KUN. J. LAURIŪNAS, S J
Kalėdų šventė nuo seno iššaukia tam tikrą sujudimą tikinčioje liaudyje: ruošiamasi, perkama, ieškoma... Minčių centras - stalas, dovanos: ir mažų, ir didelių galvose tie patys rūpesčiai. Tokia advento nuotaika — laukimas. Kokia gi iš tikrųjų advento prasmė? Tikėjimo šviesoje?
Adventas — tai pradžia Dievo atėjimo, tai prasidėjusi jo artimybė. Adventas — tai dvejopa Dievo artimybė: viena — jau prasidėjusi, paslaptingu būdu pasaulyje besireiškianti; antroji — tik prasidėjusi, dar nepilna, besiskleidžianti, auganti. Tai per mus,tikinčiuosius. Dievas pradėjo naują buvimą pasaulyje. Per mus Dievas nori būti šviesa pasaulio naktyje. Jis nori būti džiaugsmas, dieviško atleidimo šviesa žmogaus nuodėmių naktyje.
Ši šviesa nori būti išnešta į platųjį pasaulį, į laikų platybes. Nori būti išnešta mūsų rankomis ir mūsų širdimis. Ši šviesa, pradėjusi mumyse būti, per mus nori ir kituose būti. Betliejų turi kurti mūsų rankos. Šventa naktis ten yra, kur žmogus išeina iš savo egoizmo rato ir leidžia savo sieloje gimti gerumui. Kristus Kūdikėlis tikrai gimsta ten, kur tikrai ką nors padarome iš meilės Viešpačiui, o ne vien dovanėlėmis pasikeičiame.
Išlikę gyvi iš Auschwitz (Osvencimo) lagerio pasakoja, kad kai jie sužinojo, jog vienas kalinių savanoriškai nuėjo už kitą -keturių vaikų tėvą - mirti į bado bunkerį, tame “žemės pragare” bematant pasidarė šviesiau. Kur viešpatavo baimė ir neviltis, sužibo tikėjimo ir vilties žiburėlis, kur žmonės buvo arba žvėrys, arba kirminai, suspindo žmogaus didybė. Po 41 metų šio žmogaus vardas buvo įrašytas į Katalikų Bažnyčios šventųjų sąrašą (1982.X.10). Šiam žmogui paminėti vokiečių dramaturgas Rolf Hochhuth paskyrė savo dramą (“Vietininkas" — Der Stellvertreter), lenkų kompozitorius Krištofas Penderecki sukūrė “Osvencimo oratoriją”. Šis žomgus, Maksimilijonas Kolbė, dar nebuvo paskelbtas šventuoju, o jo garbei jau buvo pašvęsta 30 bažnyčių ir 32 koplyčios. Jis gyveno tik 47 metus, bet kiek knygų parašyta apie jį! Kaip ypatingas žiburys šio žmogaus šviesos per paskelbimo šventuoju iškilmes buvo tas žmogus, dabar jau senelis, kuris liko gyvas šio žuvusio žmogaus dėka: jo sieloje švietė dangus.
Taigi adventas reiškia, kad Viešpaties atvykimas jau prasidėjo, bet taip pat reiškia, kad jis tik prasideda. Krikščionis žiūri ne tik į praeitį, bet ir į ateitį. Jis žino, kad, nežiūrint pasaulyje tvyrančios tamsos ir visokių nelaimių, jame yra padėta šviesos sėkla, kuri auga, paslaptingu būdu auga ir vieną dieną ji galutinai laimės, kai ateis vėl Kristus. Jis žino, kad Viešpaties artimybė, kuri dabar tik prasidėjusi, vieną dieną bus atbaigta, pilna artimybė. Ir šis žinojimas krikščioniui teikia ramybę, padaro jį laisvą nuo baimės ir visokio vergavimo pasaulio tamsybei.
Tokio žvilgsnio ateitin vedami Vakarų Vokietijoje vieno miesto jaunimo būrelis sugalvojo rengti padorias, kultūringas, morališkai švarias jaunimo pramogas — šokius, programėles. Sąjūdis išsiplėtė, prisijungė daug jaunimo. Eilė metų, o šis sąjūdis gyvuoja. Kadangi jis turi pajamų, sugalvojo iš savo lėšų ruošti pramogas senelių namų globotiniams - arbatėles, ekskursijas į gamtą. Štai kaip žmonės veikia, ruošdami kelią ateiti Viešpačiui.
Advento prasmė mums, be abejo, yra aiški. Bet tarp kitko verta žvilgterėti į vaizdą, kurį mums Bažnyčia advento liturgijoje pristato. Tas vaizdas tarsi triptikas — iš trijų lentelių: vienoje — Jonas Krikštytojas, didžioji advento figūra, kitoje -Marija, Viešpaties Motina. Šios dvi figūros rodo į trečiąją — į Kristų. Jonas Krikštytojas ir Marija — tai du didieji adventinės nuotaikos tipai, reiškėjai.
Pažvelkime į Joną Krikštytoją! Jis stovi prieš mus reikalaudamas ir veikdamas. Jis ragina metanojai — apsimąstymui, pasikeitimui. Kas nori būti krikščioniu, nuolat turi “apsimąstyti”. Iš prigimties žmogus linkęs iškelti save į centrą, atsilyginti tuo pačiu. Kas nori rasti Dievą, turi viduje pasikeisti, apsigręžti, kita kryptimi eiti, naujai suvokti gyvenimą.
Mes kasdien susitinkame su matomais dalykais, su regimuoju pasauliu. Jis skverbiasi į mus per plakatus, per radiją, televiziją ir kitais kanalais taip veržliai, kad mes linkę galvoti, jog nieko daugiau nėra be to, kas regima. Bet iš tiesų neregimybė yra daug didesnė ir vertingesnė, negu visa tai, kas regima. Anot Paskalio, viena vienintelė siela yra daugiau verta negu visas matomasis pasaulis. Bet kad tai suprastume, reikia viduje atsigręžti, nugalėti regimybės žavus ir pajusti neregimybę, pamatyti neregimybę, tapti giliai reginčiu, toli girdinčiu. Tai yra svarbiau negu visa, kas mus kiekvieną dieną užgula. Matanoete — susimąstykite, kad suvoktumėte Dievo artimybę pasaulyje, susimąstykite, kad Dievas būtų jumyse, o per jus - pasaulyje. Jonas savo gyvenimo būdu buvo ženklas susimąstymui. Balsas, šaukiąs tyruose, skelbiąs Tą, kurio jis pats dar nepažinojo. Tai kiekvieno kunigo ir krikščionio likimas, kai jis skelbia Kristų, kurį jis pažįsta ir nepažįsta... Savo pačių vidinėje tamsoje turime liudyti Tą, kurį mažai pažįstame, vis per mažai pažįstame!
t Tikrojo Jono drama prasideda tada, kai Kristus pradeda veikti, o jis sėdi kalėjime. Kalėjimo tamsa nebuvo pati baisiausia, kuri slėgė Joną. Pati sunkiausia tamsa tai buvo jo paties abejonė dėl savo pasiuntinybės ir dėl to Asmens, kuriam jis kelią mėgino paruošti. Ugningais žodžiais jis kalbėjo apie Teisėjo atėjimą ir apie didžiąją Viešpaties dieną. Mesiją jis piešė kaip teisėją, kurio rankoje vėtyklė, kad atskirtų pelus nuo kviečių ir sumestų juos į amžinąją ugnį. Mesiją jis pavaizdavo kaip atmetantį šią svetimaujančią giminę ir galintį pažadinti Abraomo vaikų iš akmenų. Jo žodžiais tariant, Mesijas jau pridėjęs kirvį prie žmonijos šaknų, kad iškirstų kaip medį.
Joną slėgė neaiškumų tamsa, kuri gaubia šį pasaulį. Žmogui labai sunku, kai reikia apsispręsti, o nežinia, kuriuo keliu reikia eiti ir kokia yra Dievo valia. Beje, atėjo Tas, kurį jis, Dievo pavestas, turėjo pranašišku pirštu parodyti: “Štai Dievo avinėlis, kuris naikina pasaulio nuodėmes!” Dievo artimybė jau prasidėjo... Bet viskas vyksta ne taip, kaip jis galvojo. Ugnis nekrinta iš dangaus sunaikinti nusidėjėlių ir galutinai patvirtinti teisiųjų tikėjimo; pasaulyje niekas nesikeičia. Jėzus vaikščioja po žmones, kalbėdamas apie Dievą ir darydamas gera. Bet neaiškumų tamsa vis tiek liko. Žmogaus gyvenimas liko tamsi paslaptis, ir žmogus turi eiti per gyvenimą kaip per tamsų koridorių, vadovaudamasis tikėjumu ir viltimi. Ilgomis kalėjimo naktimis jis mąstė: kas yra šis Jėzus? Jo sielą buvo užgulusi Dievo tamsuma. Jį kankino Dievo tamsuma ir nepermatoma pasaulio įvykių tėkmė. Kur rieda pasaulis? Kodėl nepasirodo Dievo ranka? Susigraužęs jis siunčia porą savo draugų pas Viešpatį: “Ar tu esi tas, kuris turi ateiti, ar mums laukti kito?” Panašus klausimas ne vienam kyla: kai bombos krinta ant miesto gyventojų galvų, kai mūsų gyvenimą prislegia visokios negandos, mes esame linkę sakyti Jėzui: ar tikrai Tu esi pasaulio išganymas? Ar gali mums padėti? Į tai Jėzus atsako, nurodydamas pranašą Izaiją, kuris buvo kalbėjęs apie tylųjį, gerąjį Mesiją, kuris “nešaukia ir negirdėti jo balso gatvėse”. Padėdamas žmonėms jų negandose ir skelbdamas amžinojo gyvenimo naujieną, Jėzus yra pasakęs reikšmingus žodžius: “Palaimintas, kas nepasipiktina manimi”. Tai reiškia, kad galima pasipiktinti Juo. Kristus aiškiai nubrėžia mums liniją ir nepalieka vietos jokioms dvejonėms, bet vis dėlto galima Juo pasipiktinti: ne kartą mes klausiame: kur yra Dievas? Kodėl leidžia blogį — karus, kitokias neteisybes, jaunos motinos mirtį, vėžio ligą? Palaimintas, kuris nepasipiktins! Palaimintas, kuris nereikalauja stebuklų ir aiškumo lyg dieną! Palaimintas, kuris gyvenimo tamsumoje išlieka prie Kristaus. Tai buvo paskutinis uždavinys, duotas Jonui kalėjime: tapti palaimintu, priimant be jokių svarstymų sunkią ir nepermatomą Viešpaties valią. Tapti palaimintu, nereikalaujant aiškumo — neklausiam: kaip, kodėl, už ką, dėl ko? — bet pasaulio tamsoje ir savo paties gyvenimo tamsoje atrasti Dievą ir taip savo sielos gelmėse būti laimingu.
Iš tiesų Dievo negalima matyti, kaip matome obelį šalia kelio ar šviesos reklamą ant mano sienos. Tai būtų išorinis matymas, kūno akimis. Dievą matyti reikia vidaus. Jį tik tada galima matyti, kai tampame panašūs į Jį, kai atsistojame toj pačioj plokštumoje kartu su Juo, kai išsilaisviname iš to, kas yra priešinga Dievui - kai išsivaduojame iš potraukių tinklo ir malonumų pinklių, kai tampame laisvi nuo turėjimo, turto ir pelno, kai išsilaisviname iš savęs paties. Panašiai išsireiškė vienas šių dienų žmogus, buvęs kalėjime už religinius įsitikinimus: “Tik tada lengva ir esi tvirtas, kai tau negaila nei laisvės, nei žmonos, nei buto, nei sveikatos, nei gyvybės”. Galų gale tarp mūsų ir Dievo stovi mūsų Aš. Dievą tik tada galima matyti, kai apsigręžiame, kai nustojama Jo ieškoti taip, kaip ieškoma gatvėje eismo ženklų ar kišenėje pinigų -reikia atsitraukti nuo to, kas matoma: tik tada pamatysime tai, kas nematoma. Panašiai ir Jonas kalėjime dar kartą turėjo savo sieloje apsigręžti — savo žemiškoje naktyje pažinti Dievą. “Palaimintas, kas manimi nepasipiktins”. Šių dienų žmogui turbūti nėra kito kelio sutikti Dievą, kaip atsitraukti nuo matomybės, nuo išorinio aiškumo ir eiti į nematomybę ir ten rasti Dievą, kuris mūsų gyvenimą neša ir palaiko. Šiuo atveju didelės svarbos įgyja kažkur kitur pasakyti Jono žodžiai: “Jam reikia augti, o man mažėti”. Mes tiek Dievą matysime, kiek būsime laisvi nuo savęs pačių. Čia yra ir advento prasmė: mes tiek pažinsime Dievą, kiek duosime Jam vietos savo gyvenime. Veltui ieškos Dievo tas, kurs nesistengs, kad Dievas būtų jo sieloje, jo mintyse ir planuose.
Antroj adventinio triptiko lentelėje matome tyrąją Viešpaties tarnaitę Mariją. Jos pasiuntinybė visai kitokia: ji - ne vyriškos veiklos tipas. Jos veikla -tai moteriškas pasirengimas priimti, adventinėse Mišiose girdime: “Angelas Gabrielius buvo Dievo pasiųstas į Galilėjos miestą, kuris vadinasi Nazaretas, pas mergelę, sužadėtą su vyru, vardu Juozapas, iš Dovydo namų, o mergelės vardas buvo Marija. Atėjęs pas ją, angelas tarė: “Sveika, malonėmis apdovanotoji!...” Tai skaidriausia valanda pasaulio istorijoje, nes čia, šioje vietoje, pilna to žodžio prasme prasidėjo Dievo artimybė žmonėms. Čia įvyko “adventas”. Bet atsiminkime: ši šviesiausia pasaulio istorijos valanda buvo kartu ir tyliausia jos valanda. Labiausiai užmiršta valanda: apie ją jokie laikraščiai nerašė ir nebūtų rašę, jei tada jų būtų buvę. Tai tylos paslaptis. Kas tikrai didinga, skleidžias pamažu, nepastebimai. Tyla reikiamu metu yra vaisingesnė už nesiliaujantį darbą, kurs lengvai gali virsti bedvase darbuote, tuščiu plušėjimu. Šiais laikais mes esame apsėsti savotiško nerimo — veikti, bėgti. Mums atrodo, kad ramybės minutė - tai laiko pražudymas, kad tylos valandėlė - tai tuščias laikas. Mes gramais sveriame, matuojame laiką; mes nesuvokiame laiko paslapties, mes užmirštame, kad tyloje vyksta augimas, branda, kad tyla yra veikimas. Net religiniame gyvenime mes visko laukiame tik iš veiklos, iš savo pačių pastangų - mes norime Dievą paveikti, Jį formuojame, bombarduojame. Religijos sferoje priimti yra ne mažiau svarbu kaip ir veikti, stengtis. Priimti, ką Dievas nori mums pasakyti - tylos valandėlėje nugirsti Jo žodį: priimti, ką Dievas mums siunčia - Jo sprendimus, Jo lemtį.
Apreiškimo Marijai paslaptis yra ne vien tylos paslaptis, ber ir malonės paslaptis. Kodėl Kristus norėjo gimti iš Mergaitės? Juk galėjo gimti ir normalioje šeimoje: tai juk nė kiek Jam nebūtų sukliudę būti Dievo Sūnumi. Gimimas iš Mergaitės nereiškia santuokos pažeminimo nė paniekos santuokinei bendrystei; taip pat nesupraskime, jog tai būtų tikriausias būdas Dievo sūnystei kildinti. Kodėl taip? Šis klausimas paaiški pasklaidžius Senąjį Testammentą, kur matome kad Marijos paslaptis yra ruošiama. Štai Sara, nevaisingoji, vėlyvame amžiuje, Dievui lemiant, tampa Izaoko motina, o tuo pačiu ir išrinktosios tautos motina. Panašiai buvo su Samuelio motina Ona, kuri sulaukė kūdikio tik savo gyvenimo pavakary; lygiai tokia pati lemtis teko Samsono motinai, taip pat ir Elzbietai, Jono Krikštytojo motinai. Ką tai reiškia? Išganymas ateina ne iš žmogaus ir ne iš jo galios, o vien iš Dievo, iš Jo malonės, Dievas veikia ten, kur žmogus nieko negali suveikti: Jis veikia tuščiame lauke. Jis pažadina pažado nešėją iš apmirusių Saros įsčių ir veda šį dėsnį iki Vieštapies gimimo iš Mergaitės. Skaitome Izaiją (54,1) ir Paulių (Gal 4,27): “Pra-linksmėk, nevaisingoji!... Apleistoji turi daug vaikų, daugiau negu turinčioji vyrą”.
Tai reiškia: pasaulio išganymas ateina tik iš Dievo, ir, kur žmogaus ranka jau nieko nepadaro, ten pasirodo Dievo pirštas. Biblinių požiūriu mergaitiškas gimimas -tai ženklas, kad susitinkame su Dievo maloningumu, kad čia veikia gerasis Dievas. Tai malonės simbolis, atskleidžiąs tai, ką Marija nusakė: “Jis numeta galiūnus nuo sostų ir išaukština mažuosius”. Šia malonės paslaptimi, kuri pasireiškia joje, Marija yra ženklas, kad Dievas yra ne kažkur toli nuo mūsų, bet arti mūsų. Tai paguoda ir vilties ženklas, kad mes nesam apleisti ir užmiršti. Ši Dievo šviesa apšvietė viršum Betliejaus piemenis. Šis Dievas ištiesė ranką Izraelio ir viso pasaulio mažiesiems. Marija mums skelbia Dievą, kuris, anot Jono evangelisto (1,3,20), “yra didesnis už mūsų širdį”, o Jo malonė yra galingesnė už mūsų silpnumą ir iš anksto jį jau nugalėjo. Jonas rimtai kalba apie Dievo reikalavimus, o Marija kviečia mus į gilų džiaugsmą. Tą pat vėliau kartos Kristaus mokiniai: “Džiaukitės Viešpatyje! Ir vėl kartoju: džiaukitės!” (Fil 4,4).
Kvietimas džiaugtis - tai pagrindinis krikščionybės šūkis. Evangelija - tai džiaugsmingoji naujiena, kaip sako pats žodis. Bet pasaulis nesupranta nei Evangelijos, nei Kristaus ir vardan džiaugsmo traukiasi nuo Bažnyčios. Religijoje jis mato tik draudimus ir liepimus. Iš tiesų, ne taip lengva yra pamatyti Kristaus džiaugsmą, daug sunkiau negu malonumą, kuris kyla iš kokio nors pasitenkinimo. “Džiaugitės Viešpatyje!” -šie apaštalo žodžiai keistai skamba šių dienų žmogui. Atrodo, kad tai, ką mums teikia pasaulis, negali mūsų pradžiuginti ir laimingais padaryti. Tačiau yra tiesa, kad visa, kas yra šalia Dievo, neilgai džiugina mūsų širdį. Žmogus, įtrauktas į gyvenimo malonumų sūkurį, tik trumpai būna linksmas. Reikia manyti, kad tikrasis džiaugsmas prasidėjo tik su Kristaus atėjimu. Pažinti Kristų ir suvokti, kad malonės Dievas yra pasaulio šviesa ir džiaugsmas - štai tikroji džiaugsmo versmė. Tikras džiaugsmas yra ne daiktuose, kurių galime netekti, bet mūsų būties vidinėse gelmėse, kur jokia pasaulio jėga negali jo išplėšti. Tad kiekvienas išorinis netekimas turėtų vesti mus į šį vidinį praturtėjimą ir mus brandinti tikrajam mūsų gyvenimui.
Abi adventinio triptiko šoninės lentelės, Jonas ir Marija, užmena ir rodo mums vidurinę lentelę - Kristų, kuris paaiškina ir nušviečia šias šonines lenteles. Švęsti adventą - tai iš naujo suvokti ir pajusti paslėptąją Dievo artimybę. Kaip tai įvyksta, parodo mums Jonas ir Marija. Tai įvyksta apsigręžiant, pakeičiant savo mąstyseną, nukreipiant savo žvilgsnį nuo regimybės į neregimybę. Jei einame šiuo keliu, mes tampame regintys - pamatome malonės stebuklą ir pradedame suvokti, kad nėra šviesesnio džiaugsmo žmogui ir pasauliui kaip malonė, kuri pasirodė Kristuje. Pasaulis nėra vargų ir kentėjimo bedugnė: jo visus negandus gaubia meilė, gailestingumas -atleidžiantysis ir gelbstintysis Dievas. Kas šitaip adventą supranta ir išgyvena, tas su pagrindu gali kalbėti apie linksmąjį, palaimingąjį Kalėdų laiką. Nors kūčių stalas būtų kuklus, kaip kalėjime, nors kambarys būtų vėsus, kaip lagerio zona, bet širdyje švies džiaugsmas - didis, skaidrus, palaimingas.