Tvėrėjas aprūpino kiekvieną gyvį visa tuo, kas jam reikalinga. Būtų labai keista, kad, sutverdamas žmogiškąją sielą, skirtą gyventi vertybių pasaulyje, nebūtų jai suteikęs lengvo priėjimo prie to pasaulio ir ypač priėjimo prie Jo paties, visų vertybių šaltinio. Ir tikrai, žmogiškoji siela iš prigimties yra palinkusi į religinių vertybių pasaulį, kaip tai matome iš gilaus religingumo laukinių arba ir civilizuotų tautų, dar neužkrėstų moderniojo materializmo. Ir tarp europiečių pasitaiko mažų vaikų, kurių gilus religingumas yra tiesiog nuostabus. Tad Šv. Raštas visai teisingai sako, jog tik kvailys savo širdyje gali sakyti, kad nėra Dievo.
Kas mus veda prie Dievo? Kai kurie manė, kad tik teoretiškas, abstraktus galvojimas tegali mus nuvesti prie Dievo. Kad ši pažiūra yra visiškai klaidinga, tai mums parodo pats Išganytojas, sakydamas, jog vaikų yra dangaus karalystė. Tai jau mato ir kai kurie filosofai, pvz., Ismael Quiles, S. J., savo knygoje "Heidegger" rašo: "Žinome, kad Dievas yra pasaulyje ir mumyse pačiuose. Tad kodėl kokiu nors būdu neturėtume pastebėti šito Dievo esimo? Man atrodo, kad Dievas kalba mums ne tik per savo tvarinius, bet Jis pats mums pasireiškia juose ir mūsų sąmonėje be būtino samprotavimo. Aišku, kad šita intuicija arba dievybės patirtis neduoda mums pakankamai apibrėžtos Dievo idėjos, todėl mums dar reikalinga racionalių įrodymų pagalba, kad aiškiai nustatytume Dievo esmines savybes ir išryškintume žmogaus santykius su Juo. Šitie du pažinimo keliai turi eiti lygiagrečiai: tiesioginis kontaktas, nors ir neryškus, suteikia realios prezencijos jausmą, o logiškas samprotavimas duoda galimybės giliau įžvelgti į objekto prigimtį."
Kaip žinome, žmogaus siela greičiausiai pagauna kontrastus. Vienas kontrastas tartum pažadina sielą atsikreipti į kitą. Taip, pastebėdamas skriaudą, nelaisvę, neapykantą, žmogus pagauna teisingumo, laisvės, meilės dorines vertybes. Panašiai, ryškiai pajusdamas šio gamtinio pasaulio tikrovę žmogus pagauna ir antgamtinio pasaulio tikrovę. Religinių vertybių pagavimą nuodugniai tyrinėjo teologas ir filosofas Rudolf Otto, kurs laikraštyje "Religionspsychologie" paduoda šitokį pavyzdį:
"Dvylikos metų berniukas lauke vienas renka varpas. Graži vasaros diena, ir virš auksuotų laukų, kuriuos toli nuo aukštumos apima jo žvilgsnis, didingai ir tyliai pakibusi dangaus mėlynė. Iš tolo retkarčiais pasigirsta piovėjų šūkavimai ar botagų pliaukštelėjimai. Ir beveik nežemiškai dusliai ateina nuo tolimo bažnyčios bokšto valandas mušančio laikrodžio dūžiai. Vaiko siela tarsi išsiplečia, tarsi viduje kažko ilgisi. Šis pradžioje lėtas sielos užgavimas darosi vis stipresnis, ji prisipildo tartum kokių ošiančių akordų. Vaikas jaučia kažkokį milžinišką vyksmą, kuriam nežino vardo. Tai, kas jį dabar paliečia, nepanašu į tai, ką jis iki šiol buvo girdėjęs apie Dievą. Šios didybės pergyvenimo jis negali surišti su Dievu, kurį pažįsta iš Šventosios Istorijos. Ir štai ši neapsakoma, neišreiškiama esybė nusileidžia ant jo su kažkokia triuškinančia galybe. Baisiai išsigandęs, jis pasigriebia maišiuką su varpomis ir bėga, kiek tik gali, kaimo kryptimi, kad pasislėptų nuo to didingai baisaus, kurs jį apgaubia. Parbėgęs namo, sėdi jis susimąstęs prie užrakintų durų ir beveik gėdinasi savo bailumo, bet jį ištikusio nuostabaus pergyvenimo negali suprasti. Jį palietusioji Jėga ne tik baugina, bet ir vilioja."
Papasakojęs šį atsitikimą, autorius pastebi: "Šitas pergyvenimas man yra tuo įdomus, kad jame beveik eksperimentišku tikslumu pasireiškia tie pergyvenimo momentai, kuriuos aš pats patyriau, begvildendamas tai, ką mes vadiname Dievybe. Jis įdomus ir tuo, kad čia matome atsitikimą, kurį aš aprašiau knygoje "Das Heilige", p. 145, būtent, grynai iracionalų religinį pergyvenimą, kur pajustasis dalykas nepriskiriamas jokiai įprastinei kategorijai, kur objektas mus paliečia, kaip kažkas nuostabu, be jokių sąvokų tarpininkavimo. Toliau yra įdomus pergyvenimo spontaniškumas, nes jis visai nesurištas su mokykloje gautuoju religiniu pažinimu."
Daiktai ir situacijos yra permatomi arba transparentiški mintims, grožiui ir biaurumui, žmogaus veiksmai yra transparentiški gėriui ir blogiui. N. Hartmann savo veikale "Das Geistige Sein" svarsto, koks stebėtinas dalykas yra knyga: tos knygos juodos dėmelės yra transparentiš-kos visam spalvų, formų ir garsų pasauliui, pasauliui minčių, grožio ir gėrio pasauliui. Pagaliau ir mūsų kūnas yra perregimas išoriniam pasauliui pajusti. Mes juk nematome šviesos spindulių ar oro virpėjimų, o taip pat nė smegenų virpėjimų. Visų tų artimų dalykų mes nepastebime, visi jie mums yra permatomi, kaip stiklas. Visi tie dalykai yra tik tramplynas, tik pasispyrimo lenta šuoliui į išorinio pasaulio pažinimą. Visur čia mes peršokame per tai, kas prie mūsų arčiau, kad pagautume tai, kas yra už jų toliau. Tad visas medžiaginis pasaulis yra tarsi ta knyga, kuri yra transparentiška visam kitam pasauliui, esančiam už jo.
Kad tikrai taip yra, tai parodo visos žmonijos patyrimas. Panašių pergyvenimų, kaip to aprašyto berniuko, randame visur pasaulyje. Ar surasime žmogų, į kurio sielą bent kartą gyvenime tas antgamtinis pasaulis nebūtų klabenęs ir prašęs įsileisti, ar audrai siaučiant, ar jūros platybėse, ar kalnų viršūnėse, ar žiūrint į žvaigždėtąją dangaus platybę? Įvairiomis progomis žmogus pajunta esimą Galybės, prieš kurią jis yra niekas, jis pergyvena tvarinio jausmą, pajunta savo menkumą ir šiurpulingą tos Galybės didingumą. Įvairiausios priežastys gali padėti šią antgamtinę Galybę pajusti. Kartą, gražią vasaros dieną, buvau aukštai Alpių kalnuose didelėje lygumoje. Iš vienos pusės kilo į dangų kalno masyvas. Kur stovėjau, nebuvo nė mažiausio pavojaus nukristi. Drauge buvo ir daugiau linksmų žmonių, tad nebuvo galima rasti jokios baimės priežasties. Ir vis dėlto, pažvelgęs į tą masyvą, jaučiau, kad čia yra kažkas baisaus, didingo, antgamtinio. Tas jausmas buvo labai ryškus ir truko ilgesnį laiką. Jis buvo visai skirtingas nuo visa to, ką aš pergyvenau santykiuose su medžiagine buitimi. Aš stovėjau prieš kitokią galybę, kuri kitaip ir veikė į mane.
Šis pergyvenimas man padėjo suprasti, kaip laukinės tautos ima garbinti ir laikyti šventais tuos daiktus, kurie pripuolamai patarnavo jiems, kaip tramplynas šitai visai skirtingai galybei pajusti. Man tapo dabar suprantami tie jų šventi kalnai, šventi miškai, šventos upės, šventi medžiai ir net šventi gyvuliai. Ypač lengvai atsiveria žmogiškoji siela antgamtiniam pasauliui pagauti, kai susiduria su giliai religingu žmogumi. Toks žmogus, atveriąs priėjimą prie šventumo pasaulio, pats yra imamas skaityti šventu. Šventos yra net jo atskiros dalys ir jo paveikslai. Taip mes prieiname prie relikvijų ir paveikslų garbinimo. Taip stabmeldžiai priėjo prie stabų gaminimo ir garbinimo. Pirmieji laukinių tautų lankytojai manė, kad visas tų tautų religingumas ir yra tik paviršutiniškas stabų garbinimas. Bet kai misijonieriai giliau įžvelgė į tų laukinių sielą, pamatė, kad joje esama taip gilaus religingumo, kurio neturi net daugelis nukrikščionėjusių civilizuotų tautų žmonių.
Apie šios antgamtinės Galybės suvokimą R. Otto taip rašo: "Ši Galybė yra paslaptis, kurios nusigąstama — mysterium tremendum. Bet šita paslaptingoji galybė nėra tik bauginanti, kurios reikia bijoti, drauge ji yra ir patraukli. Ji galingai traukia į save, ji yra verta meilės. Šitie du skirtingi sielos reagavimai, skirtingi jausmai, vyksta ne vienas paskui kitą, bet abudu drauge. Šitas dvejopas antgamtinės Galybės pajutimo pergyvenimas, šita kontrastų harmonija yra nuostabiausioji religijos apraiška.
Tą priklausomumą ir meilę neblogiau už mus moka išreikšti ir laukinės tautos. Štai maldų pavyzdžiai, kuriomis indėnai, hotentotai, bušmenai kreipiasi į šią Galybę: "Tu, didysis Dieve, tenai aukštai! O, Viešpatie, aukštybėse! Tėve mūsų, esąs virš mūsų galvų! O tu. Dieve, aukščiausiame danguje, juk tu esi mūsų tėvas, ar mes nesame tavo vaikai?" (Paimta iš "Mensch und Gottheit in den Religionen", Bern, 1942).
Kaip ne visi žmonės vienodai sugeba suvokti grožį, ir kaip esama ypatingai tam gabių — menininkų, taip lygiai ne visi vienodai jautrūs suvokti antgamtiniam pasauliui, ir yra ypatingai tam gabių žmonių, vadinamų mistikais ir šventaisiais. Dauguma tų mistikų ir šventųjų gerokai nusimanė apie religijos dalykus, tačiau jie visi sutartinai sako, kad žinojimas religijos nė iš tolo negali prilygti tiesioginiam religinių vertybių atjautimui. Jie vadina sielos naktimi tą stovį, kai nebejunta tiesioginio kontakto su Dievybe. Prancūzų filosofas Bergsonas sako, kad "iš mokslo, kaip tokio, vargu kils karštas užsidegimas, sielos nušvitimas ir įtikėjimas". Toliau jis priduria, kad dauguma žmonių jaučia daugiau ar mažiau aiškų sąlytį su Dievybe. Kalbėdamas apie tuos, kurie tokių sąlyčių su Dievybe nepergyvena, Bergsonas sako, kad esama ir tokių žmonių, kuriems muzika yra tik triukšmas ir kurie apie muzikus atsiliepia taip nepalankiai, kaip bedieviai apie religingus žmones. Bet dėl to jų aklumo muzikai muzikos reikšmė nė kiek nesumažėjo. Lygiai nesumažės religijos reikšmė dėl to, kad esama atbukusios sielos žmonių.
Tikrovė nėra vienalytė, ir prie įvairių jos sričių gali būti specifinių priėjimų. Vieni žmonės iš prigimties yra geriau išsivystę priimti vieną tikrovės sritį, kiti—kitą. Jeigu kas nors vienoje srityje daugiau pasižymi, tai, dėl žmogaus prigimties ribotumo, kitoje srityje jis bus paprastai silpnesnis. Didžiais mes laikome ir gilius mintytojus, ir žymius menininkus, ir heroiško pasiaukojimo didvyrius, ir pagaliau šventuosius.
Galėtų kilti įdomus klausimas, kodėl moterys paprastai aukščiau iškyla religinių vertybių srityje. Tam yra įvairių priežasčių. Viena iš priežasčių yra ta, kad moters siela yra daugiau panaši į vaiko sielą. Vaiko sieloje kartais pasireiškia nuostabių psichinių savybių, kurios vėliau nepalankių sąlygų yra nustelbiamos ir paslepiamos. Vaiko siela yra labai atvira pajusti antgamtinį pasaulį. Kam yra nežinomas vaiko religingumas, jo maldų nuoširdumas?
Vilniaus katedra.
Moteris visą gyvenimą pasilieka arti vaiko. Ji turi vaiką suprasti, jį atjausti, todėl turi turėti ir vaikiškų sielos ypatybių. Gerai sutvarkyto gyvenimo sąlygos jai turėtų leisti pasilikti toje vaikiškoje skaidrioje aplinkoje, nevarginamai kieto darbo ir rūpesčių pragyvenimu, nenuodijant savęs įvairiais narkotikais.
Tai viena medalio pusė. Pažvelkime į antrąją. Kada vyras tampa dažniausiai religingas? Tada, kai jį koks vargas prispaudžia, kai sunki liga ar senatvė parodo visą tikrovės kietumą ir žemiškų dalykų nepastovumą bei tuštybę. Nors tai ir keistai gali atrodyti, bet yra tiesa, kad vyras ne tiek tikrovėje, kiek svajonėse gyvena, ne tiek jį gamta veikia, kiek jis stengiasi gamtą paveikti ir ją pagal savo norą formuoti. Bet kai tikrovės letena jį sunkiai prispaudžia, ypač kai mirtis ateina, tada ir kiečiausiam bei akliausiam bedieviui atsiveria akys į dar kietesnę tikrovę. O moteris gyvenime prie tos tikrovės yra daug arčiau, nes turi daugiau kentėti, gimdydama ir augindama vaikus. Ne vyras yra realesnis su savo aklumu religijai, bet daug realesnė yra moteris, nes ji pilniau gyvena tikrovėje. Ne su panieka vyrams reikia žiūrėti į gyvą moters religingumą, bet su pavydu, nes vyro kelias į religiją, jeigu paremtas tik galvojimu, yra perdaug pilkas.
Taip, tas kelias yra pilkas, kietas ir sunkus, bet jis yra vyrų kelias. Vyras savo prakaitu ne tik kasdieninę duoną turi uždirbti, bet ir prie Aukščiausios Būtybės prasimušti, kuri vyrui ne tiek atrodo Galybė ir Meilė, kiek Protas ir Išmintis. Daug minties darbo vyrui kainavo, kol jis įsiskverbė į gamtos paslaptis ir jas pakinkė savo tarnybai. Besirausdamas po gamtą, vyras įsitikino, kad čia yra ne aklas chaosas, bet daugiau negu plieniniais dėsniais valdomas mechanizmas, Didžiojo Mechaniko darbas. Susidurdamas su įkūnyta išmintimi, vyras pajunta Aukščiausios Išminties esimą.
Pasitaiko keistų žmonių, keistų teologų, kurie taip samprotauja: "Žmogus dar daug ko nesupranta, tad yra reikalinga religija". Tad peršasi išvada, kad jeigu žmogus daugiau žinotų, tai religija nebūtų reikalinga. Tikrumoje yra kaip tik priešingai: juo daugiau žinosi, juo labiau pajusi, kas yra protas, ir juo aiškiau pamatysi, kad esama Aukščiausio Proto. Vyras negali paneigti savo proto, bet negali paneigti nė proto, įrašyto gamtoje. Vyras negali nematyti ir Aukščiausiojo Proto, kurio tik atspindys yra visa kita tikrovė. Jeigu jis tą Protą paneigtų, turėtų atsisakyti ir savo proto, turėtų save laikyti bepročiu.
Dauguma vyrų ne tiek neigia tą Protą, kiek jį ignoruoja, nekreipia į Jį dėmesio, nemato reikalo su Juo daugiau skaitytis. Tikrai yra storžievis ir neišauklėtas žmogus, jeigu jis nemato reikalo bent sekmadienį nueiti į bažnyčią ir padėkoti Jam už viską, ką iš Jo yra gavęs: už savo sveikatą, protą, už visą savo buitį. Kai aš pirmą kartą klausiausi radijo, labai nuoširdžiai meldžiausi, dėkodamas Dievui, kad Jis sutvėrė tokią didžią žmogaus sielą, nes žinojau, kokį ilgą ir sunkų minties kelią reikėjo nueiti, kol buvo pagamintas radijas. Prie Dievo žmogų turėtų vesti kiekvienas mokslas: tiek gamta, tiek matematika, tiek astronomija. Už viską Jam turėtume dėkoti.
Kol žmogus nesikreipia į Dievą su padėkos žodžiais, tol jis yra sunykęs, neišauklėtas, nedėkingas storžievis. Kaip sena pana savo veido raukšles stengiasi paslėpti po storu pudros sluogsniu, taip tokie žmonės stengiasi užrėkti savo sielos tuštybę garsiais ir skambiais žodžiais, vadindamiesi "pažangiaisiais", "laisvamaniais", "moderniaisiais". Tokia autosugestija gali šiek tiek pagelbėti iki mirties patalo, bet tada ir jie pamato šios apgaulės neišmintingumą. Tik, deja, jau tada dažniausiai būna per vėlu: gyvenimas praleistas be jokios prasmės.
Šiais laikais yra daug religingumo priešų. Kiekvienas supranta, kad religingumas negali bujoti smuklės atmosferoje. Dabar ta smuklės atmosfera visokiais būdais skverbiasi į mūsų šeimas. Radijo ir televizija atneša į mūsų butus dviprasmius juokus, biaurias kalbas, tarsi girtuoklių šūkavimus ir barnius. Garsiakalbiai kurtina žmones, teršia sielas, gadina estetinį skonį, verčia mus laukiniais. Kinematografinės propagandos paveikslai nuodija vaikų sielas, dar jiems neįėjus į kino salę. Ir kiek nelaimingų didmiesčių vaikų turi augti triukšmingose gatvėse, kino "idealų" sugadintų kolegų tarpe. Jie beveik negauna pajusti laisvosios Dievo gamtos, pasigėrėti jos grožiu, pakvėpuoti grynu laukų, miškų ar kalnų oru. Aišku, kad tokios gyvenimo aplinkybės nėra palankios religinėms vertybėms pajusti. O prie to ir raumenų kultas sporto pavidale nuvilioja daugelį šventadieniais nuo bažnyčios į stadijoną.
Apie šiuos mūsų dienų moralinius ir religinius nuodus Erich Fromm taip rašo: "Be pertraukos esame išstatyti pažiūroms ir idėjoms, kurias iš visų pusių tarsi plaktuku mums kala filmai, laikraščiai, radijas, tušti plepalai. Turime radijo priimtuvus, kurie galėtų kiekvienam atnešti geriausios muzikos ir literatūros. Bet iš tikrųjų tai, ką girdime, daugiausia yra tik šlamštas pigios propagandos ir skelbimų formoje, gero skonio ir inteligencijos pažeidimas. Jeigu tyčia būtume ieškoję, nebūtume suradę geresnių priemonių nepasilikti tuo, kas esame. Pažvelgti pačiam į save, pasiklausyti, kas mumyse vyksta, yra retas dalykas mūsų laikais. Žmogus nenori būti akis į akį pats su savimi. Mus apsėdo lyg tam tikra liga, kuri mus baugina, kad nepasiliktume patys su savimi. Pasirenkame kad ir kvailiausią ir žalingiausią kompaniją, griebiamės beverčių ir beprasmių darbų, kad tik mūsų dėmesys nenukryptų į mus pačius. Gal todėl, kad jaučiame, jog ši paties savęs kompanija būtų labai nemaloni?"
Tėvai, ir ypač motinos, turi pažadinti žvilgsnį į šventumo sritį. Aukštosios vertybės (estetinė, etinė, religinė) nėra perteikiamos žodžiais: vaikas jas supranta, kai pamato kitų realizuojamas. Išmokimas atmintinai katekizmo dar nepadarys religingu. Štai vaikas, kurs iki 7-10 metų auga radijo, televizijos ir kino atmosferoje. Katekizmo kursuose per kelias savaites jis išmoks keletą maldelių, kelias tikėjimo formules. Ir jis jau skaitomas pasiruošęs priimti Komuniją. Vaiko dėmesys yra nukreiptas tik į papuošalus ir į dovanas, kurias gaus ta proga. Kai ateina ta svarbioji pirmosios Komunijos diena, mergaitė virsta lėle, apvilkta drabužiu, su kuriuo ji nežino nei kaip eiti, nei kaip atsiklaupti. Jos mintys krypsta ne į Išganytoją, kurį ji turi priimti, bet į savo gražią, nors labai nepatogią suknelę, kurią ji turi saugoti, kad nesuteptų.
Paskui pasivaikščiojimai ir vizitai su tuo nepatogiu apdaru užmuš ir paskutinį religingumo pėdsaką, kuris gal buvo joje pabudęs. Ir kai praeina šios "vaiko parodos" dienos, jis greit užmiršta atmintinai išmoktus žodžius. Berniukas virsta gatvės vaiku, kurs savo "idealų" ieško filmuose. Jis bėginėja su revolveriu, kad užpuldinėtų kitus vaikus, kaip jis yra matęs filmuose. Greitai jis turės pradėti dirbti arba eiti į tokią mokyklą, kur nieko negirdės apie religiją. Niekas nepasirūpins šiems jaunuoliams surasti tinkamas vietas ir aplinkybes, kur jie galėtų rasti žmogui reikalingą poilsį ir drauge galėtų vystytis intelektuališkai, morališkai, estetiškai ir religiškai. Ir tik tada, kai ateis vedybų diena, jis atsimins, kad esama bažnyčios, kur gaunamas Moterystės sakramentas. Ir po šios dienos iki mirties jis gal vėl daugiau nebežengs į bažnyčią.
Daugeliui žmonių bažnyčia atrodo be prasmės, tarsi mirusi. Dėl tokios žmonių pažiūros dalinai mes patys, katalikai, esame kalti. Malda yra religingumo išraiška. Pagal žmogaus meldimosi būdą galima spręsti apie jo religingumą. Pažinojau kunigą, kurs Mišias atlaikydavo per 10 minučių. Vyskupui pasakiau, kad šitas kunigas neturi tikėjimo, jog jis nėra religingas. Ir iš tikro, vos rusų komunistai peržengė mūsų tėvynės ribas, tas kunigas tuoj išmainė sutaną į artisto apdarą. Ir labai gaila, kad tai nėra vienintelė išimtis.
Kartais iš bažnyčios turėdavau išeiti, kai pradėdavo kalbėti rožančių, nes negalėjau pakęsti tokio maldos profanavimo: vietoje maldos, vietoje minties kėlimo į Dievą, mačiau tik lūpų raumenų treniravimą ir mankštinimą, kad jos kuo greičiausiai judėtų. Pasitaiko kunigų, kurie vis yra nepatenkinti per maža savo parapijiečių pažanga lūpų treniravime. Negalėdami sulaukti, kol parapijiečiai pabaigs vieną Sveikamariją, jie jau pradeda kitą. Aišku, kad tokios maldos užmuša religingumą.
Jeigu mes patys žudome liaudies religingumą, pasinerdami į moderniojo gyvenimo tempą ir jo tuštumą, negalime stebėtis, kad pasaulis virsta pagonišku.
Dr. J. Mačernis