1954 M. SAUSIO (JANUARY) MĖN. VOL. V, NO. 1
Mielieji Skaitytojai,
Jau penkti metai Jus lanko "Laiškai Lietuviams" Jeigu sulyginsite pirmąjį numerį su dabartiniu, kurs iš eilės yra 48-tasis, tai pamatysite nemažą išorinį skirtumą. Pirmiau jis buvo toks kuklus, paprastas, atrodė, lyg vos gimęs kūdikis. Dabar jau užaugęs, subrendęs, atsistojęs šalia kitų žurnalu. Skaitytojai jau nuo pirmųjų dienų jį pamėgo, bet iš jų atsiliepimų matome, kad ir dabar jis patinka. Tik vienas kitas gal pasiilgsta to buvusio kuklumo ir paprastumo, kai jis nepretendavo nei į žurnalą nei į laikraštį, bet visų buvo vadinamas tik laikraštuku. Tai jausmo dalykas: kūdikis kai kam geriau patinka negu suaugęs žmogus, bet niekas jam nelinkėtų visuomet pasilikti kūdikiu.
Tačiau išorinis “L. L.” tobulėjimas ir augimas nenukreipė jau pačioj pradžioj mūsų užsibrėžto tikslo padėti po visą pasaulį išsisklaidžiusiems lietuviams orientuotis tikėjimo ir doros dalykuose, susidūrus su nauja, neįprasta aplinka. Ta naujoji aplinka kartais reikalauja vartoti tokias priemones ir tokius metodus, kokių, gal būt, niekas nevartojo, kai gyvenome Lietuvoje. Keista, kad vis dar atsiranda vienas kitas mūsų tautietis, kurs to negali suprasti. Jis be jokio vargo pakeitė Lietuvoj turėtą vežimą į automobilį, bet negali priprasti prie naujų jaunimo auklėjimo metodų, jam ausis rėžia kai kurios žurnaluose ir laikraščiuose gvildenamos temos ir keliami klausimai, apie kuriuos jo senoji mamytė niekados nekalbėjo. Vis dėlto reikia džiaugtis, kad tai yra tik mažos išimtys, o dauguma supranta pasikeitusių sąlygų reikalavimus. Daugumos pageidavimus mes ir stengiamės patenkinti.
Šiais metais manome dėti daugiau iliustracijų iš įvairių kraštų lietuvių gyvenimo. Būsime dėkingi, jei mums atsiusite įdomių nuotraukų su trumpais paaiškinimais. Norime, kad “L. L.” labiau suartintų visur išsisklaidžiusius lietuvius, kad visi, vieni kitų pavyzdžio paskatinti, vis labiau įsijungtų į lietuviškąjį kultūrinį darbą. Marijos metais stenkimės sustiprinti savo religinę ir tautinę sąmonę, kad būtume atsparūs visokiems vėjams ir audroms, kad ne tik išlaikytumėm, bet dar padidintumėm savo dvasines vertybes, kurių iš mūsų laukia Lietuvoje pasilikę broliai.
Šiais metais sueina lygiai šimtas metų nuo Marijos Nekalto Prasidėjimo dogmos paskelbimo. Dėl šios priežasties 1954-ieji metai yra pavadinti Marijos metais. Mes, lietuviai, Marijos žemės vaikai, turėtume šiais metais daugiau pagalvoti apie savo dvasini gyvenimą ir pavesti ypatingai Marijos globai mūsų tėvynės ateitį.
“L. L.” stengsis kiekvieną mėnesį duoti po straipsnį apie Mariją. Šiame numeryje pradedame spausdinti ilgesnę T. A. Liuimos, S. J. studiją apie Marijos Dangun Ėmimo dogmą. Ši dogma labai tampriai rišasi su Nekalto Prasidėjimo dogma. Jei Marija nebūtų buvusi nekaltai pradėta, ji nebūtų buvusi nei į dangų paimta su kūnu po šios žemės gyvenimo. Redakcija.
Jau nuo senovės Bažnyčia tikėjo Marijos Dangun Ėmimo tiesą ir stiprinosi jos gaivinančia dvasia. Jau nuo senovės su dideliu uolumu buvo švenčiamas Marijos Dangun Ėmimas, viena iš didžiausių ir seniausių Jos švenčių, patvirtinta neklaidingo Bažnyčios autoriteto prieš trylika šimtmečių, taip, kad ją neigti, jau ir prieš dogmos paskelbimą, būtų buvęs labai neišmintingas neapdairumas tikėjimo atžvilgiu. Todėl kyla klausimas: tai ką gi naujo davė dogmos paskelbimas, išjudinęs tikinčiųjų pasaulį?
R. Ferruzzi MADONA
Atrodo, kad nėra didelio skirtumo, ar šioji dogma yra paskelbta, ar ji būtų ir toliau pasilikusi Bažnyčioje tikinčiųjų laikoma ir gerbiama, bet iškilmingai nepaskelbta, kaip Dievo apreikštoji tiesa. Tikrenybėje tačiau yra didelis skirtumas. Pirmiau, kai ji buvo tik Bažnyčios autoritetu grindžiama ir nebuvo paskelbta kaip Dievo apreikštoji tiesa, nebuvo būtina tikėti pilnam antgamtiniam gyvenimui. Kas nebūtų tikėjęs, būtų buvęs neišmintingai neapdairus tikėjimo dalykuose, bet jo Bažnyčia nebūtų laikiusi eretiku. Kas netiki dabar, jau yra eretikas. Bažnyčia neklaidingai paskelbė, kad pats Dievas yra apreiškęs, jog Marija yra paimta į dangų su siela ir kūnu.
Kas išsakys, kiek ji yra brangi, gal net brangiausia žmogiškajai širdžiai, nes iš naujo primena kūno iš mirties prisikėlimą ir, sakytum ryškiausiai pavaizduoja kaip Dievas apsieina su ištikimaisiais draugais, kaip veda į dieviškąjį gyvenimą ir kaip, pagaliau, atbaigia asmenybes, be jokių prieštaravimų pasekusias apvaizdos kelius.
Būti šventuoju? Brrr!... Marinti savo kūną pasninkais, nešioti ašutinius marškinius, daryti sunkias atgailas, atsisakyti gyvenimo džiaugsmų ir būti daugelio pajuokiamam — koks protingas žmogus to nori?! Esant šventuoju, miegoti reikia ant grindų, akmenį po galva pasidėjus vietoj pagalvės, kaip nevienas šventųjų yra daręs... Vyrui su žmona reikia gyventi, kaip broliui su seseria, panašiai kaip šv. Henrikas su šv. Kunigunda... Kas, nebent būtų stebėtinai atbukęs ir be skonio gyvenimo grožiui, norėtų pasitraukti į negyvenamus tyrus su atsiskyrėliais arba gyventi ant stulpo, kaip šv. Simonas Stulpietis?! Ačiū už pasiūlymą, bet aš tai jau nenorėčiau būti šventuoju!...
Palikime kuriam laikui atsiskyrėlius dykumoje, taip pat šv. Simoną stovėti ant stulpo ir pažvelkime į tą kilnią ir paprastą mergaitę, kurią Dievas pasirinko būti savo Sūnaus motina — Mariją. Nuėję į Nazaretą, būtume pamatę ją, atliekančią paprasčiausius darbus: ruošiančią valgį Juozapui ir Berniukui Jėzui, lopančią jų drabužius, šluojančią aslą, džiaunančią ant ištemptos virvės ką tik pačios išplautus baltinius... Nepamirškime, kad tuo metu nebuvo nei šaldytuvų, nei elektrinių krosnių, nei automatiškų skalbimo mašinų, nei moderniškų dulkių siurblių. Namų ruoša šeimininkei atimdavo daug daugiau laiko negu šiandien. Marijai reikėjo eiti į užmiestį pasirinkti žabų ugniai, atsinešti vandens iš bendro miestelio šulinio akmeniniu ąsočiu, pačiai rankinėmis girnomis susimalti miltų, pačiai kepti duoną, pridžiovinti fygų žiemai ir paruošti kitų maisto atsargų. Ilgoms maldoms ir atgailoms ji neturėjo laiko. Tačiau niekas nedrįstų sakyti, kad Dievo Motina nebuvo šventa! Litanijoje Mariją vadiname Visų Šventųjų Karaliene. Stovėjimas ant stulpo, ilgos maldos, sunkios atgailos ir užsidarymas nuo pasaulio nėra šventumui būtini dalykai: galima būti šventuoju, juos darant, galima būti šventuoju ir be jų. Marija, Dievo pastatyta šventumo pavyzdžiu visiems, jų nedarė. Priešingai, ilgas valandas melsdamasi arba darydama tuos įstabius dalykus, apie kuriuos skaitome šventųjų gyvenimuose, būtų labai nepatikusi Dievui. Tokie užsiėmimai būtų neleidę jai būti tuo, kuo Viešpats norėjo, kad būtų: gera, rūpestinga motina ir namų ruošos žiūrinčia šeimininke.
Marijos pavyzdys jau iš dalies atsakė į klausimą, ką reikia daryti, norint būti šventu. Tačiau, prieš aptardami šventumo esmę, pirma paklauskime savęs, ko Dievas nori iš žemėje gyvenančių žmonių. Jo valia kiekvienam suprantama kalba įrašyta mūsų prigimtyje. Pavyzdžiui, Tvėrėjas kuria naujus žmones mažais, bejėgiais kūdikiais. Dėl to visa, kas susiję su vaiko augimu ir vystymusi — valgydinimas, drabužėlių parūpinimas ir plovimas, priežiūra, paskui auklėjimas ir mokymas — yra ne vien leistini, bet Dievo norimi ir todėl kilnūs ir šventi veiksmai. Niekas nėra netauru ir nešventa, ko Dievas nori. Kitaip, pačią Dievo valią turėtume laikyti nekilnia ir nešventa. Arba štai kitas pavyzdys: į žmogaus dvasią įdėtos kūrybinės galios. Kadangi Dievas nieko veltui nedaro, nori, kad jos pasireikštų. Dėl to, kaip Kūrėjo valia yra šventa, taip ir jos vykdymas (šiuo atveju kūrimas, nesvarbu, ar tai būtų nauji išradimai, ar menas, ar kitos rūšies kūryba) yra šventas veiksmas. Panašiai galėsime pasakyti apie veiksmus, išplaukiančius iš žmogaus visuomeninės prigimties, iš fakto, kad jo kūnas reikalingas maisto ir pastogės ir t.t.: jų atlikimas yra Dievo norimas, Dievo valia, ir dėl to daro žmogų šventą, Jam patinkantį ir artimą.
Dabar galime apibrėžti šventumą. Būti šventu yra daryti, ko Dievas iš žmogaus nori, vykdyti savo gyvenime Jo valią. Kitais žodžiais, esu šventas, jei darau, ko, kada ir kaip Dievas iš manęs nori. Prisekime kiekvienam iš tų trijų — ko, kada ir kaip — po pavyzdį.
Kartą pas vieną kunigą atėjo moteris ir pasisakė norinti kasdien dalyvauti šv. Mišiose ir priimti Komuniją.
— Gerai, kodėl ne?
— Bet mano vyras nori šv. Mišių metu pusryčiauti.
— Suprantu. Ar jam reikalinga tuo metu valgyti pusryčius?
— Taip. Be abejo, kunigas manęs paklausite, dėl ko neinu į kitas, vėlesnes, Mišias. Bet kad mūsų miestelyje darbo dienomis yra tik vienerios Mišios.
— Tuosyk, brangioji, palikite namie ir paruoškite savo vyriai pusryčius. Tai jūsų pareiga. Kasdieninės šv. Mišios ir Komunija kliudytų ją atlikti ir nepatiktų Dievui.
Klausyti kasdien šv. Mišių ir priimti Komuniją yra labai girtini veiksmai, tačiau už kiekvieną jų tai moteriai Viešpaties knygoje danguje būtų buvęs įrašytas minusas, jei būtų nepaklausiusi duoto patarimo. Kodėl? Kadangi būtų dariusi ne tai, ko Dievas nori, bet ką kita.
Naujosios Marquette Parko bažnyčios projektas, paruoštas architekto J. Muloko.
V. Noreikos nuotr
Štai kitas pavyzdys. Du kaimynai susitikę kalbasi. Jonas pasakojasi savo praėjusios savaitės nepasisekimus, Juozas stengiasi jį paguosti ir padrąsinti. Gal tai nėra girtinas ir šventas veiksmas? Juk nuliūdusį paguosti yra vienas iš septynių gerų darbų sielai. Taip. Tik visa bėda, kad Jonas su Juozu tą pokalbį veda, susėdę bažnyčios suole sumos metu! Tas jų pašnekesys, šiaip gal ir labai nuopelningas ir vertingas, nėra daromas, kada Dievas nori.
Štai palaiminimas, mus iškeliąs į erdvę, iš kurios matosi krikščioniškojo idealo aukštis ir dydis ir, kurioje stovėdami, mes pradedame suprasti neįtikėtinus Viešpaties žodžius: "Būkite tobuli, kaip jūsų dangaus Tėvas." Tie, kurių širdis skaisti ir nepaliesta, kaip ant delno nukritusi sniegulė, permatoma ir nekalta, kaip kūdikio ašara, — tie, iš tikrųjų, turi būti panašūs į dangaus Tėvą, kuris yra skaistus ir visapusiško tobulumo amžinas įsikūnijimas, kurio kiekviena dovana žmogui yra švento ir mylinčio gėrio kibirkštis.
Kartais mes girdime žmones kalbant apie šį palaiminimą, pritaikant jį tik žmogaus kūno skaistumui, lyg kūno skaistumas būtų pats svarbiausias dalykas dvasios gyvenime, kovose ir laimėjimuose. Mums atrodo, kad šis palaiminimas kalba apie visapusišką žmogaus skaistumą. Jei Romėnai sakydavo: "Sveikas protas sveikame kūne", tai mes turėtume sakyti: "Skaisti širdis skaisčiame kūne." Ar ne tiesa, kad skaisti širdis apsaugo kūną nuo sugedimo ir susitepimo. Juk yra žmonių, kurių kūnas nepaliestas, bet kurių širdis nesiliauja gimdžiusi piktas, kerštingas ir žmogžudiškas mintis. Vadinasi, nesuteptas kūnas yra palyginti mažas laimėjimas, jei širdis nedora. Kūno skaistybės neužtenka, jei žmogaus sieloje gyvas sugedimo vėžys.
Mums atrodo, kad šis palaiminimas prasideda su kūno skaistybe, vesdamas mus prie paties svarbiausio dalyko, būtent, skaisčios, mylinčios ir nuolat gera darančios širdies. Nelengva įtikinančiai kalbėti apie kūno skaistybę šiais laikais, kai tiek daug rašoma ir kalbama apie kūno skaistybę, kaip apie atgyvenusį ir visiškai nereikalingą dalyką. Štai vieno rašytojo žodžiai: "Dėl skaistybės galėjo jaudintis Šv. Cecilija ar Šv. Agnietė, bet tie laikai jau praėjo." Kad tie laikai būtų praėję, mes nenorėtume taip greitai sutikti. Tiesa, kad Sovietų Sąjungoje milijonai žmonių gyvena pavergti jau 40 metų ir kad jiems kasdien įrodinėjama, kad jie yra laimingiausi pasaulyje piliečiai, bet dėl to vergija netampa laisve, dėl to laisvė nėra atgyvenęs ir nereikalingas dalykas.
Kai du jaunuoliai, berniukas ir mergaitė, galvoja apie busimoji šeimos gyvenimą, nudažo jį savo vaizduotėje gražiausiomis spalvomis. Jie negali suprasti, kaip atsiranda tokių žmonių, kurie laisvu noru nesukuria šeimos, atsisako šios didžiausios pasaulyje laimės. Bet kai juodu tą išsvajotą šeimą sukuria ir vienus kitus metus drauge pagyvena, gal pradeda galvoti visai kitaip. Tik tokiose šeimose meilė taip greitai neužgęsta, kurios į ją žiūri ne kaip į asmeninį malonumą, bet kaip į rimtą pareigą ir pasiaukojimą. Tokių šeimų, deja, nedaug pasitaiko. Dažnos mūsų laikų skyrybos ir nelaimingos šeimos turėtų priversti tiek vyrus tiek moteris trupučiuką susimąstyti ir paieškoti priežasčių.
Neseniai katalikiškame žurnale "The Liguorian" buvo D. F. Miller straipsnis, kuriame autorius duoda keletą patarimų moterims, norinčioms būti geromis žmonomis. Čia paminėsime svarbesnes straipsnio mintis, kai ką šiek tiek pakeisdami ir pritaikydami mūsų skaitytojams. Tenemano nei vyrai nei moterys, kad mes šiuo straipsniu norime pasakyti, jog tik vienos moterys yra kaltos, jei šeimoje nėra laimės. Anaiptol. Dažniausiai būna kaltės iš abiejų pusių. Šį kartą pakalbėsime, ko vyrai laukia iš moterų, o kitą kartą pažiūrėsime, dėl ko moterys nepatenkintos vyrais, ko jos iš jų lauktų. Šiam tikslui norėtume gauti pačių moterų pasisakymus šituo taip opiu klausimu. Todėl neatidėliodamos rašykite. Iš jūsų laiškų, iš jūsų patiektų minčių paruošime straipsnį vyrams. Nebijokite, jūsų pavardžių laikraštyje neminėsime ir niekam neišduosime.
Štai dešimt patarimų moterims, kurie padės šeimoje išlaikyti santaiką ir apsaugos nuo visokių nesklandumų tarp vyro ir žmonos:
1. Būk taupi, bet neprisirišk per daug prie pinigo. Tikrai nesugyvensi su savo vyru, jei per daug leisi pinigus, pirkdamasi nereikalingus parėdus, lengvapėdiškai vaikydamasi madas, nekreipdama jokio dėmesio į protingus vyro pageidavimus taupiau gyventi. Bet nebūsi laiminga nė tada, jei pinigą labiau mylėsi už savo vyrą. Yra moterų, kurios nenori turėti net vaikų, kad nebūtų šeimoje "nereikalingų" išlaidų. Jos nesudaro šeimoje vyrui jaukios atmosferos, šykštisi išleisti vieną kitą centą tokiems dalykams, kurie joms atrodo nebūtinai reikalingi. Jos pačios, prieš vyro norą, eina dirbti, kad tik daugiau turto susikrautų. Tokia žmona gal kartą pasijus turinti didelę sumą pinigų, bet praradusi savo vyro meilę, o gal ir jį patį... Žmonių palinkimai ir nusistatymai šioje srityje yra nevienodi, bet reikia vienas kitam nusileisti ir geruoju susitarti.
2. Nekritikuok savo vyro užsiėmimo. Tegul vyras pasirenka tokį darbą, koks jam geriau patinka, nors tau jis ir nepatiktų. Ir čia reikia susitarimo, stengiantis pasirinkti tokį užsiėmimą, kurs per daug netrukdytų judviejų šeimyninio gyvenimo.
3. Nerodyk per daug meilės savo artimiesiems ir neužmiršk savo vyro giminių. Jei rodysi daug meilės ir atydumo tik savo giminėms, o vyro giminėmis nesirūpinsi, judviejų santykiai atšals. Tai yra labai svarbu ypač vedybinio gyvenimo pradžioje. Jei myli savo vyrą, turi mylėti ir tuos asmenis, kuriuos jis myli.
Praėjusių metų "L. L." 10 nr. buvo straipsnis, kuriame rašėme, kad berniuko pasisekimo paslaptis yra mandagumas, kad mandagūs berniukai pavergia mergaičių širdis. Ne visos mergaitės su šio straipsnio mintimis panorėjo sutikti. Viena kita penkiolikmetė net pasakė, kad jai labiau patinką tie berniukai, kurie nepasižymi mandagumu, bet yra linksmi, judrūs, padaužos. Net ir tarp septyniolikmečių atsirado tokių, kurios sakė, kad berniuko mandagumas yra antraeilis dalykas, svarbiausia pasisekimo paslaptis esąs jo vyriškumas. Perspausdiname charakteringesnes vienos septyniolikmetės laiško mintis.
Gerbiamas Tėve,
Noriu pasipriešinti Jūsų straipsniui "Pasisekimo paslaptis". Žinau, kad ir kitų septyniolikmečių tarpe šis klausimas sukels daug ginčų ir svarstymų, todėl noriu patiekti savo nuomonę.
Mandagumas nėra pasisekimo paslaptis. Jis sudaro didelį įspūdį ir visuomet yra reikalingas ten, kur jau buvo pastebėta kokia nors kita ypatybė, pradėjusi užkovoti mergaitės širdį. Svarbiausia šių ypatybių yra vyriškumas. Kuo drąsesnis ir vyriškesnis bus berniukas, tuo daugiau širdžių jis užkariaus. Norint būti vyrišku, reikia elgtis išdidžiai, parodyti pasitikėjimą savimi, nelakstyti paskui mergaites, rodyti joms pagarbą, bet neperdėti mandagumo. Pajėgumas išlaikyti paslaptį ir neapkalbėti kitų yra taip pat labai svarbūs vyriškumo ženklai. Vyriškas berniukas turi mokėti pajuokauti, bet pats neturi per daug juoktis. Berniukas, kurs daug kalba ir juokiasi, yra labiau panašus į moterį. Jis turi reikšti savo mintis trumpai ir sklandžiai, turi mokėti užvesti kalbą. Nors nerūpestingas elgesys nėra gera ypatybė, bet labai vyriška ir pavergianti.
Daug reikšmės turi išvaizda. Berniukas pageidaujamas aukštas, lieknas, tvirto žingsnio ir inteligentiškos veido išraiškos. Tokia išvaizda yra Dievo dovana ir kiekvienos moters idealas, bet ne visus Dievas ja apdovanojo. Bet ir tie, kurie šios dovanos neturi, gali turėti tokį pat ar dar didesnį pasisekimą, jei tik vyriškai elgsis.
Kadangi šių laikų mergaitė labai mėgsta šokti, berniuko sugebėjimas gražiai šokti yra taip pat pasisekimo paslaptis. Jei kuris nors berniukas gerai šoka, visuomet yra laukiamas ir pageidaujamas šokių salėse bei subuvimuose.
Tad mandagumas beveik praranda savo reikšmę, palyginus jį su vyriškumu. Jei kiekviename berniuko žingsnyje atsispindės vyriškumas, o moteriškumas bus išnykęs, jis galės pavergti kiekvienos mergaitės širdį.
Jus gerbianti Genovaitė
Mieloji Genovaite,
Tavo laiškas tikrai įdomus, jame yra puikių minčių, bet netrūksta ir klaidų. Štai beri gražiausias mintis apie vyriškumą, bet po to brūkšteli vieną neapgalvotą sakinį ir viską sugadini. Visa tai, ką rašai apie vyriškumą, yra teisinga, gražu, įsidėmėtina kiekvienam berniukui. Bet atrodo, kad neturi aiškių idėjų apie tikrą mandagumą. Tavo galvoje yra lyg ir susidariusi klaidinga mandagumo sąvoka. Tu mandagumu laikai ne nuoširdų, korektišką ir taktišką elgesį, bet gal daugiau tik šaltų ir oficialių formų laikymąsi ir donžuaniškumą.
V. Noreikosnuotrauka
Bažnyčios kertinio akmens šventinimo dieną Marijos Gimimo parapijos klebonas kan. J. Paškauskas ir kiti žymesnieji iškilmių dalyviai prie naujos bažnyčios projekto. Dešinėje stovi projekto autorius, architektas J. Mulokas. Apie šj projektą buvo plačiai rašyta ir dienraštyje “Chicago Daily Tribune”.
Visuomet malonu klausytis lietuviškos dainos, bet ypatingai šilta ir graudu pasidaro širdyje, kai ja išgirsti toli nuo Tėvynės, o ypač ten, kur to visai nesitikėjai ir nelaukei. Tokį jausmą daugiau ar mažiau pergyvena kiekvienas, kam tenka apsilankyti pas Nukryžiuotojo Jėzaus seseles Brocktone (261 Thatcher St., Brockton 54, Mass.).
Prisimenu iš ten gražią vasaros popietę. Vienuolyno sode ramu, tylu. Tik dūzgia bitės nuo gėlės prie gėlės. Staiga kažkur namuose sugirgžda durys, atsidaro langas ir pasigirsta pianino garsai. Pradžioje lyg nedrąsūs, paskui vis stiprėja, auga, ir neužilgo gražus, aiškus balsas užtraukia "Daug daug dainelių, brangioji sese". Nuaidėjus pirmam posmeliui, įsijungia antras balsas; girdi, kaip kažkas skubiai bėga koridorium, šnibždasi, ir žodžius "o kai sugrįšim į tėviškėlę" jau traukia keli balsai. Po to dar daugiau žingsnių, vėl šnibždesys, juokas, ir visas choras uždainuoja "Močiute širdele, tai tau, tai tau..." Matyt, kas nors netvarkoje, nes daina nutrūksta antrojo posmelio viduryje, ir viena sesuo karštai aiškina: "Taigi, kad ne taip. Pagal tą naują knygą, žinai, kurią atvežė prelatas Juras..." Bet kita pertraukia: "Ot ir ne, turi būti, kaip dainavom, kai buvau maža, mano mama taip dainuodavo!"
Triukšmas, klegėjimas, bet vėl suskamba pianinas, ir choras tęsia toliau: "Išleidai dukrelę į marteles, įdavei rūtelę į rankeles..." Ir taip posmas po posmo, daina po dainos, apie subatos vakarėlį, apie liūdinčius berželius, apie bėrą žirgą ir kamanėles, apie močiutę sengalvėlę, ant vario vartelių berymančią... Vienos jų tokios liūdnos, graudžios, senoviškos, "dypukiškajai" lietuvių kartai gal visai negirdėtos, dar baudžiavos laikais mūsų brolių ir seserų atsivežtos į Ameriką ir čia išsaugotos iki šios dienos. Kitos vėl naujos, iš Nepriklausomos Lietuvos, dabartinių tremtinių dainuojamos. Viena už kitą gražesnė, viena už kitą skambesnė. Įsidainavus ir galo nėra. Klausausi, gėriuosi. Bet kai pasigirsta "Nurimk, sesut, gana raudoti", nebeišlaikau savo vietoje. Pats nepasijuntu, kaip atsiduriu vienuolyno koridoriuje ir sustoju prie pusiau pravirų durų, iš kur sklinda dainos aidai. Pamačiau, kad koridoriuje esama ir daugiau klausytojų. Kongregacijos Viršininkė Motina Marija Annunciata ir kun. Švagždys, seselių kapelionas, palikę valandėlei savo darbą, atėjo pasiklausyti. Kun. Švagždys žiūri į mane ir šypsosi: "Tai matai, ne tik jūs dypukai mokate lietuviškai dainuoti!"
Čia kiekvienas žingsnis atneša netikėtumų. Žinodamas, kad beveik visos seserys gimė ir augo Amerikoje, lauki pusiau amerikietiško vienuolyno su svetima kalba, svetimais papročiais ir kitokiais nutautimo ženklais. Bet randi kampelį Tėvynės, randi mažutę Lietuvą su tokia lietuviška ir patrijotiška dvasia, jog pradžioje nenori tikėti, kad tai būtų galima.
Kalbant apie protestantiškas sektas, negalima užmiršti ir kvakerių. Tai nėra jų oficialus vardas, jį tik pripuolamai jie gavo, tikrasis jų vardas yra "Draugų Sąjunga" (Society of Friends). Kvakeriai priklauso prie nonkonformistų, t. y. prie tų, kurie nesutiko su anglikonų bažnyčia ir nuo jos atsiskyrė. Savo mokslu jie yra artimesni baptistams.
Kvakerių steigėjas yra George Fox (1624-1691), batsiuvys, kurs sakėsi esąs nusivylęs visomis esamomis bažnyčiomis ir dvasiškija. Jis pats rašo: "Kai mano visos viltys dingo ir galutinai apsivyliau bažnyčiomis ir kunigais, tada išgirdau balsą: yra vienas Jėzus Kristus, kuris gali tau kalbėti." Tai ir yra tas "vidujinis balsas", kuris kalba, arba "vidujinė šviesa", kuri šviečia kiekvienam kva-keriui, pagal šv. Jono evangeliją (1, 9): "Buvo tikroji šviesa, kuri apšviečia kiekvieną žmogų, ateinantį į šį pasaulį." Pagal kvakerių mokslą, šita vidujinė šviesa yra duodama kiekvienam ir nėra surišta su jokios bažnyčios tarpininkavimu, nei su jokiais sakramentais ar ceremonijomis. Kva-keriui kiekvienas žmogus yra "vaikščiojanti bažnyčia" ir kiekvieno žmogaus širdis — "Dievo altorius ir šventykla". Jie visas bažnyčias su pašaipa vadina "namais su bokštais".
Kvakeriai buvo laikomi revoliucionieriais, nes jie atsisakė eiti į kariuomenę, vartoti ginklus, prisiekti teismuose, kelti kepurę prieš kitus.
Jie buvo laikomi pavojingi ir Valstybei ir Bažnyčiai, dėl to buvo smarkiai valdžios persekiojami. Pats Fox išsėdėjo kalėjime apie šešerius metus. Jie save vadino "tiesos vaikais", "šviesos vaikais", "tiesos draugais" ir pagaliau "pamaldžia draugų sąjunga". Šitie vardai tai buvo vieša provokacija, už ką jie turėjo daug kentėti, patirti pajuokos, paniekos ir persekiojimų. Jų iškilminga bibliška kalba išskirdavo juos iš kitų. Pats Fox, patrauktas į teismą už revoliucionierišką elgesį, liepė teisėjui drebėti prieš Viešpaties žodį. Iš čia ir kilo žodis "Quaker", kurs jiems prigijo ir pasiliko iki šiol. Nežiūrint persekiojimų, sekėjų skaičius Britanijoje labai didėjo. Fox mirdamas paliko apie penkiasdešimt tūkstančių sekėjų.
B. Brazdžionis
Aš tikiu— dangaus paguoda
Raudančion žmogaus širdin ateis
Po šaltuoju gruodžio gruodu
Ir po vasaros vidurnakčio skliautais.
Aš tikiu ne kaukių baliaus diplomatų,
Ne valdovų šio pasaulio parašais—
Aš tikiu sunkiųjų metų
Dievo žodžiais— pranašais.
Aš tikiu— ne veltui vargo žemėj plūsta
Skausmas rykšte ugnine —
Aš tikiu dangaus galybių siųsta
Sielai kenčiančiai išganymo žinia.
Ir ji bus balta kaip Užgimimo snaigė
Vidury mirties žiemos,
Ir ji bus Prisikėlimo varpas tam, kurs taigoj
Meilės maldoje rymos.
(Iš “Didžioji Kryžkelė”)
Taip maždaug sakė pamokslą šv. Jonas Klimakas, Sijono vienuolyno abatas, kai jis sugrįžo iš kelionės po tyrus, tyrinėjęs atsiskyrėlių gyvenimą.
Sandaluose mano kojas dar graužia smėlio grūdeliai, ausyse dar griaudi mėnesienų tyloje girdėti liūtų balsai; širdyje dar liepsnoja ugnis, kurią užkūrė tyruose pasklidę Dievo vyrai, apsunkinti mariuoju kūnu, bet gyveną kaip angelai.
Šventosios Dvasios balso nuolat verčiamas, aš, draugai, išvaikščiojau plačius Egipto tyrus, išlandžiojau tirštai apžėlusias jų oazes, skrodžiau vėsias, žvaigždėtas jų naktis ir karštas, saulėtas dienas ir kopiau į pilkąsias tyrų aukštumas, kad surašyčiau stebuklus, kuriuos išganymo malonė sukūrė žmogaus vargingoje širdyje.
Atsiskyrėliai: vieni jų slepias tankių miškų glūdumose, didžiulių medžių drevėse; kitus radau kalnų viršūnėse. Ištisoms dienoms jie meldžiasi ir naktimis budi, kad maldai liktų daugiau laiko; ir verkia jie ir aštriai atgailauja. Jų ašaros drėkina smėlio dykumas ir atgaila vaisina bergždžius tyrus...
Aš vėl tarp jūsų. Mane vėl stulbina miesto triukšmas. Vėl gatvėj beldžiasi vežimų ratai ir piaunasi triukšmaujantys balsai. O minios, minios jūs! Lyg varomos galvijų bandos, kur einate jūs, kur?..
Jų tėvai į pražūtį nuėjo, ramindamiesi, kad viskas bus gerai. Bet žuvo. Ir jų vaikai nepasimokė iš to nieko. Nuodėmė jiems tapo poilsiu, maloniu laiko bėgimu. Drąsinosi dar vienas kitą: "eikime širdies taku". "Bergždžiai raminasi: "palauk, ir viskas pasibaigs geru". Ir išmintis jų nieko nepadės: "seniui nebrangu jaunų troškimai. Jaunystė neilga, proga gera. Pasenęs atsiminsi Dievą..."
O protai snaudžiantys, o širdys apsvaigintos! Jei tikite jūs Dievą, ar galite viltis, kad nuodėmė liks nenubausta? Koks Dievas būtų Jis, jei blogybei liktų abejingas? Jei Dievas nepaisytų teisybės, nebūtų Jis Dievu!
Jūs paniekinote Jo žodį, sumynėte amžinus ir nekeičiamus įstatymus, išsikėlėte aukščiau už Dievo sostą ir šypsotės: "kas bloga mums nutiks?" O jūs lapeliai! Šalnų pakąsti! Iki kol kantrybę Viešpaties bandysit?
Kodėl užmiršote nuo blogo saugojančią Dievo baimę? Ar dėl to, kad Dievas geras? Kad savo saulei leidžia šviesti melagiams ir teisiems? Ir lietų lydina ant bloga ir gera darančių? Ar dėl to, kad savo puošmenoms Jis džiugina akis be skirtumo visų? Nesidžiaukit nerūpestingai: "aš nusidėjau, ir kas man blogo atsitiko?"
Taip žmonės džiaugėsi prieš tvaną. Nors bloga darė, bet namai jų buvo taikoje: mažieji jų ir džiaugėsi ir džiugino, ir Dievo rykštė negrasino. Savo sukurtos laimės apsvaiginti į rankas jie ėmė arpą, jie džiūgavo trimitų muzika ir pokyliavo gausiai, kol nuodėmės pribrendo vaisiai...
Taip buvo ir Jeruzalei. Niekad taip, kaip prieš savo pražūtį, ji nebuvo pertekus gėrybėmis. Šventyklos marmuras ir auksas saulėj tvisko. Žavėdamies apaštalai kalbėjo Jėzui: "Matai, koks grožis?" Bet Viešpats, peržvelgdamas širdis, regėjo atmestąją tautą, lyg amžinus kapus ir ašaromis palydimus Jis ištarė žodžius: "sakau jums, neliks ten akmens ant akmens"...
V. Noreikosnuotrauka
Neseniai Čikagoje įvykusiame Amerikos Lietuvių Tarybos Kongrese dalyvavo ir Amerikos valdžios atstovai. Nuotraukoje J. E. vysk. V. Brizgys įteikia senatoriui Kerstenui Lietuvos partizano paveikslą. Iš kairės į dešinę prie garbės stalo sėdi: ponia Kerstenienė; Donald B. Lourie, valstybės departamento vice sekretorius; p. L. Šimutis. Už vysk. Brizgio stovi inž. A. Rudis.
Emigrantams ir tremtiniams, atrodo, tenka ypatinga misija pagerinti religinių mažumą padėtį, padidinti tikinčiąją skaičių tuose kraštuose, kuriuose jie apsigyvena. Šis atvejis pasikartojo ir Švedijoje. 13.000 katalikų iš Lenkijos ir Lietuvos susijungė su 9.000 Švedijos katalikų, ir gimė nauja vyskupija.
Nuo 1527 metų, kai karalius Gustavas Vaza uždraudė katalikybę ir liuteranizmą paskelbė valstybine religija, praėjo keturi šimtmečiai, kol Vatikano Radijas— lapkričio 7 dieną — paskelbė, kad Švedijos apaštališkasis vikarijatas tampa vyskupija. D. G. Johannes Erik Mueller skiriamas diecezijos vyskupu Stokholme, o D. G. Ansgar Nelson, benediktinas, — vyskupu pagelbininku įpėdinio teisėmis.
Naujos vyskupijos buvo įkurtos Danijoje ir Norvegijoje.
Katalikų Bažnyčiai Skandinavijoje tenka sunkus kelias, nes pilnos laisvės ji dar neturi. Ją supančio gyvenimo atmosfera yra persunkta materijalizmu. Bet šimtmečiais gyvas antagonizmas prieš katalikus pamažu užleidžia vietą platesnei ir lankstesnei pasaulėžiūrai. Reikia tikėtis, kad tautos, kurios pagimdė Šv. Eriką ir Šv. Brigitą, ateityje parodys daugiau pagarbos ir tolerancijos protėvių tikėjimui.
Kentėjimas yra didysis žmonijos auklėtojas. Jis įkvėpė meną, poeziją ir moralę. Jis išugdė heroizmą ir atsižadėjimą, jis pridavė vertę gyvenimui, palenkdamas aukotis. Taurus ir geras skausmas įnešė didingumą ir į meilę.
A. France
1. Esu jau senas žmogus, bet mielai skaitau “Laiškus Lietuviams". Tik vienas dalykas man labai nepatinka — tai “Jaunimo Paslapčių" skyrius. Būtų daug geriau, kad jį išmestumėte. Kai aš jį perskaitau, būnu piktas ir blogai jaučiuosi visą dieną.
* Matai, tėvuk, kad visą dieną blogai jautiesi, tai yra užtarnauta bausmė. Juk aiškiai parašyta, kad tai “Jaunimo Paslaptys”, tad kam, senas būdamas, į jas brauniesi?
2. Esu girdėjęs, kad“ L. L.” kai kuriems asmenims nepatinka dėl to. kad juose pasitaiko nepadorių iliustracijų. Tų asmenų pavardžių neminėsiu.
* Tamsta parodei tikrą artimo meilę, neminėdamas tų asmenų pavardžių. Tai būtų buvęs visai nereikalingas išdavimas asmenų, kurių padorumu galima labai abejoti. Matai, jeigu žmogaus fantazija yra užteršta, tai jis mato visur pagundas. Jis gali įžiūrėti, ką tik nori, ir per storiausius kailinius. Teišmoksta tie asmenys į žmogų žiūrėti, kaip į nuostabų Dievo kūrinį, bet ne kaip į pagundų objektą.
3. Kaip gali kunigai kalbėti arba rašyti apie šeimos problemas, patys neturėdami šeimos?
* Jie gali geriau kalbėti, nes pažįsta šimtus šeimų. Beveik kasdien kunigai turi progos prisiklausyti visokiausių šeimyninių painiavų. Tas, kurs turi šeimą, negali taip objektyviai kalbėti, nes jis paprastai kalbės tik apie savo šeimą. Jis mano, kad visos moterys yra tokios, kaip jo žmona.
4. Jūs elgiatės visai ne amerikietiškai: vos tik pasibaigia prenumerata, tuoj nustojote siuntinėti skaitytojui laikraštį. Geri biznieriai taip nedaro. Reikia siuntinėti ir toliau, o pamatysite, kad po kiek laiko ateis ir prenumeratos mokestis.
* Mes nesielgiame amerikietiškai, bet nenorime elgtis nė komunistiškai: nenorime prievarta brukti savo spaudos tiems, kurie jos nenori ir neprašo. Kai pasibaigia prenumerata, mes visuomet skaitytojui pranešame, bet gal kai kurie skaitytojai jau yra per daug suamerikonėję, mesdami neskaitytus laiškus į krepšį arba elgdamiesi pagal pasakymą “take it easy”.
Gyvename tokį metą, kada visos lietuvių dvasinės ir medžiaginės jėgos turi būti telkiamos kultūros vertybėms kurti. Lietuvių mokslas ir grožinės kūrybos apraiškos turi žengti drauge su mūsų visuomenine ir politine veikla. Visų lietuvių talka gali ir turi padaryti, kad šiandien ir rytoj mūsų mokslas ir kūryba ne tik laikytųsi pasiektoj aukštumoj, bet ir žengtų į priekį.
Laikraščiai ir knygos yra gerai išbandytas lietuvių kovos būdas už tautos laisvę, už savitą ir nepriklausomą lietuviškąjį žodį. Visų lietuviškų knygų didžioji knyga yra LIETUVIŲ ENCIKLOPEDIJA. Jos pirmasis tomas neseniai išėjo iš spaudos, kaina $7.50. Viso bus išleista apie 20 tomų. Į metus išeis 3 tomai. Malonu ją įsigyti: mes ja džiaugiamės ir didžiuojamės. Ne visos tautos, net ir savo laisvoj valstybėj, yra išleidusios enciklopedijas. Enciklopedija — tautos dvasinio lobyno rodiklis.
Lietuvių Enciklopedijos pirmojo tomo išleidimo proga, 1953 m. lapkričio 8 d. Bostono teisininkams iškėlus sumanymą įsteigti Enciklopedijos Fondą Lietuvai, kurio tikslas įgyti ir saugoti vieną tūkstantį (1000) Lietuvių Enciklopedijos komplektų iki bus galima juos parvežti nepriklausomon Lietuvon, kaipo laisvojo pasaulio lietuvių dovaną ilgai okupantų vargintai Tėvynei, rado didelį visuomenės pritarimą. Jau tą pačią dieną vienas bostonietis, pasivadinęs PAPRASTU PILIEČIU, per Bostono Rašytojų Klubą paaukojo tam Fondui 800 dolerių, o po vieną komplektą užsakė: baleto artistė T. Babuškinaitė — Valstybės Teatrui, kun. St. J. Vembrė — Šiaulių Vyrų gimnazijai, Bostono teisininkai — Teisingumo Ministerijai. Keliose darbovietėse jau susiorganizavo būreliai asmenų, kurie mokėdami į mėnesį po nedidelę sumą, užsakė Fondui enciklopediją.
Mieli tautiečiai! Mes, žemiau pasirašę įvairių grupių, organizacijų bei pasaulėžiūrų asmens, didžiai pritardami Enciklopedijos Fondo Lietuvai idėjai, kreipiamės į visus laisvojo pasaulio lietuvius ir kviečiame kiekvieną prisidėti pagal savo išgales įgyti nepriklausomai Lietuvai vieną tūkstantį Lietuvių Enciklopedijos komplektų.
Parodykime pasauliui, kad lietuvių tauta savo kultūra yra pirmaeilių tautų tarpe!
Užsakymus prašome siųsti šiuo adresu:
Enciklopedijos Fondas Lietuvai
366 W. Broadway So. Boston 27, Mass., U. S. A.
| EFL Valdyba: | Taryba: | Revizijos Komisija: |
|
Prel. Pr. Juras Vyt. Čepas J. J. Grigalius A. Čaplikas S. P. Shallna J. Vembrė St. Santvaras W. V. Šimkus K. Mockus. |
Vacl. Biržiška Pr. Lembertas |
St. Vaitkevičius A. Juknevičius A. Banevičius |
"LAIŠKAI LIETUVIAMS* 5541 S. Paulina St. Chicago 36, Illinois
H. Lukaševičius. LIKIMO ŽAISMAS. Romanas. Išleido Liet. Knygos Klubas, 2334 So. Oakley Ave., Chicago 8, I11. 232 psl., kaina $2.50.
Stasys Džiugas. KIŠKUČIO VARDINĖS. Eilėraščiai vaikams. Iliustravo Vl. Stančikaitė, išleido Liet. Knygos Klubas. 58 psl., kaina $1.50.
S. Sužiedėlis. ŠV. PRANCIŠKAUS LIETUVIŲ PARAPIJA, Lawrence, Mass. Knyga parašyta lietuvių ir anglų kalbomis. Kieti viršeliai. Viršelio iliustracija V. K. Jonyno. Tekste 200 iliustracijų, 416 psl., kaina nepažymėta.
Kun. Dr. J. Vaišnora, MIC. DIEVO TARNAS ARKIVYSKUPAS JURGIS MATULAITIS. 24 puslapių brošiūrėlė, kaina 15 centų. Galima gauti pas Nek. Prasidėjimo Seseris, Putnam, Conn.
B. Brazdžionis. DIDŽIOJI KRYŽKELĖ. Eilėraščiai. Viršelis R. Viesulo. Išleido Terra, 748 W. 33rd St., Chicago 16, 111. 112 psl., kaina $2.
TAUTA BUDI. 1954 m. kalendorius. Išleido LSB Vadija. Redagavo V. Skrinskas ir Br. Stundžia. Administratorius J. Gaižutis, 135 Gorevale Avė., Toronto, Ont., Canada. Meninė priežiūra V. Bričkaus.
VANAGAITIS. Monografija. Redagavo Vyt. Alantas. Rašė: V. Alantas, J. Olšauskas, J. Žilevičius, V. Jakubėnas, A. A. Olis, B. K. Balutis. Išleido J. J. Bačiūnas, Tabor Farm, Sodus, Mich. 192 psl., daug iliustracijų, kaina $2.