1KĄ REIŠKIA "PEACEFUL COEXISTENCE?"
Jau kuris laikas ne vienas tarptautinės politikos šulas kalba apie peaceful coexistence — "gyvuok ir leisk gyventi" principą. Nedvejojome principo gražumu. Bet ką jis, iš tikrųjų, reiškia santykiuose su imperijalistiniu bolševizmu?
Pirmiausia, jis reiškia, kad Lietuvos, Latvijos, Estijos, Lenkijos, Čekoslovakijos, Bulgarijos ir Rumunijos okupavimo siūloma nebelaikyti laisvųjų tautų pavergimu, bet indiferentišku kelių valstybinių teritorijų persigrupavimu.
Jis reiškia, kad milijonai koncentracijos stovyklose turi būti patenkinti savo dalia ir nustoti svajoję apie bolševizmo žlugimą, nes niekas piršto nepajudins jiems išlaisvinti.
Jis reiškia, kad praėjusį birželį Eisenhower ir Churchill iškilmingai pareiškė niekada nepripažinsią laisvųjų tautų pavergimo ir neprisidėsią prie jokio tautos pavergiančio pakto, o po kelių dienų 12 milijonų žmonių Indokinijoje buvo parduoti komunistams.
Šis nekaltai skambąs šūkis reiškia, kad Vakarai nė nebandys parodyti bet kokios iniciatyvos, o tą vaidmenį paliks komunistams. Jis reiškia, kad Vakarai, vengdami karo, darys nuolaidas, kurios stiprins komunistinį bloką pasaulyje.
Jis reiškia, kad prekyba su komunistiniais kraštais nemažės, bet didės, ir strateginių medžiagų, kurių negalima parduoti komunistams, sąrašas netrumpės, bet ilgės.
Jis reiškia, kad užuot bandžius atversti keliolika žmonių Kremliuje, stengiamasi atversti keli šimtai milijonų nekaltų aukų už Geležinės Sienos. Ir galiausiai, peaceful coexistence reiškia, kad milijonams laisvės ištroškusių žmonių atimama paskutinė viltis sulaukti nepriklausomybės ir laisvos ateities.
"Pasaulio Bažnyčių Susirinkimas nėra suvienyta Bažnyčia," paaiškino Dr. W. A. Visser T'Hoott, generalinis sekretorius, prieš pat protestantų suvažiavimą Evanstone. Tą suvažiavimas, atrodo, įrodė be didelių sunkenybių. Eivind Berggrav, Norvegijos liuteronų primatas, rašė: "Pasaulio Bažnyčių Susirinkimas susideda iš Bažnyčių, kurios, pagal Šv. Raštą, išpažįsta Kristų esant Dievą ir Išganytoją." Krikščionims toks pareiškimas neturėtų atrodyti sunkiai priimtinas, bet Bažnyčių delegatai nesutarė.
"Kristus — Pasaulio Viltis", buvo Susirinkimo pagrindinė tema, bet nepavyko susitarti, ką tai reiškia. Vyskupas Yngve Brilioth, Uppsala, Švedija, Rev. Georges Florovsky, St. Vladimir's Seminary, New York City, Bernard M. Loomer, religijos filosofijos profesorius, University of Chicago, ir Lesslie Newbigin, Madura ir
Ramnad vyskupas. Pietų Indijos Bažnyčia, — visi jie dalyvavo NBC radijo diskusijoje ta pačia tema, bet patiekė eilę nesutariančių nuomonių.
Susirinkime nebuvo jokio vargo susitarti dėl bendrinių sąvokų, k. a., pasaulio brolybė, laisvė, taika, teisingumas. Bet kai buvo prieita prie dogmatinių klausimų, vienas iš delegatų pastebėjo: Sunku tikėtis, kad protestantai kada nors pasiektų tokios vienybės, kokia nuo seno pasižymi Romos Katalikų Bažnyčia."
Tos protestantų grupės, kurių dogmatinis credo yra trumpiausias ir liberališkiausias, parodė daugiausia noro bendradarbiauti ir vienytis. Grupės, kurioms Paskutinė Vakarienė yra tik prisiminimo ceremonija, be aukos ir sakramentinio charakterio, kvietė visus Susirinkimo delegatus dalyvauti šioje ceremonijoje. Bet Liuteronai ir kitos daugiau ortodoksinės grupės į kaimynų pareikštą norą dalyvauti jų Komunijoje atsakė trumpu, bet griežtu "ne".
Graikų ortodoksai Susirinkime jautėsi, atrodo, nemaloniausiai. Teologinėse diskusijose jie tvirčiausiai laikėsi savo dogmatinio credo ir nesileido į jokius kompromisus.
Aukščiausiasis Amerikos Teismas praėjusią vasarą nusprendė panaikinti rasių segregaciją viešose (valstybinėse.) Amerikos mokyklose, atidarydamas duris negrams į gimnazijas, kolegijas ir universitetus, kurie anksčiau spalvotų studentų neįsileisdavo.
Nesunku numanyti, kad ir šis sprendimas, kaip Lincoln vergijos panaikinimo dekretas, susidurs su didelėmis sunkenybėmis, pikta valia, gal net smurtu ir kraujo praliejimu, kol jis bus įvykdytas visose Jungtinėse Valstybėse.
Viena proga prezidentas Eisenhower yra išsireiškęs: "Šiame krašte neturėtų būti antros klasės piliečių." Kas gi padaryta segregacijos kryptimi, valdant respublikonams? Štai eilė faktų.
Baltuosiuose Rūmuose negrai būdavo samdomi tik fiziniam darbui. Pirmą kartą Rūmų istorijoje Eisenhower paskyrė negrę Lois Lippman sekretore. Svarbiose federalinės valdžios vietose 47 vietos teko negrams, 27 gi iš tų vietų niekada nėra buvusios užimtos negrų.
1948 metais prezidentas Truman buvo įsakęs panaikinti segregaciją Amerikos kariuomenėje. Eisenhower rado 40 stambesnių negrų vienetų. Laivynas priimdavo negrus tik juodam darbui, šiandien kariuomenėje nebėra nė vieno negrų vieneto. Dvidešimt vienoje kariuomenės bazėje dar tebebuvo laikomasi segregacijos mokyklose karių vaikams. To jau nebėra. Visoje kariuomenėje, net Pietuose, po vienos nakties, kariuomenės valgyklose, klubuose, baruose ir poilsio kambariuose pranyko visos lentos, iš tolo skelbiančios: "Tik Baltiesiems" ir "Negrams". 47 karo veteranų ligoninėse segregacijos nebėra.
Washington'e — ramiu, bet energingu Eisenhower nusistatymu — įvesta eilė negirdėtų naujovių. Restoranai, barai ir viešbučiai panaikino segregaciją. Didžiausieji downtown kinai atidarė duris negrams. Viešose pramogų ir sporto aikštėse negrų vaikai žaidžia kartu su baltaisiais. Krautuvės ir privačios įstaigos gavo žinią, kad prezidentas nusistatęs baigti segregacijos amžių. Namų ir Butų Departamentas nutarė statyti keturis tūkstančius butų, kurie bus atviri tiek baltiesiems, tiek negrams. 15 butų kolonijų nuėmė lentas, skelbiančias "Baltiesiems" ir "Negrams".
Reikia manyti, kad po kelių metų Amerikos sostinė kalbės apie segregaciją būtojo laiko veiksmažodžiais ir bus gyvas demokratijos pavyzdys ne tik Amerikai, bet ir visam pasauliui.
Pasaulio Bažnyčių Susirinkimas išleido manifestą, kuris charakteringas ideologiniu plokštumu ir neapibrėžtomis bendrybėmis. Sąmoningu stropumu išleista radikalus komunizmo pasmerkimas, o peaceful coexistence teorija, atrodo, palikta individualiam apsisprendimui.
Pasaulio Bažnyčių Susirinkimas Evanston'e išsiskirstė pasidalinęs. Kiekviena grupė liko prie savo credo, ir nebuvo žmogaus, kuris savo dydžiu, autoritetu ar jurisdikcija būtų galėjęs pasiūlyti priimtiną protestantų susivienijimo programą. Grupės nesutarė, bet nesutarė draugiškai. "Vienybė yra labai pageidaujamas dalykas", išsireiškė Billy Graham, garsusis protestantų evangelistas, "bet mūsų karta jos nesulauks".
• Amerikos protestantai pradėjo "kanonizuoti" Albert Schweitzer, garsųjį Afrikos misijonierių ir humanitarą, dar jam gyvam esant, vadindami jį didžiausiuoju XX-jo amžiaus žmogumi. "Kanonizacija" susidurs su didelėmis sunkenybėmis, nes Schweitzer nepripažįsta Kristaus dievybės ir antrąjį Šv. Trejybės asmenį laiko tik žmogumi.
• Allan E. Sloane, paruošęs Martin Luther filmo tekstą, klausinėjamas House Committee on Un-American Activities, galų gale prisipažino prieš 10 metų priklausęs Komunistų Partijai, bet tik 16 mėnesių.
• Amerikos Presbiterijonai kaltina Kolumbijos valdžią protestantų persekiojimu. Kolumbijoje, pagal protestantų statistikas, yra 10.000 aktyvių protestantų, 50.000 rečiau praktikuojančių, ir 187 pastoriai, daugiausia užsieniečiai. Kolumbija turi 12 milijonų gyventojų.
Kolumbijos konstitucijos 53 paragrafas užtikrina sąžinės laisvę visiems. 1954 metų sausio mėnesį valdžia nutarė potvarkiu nr. 310: ''Nekatalikai, tiek vietiniai, tiek užsieniečiai, negali viešai propaguoti savo tikėjimo, išskyrus savose bažnyčiose. Jie turi respektuoti krikščioniškąją dorovę, katalikų tikėjimą bei kunigus, respublikos įstatymus ir nepažeisti viešosios tvarkos."
Dexter Perkins, žinomas autoritetas Pietų Amerikos klausimais, pastebi: "Lotynų tautos, dėl giliai įaugusių psichologinių priežasčių, niekada nėra parodžiusios platesnio susidomėjimo protestantiškomis sektomis. Ir niekur (lotynų tautose) šios sektos nėra laimėjusios platesnio pritarimo. Kartais, iš tikrųjų, atrodo, kad protestantų prozelitinės pastangos žmones daugiau suerzina negu jiems padeda, kalbant apie Jungtinių Valstybių gerų santykių palaikymą su draugingomis respublikomis. Jos (protestantų sektos) nėra pasiūliusios nė vieno rimtesnio sprendimo vietinėms problemoms, ir sunku tikėti, kad jos įgytų didesnės įtakos."
• Heinrich Roos, S. J., filosofijos profesorius Kopenhagos Universitete, pakviestas Oslo Universiteto su paskaitomis, negavo leidimo įvažiuoti į Norvegiją.
Norvegijos Konstitucija, pakeista 1814 metais, antrame straipsnyje sako: "Jėzuitai ir kiti vienuolių ordinai negali būti toleruojami." Jau daug kartų buvo bandyta pakeisti šis straipsnis. 1951 metais prieš jį pasisakė Norvegijos vyskupų dauguma. 1952 metais Oslo vyskupas Dietrichson rašė Valstybės Departamentui: "Dabartinėse aplinkybėse nėra jokio pagrindo laikyti Jėzuitus nepageidaujamais." Jam pritarė vyskupai Schjelderup Smemo, Marthinussen, Fjellbu, Skard ir Krohn-Hansen, išskyrus vyskupą lndrebo.
1953 metais Norvegijos Parlamentas atidėjo klausimo svarstymą iki 1955 metų sausio mėnesio, atidėdamas jėzuito Roos kelionę neribotam laikui.
Bruno Markaitis, S. J.