Paruošė Gediminas Vakaris
ARKIVYSKUPO MEČISLOVO REINIO TĖVIŠKĖ
Aldona Kudžmaitė, aplankiusi arkivyskupo Reinio tėviškę, “Lietuvos aide” rašo, kad ji yra šeštame plento Daugailiai-Antalieptė kilometre. Liepų ir klevų apsuptas, dar tebestovi didelis, gerokai parūdijusia skarda dengtas, gyvenamasis namas. Ne per seniai prie kelio pastatytas meniškas kryžius su užrašu, kad tai 1953 metais Vladimiro kalėjime mirusio Kauno Vytauto Didžiojo universiteto profesoriaus, nepriklausomos Lietuvos užsienio ministro, paskutinio prieš šventovę uždarant Vilniaus arkikatedros šeimininko arkivyskupo Mečislovo Reinio tėviškė. Ji susitiko šios sodybos kaimyną rusą sentikį V. Slepakovą, kuris pasakojo, kaip tėviškėn parvykęs vyskupas lankydavo kaimynus, ypač neturtingus ir ligonius. Vaikus apdovanodavęs litais ir saldainiais. Rasotais rytmečiais imdavęs į rankas dalgį ir su broliais eidavęs šienauti.
Skaudi arkivyskupo šeimos tragedija. Dar prieš jo areštą į Altajaus kraštą ištremta nemažai giminių, ne vienas ten liko amžiams. Apleistoje sodyboje apsigyvendavo vis kiti, svetimi žmonės. Sulūžo, sugriuvo neprižiūrimi tvartai, klėtis ir kiti trobesiai. Išliko tik gyvenamasis namas ir trikampis stalelis, and kurio parvykęs arkivyskupas laikydavo šv. Mišias. Išliko langai, sienos, grindys, kuriose išmintas arkivyskupo ir jo gausios šeimos narių pėdos. Name gyvena iš kažkurio Lietuvos pakraščio atsikėlę kolūkyje dirbantys žmonės. Jiems ši sodyba nieko nesako, nėra brangi — pagyvens kiek laiko ir vėl išsikels, kaip daugelis. J vidų baisu koją įkelti: prišiukšlinta, išgriauta. Su dideliu liūdesiu į visa tai žiūrėjo iš Čikagos atvykusi arkivyskupo brolio anūkė Vita Reinytė. Nykstančios tėviškės nuotrauką ji parveš sunkiai sergančiam tėvui.
Yra vienas kitas žmogus besistengiąs išsaugoti arkivyskupo atmintį. Vienas jų — Daugailių parapijos klebonas Petras Baltuška. Jo rūpesčiu bažnyčios šventoriuje pastatytas meniškas kryžius. Prie jo simbolinis arkivyskupo kapas, kuriame, deja, tik žemės sauja atvežta iš Vladimiro kalėjimo kapinių bendros duobės. Arkivyskupo liturginiai drabužiai, ganytojo lazda, šūsnis nuotraukų, laiškai su amžininkų prisiminimais ir kiti brangūs daiktai surinkti kunigo P. Baltuškos yra saugomi. Jis vis dar ieško ir renka kas primena arkivyskupą.
Kitas labai dvasingas žmogus Antalieptės bažnyčios klebonas Algirdas Dauknys. Jo ir parapijos tikinčiųjų rūpesčiu ne tik pastatyti pakelėje ir arkivyskupo sodyboje kryžiai, bet jis susirūpinęs ir gyvenamojo namo remontu. Pasikvietęs talkon Panevėžio vyskupijos ateitininkus ir moksleivius, jis perdažo namo sienas, taiso prakiurusį stogą, sodyboje sodina medelius. Iš “Carito” pasikvietė moteris, kad prieš kryžių šventinimą išrautų piktžoles.
Arkivyskupo tėviškę lanko daug žmonių ne tik iš Lietuvos, bet ir iš užsienio. Romoje jau pradėta arkivyskupo beatifikacijos byla. Gal neilgai reikės laukti, kai šiam Lietuvos ir Bažnyčios kankiniui bus suteikta altoriaus garbė.
ŠV. MIŠIOS UŽ NUŽUDYTUOSIUS ČERVENĖJE
Su nedidelio Červenės miestelio Baltarusijos vardu susijęs vienas tragiškiausių mūsų tautos istorijos puslapių. Karo pradžioje, 1951 metų birželio 26 dieną, NKVD daliniai prie šio miestelio sušaudė kelis tūkstančius lietuvių — buvusių kariškių ir civilių. Raudonojo teroro aukomis čia tapo tūkstančiai baltarusių, lenkų ir kitų tautybių žmonių. Apie šį šiurpų nusikaltimą pasakoja pulkininko J. Petruičio, per stebuklą likusio gyvu, knyga “Kaip jie mus sušaudė”, o taip pat ir kitų nusikaltimo liudininkų ir tyrinėtojų spaudiniai.
Vytauto Didžiojo bažnyčioje buvo aukojamos šv. Mišios už nužudytuosius Červenėje. Lietuvos politinių kalinių sąjunga surengė Červenės tragedijos aukų minėjimą. Minėjimas prasidėjo prie Červenės kalėjimo, iš kurio tūkstančiai nekaltų žmonių buvo išvaryti į paskutinę gyvenimo kelionę. (Lietuvos aidas)
ŠV. MIŠIOS UŽ ŽUVUSIUOSIUS IR GYVUOSIUS
Vilniaus katalikų moterų sambūriui “Caritas” nuo pat jo įsikūrimo dienos vadovavo Elena Šiuliauskaitė. Šių moterų darbus lydi artimo meilė ir gailestingumas. Po šiurpios sausio 13-osios nakties “Caritas” ėmė globoti ir šelpti žuvusių didvyrių šeimas, o taip pat nukentėjusius ir sužeistuosius. Šiandien sambūriui, kuriame yra 300 narių, vadovauja Nijolė Sadūnaitė. Šv. Mikalojaus bažnyčioje Vilniaus vyskupas Juozapas Tunaitis aukojo Šv. Mišias už žuvusius sausio 13-ąją ir už visus geradarius, kurie moraliai ir materialiai remia Lietuvos nepriklausomybę. Šv. Mišių aukoje dalyvavo didvyrių artimieji. Čia po padėkos ir paguodos žodžių didvyrių artimiesiems buvo įteiktos užsienio lietuvių paaukotos dovanos. Po iškilmių visi aplankė sausio 13-osios didvyrių kapus Antakalnyje. (Ten pat)
ŽINIOS IŠ DZŪKIJOS
Šienapjūtė dzūkams atneša daug rūpesčio. Žemdirbiai buvo pasirengę dirbti visa jėga, bet sutrukdė nesibaigiantys lietūs. Daugiausia pievų yra durpynuose, tad geros žolės sulaukta tik vėliau. Kai kurie ūkiai pirmomis šienapjūtės dienomis prišienavo daug, bet mažai suvežė į kluonus. Žmonės dirbo ir šventadieniais. Išnaudojo kiekvieną giedrią dieną. Sunkumai dzūkams ne naujiena, bet šiemet teko su šienapjūtės darbais ilgai galynėtis.
▲ Varėnos grūdų perdirbimo įmonėje pradėjo veikti nauja technologinė linija, traiškanti grūdus kombinuotiesiems pašarams. Tai vienintelė tokia linija Pabaltijyje. Taip paruoštus pašarus išbandė Gyvulinkystės institutas kai kuriuose ūkiuose. Duomenys geri. Tokie pašarai ypač tinka veršeliams ir melžiamoms karvėms.
▲ Kapčiamiestyje ir Lazdijuose įvyko chorų šventė kompozitoriaus Česlovo Sasnausko gimimo 124-osioms metinėms paminėti. Pas vietinius dainininkus buvo atvykę Klaipėdos, Alytaus ir Marijampolės chorai.
▲ Minint Gedulo ir Vilties dieną, į Alytų iš Kauno atvežta atkurta Laisvės angelo, stovėjusio miesto sode ir pokario metais sunaikinto, skultpūra. Pastatyti ją senojoje vietoje kol kas negalima, nes ten karo metais palaidota grupelė žuvusių tarybinių karių. Tariamasi su kariškiais kaip išspręsti šią padėtį. Kolkas Laisvės angelas stovi medvilės kombinato kultūros rūmuose.
▲ 1974 metais Punios šile nudžiūvo aukščiausia Lietuvo eglė. Bet čia dar žaliuoja aukščiausia mūsų krašto pušis, iškilusi į dangų net 42 metrus. Daug dar šile senolių ąžuolų, nors nemažai jų jau nudžiūvo.
▲ Dzūkų krašte - kontrastų kampelis. Yra užrašytas šilumos rekordas Lietuvoje 36,8 laipsnio C. Būta ir 40,5 laipsnio C šalčio. Pasitaikė pražūtingų gamtai šlapdribų ir lijundrų, o taip pat vidurvasarį sniego.
▲ Alytiškės “Astros” valstybinės gamyklos sanatorijoje - profilaktoriume - žmonės gydomi “kalnų oru” - nauju metodu, pagrįstu deguonies dozavimu kvėpuojamame dujų mišinyje. Toks metodas paplitęs Vakarų šalyse, o alytiškiams jį padėjo įdiegti gydytojas V. Krinicinas iš Kamensk Uralsko.
“Astros” sanatorijos profilaktoriumo vyr. gydytojas V. Macijauskas teigia, kad toks gydymo būdas didina organizmo atsparumą, padeda kenčiantiems nuo širdies ligos, padidėjusio kraujospūdžio, kvėpavimo takų chronškų ligų, bronchitų, neurozitų ir kt. ligų.
▲ Partizanų palaikus palydint... Jie gulėjo dešimtmečius Leipalingio miestelio skardyje, kieme numesti, užkasti ir tik šiais metais iš tų vietų surinkti 32-jų laisvės kovotojų palaikai. Palaikai — dzūkių motinų sūnų, kuriems jos neužspaudė akių...
Šių metų liepos 27 dieną, po tų slogių ir ilgų dešimtmečių, Leipalingio melioracijos įmonės salėje, Alėjos gatvėje, buvo pašarvoti tų 32-jų partizanų palaikai. Tai tik dalis iš tų šimtų, kurie Leipalingio apylinkėse padėjo galvas. Salėje grojo tyli ir liūdna muzika, giedojo giesmes Druskininkų tremtinių ansamblis, degė žvakės, tylėjo ir liūdėjo atneštos gėlės. Gedulingos pamaldos buvo bažnyčioje, o po pamaldų gedulinga eisena pasuko į kapines, kuriose dzūkų žemė priglaudė kadais išniekintus.
VYTAUTO DIDŽIOJO UNIVERSITETUI 70 METŲ
Vytauto Didžiojo universiteto 70-ieji mokslo metai prasidėjo pamaldomis Vytauto Didžiojo bažnyčioje. Šiemet į pirmąjį kursą priimta 357 studentai. Pusė jų iš Kauno krašto, kiti iš įvairių Lietuvos kampelių. Pagal gyvenamąją teritoriją studentai panašiai pasiskirstę antrame ir trečiame kurse. Dabar VDU mokos 920 studentų. Manoma, kad po kelerių metų jų bus dvigubai daugiau.
Švietimo ministerija 1921 m. pavasarį paruošusi Lietuvos universiteto statuto projektą, įteikė jį svarstyti Steigiamajam Seimui. 1922 m. vasario 13 d. Ministrų Kabinetas nutarė atidaryti LU Vasario 16-ąją — Lietuvos Nepriklausomybės paskelbimo dieną.
Prezidentas A. Stulginskis pirmuoju rektoriumi paskyrė J. Šimkų, o penkių fakultetų dekanais — prelatą J. Mačiulį-Maironį (teologijos), A. Voldemarą (socialinių mokslų), A. Žemaitį (gamtos ir matematikos), P. Jodelę (technikos) ir P. Avižonį (medicinos).
1922 m. vasario 16 d. buvo iškilmingai atidarytas Lietuvos universitetas ir nuo kovo 1 d. pradėjo priimti studentus. Pirmas mokslo semestras pradėtas kovo 6 d.
1930 m. Vytauto Didžiojo metais universitetui suteiktas garsiausio Lietuvos kunigaikščio vardas. Šiandien VDU rektorius yra Algirdas Avižienis. (Lietuvos aidas)
KRYŽIŲ ANSAMBLIS
Ant kalnelio prie Krekenavos prigludusios Švenčiuliškio kaimo kapinaitės. Ilgą laiką jos buvo sunykusios, kol atsirado dorų žmonių, kuriems parūpo sutvarkyti užmirštas kapinaites. Tai Švenčiuliškio kaimo kraštotyrininkai ir jų nenuilstantis įkvėpėjas Jonas Žilevičius.
Jonas Žilevičius, dar dirbdamas felčeriu, nuvykęs pas ligonius ir pamatęs nebenaudojamas girnas, išprašydavo jas ir veždavo į Švenčiuliškio kapinaites. Šitaip suvežė girnapuses ne tik iš Panevėžio, bet ir iš Radviliškio, Pakruojo ir kitų rajonų.
Pensininkas Povilas Tomkevičius iš jų labai gražiai sumūrijo arką, vedančią į kapinaites. Naujarodžių kolūkio vairuotojas Bronius Peravičius, to paties ūkio statybininkai broliai Jonas ir Kazys Barauskai padarė pačius sunkiausius darbus, nes girnapuses teko užkelti ir sumūryti ne vieno metro aukštyje. Taip pat nuoširdžiai dirbo Krekenavos girininkijos eigulys Edvardas Ūselis, pensininkas Jonas Šlekys. Įsimenančius tekstus ant naujų kryžių sukūrė Krekenavos vidurinės mokyklos mokytojas Vincas Steponavičius.
Užbaigę kilnų darbą Švenčiuliškio kapinaitėse, entuziastai ėmė tvarkyti žydų kapines Krekenavoje. (Tiesa)
LAISVĖS SEKMADIENIS
Rugsėjo 1-ąją — Žinių ir Laisvės šventės sekmadienį, saulėtą gražią rudens dieną, tūkstančiai žmonių atėjo į sostinės Vingio parką. Juos pakvietė nepriklausomos Lietuvos televizija, kurią drauge gynėme ir 231 dieną trukusią jos okupaciją taip pat išgyvenome kartu.
Parko estradoje plevėsuoja daugelio pasaulio valstybių vėliavos: tos šalys jau pripažino nepriklausomą Lietuvą. Girdime gerai visiems pažįstamą, dieną naktį klausytą nepriklausomos Lietuvos radiją. Vedantysis televizijos direktorius A. Kaušpėdas kalba: “Pagaliau susirinkome ne protestuoti, ne kaltinti, bet džiaugtis!”
Iškilmėse kalbėjo Lietuvos Respublikos AT pirmininkas V. Landsbergis: “Šiandien prasideda geri, linksmi mokslo metai, — pasakė jis. — Ir vaikams, ir suaugusiems reikės daug mokytis, spręsti uždavinius, kokių dar neteko spręsti. Nebijome eiti į pasaulį kaip laisva šalis, kaip savo garbę ir orumą apgynusi valstybė. Mes kai ką padarėme, kad pasaulis būtų taikingesnis, — pabrėžė AT pirmininkas. — Ką reiškia taika? Ogi tai, kad kareiviai grįžta namo: jau pradeda išeiti iš mūsų žemės svetimi kareiviai, sugrįš ir mūsų berniukai iš svetimų šalių, svetimų kariuomenių, — mes taip jų laukiame!”
Koncertinėje programoje skambėjo populiariausios lietuvių estradinės melodijos, eilės. Liaudies dainas dainavo Vilniaus universiteto studentų ansamblis “Ratilio”, latvių bei estų folkloro kolektyvai, Lietuvos žydai, karaimai. Mažiausieji šventės dalyviai traukė dainas su laida “Tele-bim-bam” vedėja N. Giniotiene. Vyresnieji linksminosi kartu su K. Mašanausku, V. Kernagiu ir kitais pamėgtais dainininkais. (Lietuvos aidas)