Štai palaiminimas, mus iškeliąs į erdvę, iš kurios matosi krikščioniškojo idealo aukštis ir dydis ir, kurioje stovėdami, mes pradedame suprasti neįtikėtinus Viešpaties žodžius: "Būkite tobuli, kaip jūsų dangaus Tėvas." Tie, kurių širdis skaisti ir nepaliesta, kaip ant delno nukritusi sniegulė, permatoma ir nekalta, kaip kūdikio ašara, — tie, iš tikrųjų, turi būti panašūs į dangaus Tėvą, kuris yra skaistus ir visapusiško tobulumo amžinas įsikūnijimas, kurio kiekviena dovana žmogui yra švento ir mylinčio gėrio kibirkštis.
Kartais mes girdime žmones kalbant apie šį palaiminimą, pritaikant jį tik žmogaus kūno skaistumui, lyg kūno skaistumas būtų pats svarbiausias dalykas dvasios gyvenime, kovose ir laimėjimuose. Mums atrodo, kad šis palaiminimas kalba apie visapusišką žmogaus skaistumą. Jei Romėnai sakydavo: "Sveikas protas sveikame kūne", tai mes turėtume sakyti: "Skaisti širdis skaisčiame kūne." Ar ne tiesa, kad skaisti širdis apsaugo kūną nuo sugedimo ir susitepimo. Juk yra žmonių, kurių kūnas nepaliestas, bet kurių širdis nesiliauja gimdžiusi piktas, kerštingas ir žmogžudiškas mintis. Vadinasi, nesuteptas kūnas yra palyginti mažas laimėjimas, jei širdis nedora. Kūno skaistybės neužtenka, jei žmogaus sieloje gyvas sugedimo vėžys.
Mums atrodo, kad šis palaiminimas prasideda su kūno skaistybe, vesdamas mus prie paties svarbiausio dalyko, būtent, skaisčios, mylinčios ir nuolat gera darančios širdies. Nelengva įtikinančiai kalbėti apie kūno skaistybę šiais laikais, kai tiek daug rašoma ir kalbama apie kūno skaistybę, kaip apie atgyvenusį ir visiškai nereikalingą dalyką. Štai vieno rašytojo žodžiai: "Dėl skaistybės galėjo jaudintis Šv. Cecilija ar Šv. Agnietė, bet tie laikai jau praėjo." Kad tie laikai būtų praėję, mes nenorėtume taip greitai sutikti. Tiesa, kad Sovietų Sąjungoje milijonai žmonių gyvena pavergti jau 40 metų ir kad jiems kasdien įrodinėjama, kad jie yra laimingiausi pasaulyje piliečiai, bet dėl to vergija netampa laisve, dėl to laisvė nėra atgyvenęs ir nereikalingas dalykas.
Užtenka pasižiūrėti į skaisčią mergaitę ir palyginti ją, jos įsitikinimus, jos mintis ir gyvenimo toną su jos drauge, kuri išvaikščiojo visus šunkelius ir gyveno pagal malonumų filosofiją, sakydama, kad skaistybė yra atgyvenęs dalykas, ir tuojau pamatysi akį veriantį skirtumą. Pakaks pasikalbėti su jaunu vyru, kuris tiki į kūno skaistybę, kuris stengiasi disciplinuoti save, pajutęs pagundos viliojantį artumą, ir palyginti jį su tuo, kuris nebeturi pagundų, nes pasidavė pirmajai, ir tuojau pastebėsi, kas rimčiau žiūri į gyvenimą, žmogų, idealą ir bendruomenę. Savaime aišku, kad nėra taisyklės be išimties, bet išimtis gali būti tik ten, kur yra taisyklė.
Todėl šis palaiminimas taikintinas tiems, kurie išliko skaistūs visu gyvenimo kelionės metu, siekdami idealo, aukštesnio už kasdienio gyvenimo pilkumą ir monotoniją, norėdami pagarbinti Viešpatį tokia auka, kokia jiems atrodė sunkiausia ir todėl brangiausia Dievo akyse. Yra žmonių, kurie atsisakė šeimos, kurie pasirinko vienatvės kelią, kad jie liktų laisvesni artimo labui, kad jų vienintelis rūpestis — dangaus karalystės reikalai. Palaiminti jie. Gal būt, juos lydėjo kitų žmonių panieka, įskaudinantis juokas, gal būt, jiems dažnai teko pašiepiantis "senmergės" ar "senbernio" vardas. Jei jie savo pasirinktame kelyje nesudvejojo, nesuklupo arba, net suklupę, kėlėsi ir veržėsi į priekį, nebodami ir nepaisydami žmonių kalbų ir savo silpnybės, — palaiminti jie.
Yra jaunų žmonių — tiek vyrų, tiek moterų — kurie peržengė moterystės slenkstį, pasipuošę nekaltybės rūbais, kurie didvyriškai kovojo prieš pagundas, prieš žmogaus silpnybę, prieš aklą prigimties instinktą, iš pagarbos meilės savo būsimai žmonai ar vyrui, kad Dievas palaimintų jų kilnias pastangas, kad jų didžiadvasiškas nusistatymas ir kovos būtų įkvėpimas ir pavyzdys jų vaikams. Palaiminti jie tuo palaiminimu, kuris tik jiems skirtas.
Yra žmonių, kurie, gyvendami moterystėje, pasilieka ištikimi tai meilei, tai priesaikai ir tai vienybei, kuri juos sujungė į vieną ir tobulą kūną, kurie smalsiomis akimis nesidairo į uždraustą gyvybės ir mirties medį, bet geria iš tos taurės, kurią Apvaizda jiems davė į rankas, nežiūrint, ar taurė saldi ar karti, kurie prisimena savo pažadus, meilę ir priesaiką, net tada, kai amžius palaidoja jaunystės grožį, o, gal būt, perankstyva senatvė sušaržuoja ne tik žmogaus išorę, bet ir vidaus pasaulį, kurie gyvena moterystėje pagal idealą, bet ne pagal momento aistrą, pagal normas ir reikalavimus, statomus didvyriams, bet ne ištižėliams. Palaiminti jie.
Yra žmonių, kurie rinkdamiesi gyvenimo draugą ar draugę, suklydo ir nusipirko katę maiše, bet kurie pasiaukojo vaikų labui ir nešė savo sunkią ir kruviną dalią su nežemiška kantrybe, subrendusia išmintimi ir kankinio drąsa, kurie savo sunkia našta nevargino kitų, bet paguodos ieškojo Viešpaties kančioje ir amžinybės artume, kurie savo asmeniškos atsakomybės neužkrovė ant kitų pečių ir neišėjo plačiuoju savanaudiškos laimės keliu, bet ištvėrė kryžiaus kelyje iki paskutinio momento. Palaiminti jie.
Kaip jau minėjome, šis palaiminimas siekia daug plačiau negu tik kūno skaistybė. Jis apima visą žmogaus gyvenimą, jo pasaulėžiūrą, dvasinius principus ir religijos praktiką. Dar daugiau; jis pastato prieš žmogaus akis tokį idealą, į kurį pasižiūrėjus, svaigsta mirtingojo galva, kuris gimdo didvyrius ir šventuosius, kuris parodo tokį žmogaus dvasios kilnumą, kuriam nėra lygaus žemėje jokiame kitame ideale ar pasaulėžiūroje. Nesutepta širdis. Nieku nesutepta. Skaisti širdis, į kurią arčiau pasilenkus, matosi dangus ir Viešpaties veidas. Širdis, turi gyvena tik Dievui ir artimui, visiškai užmiršdama save, savo reikalus, ambiciją, garbę ir naudą. Tai širdis, kuri gali priklausyti tik tokiam žmogui, kuris visiškai persiėmė nežemiškos kilmės idealu, kuriame nebėra vietos pasaulio dvasiai, susismulkinimui, fariziejiškumui, siaurumui, kuris Dievą gali vadinti savo Tėvu, tikrai žinodamas ir jausdamas Dievo artumą. Tai širdis, kuri gali plakti tik tokiame žmoguje, kuris myli savo artimą, kaip pats save, kuris nedvejodamas guldo savo galvą už savo draugą, kuris gerbia kiekvieną žmogų, nes jame mato Dievą. Štai stebuklingasis šio palaiminimo bruožas: "Palaiminti nesuteptos širdies, nes jie matys Dievą". Jie matys Dievą kiekviename žmoguje, nes kiekvienas žmogus yra Dievo paveikslas. Jie matys Dievo veidą ir Jo valią Bažnyčioje, kurią valdo žmonės. Jie matys Dievo ranką Apvaizdos tiesiuose ir kreivuose keliuose. Jie matys Dievą džiaugsme, matys Jį kančios agonijoje. Matys dieną, matys Jį naktį. Net tamsioje kenčiančios širdies naktyje, net be žemiškos vilties žvaigždžių ir draugų padrąsinimo bei įkvėpimo, jie matys Dievo artumo auštančią aušrą. Net kalėjimuose, net karceryje, net persekiojimų įtužusiame pašėlime, jie matys Dievo ranką, rašančią ant likimo sienos išganymo žodžius.
Bet tie, kurie juokiasi iš skaistaus kūno, kurie suvedžioja nekaltą, gal naivią ir silpną širdį, kurie klasta, pažadais, veidmainyste ir kreiva priesaika išplėšia iš kito žmogaus jam brangiausią turtą, kurio — kartą praradus — nebegalima atgauti. Tie, žinoma, nebus palaiminti. Kas žino, kokia jų laukia dalis?
Kurie šaiposi iš skaisčios širdies, pasiaukojančios kitų labui ir pasirenkančios kelią, kuris ne visiems skirtas, tie nebus palaiminti. Kurie nenori suprasti žmogaus, turinčio aukštesnį ir daugiau reikalaujantį idealą, kurie stengiasi idealą nužeminti, religiją suvesti į sentimentalizmą, kurie laikosi principų, kai kiti juos stebi, o jų išsižada, kai pasitaiko gardesnis kąsnis ir didesnė alga, jie nebus palaiminti. Ir kurie netiki į nuodėmę, nes jos arba nenori arba nebegali išvengti, kurie paneigia skirtumą tarp dorovinio gėrio ir blogio, kurie žmogų nužemina iki gyvulio ir vietoj amžinybės jam siūlo tamsią kapo duobę, jie nebus palaiminti.
Bet tie, kurių širdis skaisti ir nesutepta, nes joje nuolat gyvena Dievas, bus per amžius palaiminti, nes jie matys Dievą.
Bruno Markaitis, S. J.
SEKMADIENĮ ŠVĘSK!
Sename Bavarijos statute kadaise buvo parašyta: "Kas sekmadienį išeina arti laukų, iš to turi būti atimtas dešinysis arklą traukiąs jautis; jei tai dar pasikartos, gaus artojas 50 rykščių; o jei ir po to nepasitaisys, bus iš jo atimta trečia dalis visų turtų, o pagaliau ir pati laisvė. Tebūna vergas, kas sekmadienio nemoka švęsti kaip laisvasis."
Taip buvo kadaise... O dabar?