KUN. J. LAURIŪNAS, S.J.
“Dvi meilės, — sako Augustinas, — kuria du miestus. Pasaulio meilė sukūrė Babiloną, Dievo meilė sukūrė Jeruzalę. Paklausk savęs, ką tu myli, ir žinosi, kuriam miestui tu priklausai”.
Mes jau apsisprendę, po kuria vėliava stovėti. Bet yra naudinga pasižiūrėti, ar rimtai ir garbingai nešame šią vėliavą, ar gražiai jai atstovaujame. Mes esame kovos lauke, kovos įkarštyje: vyksta kova tarp šėtono ir Jėzaus. Šėtonas yra gudrus, klastingas: reikia žinoti jo pinkles, pažinti jo metodus, permatyti iliuzijas, kuriomis jis gali mus apgauti. Reikia mokėti atskirti šėtono ir Jėzaus dvasią.
Marija su Kudikiu. Sofronoff ikona Briuselyje.
Jeruzalė kovoja su Babilonu — įnirtinga vyksta kova. Viešpaties miestą — Bažnyčią puola šėtono miestas. Šėtono miestas jaučiasi esąs patogioje padėtyje, turi gudrią taktiką, ir jam sekasi. Kokios palankios jam yra aplinkybės?
Babilonas turi daugiau savo šalininkų negu Bažnyčia. Kristų neripažįstančių yra daug daugiau negu Jį pripažįstančių. Pasaulyje krikščionių yra mažiau negu nekrikščionių. Pažiūrėkime į katalikiškus kraštus: kiek juose yra uolių krikščionių, nuoširdžiai gyvenančių pagal Evangeliją? O kiek yra tokių, kurie daugiau tiki žemiškąja laime, negu amžinąja? Jų visur yra: jų pilni laikraščiai, vyriausybės, dirbtuvės, gamyklos, įstaigos... Tai tie, kuriems negalioja dekalogas.
Daugelyje vietų darbo atmosfera veik visiškai neturi Evangelijos ozono, viskas užteršta Babilono smogu. Kaip labai ten reikia Evangelijos raugo, kad pasikeistų aplinka ir dvasia. Pakeisti galima tik iš vidaus, ne iš šalies.
Babilonas užvaldęs mokslo pasaulį: peržvelkime bibliotekas, apsilankykime aukštųjų mokyklų auditorijose, praverkime socialinių, politinių, gamtotyros, istorijos ir kitokių institutų duris. Ten Kristaus dvasios nėra.
Babilonas valdo politikos pasaulį, kuriame viešpatauja klasta, melas ir savanaudiškumas.
Babilonas turi sau bendradarbių ir Jeruzalėje. Tai tie, kurie išpažindami Evangeliją, meldžiasi turtui, malonumams, garbei; kurie nevertina maldos ir juokiasi iš asketizmo, kurie nežino savitvardos, nežaboja aistrų ir nepajėgia aukotis kilniam reikalui. Tai tie, kurie savo dvasią maitina nepadoriais filmais ir smaginasi nerimtomis pramogomis.
Babilono bendradarbiai Jeruzalėje — tie, kurie dėdamiesi krikščionimis, gyvena visai žemišku gyvenimu: jiems krikščionybė — grynai žemiška organizacija, kovojanti už humanizmą, už politinę laisvę, už socialinį teisingumą, už savos tautos gerovę, o šv. Mišios — tai retkartinė proga susirinkti ir atšviežinti patriotinius bei kitokius taurius jausmus, pasiklausyti gražios muzikos, o gal ir įdomaus pamokslo. Tai krikščionybė, kurioje nematyti amžinybės horizonto, kurioje Dievas yra tik idėja, principas, formulė, bet ne asmuo.
Tokie “krikščionys” gina religiją visuomenėje, bet jos negina savo pačių gyvenime... nei savo sąžinėse, bet nori ją apginti kitų gyvenime. Arba atsirenka iš jos tai, kas jiems patinka, kas lengva, o visa kita laiko seniena, archeologine vertybe. Jie kuria naują krikščionybę — modernią, patogią, iš Evangelijos išima kryžių, atsižadėjimą, Did. Penktadienį. Šitai kategorijai priklauso ir tie, kurie krikščionybę gina žemiškomis, politinėmis priemonėmis, vien agitacija, agresyvia agitacija, nejausdami pagarbos kitaminčiams, užmiršdami, kad tikėjimas, kaip ir meilė, kyla ne iš prievartos, bet iš laisvo apsisprendimo. Jie užmiršta, kad tikėjimas yra paslaptis: Dievo ir žmogaus paslaptis, Dievo dovana, kurią žmogus priima; kvietimas, į kurį jis atsiliepia arba neatsiliepia. Dievo parodyti kaip daikto arba įrodyti kaip teoremos negalima, Jį galima tik paliudyti meile, vien meile.
Babilono tarnai yra tie, kurie labai jautrūs pastaboms, ambicingi, greitai įsižeidžia, darbe nėra kolegiški, dėl ambicijų meta bendrą darbą. Babilono partijai priklauso mėgstantys patogumus, lengvą gyvenimo būdą, užmirštantys, kad Kristus ir Jo mokiniai baigė gyvenimą varge ir kančioje. Jie, davę neturto įžadą, nori, kad jiems nieko netrūktų, o jei kiti jiems pasiūlo neturtėlio statusą, jie protestuoja.
Neturėkime simpatijų Babilonui, nesižavėkime jo blizgesiu, netraukime ir nestumkime jo vežimo, o tai būna tada, kai mes leidžiame kelti galvas septyngalviam slibinui, kuris gyvena mumyse. Tos galvos — tai 7 didžiosios nuodėmės: įgimti polinkiai, kuriuos stipriname savo nuodėmėmis.
Babilonas yra gudrus. Jis panaudoja net mūsų teisėtas aspiracijas, išnaudoja mūsų pagonišką nacionalizmą: “Tauta, tėvynė yra virš visko”, — šaukia jis. O Dievas? Egzaltuoto tautiškumo skraiste uždengiamos liberalizmo, neutralumo, laisvamanybės apraiškos. Karas ir pokaris parodė, kad daugelio “patriotų”, kurie nebuvo giliai tikintys, patriotizmas greitai išgaravo. Žydų šaudymas, išdavystės, įskundimai, neteisingi parodymai ir tarpusavio rietenos kilo iš tų, kurie savo sąžinėje negirdėjo Dievo balso.
Mes esame pašaukti iškelti barjerus šiam Babilonui, besiveržiančiam į mūsų gyvenimą, į mūsų šeimas, į mūsų tautą. Turime įsisąmoninti, kad sėkmingai kovosime su kūniškumu tik tada, jei jį patį būsime savyje įveikę. Kūniškumas yra labai gajus ir turi daugybę pavidalų, pradedant nikotino, alkoholio, narkotikais, stalo kultu, gastronominiais smagumais ir baigiant erotiniais kompromisais ir pasivergimu seksui. Išdidumas įveikiamas tik tada, kai jį savyje nugalime, kada jis reiškiasi nepagarba institucijų tradicijoms, reguloms ir vyresniųjų kritika. Išdidumo piktžolė keros mumyse, kol nepamėgsime neturto, kol nesijausime patenkinti kuklia dalia ir nesieksime apstumo. Yra dalykų, kurių negalima suprasti, kol pats jų nevykdai; taip pat negalima duoti patarimų, kol pats jų neseki.
Šioje kovoje tarp Jeruzalės ir Babilono susimaišė idėjos ir faktai. Norima būti neturtingo ir kenčiančiojo Kristaus kunigu, o vaidinama galantišką frantą, buržuazijos atstovą. Save laikoma teologijos specialistu, bet visos teologinės žinios sutelpa į seminarijos laikų užrašų sąsiuvinėlį, ir tolesnis išsilavinimas papildomas iš eismo taisyklių knygutės, sporto žurnalo, sodininkystės vadovėlio ir pasėdėjimo prieš televizorių; yra tiek religinių, teologinių leidinių, bet jie nesklaidomi.
Tas pats dedasi plačiajame pasaulyje. Skelbiamos žmogaus teisės, bet žmogus pavergiamas. Jis pavergiamas mašinai, kapitalui, visokiai produkcijai. Skelbiama laisvė žmogaus prigimčiai, bet nežinoma, kokia yra jos kilmė. Skelbiama brolybė tarp žmonių, bet kurstomi karai.
Toks yra Babilonas. Tai ašarų miestas: jame verkiama, nes tiek daug klastos ir žiaurumo. Žmogus jame nėra laimingas: tai rodo, kaip karštligiškai jis ieško malonumų, koks jis neramus savo viduje. Kiek nuobodžiaujančių žmonių, kuriems neįdomu gyventi, nors jie nieko nestokoja! Jie giliau nemąsto, tik malonumų ieško. Gal mes sekame jų pėdomis: mums reikia kurortų — ne todėl, kad sirgtume, bet kad tokia mada; kai kas iš užsienio parsiveža skudurų, gėralų — argi tai pasotina mūsų sielą?
Babilonas - neapykantos miestas. Maži ir dideli neapkenčia vieni kitų, intriguoja. Ta liga savo antkryčius sėja ir mūsų tarpe, kurie giname Jeruzalės frontą.
Babilonas yra nevilties miestas. Kiek jame nusiminusių, prasikeikusių žmonių, kiek savižudžių, iš proto išėjusių!
Jeruzalė, priešingai, yra šviesos miestas. Jo gyventojai žino, kas yra gyvenimas, kaip reikia gyventi, iš kur žmogus ateina ir kur eina. Patirtis parodė, kad Babilonas nesugeba išspręsti socialinių klausimų, sukurti žmoniško gyvenimo.
Jeruzalė yra džiaugsmo miestas. Čia žmogus randa atsakymą į pagrindinius egzistencijos klausimus. Čia yra pagrindas išskleisti savo didžiuosius siekimus: įprasminti savo gyvenimą, jį pratęsti, puoselėti bendruomeniškumą, vienybę, brolybę. Jei tautos, stovėjusios viena prieš kitą karo ugnyje, užgesina neapykantos ir keršto liepsnas — tai vyksta tik krikščionybės idėjų dėka.
Jeruzalė yra vilties miestas. Virš liūdesio žemės jis rodo mums amžino džiaugsmo dangų. Ji gali tarti paguodos žodį kančioje ir liūdesy. Ji, užtikrindama atleidimą, sušvelnina kaltės kartėlį. Jeruzalėje galima visas klaidas atitaisyti. Babilonas, priešingai, kalčių nedovanoja, žiauriai už jas baudžia.
Jeruzalė yra meilės miestas: jo gyventojus savo meile yra apgaubęs Dievas, ir jie patys stengiasi mylėti vienas kitą, nežiūrint silpnybių, kurias mato vienas kitame.
Jeruzalė yra Dievo, tapusio žmogumi, miestas, kur Jėzus Kristus teikia save kaip maistą. Mums reikia realizuoti vienybę, kurią randame Bažnyčioje: viena duona, vienas kūnas. Čia mes sudarome vieną mistinį kūną, Kristaus kūną - mirę ar gyvi, priklausome Kristui, Jis mums visiems parengia stalą.
Jeruzalės dvasia skverbiasi ir į Babiloną. Reikia, kad vis giliau ir giliau skverbtųsi, reikia, kad pasaulis taptų šviesesnis. Reikia kovoti už tai.
Kad galėtume kovoti, turime būti gyvi, stiprūs. Kovos lauke suglebėliai, silpnavaliai, ištižėliai nieko nepadarys. Reikia gyvo tikėjimo ir didžios meilės. Reikia intensyviai gyventi Jeruzalės gyvenimu, reikia gyventi kaip Jėzus gyveno. Jis buvo apsimarinęs, nelepino savęs. Buvo kuklus, nusižeminęs, patyrė tiek užgauliojimų ir pažeminimų! Atsidavęs žmonėms, vengė turtų, apstumo — buvo ir liko varguolis.
Mes turime mylėti Jeruzalę; ginti galima tik tai, ką mylime.
Meilė mūsų Viešpačiui! Meilė Šv. Tėvui, ir šiandieniniam ir būsimajam! Meilė mūsų vyskupams, meilė tikintiesiems... Meilė mūsų Viešpaties vėliavai — kryžiui: juo daugiau jis puolamas, juo daugiau jis mylimas!
1831 m. ateizmo banga niokiojo Prancūzijoje bažnyčias. Žurnalistas Montalembert, tų įvykių liudininkas, parašė į laikraštį “La Croix” straipsnį, kurio pabaiga buvo tokia: “Mums, šių neteisybių bejėgiams liudininkams, širdį drasko skausmas... Mes su nauju karščiu stojame į tą kelią, į kurį atvedė mūsų sąžinės. Jei mums būtų buvę leista gyventi žemėje Jėzaus Kristaus laikais bent vieną valandą, mes pasirinktume tai, kai Jis iš nuovargio krito po kryžiumi. Mes dėkojame Dievui, kad leido mums gimti tokioje epochoje, kai šventoji religija yra niekinama”.
Po kokia vėliava mes stovėsime? Mes jau apsisprendėme. Tad mums tik vienas kelias: kova prieš pasaulį savyje, kova prieš Babilono bendrininkus mumyse, kova ryžtinga, atkakli ir ištverminga.
“Pasitikėkite, — sako Jėzus, — aš nugalėjau pasaulį”. Tas jėgas ir tuos potraukius, kurie gąsdina jus, aš nugalėjau dėl jūsų. Pasitikėkite pergale, kurią laimėjau jums. Jūsų pergalė dar tik galimybė, bet kad tai taptų tikrove, užteks, kad to norėsite.