Paruošė GEDIMINAS VAKARIS

VILNIUJE RUOŠIAMASI ĮKURTI KATALIKIŠKĄ LIGONINĘ

     Organizacinio komiteto pirmininkas, Vilniaus tremtinių bendrijos koordinatorius Ričardas Saulius Žukauskas pasakoja, kad ligoninės pagrindas — krikščioniškas personalas. Slauga bus patikėta vienuolėms. Ligoninė turės savo kunigą — Joną Kastytį Matulionį. Čia bus nukreipti gydytis socialiai mažiausiai aprūpinti gyventojai, nepaisant jų tikėjimo ir tautybės. Kiek išgalės, stengsis padėti tremtiniams, rezistencijos kariams, kurių daug guli Vilniaus ligoninėse labai apverktinomis sąlygomis. Jie kovojo už Lietuvos nepriklausomybę su ginklu rankose, o dabar niekam nereikalingi. Lietuvoje dar 40 tūkstančių nereabilituotų žmonių, kurie gauna juokingai mažas pensijas. Jie yra vieniši, dažnai neturi butų, apleisti ir užmiršti. Todėl šios ligoninės steigimo būtinybė akivaizdi: čia ras prieglobstį, šilumą, gerumą rezistentai ir tremtiniai. Tikimasi, kad katalikiška ligoninė Lietuvoje patrauks pasaulio lietuvių dėmesį ir sulauks labdaringos paramos. Šiai ligoninei remti komitetas bus įkurtas JAV.

     Busimosios ligoninės neurologinio skyriaus vedėja, gydytoja Laima Rožė Satkūnaitė sako, kad ligoninė bus skirta ne vien kūnui, bet ir dvasiai stiprinti. Bus stengiamasi padėti ligoniams įgyti dvasinę pusiausvyrą, ramybę. Ligoniai, glaudžiai, žmogiškai bendraudami su slaugėmis vienuolėmis, kunigu, katalikiškų nuostatų gydytojais, ras paguodos ir vilties.

     Katalikiškos ligoninės rėmėjai — Sveikatos apsaugos ministro pavaduotojas A. Blažys,

     Lietuvos gydytojų sąjungos viceprezidentas gydytojas E. Laurinaitis, Leipcigo šv. Elžbietos ligoninės gydytojas Juozas Santanchis, Čikagos gydytojas okulistas Linas Sidrys, AT pirmininko pavaduotojas Kazimieras Motieka, buvęs Vorkutos politinių kalinių ligoninės vyr. gydytojas Kazys Paltanavičius ir kiti.

     Katalikiškoji ligoninė pirmiesiems savo ligoniams atvers duris 1991 metų kovo mėnesį. (Respublika)

KŪČIŲ VAKARĄ UŽ SPYGLIUOTOS TVOROS

     Mano jaunų dienų gimnazijos draugas Edmundas Stankevičius ir jo žmona Onutė “Respublikoje” pasakojo apie savo išgyvenimus kalėjime ir tremtyje per Kūčias ir Kalėdas. Jie sako, kad Kūčių ir Kalėdų visada laukdavo, nors gerai žinojo, kad tomis dienomis niekas nepasikeis kalinio gyvenime ir nepašviesės, tačiau kai kas pasikeisdavo. Stiprėdavo laukimo džiaugsmas, galvodavo apie tą valandą, kai prižiūrėtojai, patikrinę kalinius, užrakins barakų duris. Tuomet visi lietuviai susirinkdavo būrelin, tyliai pasimelsdavo, tyliai pagiedodavo giesmes. Prisimindavo namiškius ir pažįstamus Lietuvoje. Kas kokį kąsnį turėdavo, sudėdavo į bendrą krūvelę and gultų...

     Neretai Kūčios, Kalėdos būdavo paprastą savaitės dieną. Išvarydavo į darbą. Ateidavo miškan, o čia dar tamsoka, dirbti neįmanoma. Būdavo, susikuria laužą ir prie jo susėda. Susėdę melsdavosi, kol prašvisdavo, giedodavo Kalėdų giesmes. Sargybiniai netrukdydavo. Tai buvo bendrame lageryje — Karelijoje. Vėliau visą lietuvių moterų brigadą perkėlė į Intos politinių kalinių lagerį, kuriame režimas buvo žymiai griežtesnis. Čia Kalėdų rytą keldavosi anksčiau, kol nepradėtas kalinių patikrinimas, kol dar nevaro į darbą, susėsdavo sukalbėti maldą.

     Po Stalino mirties barakų jau neberakindavo, galėjo laisviau tarpusavyje bendrauti. Dainuodavo ir giedodavo jau nebepusbalsiu. Nereikėjo baimintis, kad išgirs. Kaliniai iš kažkur gaudavo net kalėdinių plotkelių. Gal kas siuntinio iš Lietuvos sulaukdavo, gal lageryje kalėję kunigai kažkokiu būdu parūpindavo. Atsilauždavo kiekvienas po mažytį gabalėlį.

     Kartais iš Lietuvos atsiųsdavo kūčiukų. Grįžusios iš darbo ruošdavo savo Kūčių vakarienę, aišku, labai vargingą, tačiau tokią atmintiną. Būdavo ir džiugu, ir graudu, pradėjus pasakoti atsiminimus. Žiūrėk, nebeišlaiko viena, akis nusišluosto, susigraudina ir kitos. Buvo sunku tikėti, kad vėl pamatysime Lietuvą. Onutė tikėjo, nors Lukiškių kalėjime pasakė, kad nuveš ten, kur gyventi negalėsite, bet ir numirti neleis.

     Edmundas ir Onutė tiki ateitimi. Abu dzūkai. Jų lūpose nuoširdi šypsena. Ant Edmundo stalo eilėraščių knyga, kuri jam labai brangi. Tai pernai išspausdinta buvusių Intos lagerio kalinių, o vėliau tremtinių poezijos antologija “Benamiai”. Edmundas pažinojo visus šių eilėraščių autorius. Kartu lageryje ir tremtyje buvo, kartu ir pats kūrė, slapta perrašinėjo likimo draugų kūrybą. Antologiją pats sudarė — 19 autorių, 117 eilėraščių.

LIETUVOS PAUKŠČIAI PRIE ŽUVINTO EŽERO

     Šį rudenį paukščiai skrajūnai išlėkė savo laiku. Gal ilgiau negu paprastai Žuvinte gyveno urvinės kregždės, pilkosios gervės, baltieji gandrai. Po jų staigaus ir netikėto išnykimo orai atvėso, pradėjo kandžiotis pirmosios šalnos. Atkakliai, į didžiausius būrius susimetę, paežerėse stovyklavo varnėnai. Tik gruodžio pradžioje jie paliko savo mėgstamiausias nakvynės vietas ties Bambena, ties Grebelės pievomis.

     Pastaraisiais metais rudeniop į Žuvintą, į savo ramybės uostą, sulekia neregėtai daug laukinių žąsų. Būna dienų, kai jų suskaičiuojama 20-30 tūkstančių. Žąsys skrenda plačia juosta per visą Lietuvą. Gausiau renkasi prie Žuvinto ir čia ilgiau užtrunka. Aplinkui platūs laukai, ganyklos, neužsnigti želmenys — maisto per akis, o ežere saugus, ramus poilsis. Ne visada išvysi tokį širdžiai mielą vaizdą: juk kalendorinis gruodis žengia, o aplinkui debesys laukinių žąsų suka, toli aidi jų balsai.

     Jau tiesiog įprasta Lietuvos vandenyse stebėti gulbes, antis, laukius, kirus ne tik vėlų rudenį, bet ir žiemą. Šiemet gruodis neryžtingas, todėl Žuvinte daug properšų, atvirų vandens plotų. Tarp gyvybės ir šalto gruodo vyksta atkakli kova. Kuo šaltukas stipresnis, kuo labiau spaudžia, tuo paukščiai smarkiau priešinasi. Suskrenda visi krūvon, užima akivarą ir nebeuž-leidžia jo. Graudu žiūrėti, kaip gulbės sparnas prie sparno grūdasi siauroje eketėje, vargsta per dienų dienas ir nė už ką nebenori išskristi. Mums liūdna ir gaila, o paukščiai smagūs, judrūs, tik sukasi, tik iriasi sparnais. Kai Žuvintą ir kitus seklesnius, mažesnius ežerus ledas sutramdo, užgesina bangas, vandens paukščiai susirenka į paskutinį atramos bei paguodos punktą — Dusią. Šis didžiulis ežeras, dar vadinamas Dzūkijos jūra, jiems tikra palaima, nes net šalčiausiomis žiemomis iki Kalėdų retai užšąla.

     Labai jau neįprasta dabar matyti tiek daug ir įvairių paukščių. Mūsiškių gulbių nebylių šimtiniai pulkai, daugybė šiaurinių ančių. Tik čeža, tik švilpia sparnais cyplės, dančiasnapiai, klykuolės, kuoduotos antys. Dusios pakraščiai lyg juoda marška nukloti. O kaip gražiai trimituoja gulbės giesmininkės. Kas bus, jeigu ir Dusia užšals? Nieko baisaus neatsitiks. Yra Lietuvoje “šiltų” vandenų, juose ir susiburs atkaklieji paukščiai: Kauno mariose, Šventojoje, Nemune, Neryje, Šešupėje, Elektrėnų vandens saugykloje.

     Prieš 35 metus Lietuvoje sėkmingai žiemojo pirmoji gulbė, tas įvykis gamtininkams atrodė tikra sencacija. Pernai žiemą praleido daugiau kaip tūkstantis gulbių, 38 tūkstančiai didžiųjų ančių ir dar daugybė kitokių vandens paukščių. Dabar jau įprastas reiškinys. (Respublika)

ŽEMAIČIŲ ŽEMĖS RŪPINTOJĖLIAI

     Gediminas Pilaitis “Tiesoje” rašo, kad Žemaitija nuo seno garsėjo kryžiais ir koplytstulpiais. Gyvendavo ten Nukryžiuotieji ir Marijos Sopulingosios, Nazariečiai, Florijonai ir Jonai Nepomukai — šventieji, saugoję žmones nuo karų, marų, pikto žvilgsnio. Nagingi dievdirbiai juos išdroždavo taip, kad skulptūrėlėse dažnas atpažindavo giminę arba kaimyną.

     Stalino laikais žemaičių rūpintojėliai buvo pradėti naikinti “buldozerinių ateistų”. Vėliau kai kam dingtelėjo per stebuklą išlikusius “dievukus” paskelbti “valstybės saugomais paminklais”. Niekas ir niekada, tiesą pasakius, jų nesaugojo. Unikalios lietuvių tautodailės šedevrai urmu plaukė į kolekcionierių palėpes, snobų apartamentus, keliavo į užsienį. Dievdirbiai virto “liaudies meistrais” ir pradėjo drožti velnius...

     Visa tai savo akimis regėjo ilgametis Eltos fotokorespondentas Žemaitijoje Bernardas Aleknavičius. Jo objektyvas dar spėjo užfiksuoti garsiąsias Beržoro stacijas, Salantų, Medvėgalio, Platelių kryžius ir koplytstulpius. Per javapjūtę įamžinęs privalomą “darbo pirmūną”, fotografas nepraleisdavo progos pabendrauti su mąsliais medžio drožėjais, linksmuoliais muzikantais ir pasakoriais, kurių Žemaitijoje niekad netrūkdavo. Kai kuriuos fotografuodavo slapčia, kad neįklampintų į bėdą žmogaus ir savęs. Laikraščiai nuotraukų su “etnografiniu kvapeliu” nespausdindavo.

     Dabar laikai kitokie. Kryžiai dygsta, kaip grybai po lietaus. Kai kuriuos kažkas nuverčia, bet jie vėl pakyla. Grįžta į mūsų gyvenimą ir sunaikinti žemaičių rūpintojėliai.

     B. Aleknavičiaus etnografinių nuotraukų albumą —’’Žemaičių žemės rūpintojėliai” ruošiasi išleisti “Minties” leidykla.

PRISIMINTAS HENRIKAS NAGYS

     Žemininkai — taip vadinti saviti poetai V. Mačernis, A. Nyka-Niliūnas, K. Bradūnas, J. Kėkštas, H. Nagys — sujungti vienos XX a. poezijos srovės. Vieno jų — Henriko Nagio 70-mečio progai parodą ir kūrybos vakarą surengė Panevėžio Gabrielės Petkevičaitės-Bitės biblioteka.

     Parodoje eksponuojami straipsniai apie poetą ir jo paties kūriniai — poezijos pluoštai, vertimai, knygos, nuotraukos, jo sesers poetės Liūnės Sutemos (Zinaidos Nagytės-Katiliškienės), panevėžiečio gydytojo A. Milašausko atvežtos iš Kanados. Parodos skyrelius palydi poeto posmų eilutės. “Gėrėm tą patį užsimiršimo vandenį, vyną ir tulžį vienos paaukotos kartos...” — bene tiksliausiai pats poetas Henrikas Nagys įvardija savo literatūrinės kartos tragišką dalią. (Tiesa)

ŽEMAIČIAI VEIKIA

     Lietuvos atgimimas pažadino ir žemaičių dvasią. Pastebimai padaugėjo žemaičių susibūrimų. Sujudo, sukruto mažeikiškiai, akmeniškiai, plungiškiai. Palangoje žemaitybę budina etnografinis ansamblis. Veikia Šiaulių žemaičiai ir net Dzūkijoje, Alytuje — žemaičiai panoro burtis krūvon.

     Susibūrė ir Kauno žemaičiai. Labai aktyvus Telšių skyrius. Sutelktomis jėgomis statoma Rainių koplyčia — žemaičių kankinių vieta. Telšiškiai pasišovė atkurti Šėmų dvarą, kuriame kelerius metus gyveno rašytoja Žemaitė. Tinkamai bus sutvarkytas ir prižiūrimas Šatrijos kalnas.

     Varniuose įvyko mokslinė konferencija “Žemaičių praeitis”. Ta proga atstatytas Motiejaus Valančiaus paminklas. Klaipėdoje veikia žemaičių klubas — “Žemaičių alkierius”, jis telkia miesto žemaičius, kurių čia gausu kaip niekur kitur. Plataus atgarsio susilaukė šiame pajūrio mieste organizuota Pasaulio žemaičių dailės paroda.

     Žemaičius remia ir užsienyje gyvenantys tautiečiai. Rašytojas Eduardas Cinzas iš Belgijos dovanojo 36 lietuviškos enciklopedijos tomus. Čikagietis Bagdonas atsiuntė žemaičių tarme parašytų knygų. Žemaičių veiklai įvairių pasaulio kraštų žemaičiai aukoja pinigus. (Lietuvos rytas)

PAMINKLAS DARIUI IR GIRĖNUI

     Paminklas Dariui ir Girėnui bus statomas Kaune, Ąžuolyne, pagal skulptoriaus Broniaus Pundziaus dar prieš karą sukurtą projektą. Paminklą Atlanto nugalėtojams planuoja pastatyti 1993 metais didvyriško skrydžio 60-mečiui. (Tiesa)