1954 M. KOVO (MARCH) MĖN. VOL. V, NO. 3
Izraelio maldininką, keliaujantį Velykų šventėms į Jeruzalės šventovę, vedė ilgas kelias iki visų švenčiausios, kur jis galėjo sudėti savo aukas. Visų pirma jis turėjo pereiti tris ilgus, vis labiau siaurėjančius prieškiemius arba prieangius, kol pasiekdavo patį šventyklos vidų. Su baime maldininkas žvelgdavo į Švenčiausios pusę, kuri buvo atskirta stora uždanga. Čia gyveno Jahvė, didysis Izraelio Dievas.
Didžioji Savaitė yra bažnytinio gyvenimo metų šventovė. Į tą šventovę veda trys gavėnios laikotarpiai, lyg kokie prieangiai — vienas už kitą niūresni ir paslaptingesni. Jau nuo Senųjų Užgavėnių Bažnyčia apsivelka gedulo rūbais. Aleliuja nebeskamba giesmėse, Mišių maldos žodžiai atveria trejopą žmogaus mizerijos gelmę: niekybės, nuodėmės ir mirties. Žmogus žino, kad jis niekados savo jėgomis nepajėgs iškopti iš šios trejopos prarajos. Todėl tikintysis maldauja pasigailėjimo ir laukia atpirkėjo.
Toliau keliauja maldininkas per niūrią, aukštą, nuogų sienų navą, eina iš sekmadienio į sekmadienį lyg kokia gotikos katedra nuo vienos kolonados prie kitos — tai gavėnios laikas, keturiasdešimt ilgų dienų. Pelenų diena savo juodomis dulkėmis turi priminti, kas mes esame ir kas mes būsime. Malda, išmalda ir pasninkas turi sutirpdyti širdies ledus. Atpirkimo drama artinasi. Bažnyčia dar nepatenkinta savo skausmo ir liūdesio įrodymais. Ji apgaubia Nukryžiuotojo paveikslą šydu. Dievo saulė aptemo mūsų sieloj. Šydas reiškia paslaptį. Dievas slepia savo silpnybę. Žmogiškos akys nepajėgia matyti sudarkytame ir apspiaudytame Nukryžiuotojo veide Dievo jėgos ir stiprybės. Su šventa baime tikintysis artinasi rimtoms Didžiosios Savaitės dienoms.
Teologijoje skiriama du kriterijai tiesai pažinti: istorinis ir dogmatinis. Istorinis kriterijus, arba progresyvinis metodas, tiria tiesą dokumentuose tik prigimtiniu protu, tik įgimtinėmis jėgomis su pagalba istorinės kritikos ir po to daro išvadas. Dogmatinis kriterijus, arba regresyvinis metodas, pradėdamas nuo dabar esamo bendro tikėjimo, eidamas atgal, ieško turimos tiesos pagrindimo ir jos dogmatinio išaiškinimo Bažnyčios mokslo šviesoje, atsižvelgiant į to laikotarpio tikėjimo tiesų pažangą ir stovį. Kada abu šitie metodai naudojami teisingai, tarp jų negali būti prieštaravimo ir nesutikimo, o tik savitarpė pagalba. Bet gali atsitikti, kad istorinis kriterijus geriausiu atveju tegali privesti tiktai prie panašumo į tiesą, negalėdamas suteikti pilnos tiesos, arba pasitenkinti tiktai spėliojimais ir nujautimais, negalėdamas jų niekuo paremti. Tuo tarpu dogmatinis kriterijus papildo tai, ko trūksta, istorinio metodo keliu beieškant pilno tiesos pažinimo. Istorinės dokumentacijos trūkumas ir net visiškas jos nebuvimas gali būti atstotas dogmatinės tradicijos. Pavyzdžiui, dogmatinės tradicijos argumentas su pilnu istoriniu pamatu yra Jėzaus Kristaus dieviškumas. Jo buvimas Švenčiausiame Sakramente; su tokiu istoriniu, bet nepakankamu pamatu yra Dievo Motinos mergystė po Kristaus gimimo; pagaliau visai be istorinių duomenų yra Jos Nekaltas Prasidėjimas, Dangun Ėmimas. Jei dogmatinės tradicijos argumentas yra visai teisingas be jokių istorinių duomenų, jis visiškai nėra svarstytinas, bet atmestinas, turint priešingų istorinių davinių.
Regresyviniam metodui daroma priekaištas, kad iš jo pasidaro malūnėlis ir jis nieko neįrodo, nes tikėjimą įrodo iš apreiškimo pirma negu tas apreiškimas yra įrodytas, o apreiškimą iš tikėjimo. Kitaip sakant, remiasi tuo, ko dar nėra. Bet reikia atsiminti, kad objektyvioje ir kronologinėje dalykų eigoje pirma yra apreiškimas ir tik po jo eina Bažnyčios tikėjimas ir visuotinis sutarimas. Bet žiūrint į dalyką iš subjektyvaus požvilgio ir mūsų logiško pažinimo taško, kai du tarp savęs yra neatskiriamai susijusiu, iš vieno, nors kronologiškai vėlesnio, galima atpažinti kitą, nors jis bus kronologiškai pirmesnis. Tai pritaikant sprendžiamam klausimui, bus taip: pirmiau yra Dievo apreiškimas apie Marijos Dangun Ėmimą, o po to tiktai tikėjimas į tą tiesą. Esant abiems neišskiriamai sujungtiems (negali būti Bažnyčioje visuotinio tikėjimo, kuris nebūtų apreikštas), iš to kas vėlesnis dalykų tikrovėje, tai yra tikėjimo, bet pirmesnis mūsų pažinime, darome išvadą ir pažįstame patį apreiškimo faktą, kuris mūsų pažinime yra vėlesnis, nors savo tikrovėje yra pirmesnis už patį tikėjimą šita tiesa.
Dar nėra surasta nė vienos tautelės, nė vienos kad ir mažiausios ir primityviškiausios žmonių giminės, kuri neturėtų savo religijos. Todėl galime tvirtinti, kad nėra nė vienos tautos, kurioje nebūtų kunigų. Religija yra žmogaus santykiai su Dievu. Kunigas tuos santykius palaiko, puoselėja, ugdo. Jis yra tarpininkas tarp Dievo ir žmogaus. Žmonija, religija ir kunigystė yra vienodo senumo. Kai tik žmogus savo protu suvokė aukštesnę esybę — Dievą, suprato, kad Jį reikia garbinti, Jam reikia aukas aukoti. Dievo žmogus nematė, bet įsivaizdavo Jį esantį kažkur aukštybėse, kur dieną šviečia saulė, o naktį žvaigždės blizga. Negalėdamas Dievo pasiekti, žmogus sugalvojo Jo garbei deginti javus, vaisius ir gyvulius, kad bent aukų dūmai Jį pasiektų. Šią pareigą paprastai atlikdavo žmonių atstovai — kunigai. Iš pradžių atskiro kunigų luomo nebuvo. Jų pareigas eidavo šeimos tėvas arba giminės patrijarkas. Vėliau kai kurios tautos — egiptiečiai, indai, persai, graikai, romėnai — įsivedė atskirą kunigų luomą, kurio pareiga buvo rūpintis dvasiniais tautos reikalais. Ir lietuviai, dar tebebūdami pagonys, turėjo gražiai organizuotą dvasiškiją. Jų kunigai buvo vadinami vaidilomis, kriviais, žyniais. Jiems padėdavo vaidilutės, kurstydamos miškuose šventąją ugnį.
Senajame Testamente Aronas ir jo vaikai buvo kunigai, o Levi giminės vaikai buvo levitai, t. y. kunigų padėjėjai, panašiai kaip Naujame Testamente diakonai. Taip tęsėsi iki Kristaus atėjimo, kurs įsteigė Naujojo Testamento kunigystę su nauja Jo paties kūno ir kraujo auka.
Pirmieji paties Kristaus paruošti ir pašventinti kunigai buvo apaštalai. Jis davė jiems valdžią mokyti žmones ir teikti sakramentus. Sakramentai yra Dievo malonių šaltiniai, įsteigti paties malonės autoriaus Kristaus. Kunigas semia iš to šaltinio ir teikia Dievo malones žmonėms. Naujajame Testamente kunigystė yra ne tik pareiga tarpininkauti tarp Dievo ir žmonių. Ji yra sakramentas, kurs išskiria kunigą iš kitų žmonių tarpo ir pašvenčia jį Dievui. Jis pažymimas nematomu, bet labai stipriu ženklu, kurio negali išdildyti nei laikas nei mirtis, kurs pasiliks visą amžinybę. Ar kunigas džiaugsis danguje, ar kentės pragare, visur ir visuomet jis bus kunigas. Danguje kunigystė teiks ypatingos šviesos jo aureolei, o pragare — duos ypatingo kartumo jo kančioms.
Tridento Visuotinis Bažnyčios Susirinkimas, remdamasis Šv. Raštu ir Tradicija, aiškiai paskelbė, kad kunigystė yra Kristaus įsteigtas sakramentas. Kas to netikėtų, būtų atskirtas nuo Bažnyčios. Paskui plačiau paaiškina apie šio sakramento įsteigimą Paskutinės Vakarienės metu. Kristus, Vyriausias Naujojo Testamento Kunigas, jau rengėsi pats save paaukoti Dievui, norėdamas Jį permaldauti už žmonių nuodėmes. Bet su Kristaus mirtimi neturėjo baigtis Naujojo Testamento kunigystė. Jis žinojo, kad žmonės ir ateinančiais laikais vėl nusidės ir bus reikalingi atleidimo; Jis žinojo, kad jie norės Dievui ką nors aukoti, kuo nors už savo nuodėmes atsilyginti. Bet po Kristaus aukos ant Kalvarijos kalno, visos kitos aukos nublanko ir nustojo savo vertės. Tad Jis sugalvojo stebuklingu būdu pasilikti mūsų bažnyčiose, kad kunigas žmonių vardu Jį galėtų paaukoti Dievui, kad galėtų būti ir toliau tęsiama Kalvarijos auka, tik jau ne kruvinu, bet mistišku būdu.
Štai palaiminimas, kuris trumpu žodžiu ir tiesiu atsakymu atpasakoja persekiojamo žmogaus istoriją nuo Abelio iki kardinolo Mindszenty, nuo Egipto vergijos iki Romos katakombų, nuo pranašo Jonos iki Savanaro-los, iki partizano žaliuose miškuose. Visus persekiojimus lydėjo ir tebelydi du elementai: idealas ir prieš idealą kovojanti jėga. Kartais ši jėga būdavo kumštis, kalavijas, degantis laužas, kalėjimas, tūkstantinė armija, neretai — piktas, tiesą iškreipiąs ar visos tiesos nepasakąs žodis, šmeižtų kompanija, sarkazmo ir ironijos nesiliaujanti audra. Pasaulis daug kartų matė ir liudijo, kaip jėga smaugė idealą, kaip apmokamas budelis korė nenorintį idealo atsisakyti drąsuolį, kaip laužo liepsnos bučiavo kankinio kojas, kaip kalavijas buvo atsakymas į žmogaus įsitikinimus.
Daug kartų kraujas liejosi, kai idealas nepasidavė jėgos prievartai. Daug akių buvo išverkta, kai budelis nėrė kilpą ant nekalto kaklo. Daug našlaičių išėjo į ateities naktį, kai tėvas ir motina suklupo savo kraujo klane, gindami idealą, kuris nemirė net tada, kai kūnas tapo lavonu, o siela — dangum.
Buvo persekiojimų, kur tauta smaugė tautą, kur brolis žudė brolį. Buvo persekiojimų, kur giminė kovojo prieš giminę, šeima — prieš šeimą. Buvo persekiojimų, kurie pasiliko istorijoje, kaip gėdos stulpai senoje turgavietėje, kuriuos pasaulis minėjo ir niekada nenustos minėjęs. Bet buvo persekiojimų, kurių gal niekas nežino, kurie pasirodė kančios naktyje, kaip meteoras, ir užgęso nepalikęs pastebimų pėdsakų, kurie lietė tik vieną žmogų, tik vieną širdį, tik vieną gyvenimą. Apie šią persekiojimų rūšį mes čia ir kalbėsime, nes ji mus visus liečia, visų gyvenimus aplanko, visų širdis skaudina. Tai tie persekiojimai, kurie lydi mūsų dienas, kaip saulė ar mėnulis, kurie žemę paverčia į ašarų pakalnę, kurie meilę nužudo, gimdo neapykantą ir augina kerštą. Tai tie persekiojimai, kurie mūsų dienų saldų skonį atmiešia ašarų kartumu, kurie širdies džiaugsmą pertraukia tragedijos rauda, kurie nakties ramų miegą persekioja nelaimių ir grėsmės klaikiais sapnais.
Mes girdime Evangelijos žodžius: "Palaiminti, kai jums piktžodžiaujama, kai jus persekioja, ir meluodami sako visa pikta prieš jus dėl manęs. Džiaukitės ir linksminkitės, nes jūsų užmokestis gausus danguje." Kai mes girdime šiuos žodžius, mes galvojame apie tikėjimo kankinius, kurie paguldė savo galvas už Kristų. Mes žinome, kad ne kiekvienam tenka tokia dalia, toks heroizmo bandymas ir tokia mirties garbė. Bet mes nepagalvojame, kad ne kiekvienas persekiojimas baigiasi mirtimi, kalėjimu, kalaviju, kartuvėmis. Ne kiekvienas persekiojimas liečia žmogų tiesioginiai. Ne kiekvienas persekiojimas grąso mirtimi. Sakykime, tam tikros krypties laikraštis nepraleidžia dėkingos progos pasišaipyti iš katalikų tikėjimo, iš įsitikinimų, kuriuos ir tu gerbi. Tiesioginiai tavęs niekas nepuola, bet ir tau tenka ironijos, kartais šmeižto grumstas. Ir tau tenka skausmo dalis, nes tu priklausai žmonių grupei, kuri atakuojama tiesos vardu, bet veidmainiška širdimi, kai ateistas tave pradeda mokyti tikėjimo tiesų, ir tu žinai, kad tavo tikėjimas jam tiek brangus, kiek sudėvėtas rūbas. Niekas tavęs nepersekioja tiesioginiai, bet tu jauti panieką. Palaimintas tu, jei tai priimi kilnia ir gero linkinčia širdimi, ir niekam neduodi progos sakyti, kad tavo žodžiai neatitinka tavo darbų.
Nors Bažnyčia, kaip ir kiekvienas didis ir šventas idealas, kiuris nenusilenkia dienos nuomonei ir amžiaus nepagrįstoms teorijoms, saugoja tiesą pilną, nenusigąsdamas grąsinimų ir nepopuliarumo, neišvengia kruvinų persekiojimų, bet jie nėra kasdieniai reiškiniai, ir ne kiekvieno dalis. Iš kitos pusės, persekiojimų nėra ko toli dairytis. Kiekvienam mūsų tenka jų didesnė ar mažesnė dalis. Ne veltui Šv. Povilas pasakė, kas nori gyventi pagal Kristaus dvasią ir principus, nors toks žmogus ir nebūtų pasiekęs imponuojančio kilnumo ir gilaus dvasios subrendimo, jis ne tik neišvengs persekiojimų, bet jis bus persekiojamas. Persekiojamas draugų, pažįstamų, organizuotų ar individualių pajėgų, persekiojamas net šeimos narių, persekiojamas savo kasdienės silpnybės, pasaulio dvasios, pagundų ir kerštingų, nors netikrų pranašų.
Persekiojamas gali būti tik tas, kuris yra susirišęs su kokiu nors idealu arba ideologija, pasaulėžiūra, kuris neseka masės, kuris neina visų išmintais keliais ir šunkeliais. Persekiojamas gali būti tik tas, kuris yra pasirinkęs Kristų savo gyvenimo karaliumi, pažadėjęs Jam ištikimybę meilę ir nedvejojantį paklusnumą. Persekiojamas gali būti tik tas, kuris turi jėgos pasipriešinti blogiui ir smurtui, kuris turi drąsos pasakyti tiesos žodį, kai masės tūkstantinės galvos kartoja bailų "amen". Lavonas plaukia pasroviui, nes jame nebėra jėgos priešintis srovės krypčiai ir galiai.
Yra žmonių, kurie pasirenka Kristų savo gyvenimo tiesa ir keliu, ir seka Jį, taip kaip jie išmano, tiek kiek jie gali. Neretai jie daugiau padaro negu vidurkio tikintysis. Dažnai jie pavyzdingesni įstatymo užlaikyme. Jie turi silpnybių ir žmogiškos menkystės kiekį nemenką, bet jų gera valia, nors kūnas ir silpnas. Juos dažnai persekioja minios berniškas juokas, įkyrūs ir skaudūs pasityčiojimai. Jiems tenka panieka, juos lydi užgauną žodžiai, ironiški šypsniai. Palaiminti jie, jei jie nepasiduoda pesimizmui, paniekos kasdienei grėsmei. Palaiminti jie, jei Kristus jų akyse ir širdyse. Palaiminti jie, jei tuo pačiu neatsilygina, jei nesiteisina, jei neprisideda prie minios.
Kiek tenka žmonai prikentėti nuo alkoholiko vyro, kiek persekiojimų jai tenka pakęsti, kiek ašarų išlieti, kiek maldaujančių žodžių su dideliu ir nenuduotu nusižeminimu išsakyti! Jos negausus uždarbis vėjais nueina. Jos darbas ir pasišventimas neįvertinamas, jai niekada netenka išgirsti menko ir paprasto žodelio "ačiū". Jam visa negerai, visa ne vietoje. Jam užkliūva jos rožančius, jos ėjimas į bažnyčią. Jam užkliūva jos dosni širdis, darbščios rankos ir gyvas tikėjimas. Palaiminta ji, jei nesiieško geresnio. Palaiminta ji, jei širdyje nešiojasi savo kruviną dalią ir nesidalina kryžiaus našta su žmonėmis, bet su Kristumi. Palaiminta ji, jei niekada nepamiršta atleisti, nesiskubina pasmerkti, nepraleidžia kantrios maldos, meldžia didvyrės jėgų ir širdies, kuri myli žmogų, kai jis visiškai meilės nevertas.
Mes visi esame priklausomi nuo kitų žmonių, nors to mes ir nenorime pripažinti. Ne retas bando rodytis stipresniu ir geresniu negu jis iš tikrųjų yra. Mes visi esame priklausomi nuo savo draugų, artimųjų ir bičiulių, ir visiems mums — bent laikas nuo laiko — reikia gero, šilto ir padrąsinančio žodžio, visiems mums reikia supratimo, teisingo mūsų pastangų įvertinimo, patarimo, pasakyto ne su visažinančio nuduota patirtimi, bet su paprastu ir tiesiu nuoširdumu. Bet kaip dažnai pasitaiko, kad mes esame tyčia nesuprasti, kad draugai mums šykšti gero žodžio, kad už mūsų nugarų jie mus piešia juodomis arba purvinomis spalvomis, kad jie nuolat mumyse ieško silpnybių, radę jas perdeda. Kaip dažnai jie iškreipia mūsų motyvus, priskiria mums veiksmus, kurių mes niekada nepadarėme. Palaimintas tu, jei moki dienos sunkią naštą nešti milžino jėga ir užsispyrimu, jei tuo pačiu neatsilygini, jei netampi ciniku, jei dėl kelių nevykėlių, žmonių be charakterio, visų tuo pačiu vardu nepakrikštyji. Palaimintas, jei myli juos, ir gero linki, ir gera jiems darai, ir paremi juos ir jų gerą vardą, kai skaudi patirtis tau ką kita diktuotų ir siūlytų.
A. Gulbinsko nuotr.
Aukštesniosios lituanistikos mokyklos choras Čikagoje.
Kiekvienam krikščioniui, prisiekusiam Viešpačiui Kristui amžiną ištikimybę, tenka kasdienė ir negailestinga kova su savo silpnybe, su pagundų įkyriu reguliarumu, su pasaulio dvasia, kuri siūlo gyvenimą be varžtų, be problemų ir be kryžių. Ir tu galėtum eiti plačiuoju keliu, galėtum taikytis prie daugumos, galėtum išsižadėti disciplinos, pasiaukojimo, kantrybės. Ir tu galėtum kelti kumštį į dangų, kai gyvenimas pasuka keistu ir nesuprantamu keliu. Ir tu galėtum pasekti tuos, kurie plaukia pasroviui. Palaimintas tu, jei neišduodi savo Viešpaties ir Mokytojo. Palaimintas tu, jei tavęs nesuvilioja trys dešimtys sidabrinių. Palaimintas tu, jei puolęs, akis kreipi į kryžių — ne į kartuves. Palaimintas tu, jei pridėjęs ranką prie arklo, nesidairai atgal.
Persekiojimų jūroje banguoja mūsų gyvenimo valtys, ir kai audros pakyla, ne visos valtys grįžta į uostą. Kristus yra pasaulio kertinis akmuo. Jis ženklas, kuriam prieštaraujama, už kurį arba prieš kurį kovojama. Palaimintas tu, jei tave dėl Jo persekioja, nes gyvenimas sudega kaip žvakė, o Kristaus saulė niekada nesileidžia.
Bruno Markaitis, S. J.
Lietuvių tauta ligi šiol tėra sulaukusi vienų vieno Katalikų Bažnyčios pripažintojo Šventojo. Juo yra šv. Kazimieras, kilęs iš karališkos Gediminaičių giminės. To mūsų Šventojo prosenelis buvo Algirdas Gediminaitis, senelis Jogaila, tėvas Kazimieras — visi lietuviško kraujo ir valdoviško kilimo. Motina taip pat buvo kilusi iš valdovų giminės — Habsburgų dinastijos, išsišakojusios po visą Europą. Ji buvo vokiečių imperatoriaus Albrechto II duktė Elzbieta, sulaukusi 12 vaikų. Šv. Kazimieras buvo antrasis sūnus, gimęs (1458) ir augęs Krokuvoje, Lenkijos karalių rūmuose, kur savo gausią šeimą augino karalius Kazimieras ir Elzbieta.
Ta aplinkybė, kad šv. Kazimieras jaunas dienas praleido prie Lenkijos sosto, lenkam duoda progos jį savo Šventuoju laikyti, nors nei jo tėvas nei motina nebuvo lenkai. Ir jis pats, tas Lietuvos karalaitis, paskutines savo dienas pragyveno Lietuvoje ir ten buvo palaidotas — Vilniaus katedros koplyčioje (1484). Vilniuje jis taip pat labiausiai atsijungė nuo žemės rūpesčių, skirdamas paskutines savo dienas tiktai maldai ir Dievui, Vilniuje jis išgarsėjo ir savo stebuklais, kurie šv. Kazimierą įkėlė į altoriaus garbę. Jo pripažinimu Šventuoju taip pat daugiausia rūpinosi ano meto Vilniaus gyventojai ir Didžioji Lietuvos Kunigaikštystė, su kuria jis buvo suaugęs savo kilme ir vėliau įaugo į ją savo kultu. Šv. Kazimiero iš Lietuvos istorijos ir lietuvių tautos buities išjungti neįmanoma. Jis yra Lietuvos Šventasis ir vienintelis ligi šių dienų mūsų tautos dangiškasis papuošalas.
Turėdami tą vieną savo tautos Šventąjį, atrodo, privalėjome labiau jį pažinti ir iškelti. Bet praeityje yra buvę kitaip. Šv. Kazimieras buvo ir tebėra giliai į mūsų žmonių širdis įaugęs, bet iš rašto mažai težinomas. Per 500 metų tas mūsų Šventasis, plačiai Lietuvoje garbinamas, nesusilaukė nei vieno didesnio veikalo, vaizduojančio jo gyvenimą, dorybes ir stebuklus. Priežastis yra dvejopa. Viena, šv. Kazimieras gyveno dar tais laikais, kai Lietuvoje ir Lenkijoje nedaug kas buvo rašoma apie to laiko įvykius ir žmones. Neliko gausesnių žinių ir iš šv. Kazimiero gyvenimo. Antra, mūsų praeitis ligi Lietuvos nepriklausomybės laikų buvo tyrinėjama daugiausia svetimųjų, kurie kreipė akį į stambesnius įvykius ir dar taip, kaip tai atrodė geriau pačių tyrinėtojų kraštams. Šventasis Karalaitis jų dėmesio netraukė, nes atrodė nereikšmingas didesniuose praeities žygiuose. Apskritai, šventieji asmenys dažniausiai paliekami nuošalyje politinių verpetų, nes ką gi jie galį reikšti savo šventu gyvenimu? Žmogaus plunksnos rašoma istorija nuslysta tik paviršiumi, kuris uždengia žmogaus ryšį su Dievu.
Šv. Kazimiero ryšį su lietuvių tauta pradėjome atstatinėti tik tada, kai patys ėmėm daugiau savo praeitimi domėtis ir ją tyrinėti. Pirmasis apie šv. Kazimierą lietuviškai parašė mūsų istorikas kun. Antanas Alekna (1927) ir daug vėliau šio straipsnio autorius (1947). Bet abi tos knygelės yra tiek mažos, kad jos mūsų nepatenkina. Daugiau žinių, surankiotų iš įvairių šaltinių ir Vatikano archyvo, dabar pateikia Dr. Zenonas Ivinskis "Darbininko" laikraštyje. Jis duoda jau platesnį ir tikslesnį šv. Kazimiero gyvenimo aprašymą, kiek tai įmanoma pagal išlikusias žinias. Bet ar įmanoma, bendrai, šventojo asmens gyvenimą išsamiau atvaizduoti?
Dvidešimtajame amžiuje visa gyvenimo eiga įgavo kitokį veidą. Pagrindinis šių laikų požymis, ypatingai šiame krašte, — tuštumas. Kartą teko būti vienoje gražioje protestantų katedroje. Iš lauko stebino jos grožis, ta pakilimo dvasia, kuri šimtais bokštelių skverbėsi į melsvą padangę. Tai buvo vienas iš tų meno šedevrų, kurie per metų eilę liudijo ir tebeliudija apie asmenybes, gyvenusias praeityje. Bet kai įėjome į vidų, buvome visiškai apstulbinti. Kiek išorė imponavo savo didingumu, tiek vidus gąsdino tuštumu. Nieko čia nebuvo, išskyrus kolonų eiles ir viduryje stovintį stalą — altorių. Tai sudarė visą bažnyčios vidinę aplinką.
O, kaip vadovas aiškino, prieš daugel metų ši katedra buvo katalikų rankose ir jos vidus alsavo grožiu bei rimtumu.
Ta bažnyčia yra šiandieninio modernaus pasaulio paveikslas, kurio rėmai auksiniai, o pats vaizdas labai menkos vertės. Šiuo metu visi rūpinasi savo išore, pamiršdami, jog Adomo sūnus yra ne tik žemės skeveldra, bet taip pat ir Amžinojo Tvėrėjo paveikslas bei panašumas. Žmogus yra kūno ir sielos junginys. Bet tai šių dienų žemės viešpačiui nieko nesako. Įvairių izmų paveiktas ir apsvaigintas, jis pamiršo tą nesugriaunamą dėsnį. Jis rūpinasi tik savo kūnu, savo išore ir aplinka, kurioje gyvena, visai nekreipdamas dėmesio į šaltinį, kuris teikia gyvenimo srovę.
Kun. A. Lipniūnas
Visa to pasekmes matome dabartiniame chaose, kuris su kiekviena valanda, praslinkusia pro žmonijos ekraną, vis didėja ir didėja. Ši netvarka skandina asmenis, organizacijas ir tautas po truputį, iš lėto, bet tikrai.
Šioje dvasioje subrendęs asmuo pasidaro individualistas, drįsčiau sakyti, net egoistas. Kur tik pažvelgsime, visur matysime didelį susirūpinimą savimi, savanaudą ir ieškojimą malonumų bei patogumų. Atrodo, lyg kiekvienas turi savo pasaulį, savo narvą, į kurį jis uždarytas, ir nemato nieko kita, tik save. Artimo meilė, pagalba kitam, savo artimo supratimas darosi visiškai svetimi atominiam žmogui. O jei kartais ir jie pasirodo spindinčiomis raidėmis, tai už jų slepiasi kiti tikslai bei norai.
Mums dažnai tenka kalbėtis telefonu, todėl yra labai svarbu žinoti etiketo taisykles. Pasikalbėjimai telefonu gali būti įvairūs. Šiame straipsnelyje vieną kitą žodį tarsime apie oficialius pasikalbėjimus, pvz., kai kalbama su kokia nors įstaiga, ir apie privačius pasikalbėjimus, kai kalbama su pažįstamais ir draugais.
Kada nepatartina naudotis telefonu
Netinka telefonu kviesti į sužieduotuves, vestuves, primicijas bei kitus didesnius parengimus. Nepriimta telefonu išreikšti užuojautą dėl kieno nors mirties. Tai galima atlikti arba laišku, arba spaudoje. Jeigu jau pranešei laišku arba spaudoje, tai paskui jau galima apie tuos dalykus kalbėti ir telefonu.
Nepatartina dažnai naudotis svetimais telefonais, pvz., savo kaimynų ar draugų, be ypatingo susitarimo.
Geriau naudotis automatu, negu dažnai trukdyti kaimynus ar draugus.
Nors informacijų centrai yra įsteigta tam, kad padėtų žmonėms, bet nebūtų gera klausti informacijų dėl mažiausių smulkmenų. Geriau pačiam pasiinformuoti telefonų knygose arba kituose atitinkamuose šaltiniuose.
Jeigu linija yra užimta, tai reikia palaukti, bet jei būtų labai svarbus reikalas, tai galima prašyti telefonistės, kad nutrauktų tą pasikalbėjimą ir tave sujungtų su norimu asmeniu.
Nepatartina telefonu kalbėtis apie labai intymius dalykus ir paslaptis, nes kartais gali kas nors nugirsti, kam nenorėtumei pavesti savo paslapčių.
Nebūtų gražu ilgai užtęsti telefoninius pasikalbėjimus, nes netinka sau monopolizuoti tokių priemonių, kurios skirtos tarnauti visuomenei.
Perskaičius šių metų "L. L." 1 nr. patarimus moterims, kaip būti geromis žmonomis, turiu sutikti, kad gyvenimo praktika rodo, jog, jų laikantis, pusė šeimos nesklandumų būtų išspręsta, pusės negerovių išvengta. Moterys, gyvendamos pagal tuos patarimus, turėtų 50 procentų pakelti šeimos laimę, bet likusieji 50 procentų tenka vyrams, nes vedybos šiais laikais teisingai yra vadinamos "fifty-fifty partnership" ir iš jų plaukianti laimė ar kylą neklandumai yra abiejų partnerių nuopelnas.
Čia norėčiau patiekti 12 klausimų vyrams, kaip jie turėtų įnešti savo dalį į šeimyninės laimės klestėjimą.
"Be meilės negyvensi" — rašo T. Vaišnys, o mylėti reiškia daugiau duoti negu imti. Jei abudu jaunavedžiai šio principo laikytųsi visą gyvenimą, bet ne tik medaus mėnesį, tai šeimyninė laimė klestėtų jų šeimoje, išstumdama neapykantą, aimanas, skundus. Bet kaip dažnai gyvenime mes pirmiausia tik apie save galvojame, ieškome tik savo malonumų, o nesistengiame suprasti kito asmens reikalavimų bei norų.
Jei kas, skaitydamas šias eilutes, sakytų, kad jo gyvenimui užtenka tik 50 procentų laimės ir meilės, teikiamos tik vienos pusės, labai skaudžiai suklystų, nes laimė ir meilė arba yra pilna, arba visai jos nėra. Meilės vietą religingose šeimose užima pasiaukojimas ir kančia išganymo labui, o nereligingose — nesantaikos ir nesugyvenimas, kurs dažnai baigiasi skyrybomis. Tik abidvi pusės, vyras ir žmona, stengdamiesi kuo daugiau meilės įnešti į savo šeimos gyvenimą, dės plytą po plytos į tvirtą savo laimės rūmą. Apie moterų uždavinius jau buvo pirmiau minėta, todėl dabar pakalbėsime tik apie vyrus.
Norėdami kalbėti apie vyrų uždavinius šeimoje, turime bent trumpai paminėti keletą įžanginių pastabų, kurios gal geriau padės vyrams suprasti savo žmonas. Visos moterys ilgisi meilės, ir jų meilė yra dvasiškesnė negu vyrų. Tai išplaukia iš pačios moters prigimties. Vedybos šito moters meilės ilgesio nepakeičia, tik dar labiau sustiprina. Ta mergaitė, be kurios, atrodė, gyventi bus sunku, kurią prisiekei mylėti ir jos neapleisti visą gyvenimą, yra ta pati, taip pat tave mylinti ir tavo meilės trokštanti, kaip ir anksčiau, kai ji dar tebebuvo tavo sužadėtinė. Šiandien ji tavo žmona, tavo draugė ir paguoda, tavo vaikų motina ir namų šeimininkė. Ir šiandien tu, gal būt, stebies, kodėl visa yra taip pasikeitę, kodėl ji nebėra tokia daili, taip gražiai susitvarkiusi ir apsirengusi, kaip prieš keletą metų, kai su ja, dar mergaite, vaikščiojai. Tu stebiesi, kodėl ji irzli ir nekantri, kodėl ji užsidarius nuo tavęs, vengianti žmonos pareigų, arba paviršutiniška, šalta. Ji tavęs nebesupranta. Jūsų vedybos, atrodo, buvo stambi klaida. Tu norėsi įtarti, kad ji tavęs nebemyli, nes su tavo draugu daug mieliau šneka, negu su tavim. Tu pradėsi pavyduliauti, nes juk ji tavo nuosavybė.
Didelė dalis visų šeimos nesantaikų ir nuodėmių išplaukia iš apsileidimo meilėje. Jei tu jos pastangų neįvertini, nesistengi jos suprasti, jai padėti, nerodai dėmesio, kritikuoji, ji darosi atšiauri, murma, verkšlena, ji nebesitvarko namuose. Kam visa tai? Juk tu vis tiek to nepastebi, įlėkęs į kambarį, įbedi akis į laikraštį ir nieko daugiau nebematai. Tu neišsivedi jos niekur, tu į ją tik trumpais šiurkščiais žodžiais tesikreipi ir tik tada ją myli, tuo trumpu momentu, kai iš jos savo teisių reikalauji. Paskui palieki ją, lyg kokį daiktą, kuris atliko savo paskirtį. Tu pamiršti, kad ji moteris, kad ji savo prigimtimi jautresnė, švelnesnė, kad ji trokšta meilės, plaukiančios iš tavo sielos, kaip lygiateisė gyvenimo draugė, o ne vien tik kaip tavo vyriškos prigimties reikalavimų klusni pildytojo.
Garsioji italų kino žvaigždė Silvana Mangano, kurios puikia vaidyba publika neseniai gėrėjosi filmuose “Bitter Rice”, “Anna”, “Lure of the Sila”, atrodo, yra laimingesnė savo naujose motinos pareigose. Ji yra ištekėjusi už turtingo filmų gamintojo ir augina dvi dukreles. Vyras, be abejo, tinkamai įvertina jos artistinius gabumus, bet verčiau nori ją matyti ne kino ekrane, o prie savo vaikučių lopšio.
Duodame trumpas recenzijas kelių senesnių filmų, kurie tačiau dar yra rodomi kai kuriuose miestuose.
SEA AROUND US Spalvuotas filmas, fotografuotas jūros dugne. Nepaprastai gražiai ir įdomiai parodyta jūros gyvulija ir augalija, kuri labai retai kam pasitaiko matyti. Tikra spalvų ir judesių simfonija. Verta pamatyti ir suaugusiems ir vaikams.
ROMAN HOLIDAY Labai mielas, švelnus, gražiai suvaidintas filmas. Puiki fotografija, Romos vaizdai. Turinys: jauna karalaitė. ištrūkusi nuo pareigų, persirengia paprasta mergaite ir vaikštinėja po Romą, kur sutinka meilę ir nuotykius. Tema: meilės ir pareigos susikirtimas. Labai geri artistai. Filmas palieka tikrai malonaus ir gaivinančio įspūdžio. Patiks suaugusiems ir vaikams.
SCANDAL AT SCOURIE Spalvuotas filmas, geri artistai. Turinys: Sudega katalikių vienuolių išlaikoma našlaičių prieglauda, ir našlaičiai atiduodami tiems, kurie jų nori. Maža našlaitėlė susitinka jauną ponią, kuri ją nori auginti. Nors vyras ir nesutinka, bet gudrumu ponia našlaitę pasiima ir vyrą šiek tiek perkalba. Kadangi mergaitė katalikė, o naujieji tėvai protestantai, susidaro tėvams įvairių sunkumų. Tėvas apkaltinamas, paėmęs auginti katalikę mergaitę, kad per rinkimus galėtų sumedžioti katalikų balsus (veiksmas vyksta Kanadoje, prancūzų apgyventoje dalyje). Įvairūs nuotykiai: gaisras, pabėgimas. Pagaliau: lauktina pabaiga. Filmas kiek sentimentalus, bet patiks motinoms ir tėvams. Vaikams taip pat tinkamas. Katalikybė vaizduojama simpatiškai.
GENTLEMEN PREFER BLONDES
Spalvuotas filmas su išgarsintomis gražuolėmis Jane Russell ir Marilyn Monroe. Filmas išreklamuotas ir išgarsintas be saiko. Turinys: viena mergaitė nori meilės, kad ir be turtų, antra nori tik turtų, už kuriuos pasiryžusi paaukoti viską. Abidvi gauna, ko geidžia. Gražios panelės, gražios suknelės — tai geriausia, ką galima pasakyti apie šį filmą. Turinys tuščias ir nuobodus. Kadangi filmo idėja yra neetiška — turtas aukščiau už viską — filmas yra žalingas jaunimui. Nežiūrint kai kurių pasenusių juokų ir vieno kito įdomesnio pasakymo, filmas yra tiek neįdomus ir tuščias, kad reikia visą laiką tik žiovauti ir snausti. Geriausias pavyzdys, kaip baisiai neteisingai ir perdėtai yra kai kurie filmai išreklamuojami. Nepatartina žiūrėti nė vienam.
Skaitytojų aukos “Laiškams Lietuviams”
I. Kaniausis (Chicago) — 10 dol., J. Puplesis (Chicago) — 8 dol., V. Elvikytė (Chicago) — 5 dol., kun. P. Sabulis (Hartford) — 4 dol., J. Adomaitis (Anglija) — 3,50 dol.
Po 3 dol.:A. Skarulis (Brooklyn), R. Minelga (Chicago), J. Akelaitis (Chicago), kun. J. Karalevičius (Bayonne), J. Gaudzė (Montreal), V. Stanulis (Chicago), V. Daruškevičius (Chicago), J. Šumakeris (Cicero), P. Grigaliūnas (Chicago), A. Davis (Chicago), J. Klimas (East Chicago), A. Šakalys (Chicago), A. Kerelis (Chicago).
Po 2 dol.: R. Butauskas (Torrington), J. Juozaitis (Hamilton), J. Černiavičius (Cicero), J. Miliauskienė (Chicago), V. Šateikis (St. Benedict), L. Pagožinskas (Anglija), P. Banga (Detroit).
Po 1 dol.: O. Algminienė (Chicago), M. Kasakaitis (Chicago), M. Dagis (Chicago), P. Deltuva (Rockford), J. Jagela (Chicago), E. Tamošiūnas (Chicago), S. Vaitkienė (Brockton), A. Leščinskienė (Detroit), N. Mardosas (Lisle), J. W. Karalius (Chicago), D. Barauskaitė (Chicago), R. Širmulytė (Chicago), O. Grigaliūnienė (S. Boston), S. Urbonavičienė (Cleveland), P. Steponaitis (Tariffville), M. Puidokas (Tariffville), S. Rumša (Waukegan), D. Kučinskas (Chicago), T. Kardelis (Leduc), P. Liauba (S. Boston), V. Levanas (Waterbury), V. Bajelis (Waterbury), P. Rauskinas (Chicago), V. Kreznor (Brooklyn), O. Damijonas (Omaha), P. Gylys (Chicago), I. Shwedas (Calumet City), K. Rusinas (Toronto), H. Savickas (Grand Rapids), V. Morkūnas (Chicago), kun. J. Buikus (Girardville), G. Urba (Scranton), M. Škėmaitė (Rockford), S. Bražionienė (Chicago), M. Petraitytė (Chicago), K. Mačiulis (Rochester), B. Grušaitis (Waterbury), K. Gavėnienė (Chicago), B. Dičpinigaitytė (Chicago), K. Valiukaitienė (Chicago), S. Terebaitė (Worcester), J. Gudaitytė (Chicago), M. Januševičaitė (St. Catharines), E. Žygas (Chicago), P. Burneikis (Chicago).
Visiems gerb. Skaitytojams, kurie aukojo "Laiškams Lietuviams" paremti arba tremtiniams Vokietijoje, labai nuoširdžiai dėkojame.