1954 M. LAPKRIČIO (NOV.) MĖN. VOL. V, NO. 10
Kai lapkričio vėjas apnuogina medžių šakas ir sklaido pakelėse sudžiūvusius lapus, kai mėlyną dangų apgaubia pilki debesys ir vis rečiau leidžia prasiskverbti saulės spinduliui, visa gamta lyg surimtėja, susimąsto... Susimąsto ir žmogus. Nėra pavasario pumpurų, nė vasaros žiedų. Medžių šakose paukščių lizdai riogso, vėjo pešiojami, be jokios gyvybės. Parke dunkso vienišas, dulkėmis apneštas suoliukas, niekas ant jo neatsisėda... Nėra džiaugsmo, nėra gyvybės, atrodo, kad nė meilei vietos nebebūtų. Liūdna žmogui. Pro jo ausis švilpia vėjas laidotuvių maršo akordais ir neša mintis Į kapines, kur tiek daug žmonių nukeliavo, kur kada nors keliaus ir jis. Taip, tikrai keliaus — nori, ar nenori. Argi pilnas būtų žmogaus gyvenimas be rudens?
Nukrinta medžių lapai, kad ataugtų gražesni. Užgęsta žmogaus gyvenimas, kad prašvistų laimingesnis. Ar galėtume džiaugtis pavasariu, jei nebūtų rudens? Ar triumfuotų prisikėlimas, jei iš gyvenimo būtų išvyta mirtis? Gimusi gyvybė baigiasi mirtimi, bet iš mirties gimsta nemirštanti gyvybė. Ateities nematančiam trumparegiui ruduo labai liūdnas, bet kas laukia pavasario — tas ir plikuose stagaruose jau mato pumpurus ir žiedus. Kam šis gyvenimas yra tikslas, tam mirtis — didžiausia katastrofa, bet jei kuris čia tik keliauja — tas gimsta mirtyje.
Tvėrėjas aprūpino kiekvieną gyvį visa tuo, kas jam reikalinga. Būtų labai keista, kad, sutverdamas žmogiškąją sielą, skirtą gyventi vertybių pasaulyje, nebūtų jai suteikęs lengvo priėjimo prie to pasaulio ir ypač priėjimo prie Jo paties, visų vertybių šaltinio. Ir tikrai, žmogiškoji siela iš prigimties yra palinkusi į religinių vertybių pasaulį, kaip tai matome iš gilaus religingumo laukinių arba ir civilizuotų tautų, dar neužkrėstų moderniojo materializmo. Ir tarp europiečių pasitaiko mažų vaikų, kurių gilus religingumas yra tiesiog nuostabus. Tad Šv. Raštas visai teisingai sako, jog tik kvailys savo širdyje gali sakyti, kad nėra Dievo.
Kas mus veda prie Dievo? Kai kurie manė, kad tik teoretiškas, abstraktus galvojimas tegali mus nuvesti prie Dievo. Kad ši pažiūra yra visiškai klaidinga, tai mums parodo pats Išganytojas, sakydamas, jog vaikų yra dangaus karalystė. Tai jau mato ir kai kurie filosofai, pvz., Ismael Quiles, S. J., savo knygoje "Heidegger" rašo: "Žinome, kad Dievas yra pasaulyje ir mumyse pačiuose. Tad kodėl kokiu nors būdu neturėtume pastebėti šito Dievo esimo? Man atrodo, kad Dievas kalba mums ne tik per savo tvarinius, bet Jis pats mums pasireiškia juose ir mūsų sąmonėje be būtino samprotavimo. Aišku, kad šita intuicija arba dievybės patirtis neduoda mums pakankamai apibrėžtos Dievo idėjos, todėl mums dar reikalinga racionalių įrodymų pagalba, kad aiškiai nustatytume Dievo esmines savybes ir išryškintume žmogaus santykius su Juo. Šitie du pažinimo keliai turi eiti lygiagrečiai: tiesioginis kontaktas, nors ir neryškus, suteikia realios prezencijos jausmą, o logiškas samprotavimas duoda galimybės giliau įžvelgti į objekto prigimtį."
(Tęsinys)
Jėzuitų spaustuvės reikalingumas
Radvilinėje spaustuvėje kaip tik buvo spausdinama lietuviška Postilė ir lietuviškas "Katekizmas su maldomis", kai atėjo generolo Akvavivos parėdymas. Jis numatė dvi galimybes: arba spaustuvę reikia perleisti kokiam krikščioniui, arba surasti kur nors spausdinimui lėšų ir knygas dalinti nemokamai. Buvo pagriežtin-tas nuostatas, kad jėzuitai negali užsiimti prekyba.
Jėzuitų provincijolas nematė galimybių įvykdyti vieną ar kitą savo generolo pasiūlymą, todėl nutarė spaustuvę tuoj uždaryti. Lietuviškų knygų spausdinimo darbas sustojo. Bet kadangi provincijolas ir jo patarėjai, generolo dekretą gavus, nebuvo vienos nuomonės, tai buvo sutarta, kad kiekvienas patarėjas atskirai pareikš Romai savo nuomonę. Tuoj pradėjo eiti į Romą provincijolo patarėjų laiškai: Branto, Broko, Smigleckio ir Bartšo. Visokiais būdais jie stengėsi įrodinėti spaustuvės reikalingumą Vilniuje. Visi jie vieningai šaukė, kad toji spaustuvė esanti vienintelė katalikų spaustuvė Lietuvoje. Kitos spaustuvės esančios labai toli.
Jonas Brantas labai rūpestingai dėstė jos didelį reikalingumą kovoje su protestantais. Jam atrodė labai griežtas spaustuvės uždarymas, nes jis pats šį tą rašinėjęs ir 1596 m. išleidęs savo pamokslą svetimoje Goldo spaustuvėje. Jis labiausiai kreipė dėmesį į tai, kad negalėjo pas jėzuitus spausdinti ir tie, kurie visas savo lėšas tam reikalui davė. Martynas Smigleckis, kuris dar daugiau rašė lotyniškai ir lenkiškai, baugino generolą, kad, spaustuvei užsidarius, dar labiau papilsiančios protestantų knygos. Jis rašo, kad jo knyga prieš arijonus apie Kristaus dievybę kainavusi 500 auksinų. Šiaip knygas Lietuvoje sunku parduoti. Didikai viską praleidžia savo ištaigingų namų reikalams, bet knygoms pinigų gailisi. Tiesa, buvęs sumanymas spaustuvę perleisti žmogui su turtu ir atsakomybe, bet surasti tokį, kurs perimtų spaustuvę ir platintų knygas, yra sunku. Jis visaip įrodinėjo būtiną reikalą jėzuitams tą spaustuvę sau pasilaikyti, nes jokios kitos galimybės nesą.
Skaityti daugiau: PIRMOSIOS LIETUVIŠKOS KNYGOS DIDŽIOJOJE LIETUVOJE
Mieloji Ponia Pranciška,
Atsakydamas į Jūsų laišką, buvusį praėjusiame "L. L." numeryje, noriu pabrėžti, kad būtų galima lengviau aptvarkyti Jūsų šeimyninio gyvenimo negalavimus, jei tikrasis ligonis — Jūsų vyras — sutiktų vartoti reikiamus vaistus. O jis, greičiausiai, nenorės. Nenorės todėl, kad jis nesijaučia nė kiek negaluojąs. Jis yra įsitikinęs, kad visų šeimos gyvenimo bėdų kaltininkė esate Jūs, ir tik Jūs viena, ir kad tik Jums reikėtų gydytojo, nors ir gero diržo formoje. Ne tik jis pats, bet, tur būt, niekas ir iš Jūsų kaimynų, giminių ir su juo dirbančių darbininkų nepastebi jame nieko liguisto. Gal laiko jį net draugišku, maloniu, darbščiu, lengvai sugyvenamu žmogumi. Nė aš tuo neabejoju. Jis toks yra. Yra kitiems, tik ne Jums. Jūsų vyras veda dvigubą gyvenimą: draugišką, malonų su svetimaisiais, žiaurų, negailestingą, stačiai iš proto varantį, su Jumis. Ir tai daro ne iš blogos valios, ne Jus kankinti, ne šeimą sugriauti norėdamas, o. Evangelijos žodžiais tariant: "nežinodamas, ką darąs". Tik kunigas ir gydytojas gali suprasti Jūsų laiške išdėstytus faktus ir tuojau pastebėti, kad po vyro maloniuoju paviršiumi slypi sunkiai pagydoma negerovė.
Pabrėžiu, sunkiai pagydoma! Sunkiai todėl, kad šalia organiškų priežasčių prisideda ir jo iškrypusi galvosena, neteisinga pažiūra į moterį, žmoną ir vedybinį gyvenimą. Žmogus elgiasi taip, kaip jis galvoja. Tad norint ištaisyti Jūsų šeimyninio gyvenimo negeroves, reiktų pakeisti vyro galvoseną. Bet ar tai beįmanoma?
Vaikas, žinodamas, kad tėvai be reikalo niekad jo nebaus, jaučia, kad namai jam yra tikra prieglauda. Jis čia jaučiasi saugiai. Jeigu kartais ką nors ir pasisavintų be leidimo, tai tuoj išsiduos.
Kartais mano sūnus Vytukas parsinešė iš mokyklos svetimą daiktą. Motina pranešė apie tą įvyki man. Ji jau buvo jį apklausinėjusi, bet jis sakosi daiktą gavęs dovanų. Manęs ji prašė viską ištirti, nes ji jam netikinti. Pradžioje sakiau, kad stengsiuosi pabandyti, bet paskui to nedariau, nes aš vengiu vaikams rodyti nepasitikėjimą. Dar blogiau daro tie, kurie savo vaikui sako, kad jis meluoja. Toks pasakymas užgauna vaiką. Vaikas praranda pagarbą sau. Praradęs savigarbą, jis nustoja ir pasitikėjimo savimi. Jame susidaro liguistas nervingumas ir menkavertiškumo pajautimas. Toks sielos stovis iš laisvo žmogaus padaro vergą.
Kitą kartą vėl žmona praneša, kad Vytukas iš mokyklos parsinešęs svetimą daiktą, bet ji nieko šį kartą jam nesakiusi. Tada pasikviečiau jį pas save. Jis man aiškina, kad kitas vaikas jam davęs tą daiktą pažaisti.
— O ką tu jam už tai davei? — klausiu.
— Aš jam vis duodu baltos duonos, — atsakė.
— Tik noriai jis, tur būt, tau neatidavė? — paklausiau.
— Kai jis nematė, aš pačiupau ir parsinešiau namo, — triumfuoja didvyriškai.
birželio 12 d., šeštadienis
Paskutinė mokslo diena. Šiais metais man ji yra ir paskutinė gimnazijos diena. Tiek metų čia išbūta, tiek malonių ir kartais liūdnų valandų išgyventa... Šiandien viskas baigėsi. Reikėjo skirtis su mokytojomis, su draugėmis, iš kurių vis dėlto daug širdies esu patyrusi. Paskutinį kartą, išėjusi iš salės, pažvelgiau ir į didingus gimnazijos rūmus. Jie negyvi, jie nieko nejaučia, bet ir jiems savo širdyje tartum kartojau: "sudie, ačiū, ačiū už viską..."
Greitai šaligatviais skubėjau namo, paspaudusi po pažaste gimnazijos baigimo pažymėjimą. Ar man buvo daugiau linksma, ar liūdna, nežinau. Linksma, kad laimingai baigiau gimnaziją, bet liūdna, kad reikia skirtis. Man visuomet liūdna, kai reikia su kuo nors skirtis, nesvarbu, ar tai būtų asmuo, ar daiktas, ar kokia nors vieta. Pernai, kai kėlėmės į kitą butą, paskutinį kartą pažvelgusi į savo kambariuko sienas, prapliupau žliumbti. "Na, kas dabar tau?" — paklausė nustebusi mama. "Nieko, mama," atsakiau. Bet mama suprato ir, palingavusi galva, pasakė: "Rūta, Rūta, tavo širdis, kaip sniegas -— pasikeis trupučiuką oras. ir ji jau tirpsta." Bet ką aš padarysiu, kad mano tokia širdis. Kiekvienas atsiskyrimas tikrai yra truputį panašus į mirtį, į tą didžiausią, paskutinį atsiskyrimą nuo šio gyvenimo.
Apie tą paskutinį atsiskyrimą nuo visa to, ką mes čia branginame, dažnai pagalvodavau. Suprasdavau, koki menkaverčiai yra visi tie dalykai, dėl kurių mes kartais naktimis nemiegame. Žmogaus gyvenimas — akimirksnis. Tad ar verta prie jo per daug pririšti savo širdį, kuri trokšta meilės, bet amžinos? Užtat ir ateidavo man mintis stoti į vienuolyną. Bet pagalvojus, lyg išgirsdavau savo sieloje balsą: "Ne, jis ne tau." Ir dabar dar nežinau, ką pasirinksiu.
Kartą ūkininkas kažkokiu reikalu atėjęs į kleboniją. Klebonas jį pakvietė į valgomąjį ir pasiūlė vaišintis. Ant stalo buvo duonos, sviesto, mėsos ir gražus tortas. Kaimietis, pamatęs tortą, atsipiovęs paragavo, ir jam labai patiko. Taigi, jis piovė vieną gabalą po kito ir valgė. Kai jau torto buvo maža belikę ir kiti sėdėjusieji prie stalo jo dar nebuvo ragavę, šeimininkė kreipėsi į ūkininką sakydama, kad gal ko nors kito pamėgintų: mėsos, sviesto. Bet kaimietis jai ramiai atsakė: "Mano jau tokia mada — kuo pradedu, tuo ir pabaigiu."
Kitas kaimietis vestuvėse tiek cukraus į arbatą dėjo, kad net per kraštus pradėjo arbata tekėti. Mažas berniukas, tai pamatęs, jam sako: "Ar jūs, dėde ir namie tiek cukraus į arbatą dedate?" — "Namie, kaip namie", atsako kaimietis, "bet kartą į svečius atėjęs, turi žmogumi pasirodyti."
Tai yra anekdotai, bet panašių dalykų prie stalo pasitaiko ne taip jau retai ir ne tik tarp kaimiečių. Rusų priežodis sako: "Pagal rūbą žmogų sutinkame ir pagal jo protą jį palydime." Tai reiškia, kad iš rūbo sprendžiame, kaip tą žmogų sutikti, kaip su juo elgtis, o paskui, su juo pasikalbėję, mes žinome, ko jis vertas, kokio aukštumo yra jo asmenybė. Kiek apie žmogų galime spręsti iš jo rūbo ir iš kalbos, beveik tiek pat galime spręsti ir iš to, kaip jis užsilaiko prie stalo: ar jis yra kuklus, santūrus, susivaldąs, ar priešingai: ne-susivaldąs, egoistas, kurs tik medžioja skanesnius kąsnelius, jokio dėmesio nekreipdamas į kitus.
Ipolitas mylėjo savo seserį Julę: ji buvo jauna, graži ir mokyta. Ne vienas iš bendraklasių prie jo taikėsi, norėdami susipažinti su ta juodaplauke mergina, kuri švaistėsi po universitetą ir smagiai juokėsi, primerkusi akis. Bet šalia meilės buvo ir truputėlis pavydo, kuris su laiku pradėjo augti ir didėti. Julė buvo graži ir gabi, todėl visi ją tuojau pastebėdavo ir pradėdavo girti. Ipolitas buvo stambus, lėto būdo, nešiojo akinius ir nemokėjo šokti, todėl nenuostabu, kad mergaičių tarpe jis nebuvo populiarus.
Dar nebaigusi universiteto, Julė ištekėjo. Jos vyras, žymus daktaras, turėjo gerą vietą naujoje ligoninėje, ir visa šeima negalėjo atsidžiaugti dukters laime. Tik Ipolitas jautėsi vienas ir užmirštas. Bet likimas kiekvienam nors truputėlį laimės duoda, ir jis pats nepajuto, kai mėlynakė mergaitė užvaldė jo širdį.
Kai senieji tėvai didžiuodavosi savo gražia dukterimi ir jos daktaru vyru, jie retai teprisimindavo savo sūnų, kurio žmona tebuvo tik gimnaziją baigusi ir neturėjo nieko patrauklaus. Ji buvo stambi, šviesių plaukų, turėjo platų šypsnį, kurį visiems mielai parodydavo ir, nežiūrint visų madų ir tvarkingumo, toli gražu net nepanašėjo į įdomiąją Julę. Tai buvo paprasta mergina, ir, tik plaunant baltinius ar nukasant žiemos metu sniegą, senieji tėvai teprisimindavo Ipolito žmoną ir kviesdavo į pagalbą.
1KĄ REIŠKIA "PEACEFUL COEXISTENCE?"
Jau kuris laikas ne vienas tarptautinės politikos šulas kalba apie peaceful coexistence — "gyvuok ir leisk gyventi" principą. Nedvejojome principo gražumu. Bet ką jis, iš tikrųjų, reiškia santykiuose su imperijalistiniu bolševizmu?
Pirmiausia, jis reiškia, kad Lietuvos, Latvijos, Estijos, Lenkijos, Čekoslovakijos, Bulgarijos ir Rumunijos okupavimo siūloma nebelaikyti laisvųjų tautų pavergimu, bet indiferentišku kelių valstybinių teritorijų persigrupavimu.
Jis reiškia, kad milijonai koncentracijos stovyklose turi būti patenkinti savo dalia ir nustoti svajoję apie bolševizmo žlugimą, nes niekas piršto nepajudins jiems išlaisvinti.
Jis reiškia, kad praėjusį birželį Eisenhower ir Churchill iškilmingai pareiškė niekada nepripažinsią laisvųjų tautų pavergimo ir neprisidėsią prie jokio tautos pavergiančio pakto, o po kelių dienų 12 milijonų žmonių Indokinijoje buvo parduoti komunistams.
Šis nekaltai skambąs šūkis reiškia, kad Vakarai nė nebandys parodyti bet kokios iniciatyvos, o tą vaidmenį paliks komunistams. Jis reiškia, kad Vakarai, vengdami karo, darys nuolaidas, kurios stiprins komunistinį bloką pasaulyje.
Jis reiškia, kad prekyba su komunistiniais kraštais nemažės, bet didės, ir strateginių medžiagų, kurių negalima parduoti komunistams, sąrašas netrumpės, bet ilgės.
Jis reiškia, kad užuot bandžius atversti keliolika žmonių Kremliuje, stengiamasi atversti keli šimtai milijonų nekaltų aukų už Geležinės Sienos. Ir galiausiai, peaceful coexistence reiškia, kad milijonams laisvės ištroškusių žmonių atimama paskutinė viltis sulaukti nepriklausomybės ir laisvos ateities.
ON THE WATERFRONT
Filmų aktorius Marlon Brando, sukūręs eilę originalių charakterių filmuose — Streetcar Named Desire, Viva Zapata, Julius Ceasar, The Wild One — dabar (On the Waterfront) pasirodo Terry Malloy asmenyje aktoriumi, kuris nebevaidina, bet pergyvena. Ir nesunku sutikti su kritikais, kad šis vaidmuo, greičiausiai, yra jo filmų karjeros meistriškiausias šedevras.
Filmas sukasi apie Terry Malloy, kuris, susidėjęs su laivų krovikų unijos (Longshoremen Local 374) bosu Johnny Friendly (Lee J. Cobb), tampa žmogžudiško brutalumo ir darbininkų išnaudojimo įrankiu. Veiksmas prasideda žmogžudyste, kai Joey Doyle, pasipriešinęs unijos boso diktatūrai ir pagrasęs pranešti policijai jo šviesos bijančius darbus, nustumiamas nuo stogo į tragišką mirtį.
Kai Father Barry (Karl Malden) bando raminti nužudytojo seserį. (Eva Marie Saint) žodžiais: "Reikia laiko ir tikėjimo... Ir mane visada gali rasti bažnyčioje", ji sušunka: "Bažnyčioje? Aš noriu žinoti, kas nužudė mano brolį!" Šiuo momentu užsimezga pagrindinė veiksmo antitezė. Terry Malloy, buvęs netiesioginiu žmogžudystės įrankiu, pajunta sąžinės graužimą. Nužudyto Doyle sesuo atsisako vykti į Seserų mokyklą, nebe-matydama prasmės knygose, kai gyvenimas skęsta neteisybėje ir smurte.
Terry Malloy draugystė su nužudytojo Doyle seserimi, Father Barry drąsios pastangos, unijos kraugeriški planai veiksmą veda į staigiai kylantį crescendo, kuris baigiasi Terry Malloy ir Johnny Friendly kruvinu konfliktu. Malloy laimi: baigiasi unijos diktatūra, ir atsidaro durys į laisvą ir saugią ateitį.
"Niekas, uždegęs žiburį, neapvožia jo indu ir nededa po guoliu, bet stato į žibintuvą, kad įeinantieji matytų šviesą" (Luk. 8, 16).
Nei viena išsimokslinusi asmenybė, kurios profesijos ji bebūtų, neaplenkė pereinamojo vaikystės amžiaus, kada buvo nuo pirmųjų pažintų įspūdžių renkamos žinios, lyg bitelės renkamas medus.
Tie žinių šaltiniai buvo įvairūs. Mes šiandien girdime pasakojant, kaip Lietuvoje motina prie ratelio—"Vargo Mokykloje" mokė vaikučius savos kalbos iš elementoriaus; mes girdime pasakojant ir skaitome istorijos lapus, kaip knygnešiai, nevengdami Sibiro tremties ir kalėjimų bei mirties, nešė tą lietuvišką spaudą, kad suteiktų šaltinį žinių ir mažiems ir suaugusiems. Vaikas, išėjęs į mokyklą, ten semiasi žinių iš mokytojo girdimo žodžio ir jam patiektos knygos.
Kada vaikas pradeda ir lanko keletą pirmųjų metų mokyklą, tada jis nuolat veržiasi ir pageidauja žinių iš šalies papildomų taip kaip ir aukštesnių mokslų studentas. Vaikas nori daug žinoti, nori būti gudresnis už kitus, norima išeiti iš nežinystės tamsos.
Čia ir tenka susirūpinti tomis pirmomis vaikų žiniomis, kad jos būtų patiektos pačios rinktiniausios ir padorios. Reikalinga vaikui susidaryti supratimą ir pažinimą visų daiktų Kūrėjo, įsigyti artimo meilės jausmą, o ypatingai — pažinti save, iš kur yra kilęs pats, jo tėvai, protėviai... Šias, ir panašias žinias, kaip tik ir teikia vaikų pasaulio žurnalas "Eglutė".
Skaityti daugiau: KAS SKAITO “EGLUTĘ”, — TAM ŠVIEČIA ŽVAKUTĖ...
EGLUTĖ, spalis, nr. 8. Vaikų žurnalas. Kaina metams — užsieny — $3.50. Administracijos adresas: Immaculate Conception Convent, R.F.D. 2, Putnam, Conn.
TĖVIŠKĖLĖ, rugpiūtis, Vaikų žurnalas. Kaina metams — $3. Adresas: 2313 W. 91 St., Chicago 20, 111.
ATEITIS, rugsėjis, nr. 7. Katalikiško jaunimo žurnalas. Kaina metams — $5. Adresas: 680 Bushwick Ave., Brooklyn 21, N. Y.
MŪSŲ VYTIS, rugsėjis - spalis, nr. 5. P.L.S S. vadų, vadovių ir akademikų skautų-čių laikraštis. Kaina metams — $3. Adresas: 631 W. 54 PL, Chicago 9, 111.
SKAUTŲ AIDAS, spalis, nr. 10. Lietuvių skautų ir skaučių laikraštis. Kaina metams —- $3. Adresas: Box 1003, Station C, Toronto, Ont., Canada.
AIDAI, spalis, nr. 8. Mėnesinis kultūros žurnalas. Kaina metams — $6. Adresas: 680 Bushwick Ave-, Brooklyn 21, N.Y.
ŽVAIGŽDĖ, lapkritys, nr. 11. Maldos Apaštalavimo organas. Kaina metams — $2, užsienyje — $2.50. Adresas: 5541 S. Paulina St., Chicago 36, 111.