Ir prie tavo vaikystės jeruzalės
Kristus verkia:
verkia, kad išaugai, suplėšei ir sutepei
savo Krikšto marškinėlius per anksti—
dar prieš saulėtekį...
Verkia prie tavo jaunystės griuvėsių,
jaunystės, kuri tik sukrovė pumpurus,
bet nespėjo pakvipti žiedais;
jaunystės, kuri tik suplasnojo sparnais
ir krito į liūną...
Jaunystės, kuri tikėjo kilniais idealais, siekė žvaigždžių,
bet suviliota apgaulingų pažadų,
niekšybės sužeista
murdosi kelio dulkėse, nepajėgdama pakilti—
tavo jaunystės jeruzalė!
Verkia Jis prie tavo šeimos židinio šaltų pelenų—
prie tavo šeimos tragedijos,
kad abiejų rūpestingai užkurtas židinys išblėso,
kad nedėkingų dienų viesulai tą paskutinę žarijėlę
užuot įpūtę, visiškai užgesino...
Kad Kristaus palaimintą ugniakurą
užklojo šalti pelenai
ir nepasitikėjimo bei įtarumo ūkanos užgožė jį...
Kristus verkia prie tų gležnučių kūnelių,
kuriems nėra vietos po motinų širdim...
Jis verkia prie gyvenimo turgavietės vartų,
kur spekuliuojama jaunyste,
sąžine,
Tėvyne,
Laisve...
Jis verkia prie įstatymų leidėjų rūmų
ir prie ginklų sandėlių,
kad ginklai suryja neturtingųjų duoną
ir pasitikėjimą žmogumi.
Kristus verkia prie nūdienos jeruzalės...
TEOFILIJA ŽEMAITYTĖ Višakio Rūda, 1990.II.11