1954 M. BALANDŽIO (APRIL) MEN. VOL. V, NO. 4
Kiekvienos didelės istorijos širdis yra meilė. Ir Kristaus gyvenimo istorijoje meilė užima pačią svarbiausią vietą. Nors Jis buvo vienišas, bet buvo mylimas labiau negu bet kuris kitas. Jį mylėjo ne tik vyrai, bet ir moterys. Pamačiusios Jį praeinantį, jos sustodavo. Atidžiai klausydavo, kai Jis aiškino minioms Dievo Karalystės žodžius. Rinkdavosi prie namų, kuriuose Jis viešėdavo. Jos vesdavo pas Jį savo vaikus, stverdavosi Jo apsiausto, kad išsigydytų nuo ligų. Jos jausdavosi laimingos, kai Jam galėdavo patarnauti. Daugumas jų lydės Jį ligi mirties: Salomėja, Marija Kleofa, Morta ir Marija iš Betanijos. Tačiau reta moteris mylėjo Jį taip, kaip nusidėjėlė Magdalena.
Ją mes matome žygiuojančią procesijoje į baisiąją kaukuolių vietą— Kalvariją. Mes ją matome ten suklupusią po Išganytojo kryžiumi. Tyla, garsesnė už triukšmą, raižė ausis: girdėjosi krintančio kraujo lašai ir skubotas Nukryžiuotojo širdies plakimas. Kristaus žvilgsnis ieškojo žmogaus, kuris pakeltų prie Jo mirštančių lūpų save užmiršusios meilės taurę.
Jis nematė meilės šaltose kunigų akyse. Apaštalų blėstanti meilė tūnojo tamsiuose pogrindžiuose. O Marija, jo motina? Taip, jos širdis buvo kupina meilės Jam, nes ji buvo motina. Ten buvo ir Jonas. O dar kas? Tada Nukryžiuotojo žvilgsnis nukrypo į kryžiaus papėdę. Ten gulėjo dramatiškiausia kryžiaus tragedijos moteris. Jauna ir graži, ji žaidė širdimis ir žengė gėlėtu jaunystės taku be rūpesčio, be skrupulų. Marija iš Magdalos... Kurorto dama ir kurtizanė... Madų karalienė. O dabar atgailaujanti Marija.
Virš jos galvos pasigirsta balsas: Trokštu. Kareiviai kelia acto kempinę ant ieties. Bet gėrimas nenumalšina Dievo troškulio. Dievo, trokštančio meilės. Magdalena atsistoja ir kelia prie išdžiūvusių Kristaus lūpų savo meilės taurę.
Šį mėnesį sueina lygiai penkiasdešimt metų nuo spaudos laisvės atgavimo Lietuvoje. Spaudos draudimo laikotarpis tęsėsi keturiasdešimt metų. Tai buvo tragiška mūsų istorijos dalis. Daug lietuvių, kovodami už spaudos laisvę, turėjo kentėti ir mirti. Minėdami spaudos atgavimo sukaktį, mes norime pagerbti visus tuos didvyrius, kurie, nesigailėdami net savo gyvybės, rūpinosi, kad mūsų tauta būtų šviečiama lietuvišku raštu.
Tą didžiulę spaudos draudimo tragediją užkūrė nepasisekęs 1863 metų sukilimas, kurį pradėjo lenkų bajorai, norėdami išvaduoti Lenkiją iš caro Aleksandro II valdžios. Lenkų bajorai prikalbėjo ir lietuvių vadus stoti į bendrą kovą. Sukilimui malšinti caras paskyrė Vilniaus gubernatorių Mykolą Muravjovą, pasižymėjusį dideliu žiaurumu, kuriam istorija priskyrė koriko vardą. Vilniaus miesto aikštėje buvo pastatytos kartuvės, kur kiekvieną dieną buvo žudomi sugautieji sukilėliai. Beginkliams sukilėliams laimėti prieš gerai ginkluotą policiją ir kariuomenę buvo neįmanoma. Daugybė sukilėlių buvo sušaudyti, uždaryti į kalėjimus, ištremti į Sibirą, jų turtai konfiskuoti. Priskaitoma apie dešimt tūkstančių sukilimo aukų, tarp jų ir 66 Žemaičių vyskupijos kunigai.
Po nepasisekusio sukilimo rusų administracija ėmėsi įvairių priemonių, norėdama užslopinti bet kokią laisvės mintį nukentėjusių tautų širdyse. Šiam tikslui uždarinėjo privatines mokyklas, jų vietoje steigė rusiškas valdžios mokyklas, uždraudė vaikus mokyti gimtąja kalba. Sugalvota taip pat į mokyklų vadovėlius įvesti rusiškus rašmenis vietoje lotyniškųjų. Šiuo projektu norėta suvienodinti visas caro užkariautas tautas. Jos turėjo kalbėti ta pačia rusų kalba ir išpažinti tą pačią pravoslavų religiją. Rusų šviesuomenėje buvo įsitikinimas, kad jų tauta, kaip skaitlingiausia ir galingiausia iš visų slavų tautų, yra paties Dievo pašaukta vadovauti visoms slavų tautoms kultūrinėje, socialinėje ir religinėje kovoje prieš vakarų pasaulį, kurs jų manymu jau buvo pradėjęs žygiuoti pražūties keliu. Šiame punkte rusų valdžios ir šviesuomenės mintys ir troškimai pilnai sutapo.
Senesnėms ir didesnėms tautoms, lenkams ir suomiams, kurios jau turėjo gausią savo literatūrą ir artimai santykiavo su vakarų pasauliu, rusai nesitikėjo taip lengvai galėsią primesti rusiškas raides. Bet jie manė lengvai galėsią primesti savo raides lietuviams, kurių literatūra dar buvo labai negausi, susidedanti tik iš maldaknygių, elementorių ir kalendorių. Taip pat rusams rūpėjo lietuvius ir nuo lenkų atskirti. Jie puikiai žinojo, kad lenkų įtaka Lietuvoje tada buvo stipri. Jei ne lenkai, tai ir 1863 metų sukilimas Lietuvoje nebūtų įsigalėjęs. Todėl jie manė, kad skirtingi rašmenys lenkų reikšmę lietuviams turės sumažinti, o ilgainiui ir visai panaikinti. Didžiausia kliūtis rusams įsigalėti mūsų tautoje buvo katalikų tikyba, todėl persekiojimų centre ir atsiduria Katalikų Bažnyčia, jos dvasiškija ir tikintieji.
Matydami ne tik visuotinį Bažnyčios tikėjimą Marijos Dangun Ėmimu, bet ir žinodami šią tiesą esant Dievo apreikštą, ir arčiau susipažinę su apreiškimu, ypač su faktu, kad jame yra šalia išreikštų tiesų, dar kitų palaidų, įjungtų į kitas apreikštas tiesas, nors iš pirmojo požvilgio neradę nieko apie Marijos Dangun Ėmimą nei Šventajame Rašte nei padavime, galime dar kartą grįžti ir teirautis, kuriais tekstais yra išreikštas Marijos Dangun Ėmimas. Kitaip sakant, grįžtant iš dvidešimtojo amžiaus į praeitį, į pačius pirmuosius krikščionijos metus, ieškoti nebe įrodymų, bet tik kelio, kuriuo ėjo Marijos Dangun Ėmimo tiesa iki mūsų laikų. Pagaliau, jei jau ne patį aiškų kelią, tai bent stengtis surasti kai kuriuos pėdsakus, iš kurių būtų galima susidaryti šiokį tokį vaizdą, kaip šitoji tiesa, pradžioje glūdėjusi įjungta į kitas apreikštąsias tikėjimo tiesas, ilgainiui buvo nujausta, "surasta", kaip ji buvo išnarpliota iš kitų tiesų tarpo, išlukštenta iš kitų Jos privilegijų, kaip ji susikristalizavo, kaip buvo pagrįsta teologiškai, suformuluota ir pagaliau aptarta, kaip Dievo apreikšta tikėjimo tiesa.
Išganytojas atnešė ne mokslinę naują sistemą, bet naują gyvenimą. Kaip matėme, Jis apreiškė apaštalams antgamtinių tiesų pilnybę. Visas dieviškasis apreiškimas buvo pilna prasme apaštalų dvasinė tikriausia nuosavybė, jie jį gyveno savo sielos gelmėse. Ne tik Evangelijose, bet net ir savo gyvajame žodiniame padavime ryškiais, atvirais žodžiais apaštalai teperdavė tiktai labai menkutę ir labai atrinktą savo prisiminimų dalelę, ypač ne visa, kas mums būtų įdomu, bet tai, ką jie laikė esant svarbiau, tai, kuo jie visa siela ir širdimi gyveno pačiose gelmėse. Daug mums atsiranda klausimų, kurie jiems nė į galvą neatėjo, kad jie gali būti mums įdomūs ir iš viso, kad jie galėtų kada nors kilti. Tiek giliai buvo jie persiėmę esmingaisiais dalykais, kad visa kita jiems atrodė ne tik kaip antraeiliai dalykai, bet stačiai menkaverčiai, kurie buvo nesąmoningai išstumti iš jų dėmesio centro anų esmingųjų, pirmaeilių. Nenuostabu, kad visas jų dėmesys buvo nukreiptas ir sutelktas į Išganytojo asmenį, į Jo dieviškumą, Jo pasiuntinybę, Jo įvykdytą atpirkimą. Šitos didingos tiesos akivaizdoje ne tik bluko visa kita, bet stačiai buvo nustelbta šitos pilnybės. Ne be reikalo šventasis Jonas Evangelistas pabrėžia, kad tik mažą dalelę surašęs. Jie padavė knygose ir žodiniame mokyme tiktai mažą dalelę to viso, kuo jie patys gyveno, tiktai patį svarbiausią, esmingąjį elementą. Pagaliau net ir tos pačios svarbiausios tikėjimo tiesos tebuvo perduotos tiktai užuomazgoje, tad nėra nė prasmės kalbėti apie antraeiles, mažiau svarbias.
A. Llamas. Filipinų madona.
Pilnas antgamtinis apreiškimas buvo perduotas apaštalams gyvenimišku būdu, ne moksline sistema. Tai, kuo jie persiėmė sekdami Išganytoją ir kuo jie gyveno sielos gelmėse Šventosios Dvasios įkvepiami ir vedami, tai beskelbdami, po truputį pradėjo jie išryškinti ir suformuluoti. Tatai jau ryškiai pasirodo net pačiame Šventajame Rašte. Taip pirmosios Evangelijos tėra tiktai paprastas įvykių atpasakojimas, kai tuo tarpu vėlesnioji, švento Jono Evangelija ir ypač švento Povilo laiškai jau sudaro tam tikrą teologijos užuomazgą ir rodo dvasinio gyvenimo patyrimą. Nuo pat apaštalų laikų gyvenamas pilnas apreiškimas pasilieka ir amžių bėgyje vis jaunas, nesenstantis, nesusidėvintis, nepasikeičiantis. Iš to gyvenamo apreiškimo, šalia pirmųjų, gana primityvių ir negausių tiesų, pradeda išryškėti naujos tiesos, kurios augo ir brendo, kaip augalas. Teisingai todėl anos tiesos, įjungtos apreiškime į kitas tiesas, yra palyginamos su sėkla, kuri išdygusi išauga į pilną žolę ar medį, pagal tai kokia buvo sėkla.
Žmonija nėra vientisa žmonių masė, nes ji susideda ne iš atskirų individų, o iš tautų. Ji nėra nė atskirų individų bendruomenė, o tik tautų bendruomenė, nes ji pasireiškia tik per tautas ir gyvena tautų gyvenimu. Tauta gi yra jau reali ir pastovi žmonių bendruomenė. Tiesa, ir ji susideda iš šeimų. Tačiau tautos gyvenimo vairavimas, jos kūryba ir pažanga daugiau pareina jau nuo atskirų kūrybingų ir stipriai pasireiškusių individų negu nuo ją sudarančių šeimų visumos.
Tauta yra žmonių bendruomenė, kurios narius jungia bendra jų kilmė, bendra jų vartojama kalba, bendri jų įgimti charakterio bruožai, bendri papročiai ir bendras visas jos sukurtas vertybių komplektas, kurį vadiname tautos kultūra.
Į tautą galime žiūrėti ir tautybės klausimą svarstyti biologiniu, etnologiniu ir psichologiniu požiūriu. Mažiausia apie tautą mes galime kalbėti kaip apie biologinį vienetą, nes šių dienų tautos nesutampa su rasėmis: į kiekvieną rasę įeina bent po keletą tautų, ir lygiai nerasime tautos, kurios visi žmonės priklausytų tik vienai rasei. Rasiškai bet kuri tauta išsiskiria nuo daugumos kitų tautų, tačiau ji nesiskiria ar bent mažai skiriasi nuo kai kurių jai giminingų tautų. Kraujo ryšiai, kurie yra šeimos bendruomenės pagrindas, yra jau mažiau charakteringi tautos bendruomenei. Todėl žmones iš išvaizdos galime skirti tik tada, kai jie yra skirtingų rasių. Tai pačiai rasei priklausančias skirtingas tautas jau sunku, o kartais ir neįmanoma atskirti.
Vytauto bažnyčia Kaune
Daugiau apie tautą kalbama, kaip apie psichologinį vienetą. Psichologiniai tautų skirtingumai pasirodo tuo, kad vienos tautos turi daugiau vienų linkimų, tendencijų ir sugebėjimų, kitos kitų. Tie skirtingumai atsispindi atskirų tautų kalbose, jų linkime daugiau emocingai ar daugiau racionaliai reaguoti į aplinkos veikimą, jų gyvenimo būde, jų socialiniame santykiavime ir pasaulio supratime. Tie skirtingumai iš dalies turi ryšio su pačios tautos kilimu bei susiformavimu, iš dalies jie yra išugdyti gamtinių bei istorinių sąlygų. Gyvendama tūkstančius metų tam tikroje vietoje, tam tikrose klimato sąlygose, laikydamasi tam tikro gyvenimo būdo, naudodamasi vienokiomis ar kitokiomis gamtos gėrybėmis, turėdama taikius ar karingus santykius su kaimynais, — kiekviena tauta per daugybę kartų išsiugdo bei išryškina tam tikras psichines savybes, skirtingas nuo kitų tautų, kurios gyveno kitokiose klimato sąlygose, kitokioje geografinėje ir gamtinėje aplinkoje. Taip atskiros tautos turi kiek skirtingus charakterius, skirtingai reaguoja į aplinkos veikimą, skirtingai pergyvena dvasines vertybes, skirtingais būdais ir skirtingomis priemonėmis išreiškia savo pergyvenimus ir skirtingai pasireiškia savo kūryboje ir žmonijos pažangoje. Kiekviena tauta turi savo psichinį veidą, ir kiekvienas bet kurios tautos individas gimdamas jau paveldi savo tėvų turėtus pradus vienokioms ar kitokioms ypatybėms išsivystyti. Taip kiekvienas individas paveldi savo tautai būdingas psichines ypatybes, kurias dar labiau išryškina auklėjimas ir gyvenimas savo tautiečių tarpe.
Ar pasauliečiai tikintieji irgi yra kunigai? Koks negudrus klausimas! — nevienas pasakys. — Aišku, kad ne kunigai! Dalykas pasirodys mažiau aiškus, jei pažvelgsime į keletą vietų šv. Rašte. 1-me savo laiške šv. Petras rašo tikintiesiems: "Bet jūs esate išrinktoji giminė, karališkoji kunigystė, šventoji tauta..." (1 Petr. 2/9). Šv. Jonas Apreiškimo pradžioje sako: "Malonė jums ir ramybė... nuo Jėzaus Kristaus... kurs mus mylėjo ir apiplovė savo krauju nuo mūsų nuodėmių, ir padarė iš mūsų karalystę ir kunigus Dievui, savo Tėvui..." (Apr. 1/5-6). Panaši vieta 5-me Apreiškimo knygos skyriuje: "Vertas esi, Viešpatie, imti knygą ir atplėšti jos antspaudus, nes... padarei iš mūsų Dievui karalystę ir kunigus..." (Apr. 5/9-10).
Kaip matome, šv. Raštas sako, jog ir pasauliečiai tikintieji yra kunigai.
Tačiau kokia prasme tikintieji vadinami kunigais? Kokia tos pasauliečių kunigystės kilmė ir kokiu būdu ji pasireiškia? Į tuos klausimus šv. Rašte nerasime atsakymo. Jo reikia ieškoti kitame tiesos šaltinyje: Bažnyčios Tėvų raštuose, susirinkimų nutarimuose, teologų veikaluose, popiežių enciklikose, liturgijoje,
Bažnyčios Tėvai dažnai mini tikinčiųjų kunigystę. Štai įdomus pavyzdys šv. Jeronimo "dialoge prieš liuciferanistus". (Liuciferanistai — pirmųjų krikščionybės amžių sekta. Skelbė, jog kunigai ir vyskupai, priklausę arianizmo atskalai, nebėra verti būti kunigais ir todėl, grįžę į Katalikų Bažnyčią, turi atsisakyti kunigystės). Pasikalbėjimo forma parašytame veikale "tikratikis" diskutuoja su "liuciferanistu":
TIKRATIKIS: Nesuprantu, kodėl tu priimi pasaulietį tikintįjį, grįžtantį iš arianistų, bet nepriimi vyskupo.
LIUCIFERANISTAS: Priimu pasaulietį, jei prisipažįsta klydęs; Viešpats gi nenori nusidėjėlio mirties, bet kad taisytųsi.
TIKRATIKIS: Priimk tad ir vyskupą, kurs lygiai taip pat kaip pasaulietis, prisipažįsta klydęs. Pats sakai, jog Viešpats nenori nusidėjėlio mirties, bet kad taisytųsi.
LIUCIFERANISTAS: Jei išpažįsta savo klaidą, kodėl ir toliau pasilieka vyskupu? Teatsisako kunigystės, ir aš atleisiu klydusiam.
TIKRATIKIS: Leisk man atsakyti tavo paties žodžiais. Jei pasaulietis išpažįsta savo klaidą, kodėl ir toliau lieka pasauliečiu? Teatsisako savo pasauliečio kunigystės, tai yra, krikšto, ir aš klydusiam atleisiu. Juk šv. Rašte parašyta: "Jis padarė iš mūsų karalystę ir kunigus Dievui, savo Tėvui" (Apr. 1/6). Ir: "išrinktoji giminė, karališkoji kunigystė, šventoji tauta" (1 Petr. 2/9).
Viena ponia klausia, kaip reikia priruošti ligonio kambarį, laukiant kunigo su šventais sakramentais. Čia reikia skirti du atveju: 1) kai kunigas yra šaukiamas išklausyti ligonį išpažinties ir suteikti jam Komuniją; 2) kai norima, kad, be minėtų sakramentų, ligoniui būtų suteiktas ir paskutinis patepimas. Pirmuoju atveju užtenka priruošti mažą "altorėlį", ant kurio kunigas galės padėti Švenč. Sakramentą. Reikia baltai užtiesti paprastą staliuką, vidury pastatyti kryžių, o iš šalių dvi žvakes. Taip pat reikia padėti stiklą paprasto geriamo vandens nusiplauti kunigui pirštams, kuriais lietė Švenč. Sakramentą. Patartina padėti ir šaukštą, kuriuo kunigas ligoniui įpils į burną trupučiuką vandens, jeigu jam sunku nuryti Komuniją. Galima dar padėti ir švęsto vandens, bet paprastai pats kunigas jo atsineša. Švęstu vandeniu kunigas pašlaksto kambarį.
Antruoju atveju, kai ligoniui teikiamas ir paskutinis patepimas, be čia suminėtų dalykų dar reikia ant staliuko padėti keletą gabaliukų vatos, gabalėlį duonos ir citrinos. Vata yra reikalinga nušluostyti aliejui, kuriuo kunigas tepė ligonį, o duona ir citrina vartojama nuvalyti pirštams, kuriais kunigas lietė aliejų. Duona ir citrina labai gerai nuvalo aliejų. Vietoj citrinos galima vartoti ir druską. Visus šituos dalykus po vartojimo reikia įmesti į ugnį, nes netinka kur nors į sąšlavų dėžę mesti tų dalykų, kurie yra paliesti ar prisigėrę švento aliejaus. Šia proga tą pat būtų galima pasakyti ir apie šventus paveikslus bei kitus šventintus dalykus. Netinka juos išmesti kur nors į gatvę ar į krūvą sąšlavų, bet, jeigu jie yra pasenę ar nereikalingi, geriausia yra sudeginti.
Rašydamas apie vaikų auklėjimą, nemanau dėstyti auklėjimo sistemų ir metodų, bet esu pasiryžęs, kaip šeimos tėvas, aprašyti asmeniškus patyrimus iš savo vaikų auklėjimo. Gal šie patyrimai padės ir kitiems atlikti savo sunkią auklėtojų pareigą. Visa medžiaga bus suskirstyta į dvi dali: teoretinę ir praktinę. Be principų nurodymo daug kas būtų neaišku ir praktinėje dalyje. Teoretinėje dalyje vadovaujuosi savo paties samprotavimais. Prieš akis turiu dviejų rūšių skaitytojus: tuos, kurie sistemingai skaitys visus mano straipsnius, ir tuos, kurie pasiskaitys tik vieną kitą jiems labiau rūpimais klausimais. Tai privertė mane taip suskirstyti straipsnius, kad kiekvienas tuoj galėtų rasti, kas jį labiau domina, bet vis dėlto būtų priverstas viską ištisai perskaityti, nes vieno ar kito klausimo išsprendimas bus teisingas ir suprantamas, tik žinant tuos dėsnius, kuriais buvo vadovautasi.
Vesdamas savo žmoną, visai negalvojau, kad man teks šeimos gyvenime vaikų auklėjimo uždavinys. Ji buvo pedagogė, išstudijavusi Spencer'io ir Pestalozzi metodus. Ji šiais studijuotais metodais ir vadovavosi, o aš stengiausi šiuose metoduose rasti tik savo gyvenimiškų patyrimų patvirtinimą. Man atrodo, kad pedagogika nėra toks mokslas, kurio duodamos taisyklės tinka visiems ir visados. Pedagogika tai yra menas, kurio neišmoksi iš knygų. Knygos gali tik padėti kultivuoti tuos pedagoginius diegus, kurie yra kiekviename žmoguje.
Tėvai privalo išauklėti vaiką dvasiniai ir kūniniai atsparų kiekvienam visuomeniniam pasireiškimui, panaudodami jo prigimtus sielos ypatumus. Juo tiksliau jie vaiką paruoš visiems galimiems gyvenimo netikėtumams, juo lengviau jis tuos netikėtumus pakels. Reikia pasakyti, kad tėvai, jei ne visados, tai labai dažnai, permažai kreipia dėmesio į vaikų auklėjimą iš paprasto patogumo. Tik reikia dar pastebėti, kad tie tėvai, kurie mažai rūpinasi savo vaikų auklėjimu dėl to, kad jie nedaug apie tai nusimano, mažiau klaidų padarys už tuos, kurie savo vaikus stengiasi išdresiruoti kaip gyvuliukus, nieko nenusimanydami apie tikrą auklėjimą.
Šitas kūdikis, atsistojęs lovytėje, visu savo balsiuku dėkoja tėvams už rūpestį, kad būtų jis švariai aprengtas, kad būtų gražiai sušukuoti plaukučiai, bet dar garsiau norėtų šaukti, kad per mažai yra rūpinamasi jo dvasiniu auklėjimu.
Šių metų pirmame "L. L." numeryje buvo dešimt patarimų moterims, kaip būti geromis žmonomis. Tame straipsnyje prašėme, kad moterys parašytų savo pageidavimus, ko jos laukia iš vyrų. Gavome keletą laiškų, tarp kurių buvo ir labai gražus vienos moters straipsnis, kurį spausdinome praėjusiame numeryje. Tame straipsnyje, pavadintame "Dvylika klausimų vyrams", buvo paminėta visa tai, ką rašė ir kitos moterys. Tačiau kai kurių moterų laiškai mus trupučiuką apvylė ir dar kartą įrodė, iš kur kyla daug šeimyninių nesugyvenimų. Daugelis moterų sutiko, kad tai, kas buvo rašyta tuose patarimuose žmonoms, yra tikriausia tiesa. Visai teisingai kai kurios pastebėjo, kad daugelis tų patarimų tiko ir vyrams. Bet vis dėlto buvo ir tokių, kurios prirašė keletą puslapių, norėdamos tuos patarimus sukritikuoti, Įrodyti, kad jie yra neteisingi, negyvenimiški, kad jos esančios visai nekaltos, kad visų šeimyninių nesantaikų priežastis yra tik vyras. Jeigu žmogus taip galvoja, jeigu jis nemato ir nenori pripažinti savo klaidų, jeigu stengiasi tik kitame klaidas stebėti ir jį už kiekvieną nepasisekimą kaltinti, tai apie kokią nors santaiką ir šeimyninę laimę negali būti nė kalbos.
Bendrai, gal dabar žmonės per daug yra linkę viską kritikuoti, į viską skeptiškai žiūrėti, nepasiduoti kitų pamokymams, nepaisyti jokių įsakymų. Jie mato tik savo gyvenimą ir mano, kad visi turi taip gyventi. Jie gerbia tik savo nuomonę ir mano, kad visi kiti klaidingai galvoja. Kartais, perskaitę kokį nors straipsnį ar paklausę paskaitos, jie nusišypso ir pasako: "Tuščia ir nereikalinga apie tai kalbėti, gyvenime yra visai kitaip". Gal būt, jų asmeniniame arba šeimyniniame gyvenime yra kitaip, bet tai dar nereiškia, kad taip turi būti. Taip pat nereiškia, kad ir visi kiti taip gyvena ir taip galvoja, kaip jie. Jeigu dauguma žmonių nesilaiko logiškiausių įsakymų, tai tie įsakymai dar nenustoja nei savo logiškumo nei savo galios. Jei kartais pamatai, kad tavo gyvenime yra "ne taip", tai pagalvok ir pasiryžk, kad būtų "taip", kad tu gyventum pagal Dievo ir Bažnyčios įsakymus, kurie yra duoti žmonijos gerovei, bet ne kankinimui.
THE MAN BETWEEN
Filme yra rodomas dabartinis Berlyno gyvenimas. Anglas daktaras, vedęs vokietę, dirba savo profesijos darbą tarp pabėgėlių. Užimtas savo darbu, jis mažai pastebi, kas vyksta aplinkui, net jo paties namuose. Atvyksta jo sesuo iš Anglijos. Daktaro žmona su ja susidraugauja ir jai bando aprodyti miestą. Tačiau ji nori nusukti jos žvilgsnį nuo žiauriausios Berlyno gyvenimo dalies. Prie daktaro sesers pradeda gretintis jo žmonos draugas, kurs pasirodo esąs tikras jo žmonos vyras. Ji, nenorėdama prarasti savo antrojo vyro ir nenorėdama pastatyti jo į blogą padėtį draugų akivaizdoje, mėgina viską laikyti paslaptyje. Tačiau kai įsimaišo jos antrojo vyro sesuo, kuri nemoka skirti gera nuo bloga ir visur puola užmerktom akim, atidengia paslaptį. Ji pasako net jo užsiėmimą— gaudyti žmones ir perduoti komunistams. Sesuo nenori tuo tikėti. Nors pagaliau ir įsitikina, bet savo širdyje nenori, kad kas nors bloga jam atsitiktų. Per klaidą vieton daktaro žmonos komunistai pagauna daktaro seserį. Ir dabar dar ji nepajėgia suprasti, koks pavojus jai gresia. Pagaliau pamato, kokioje padėtyje ji atsirado ir supranta, kad tai įvyko per klaidą. Pagaliau pasiseka pabėgti, bet tenka daug vargti, nes į vakarų pusę pabėgti yra labai sunku.
Į veiksmą yra įveliami ir vaikai, kaip šnipai. Jie šį darbą atlieka puikiai, nors vis dėlto visur jie lieka vaikais. Po ilgų vargų mergaitei pasiseka pabėgti, bet tas žmonių pirklys yra nušaunamas tarp dviejų sienų.
Filmas įdomus, nes parodomas tikras Berlyno gyvenimas. Nors gal ir nėra tikro visų žiaurumų vaizdo, bet galima susidaryti įspūdį apie dabartinį Berlyno gyvenimą. Dėl šios priežasties filmas yra naudingas visiems pamatyti, kurie nori pažinti tikrą šių dienų gyvenimą vokiečių sostinėje.
50 metų sukakties proga
Šįmet švenčiame 50 metų sukaktį, kai lietuviai atkovojo lotyniškomis raidėmis spaudą. Kad lietuviškas spausdintas žodis išliktų ateinančioms kartoms, Pasaulio Lietuvių Archyvas pasiryžęs surinkti ir saugoti:
A. Draudimo metu išleistą spaudą:
1. Lietuvių spaudą, išleistą Mažojoj Lietuvoj.
2. Lietuvių spaudą, išleistą kitų kraštų lietuvių.
3. Rusų išleistą lietuviams rusiškomis raidėmis — graždanką (elemen-toriai, kantičkos ir kt.).
B. Po spaudos atkovojimo:
1. Išleistą Lietuvoje.
2. Išleistą kitų kraštų lietuvių.
Kiekvienas spaudinys ar rankraštis yra tinkamas, jei jis yra surištas su lietuvio vardu. Todėl reikia siųsti visą spaudą, kuri yra lietuvio parašyta bet kuria kalba; apie lietuvius kitataučių parašytą spaudą; lietuvių išleistą spaudą bet kuria kalba. Tinka visokio turinio knygos ir laikraščių bei žurnalų komplektai ar jų dalys, spausdinti ir ranka rašyti.
Adresas: Pasaulio Lietuvių Archyvas, 2601 W. Marquette Rd., Chicago 29, I11.
PLA Direktorius