Kostas Paulius
Toji brangiausioji dangaus dovana yra patsai Jėzus, kai jis ateina mums atsiduoti. Jėzus kaip tik tai ir sakė: “Aš esu gyvoji duona, nužengusi iš dangaus. Kas valgys tą duoną — gyvens per amžius. Duona, kurią aš duosiu, yra mano kūnas už pasaulio gyvybę” (Jn 6, 51).
Kai jis ateina mums atsiduoti, tuomet nėra nieko nuostabesnio, didingesnio ir brangesnio visoje žemėje! Ir jis ateina visuomet Mišių metu. Taigi ar gali būti dar kas svarbesnio mūsų žemiškame gyvenime kaip Mišios?!
Jei Mišias laikysime svarbiausiu reiškiniu mūsų gyvenime, norėsime dalyvauti jose kasdieną. Bet jei tasai svarbumas dar nebus palietęs mūsų sielos ir vis rasime pasiteisinimų, galvodami, jog užtenka, jei dalyvaujame sekmadieniais ir įsakytomis šventėmis, turėsime prisipažinti, kad mes dar neatsivėrėme Viešpačiui visiškai, prieš jį nuolankiai nenusižeminome. Tada mums reikėtų nuoširdžiai pamąstyti šiuos Jėzaus žodžius: “Aš šlovinu tave, Tėve, dangaus ir žemės Viešpatie, kad paslėpei tai nuo išmintingųjų ir gudriųjų, o apreiškei mažutėliams” (Mt 11, 25).
Jei tuos žodžius pamąstę, vis dar negalėtume geriau suprasti tikrosios jų reikšmės, tai bus ženklas, jog turime melsti Viešpatį, kad tą supratimą mums duotų.
Jėzus gi ir sako, kad prašytumėm: “Tad ir aš jums sakau: prašykite, ir jums bus duota; ieškokite, ir rasite; belskite, ir jums bus atidaryta. Kiekvienas, kas prašo, gauna, kas ieško, randa, ir beldžiančiam atidaroma” (Lk 11 9-10).
O Jo malonės ir pagalbos reikės mums šauktis ir tada, kai turėsime pasiryžimą dalyvauti Mišiose kasdieną, bet žemiškos kliūtys, visokios sunkenybės ir reikalai bei rūpesčiai pastos mums kelią.
Kai Jis jau teiksis pas mus ateiti Mišiose kasdieną, norėsime Jam dėkoti visuomet iš visos širdies už tokią nepaprastą malonę. Bet tada ir to mums neužteks. Mes ilgėsimės ir norėsime ji lankyti Šv. Eucharistijoje esantį, kada tik bus mums įmanoma stebtelėti kurioje nors artimiausioje bažnyčioje, kur tabernakulyje jis visuomet mūsų laukia.
Kokia nuostabi jo meilė mums, kai padaro save prieinamu visiems, laukdamas mūsų viso pasaulio bažnyčių tabernakuliuose! Jis ten mūsų laukia, norėdamas mums padėti, nes žino mūsų žmogiškąjį silpnumą. Juk mūsų silpnybės kartais mus nešioja, kaip vėjas šiaudą. Užtai turime būti atsargūs ir nepasiduoti išdidumui, manydami, jog patys pajėgsime savo silpnybes įveikti.
Turėtumėm neužmiršti, kad ir šv. Petras, rinktinis Jėzaus apaštalas, prisiekė Jėzui guldysiąs savo galvą už jį, o po valandėlės jo išsigynė.
Pažinę savo silpnumą, suprasime, kad, tik būdami nesiliaujančioje vienybėje su Jėzumi, galėsime būti tokie, kokius jis nori mus matyti: “Taigi būkite tokie tobuli, kaip jūsų dangiškasis Tėvas yra tobulas” (Mt 5, 48).
Einant tobulumo keliu, mums reikia ir šviesos, kad nepaklystumėm. Štai ką Jėzus sako, kokios šviesos mums reikia: “Aš atėjau į pasaulį kaip šviesa, kad visi, kurie mane tiki, neliktų patamsyje” (Jn 12, 46).
Susivieniję su Jėzumi Mišių metu ir turėdami tą Šviesą, mes galėsime vienybę su juo tęsti, vis ją atnaujindami savo širdyje ir ypač lankydami Jį Šv. Eucharistijoje. Kai būsime su juo nuolatinėje vienybėje, jis vykdys savo nuostabius planus, kuriuos kiekvienam turi. Jis nori, kad mes neštumėm Gerąją Naujieną visiems, ją skelbdami ir liudydami savo gyvenimo pavyzdžiu.
O skelbdami mes turime įsisąmoninti, kad tik paversdami tą Gerąją Naujieną savo gyvenimu, galėsime saugiai keliauti pas dangiškąjį Tėvą, ir tik tuo keliu, kurį nurodo Jėzus: “Aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas. Niekas nenueina pas Tėvą, kaip tik per mane” (Jn 14, 6).
Vesdamas mus tobulumo keliu, jis naudos mus kaip įrankius, mažindamas blogį visoje žemėje, gelbėdamas paklydusius ir taip įgyvendindamas pasaulyje Dievo Karalystę. Kai jau būsime įsitikinę, kad Jėzus neša pasauliui Dievo Karalystę, tada suprasime, jog jis, ateidamas pas mus Mišių metu, veikia taip, kad toji Karalystė jau galėtų viešpatauti ir mūsų sielose.
Tad norėdami jam visiškai atsiduoti, turime daryti iš visos širdies tai, ką jis sako: “Jei kas mane myli, laikysis mano žodžio, ir mano Tėvas jį mylės; mes pas jį ateisime ir apsigyvensime” (Jn 14, 23). Mes galime tikrai mylėti Jėzų tik laikydamies jo žodžio, reiškia gyvendami pagal visą jo mokymą, o ne vien tik vykdydami kai ką, kas mums lengva ar patinka.
Jei tai darysime, tada tikrai suprasime, ką reiškia Mišios, ką jos duoda visai žmonijai ir kad nieko svarbesnio nėra visame pasaulyje kaip jos, ir kad jos yra toji brangiausioji dangaus dovana žmonėms, kuri neša pasauliui Dievo Karalystę.
Tada geriau suprasime ir tuos Jėzaus žodžius: “Jūs pirmiausia ieškokite Dievo karalystės ir jo teisybės, o visa tai bus jums pridėta”(Mt 6, 33). Kai mes stengsimės ir ieškosime Dievo Karalystės ir jo teisybės visu uolumu, mūsų pastangos nebus veltui.
Viešpats veiks taip, kad niekas negalės mūsų sulaikyti nuo dalyvavimo Mišiose kasdieną ir saugos, kad mūsų žemiškieji reikalai neslopintų dvasiškųjų.