiaugiasi jų pergale, tačiau tai yra tik pirmųjų dalinių kova. Jie yra tie laimingieji lemtingos pergalės pirmtakai, o pergalę pats Jėzus turi iškovoti Jeruzalėje.
Jėzui rūpi, kad jo budrūs kovotojai išlaikytų teisingą dvasią ir, pasinaudodami priešo nugalėjimu, nepatektų į tuščios garbės nuodėmę. Dėl to juos perspėja: “Nesidžiaukite, kad net dvasios yra jums paklusnios, bet verčiau džiaukitės, kad jūsų vardai užrašyti danguje, nepraeinančioje narsių kovotojų knygoje”.
Vis dėlto Jėzus buvo pagautas džiaugsmo dėl savo mokinių iškovotos pergalės. Tai galima suprasti, kai jis savo mokinių akivaizdoje džiaugdamasis dėkinga malda kreipiasi į Tėvą. Jis dėkoja kaip tik už tai, kad pergalė suteikta vaikiškos širdies mokiniams, o mokytiesiems žydų išminčiams to nesuteikta.
Kalbėdamas toliau, jis kreipiasi į mokinius, sakydamas, kad jie yra laimingi ir ta jų laimė nepalyginama, net verta pavydo, nes jie gyvena tokiu didingu laiku, kada gali matyti dangiškojo Tėvo Sūnaus nuostabią veiklą ir joje dalyvauti. “Laimingos akys, kurios mato, ką jūs matote. Nes aš jums sakau, daug pranašų ir karalių norėjo matyti tai, ką jūs matote, ir nematė, ir išgirsti, ką jūs girdite, bet negirdėjo” (Luko 9, 61-62).
Jėzus čia yra pakeliui į Jeruzalę, kur, kaip jis pats pasakęs, bus atiduotas į savo priešų rankas, turės kentėti ir mirti. Tačiau šiuo metu jis džiaugiasi. Jis yra visiškai persunktas sampratos, kad yra savo Tėvo Sūnus, žadėtasis savo tautos ir visos žmonijos gelbėtojas. Jis yra tas, kuris pranašų — Mozės, Elijo, Izaijo — karalių — Dovydo, Saliamono — su ilgesiu numatytas, lauktas. Prie Jėzaus pergalės sąmonės jungiasi ir mokiniai savo džiaugsmu, suprasdami, kad jie yra savo nepalyginamo mokytojo veikloje ir tarnyboje.
Atsakymas į gundantį klausimą
Bet pažvelkime, kaip ši palaiminga harmonija ir pergalės nuotaika staiga suskamba visai kitu tonu, kurio šaltumas ir aštrumas čia visiškai nesiderina. Ateina vienas Rašto žinovas ir iškelia Jėzui klausimą, turėdamas aiškų tikslą jį supainioti: “Mokytojau, ką aš turiu daryti, kad laimėčiau amžinąjį gyvenimą?”
Klausimas skamba visai neįtartinai. Tačiau, kadangi jis iškeliamas šiuo metu, tai čia ir glūdi jo aštrumas. Jį kelia susikrimtęs Rašto žinovas, nes yra girdėjęs Kristaus pasakymą, kad vaikiškam paprastumui gali būti apreikšta tai, kas mokytam ir išmintigam paslėpta. Klausėjas iš to pasakymo suprato, kad Jėzus vaidina ypatingą vaidmenį: jis skelbiasi turįs tokį Dievo pažinimą, kurį galima laikyti Dievo Sūnaus pažinimu. Prieš šitokį tariamą išdidumą ir pavojingus svaičiojimus Rašto žinovas sumanė išeiti su paprastu, blaiviu klausimu: ką reikia daryti, kad laimėtum amžinąjį gyvenimą? Klausėjas, įgudęs įstatymo dalykuose, gerai žinojo, koks turi būti atsakymas į tą klausimą. Tačiau jis tikėjosi, kad Jėzus duos atsakymą, besiskiriantį nuo Įstatymo, o jis, būdamas Rašto žinovas ir Įstatymo saugotojas, galės triumfuodamas mokytoją pamokyti.
Tačiau klausėjo laukė didelis apsivylimas. Į taip, atrodo, ramiai iškeltą klausimą Jėzus dar ramiau atsakė taip pat klausimu: “Kaip parašyta įstatyme, kaip skaitai?”
Paklaustasis nedelsdamas atsakė: “Privalai mylėti Dievą visa savo širdimi, visa siela, visomis jėgomis ir visa savo nuotaika, o savo artimą turi mylėti, kaip pats save”.
Į tai Jėzus pasakė: “Gerai atsakei, tai daryk, ir gyvensi”.
Gundytojas, kuris labai norėjo Jėzų sugėdyti, pats pasijuto sugautas. Jis norėjo Jėzų įvilioti į pavojingą pokalbį, tačiau Jėzus beveik nekalbėjo, o privertė jį patį kalbėti. Teisingam atsakymui, kurį anas davė, Jėzus nei kiek nesipriešino, o pritarė, prijungdamas trumpą pagyrimą. Tas pagyrimas galėjo būti pajustas kaip lengva ironija.
Tačiau šioje situacijoje Rašto žinovas nenorėjo pasilikti. Jis mėgino išsigelbėti nauju klausimu. Tas naujas klausimas buvo kartu ir nežinojimo prisipažinimas, ir naujos pinklės Jėzui. Jis paklausė: “Kas tad yra mano artimas?”
Visa tai atsitiko tuo metu, kai Jėzus su savo mokiniais ėjo iš Samarijos ir perėjo į Judėjos kraštą. Galbūt Rašto žinovas buvo girdėjęs, jog Jėzus samariečių neišjungė iš savo veiklos. O tai jau buvo prieš Įstatymo aiškinimą ir tautinį jausmą. Galbūt šiuo nauju klausimu klausėjas tikėjosi didesnio pasisekimo. Mažų mažiausiai jis dabar tikėjosi laimėti bent tiek, kad privers Jėzų kalbėti. Ir iš tikrųjų Jėzus prakalbėjo. Į teoretinį klausimą jis atsakė pilnu įtampos pasakojimu, paremtu tos vietos ir to laiko aktualijomis.
“Vienas žmogus ėjo iš Jeruzalės į Jerichą ir buvo plėšikų užpultas (Luko 10, 30-37). Tie jį apgrobė ir sumušę paliko pusgyvį pakelėje.
Atsitiktinai tuo keliu ėjo vienas kunigas. Jis jį matė, bet praėjo pro šalį.
Panašiai tuo keliu ėjęs levitas taip pat jį matė, bet praėjo pro šalį.
Samarietis, kuris tuo keliu ėjo, jį pamatęs, buvo pagautas užuojautos. Prie jo priėjęs, aprišo jo žaizdas, prieš tai užpylęs ant jų vyno ir alyvos. Po to jis užkėlė jį ant savo gyvulio, atgabeno ligi užeigos ir paglobojo. Kitą dieną jis išsitraukė porą denarų, padavė juos šeimininkui ir pasakė: ‘Pasirūpink juo toliau. Ir jeigu dėl to pasidarytų daugiau išlaidų, aš grįždamas už jas atsilyginsiu’.
Kaip tau atrodo, kuris iš tų buvo artimas tam, kuris buvo užpultas plėšikų?” Kaip skaudus ir pažeminantis šis pasakojimas turėjo atrodyti išdidžiam žydų įstatymo mokytojui! Tai turėjo atrodyti kaip kietas atsakymas į Jėzui iškeltą klausimą. Jis buvo toks natūralus ir atitinkantis vietos aplinkybes! Tad priešinimasis jam būtų buvęs betikslis.
(B.d.)
♦ Jėzuitas kun. Nick Weber, iš Lichtenšteino, yra sukuręs cirką ir su juo važinėja po pasaulį, rasdamas būdų susirenkamiems žmonėms perteikti ir religinę mintį.