K. J. AMBRASAS, S J.
Štai kelios ištraukos iš vidurinės mokyklos per tikybos pamoką rašytų temų: “Aš Dievu netikiu, bet jis yra”. “Noriu būti gera, bet kartais atrodo, kad kažkas yra manyje, kas verčia elgtis blogai. Kas tai?” “Dievą suprantu kaip žmogų — tik didesnį, galingesnį.” “Dievas — tai idealas, tobulybė. Kartais man atrodo, kad tai meilė, kartais — kad sielos ramybė!”
Ir štai vieno Lietuvos kunigo, kuris dėsto toje mokykloje tikybą, tų ištraukų komentarai: “Nuostabu! Visų, kurie parašė panašiai į pastarąją mintį, elgesyje, kalboje, veiduose, — vyrauja kažkokia harmonija, vidinė tvarka, viltis... Kaip skiriasi nuo savo bendraamžių vaikai ir jaunuoliai, turėjusieji laimę gimti taurioje šeimoje ir gauti pakankamą religinį išsilavinimą! O, neįvertinta dovana — Tikėjimo Lobis! Tik dabar tai akivaizdžiai pamatau. Guodžia ir dar viena — nereta mintis vaikų rašiniuose: ‘Anksčiau, kol nebuvo dėstoma tikyba, aš netikėjau Dievu, maniau, kad tai bobučių pasakos. Dabar suprantu, kad yra kitaip’. Tad verta, verta pavargti! Štai čia, mokyklos suole, vyksta pati esminė kova už Lietuvos žmogų, už Nepriklausomybę! Už visą pozityvųjį, dieviškąjį turinį, glūdintį tuose žodžiuose. Vyksta kova už Jėzų mažųjų sielose...”
Laimingi tie vaikai, kurių širdyse tūno išlikusio gėrio ar sėjamo gražaus, vilties kupino tikėjimo pradas, kurį protingas, veiklus ir sumanus kunigas stengiasi visomis išgalėmis kuo įdomiau perteikti. Rasti kelius į mažųjų širdis. Juos paskatinti, stumtelėti į gera, ramiai visa paaiškinti, vaizdžiai išdėstyti, netingi su jais artimiau pabendrauti. Svarbiausia — moka, trokšta juos suprasti ir įžvelgia kiekviename tą nenusakomą, žodžiais neišreiškiamą veržimąsi aukštyn, norą tobulėti, pažinti, suprasti. Laiminga parapija, kuri turi tokį dvasios vadą. Laiminga mokykla, gavusi tokį kapelioną ir kartu visų pedagogų bičiulį, nes ten, kur gerai dėstoma ir įsisavinama tikyba, turi pakilti pažangumas, pagerėti drausmė, atsirasti gyvumo ir žvalumo, veiklesnės nuotaikos ir vieningumo. Juk pasaulėžiūros vienybė — didelė galia. Tiesiog neįveikiama jėga. Kur du stos, visados daugiau padarys. O ką čia kalbėti apie keliasdešimt. Apie visą mokyklą, kur vyrauja vieningi ir dora, tikru žmoniškumu, santarve ir tvirtais tikėjimo pagrindais besiremią pedagoginiai reikalavimai. Tokiai mokyklai lengviau visur tvarkytis, ieškoti naujų metodikos ir pedagogikos būdų, turiningesnio vidaus ir išorės gyvenimo.
Tačiau ką daryti su tais, apie kuriuos štai viena, susisielojusi tikėjimo pagrindų dėstymu ir iš viso religiniu jaunimo auklėjimu mokykloje, katechete rašo: “Štai klausiu vieno jaunuolio: “Ar tu gali būti geresnis?” Tasai jaunuolis atsako: ‘Galiu būti, bet nenoriu’
Kas čia? Kas atsitiko, kad jauno žmogaus viduje paspausti kažkokie stabdžiai? Nuleistos žmogaus akiai nepastebimos uždangos? Kas jas gali pakelti? Įžengti į tą blogio rankos valdomą citadelę. Jauno žmogaus sielą. Daugel galima būtų ieškoti priežasčių, dar daugiau galbūt galima būtų siūlyti būdų ir vaistų, bet, žinoma, kad čia ledus reikėtų pirmiausia laužti šeimoje, kur turėtų būti prieš akis pavyzdingas ir sutartinas abiejų tėvų santuokinis gyvenimas, aktyvi maldos ir religinių papročių praktika, akivaizdus kasdienis religinis gyvenimas.
Neabejotinos reikšmės ir svarbos turi skaitoma literatūra. Lietuvai reikia ne tik gerų tikybos ir religijos vadovėlių ir knygų, net tik filosofijos ir pasaulėžiūrai formuoti reikalingos spaudos, bet ir įdomios, patrauklios grožinės literatūros, vertimų apie krikščionių persekiojimus ir katakombų laikus, apie didvyrišką šventųjų ir kankinių gyvenimą, apie tikėjimo sudėtingus kryžkelius ir mokslininkų gyvenimus, kurių visa veikla — Dievo ir Jo Didybės įkūnijimas savo atradimuose, mokslo darbuose, savo kasdienos ir visuomeninio gyvenimo baruose.
Tačiau šiuo metu labai svarbu: paties tikybos dėstytojo, katecheto, kunigo ar mokytojo pasirengimas ir akiračio platumas, kad moksleivis pajustų, kad studentas suprastų, jog štai prieš jį stovi ne tik gražių žodžių mokąs pažerti kalbėtojas, bet ir gražaus, turiningo ir gilaus religinio gyvenimo žmogus. Šitas įsitikinimas, šis motyvas gali kartais daug daugiau reikšti nei kiti, nes tarp kalbančiojo ir klausančiojo nusitiesia nematomas telepatinis ryšys, užsimezga vidinis pokalbis, tarsi tarp radijo aparato ir transliuojančios stoties.
Tačiau labiausiai tikėkime patys. Šv. Rašte parašyta: “Visuomet džiaukitės, be paliovos melskitės! Už viską dėkokite, nes to Dievas nori iš jūsų Kristuje Jėzuje!” Paties tėvo, motinos, mokytojo, dėstytojo uždavinys — pats didžiausias — nenusiminti, o tikėti ir tikėti ne savo jėgomis daugiausia, bet dangaus ir ypač Švč. M. Mergelės užtarimu. Jinai mus kviečia prie savęs, kviečia ateiti prie jos kojų, kad pasakytume savo norus, kad į jos rankas atiduotume ir tuos užsispyrusius jaunuolius, tas rūkančias ir geriančias mergaites, tuos nelaiminguosius, kurie nepajėgia išbristi iš savo ydų, savo negalių, surembėjusių ir žalingų įpročių. Mes kiekvienas šiandien turime kitus auklėti, į gera lenkti, bet ir patys turime atkakliai, kantriai pirmiausia save auklėti, patempti, suveržti ir ugdyti. Juk šitiek atsilikę, šitiek purvo perbridę, šitiek kraujo ir ašarų matę ir patys išlieję. Tas jaunuolis ar jaunuolė, nenorįs nei Dievo vardo kaip dera ištarti, — tai apšalusi, apipuvusi rožė.
O mes turime būti jautrūs, rūpestingi ir supratingi sodininkai, kaip tas, kur prašė Kristaus: nekirskime šiemet. Aš ją patręšiu, apkaupsiu. Ir mes tuos atžagarius ne rūsčiu žodžiu, ne prievarta, bet pagarba ir meile, rūpestingumu ir svarbiausia malda, auka ir gerumu lydėkime. Geroji Motina, jei tik nuoširdžiai prašysime, jei tik mokėsime visa su džiaugsmu jai paaukoti, išmelš ne tik jaunimo, bet ir visos tautos atsivertimą.