PETRAS KREEF
Dvasinio kariavimo idėja — kad doras gyvenimas yra grumtynių reikalas — pasidarė pamirštas, ir kaip tik tada, kai ji labiausiai reikalinga.
Ar mes iš tikrųjų turime dvasinių priešų? Ar piktosios dvasios yra tikros, ne tik mitai?
Pasaulio vizijoje, bendroje kone kiekvienai visuomenei iki moderniosios Vakarų, buvo ir neregima karalystė, pilna dvasių — gerų ir blogų. Modernusis akiratis susiaurėjo iki regimosios ribų. Mes jau nebematome ano mus supančio platesnio pasaulio.
Žinoma, jis niekada nebuvo (ar vargiai tebuvo) matomas fizinėmis akimis. Bet mes turėdavome dar kitas, dvasines akis. Šiandien tos kitos akys sumenkėjo — tiek, kad didžiuma žmonių net nebežino jas turį.
Priešų turime ne vieną, o tris. Buvo tradicija tris priešus, tris kliūtis mūsų gėriui ir džiaugsmui nurodyti kaip pasaulį, kūną ir velnią.
“Pasaulis” nereiškia medžiaginės planetos. Dievas ją sukūrė ir paskelbė gera (Pradžios 1 sk.). Jis suprastinas kaip Šėtono pasaulinė sistema, “blogio imperija”, daiktų santvarka, prasidėjusi ne su kūrimu, o su puolimu.
“Kūnas” (graikiškai sarx, šarka) nereiškia odos, jo masės ar lyties. Visa tai irgi buvo Dievo sukurta ir paskelbta gera (Pradžios 2, 7; 1 27-28, 31). “Kūnas” nėra pats kūnas, bet savęs siekiantys puolusio žmogaus kūniški geismai: ne lytis, o geidulys; ne pinigas, o godumas; ne savumas, o savanaudiškumas.
“Velnias” reiškia... na, velnią. Galime pamiršti raudonas šlaunis, ragus ir šakes, iš kurių nė vienas dalykas nepasirodo Šv. Rašte. Bet negalime pamiršti tikrosios būtybės — puolusio angelo.
Mūsų trys priešai ateina iš trijų pusių. “Pasaulis” yra blogis apačioje mūsų arba aplink mus; “kūnas” yra blogis mumyse; “velnias” yra blogis viršum mūsų, “blogybės padangėse”.
“Pasaulis” yra klaidingas kosmosas, “kūnas” yra klaidingas aš, “velnias” yra klaidingas dievas. Visi trys yra gyvuojantys melai. Kadangi blogis gali ateiti iš vidaus (kūnas) arba iš lauko, o čia vėl iš viršaus (velnias) arba iš apačios (pasaulis), mums privalu skirti. Kovoti prieš vieną priešą ginklais, kurie tedera kitam, yra kvailybė — kaip pulti laivą kardu arba kardą laivu.
Mūsų strategija prieš kiekvieną trijų priešų turi būti skirtinga. Pasaulį mums reikia nuvertinti, save nuo jo atsieti, į jį net nekreipti dėmesio. Kūną mums reikia dominuoti ir kontroliuoti, jį apvaldyti ir joti kaip laukinį žirgą (žr. 1 Kor 9, 27). O nuo velnio mums reikia laisvintis; vienas Dievas teįstengia jį įveikti.
Šios trejopos strategijos mums neatsargu maišyti. Pazydžiui, jei bandome pasaulį nugalėti, užuot save nuo jo atsiėjus, mes jį imame per rimtai ir savanaudiškai. Kristus pasaulį jau nugalėjo (Jn 16, 33), bet ne jėga, o kančia.
Arba, jei galvojame, kad mūsų kūninės pagundos ateina tiesiai iš velnio, mes joms priskiriame per daug svarbos ir daromės jų apsėsti — ko jis kaip tik ir nori.
Kaip C.S. Lewis pasakė savo “Screw-tape laiškuose”, Šėtonui lygiai patinka jam skiriamas per didelis ir per mažas dėmesys, mūsų senasis į jį akių subedimas ir mūsų naujasis jo ignoravimas.
Atsiminkime, jog vedame kovą. Kaip naudinga būtų armijai, jei prieš ją kovojanti kita stipriai pervertintų arba nevertintų jos jėgos!
Inkvizitoriai ir raganų medžiotojai praktikavo dvasinį kariavimą be etikos. Mes, modernieji, praktikuojame etiką be dvasinio kariavimo. Dvasinis kariavimas be etikos yra kaip galia be teisės. Etika be dvasinio kariavimo yra kaip teisė be galios.
Dvasinis kariavimas be etikos net nėra tikras dvasinis grūmimasis, nes veda į rankas priešui, kapituliuoja nedorumui. Bet etika be dvasinio kariavimo nėra geresnė; tai net nėra tikra etika, nes visas pagrindas etikai yra dvasinės grumtynės. Tad, vedant dvasinį karą, mums reikia vengti senosios “griežtumo” klaidos ir moderniosios “švelnumo”. Neturime būti griežtaširdžiai ir minkštapročiai. Neturime nekęsti nusidėjėlių ir mylėti nuodėmės. Neturime būti nei vilkai, nei kiškiai.
Mūsų protėviai buvo už mus geresni “griežtosiomis” dorybėmis, kaip drąsa ir skaistybė. Mes esame geresni “švelniosiomis”, kaip atjautimas ir filantropija. Tačiau dorybių atrankos mes tiek tegalime daryti, kiek ir anatominių organų. Dorybės yra kaip organai kūne: priklausantys vieni nuo kitų.
“Griežtosios” dorybės yra kaip kūne kaulai, o švelniosios” — kaip audiniai. Kaulai be audinių yra griaučiai, o audiniai be kaulų — drebučiai. Reaguodami prieš savo protėvius, kurių dora kartais panėšėjo į griaučius, pasirinkome dorą, kuri panėši į drebučius.
Kaip mes galime išmokti kovoti be neapykantos, nekęsti nuodėmės, bet ne nusidėjėlių, mylėti nusidėjėlius, nemylėti nuodėmės? Tik vienas žmogus tai darė tobulai. Vienintelis kelias mums tai daryti yra Jo.
Jis yra “kelias, tiesa ir gyvenimas”. Jei Jis to kelio būtų tik mokęs, mes galėtumėm išmokti ir iš kitų. Bet jei Jis yra kelias, mes galime išmokti ir tai gyventi tik Jame.