1954 M. VASARIO (FEBRUARY) MĖN. VOL. V, NO. 2
Mes sielojamės lietuvybės nykimu, rūpinamės, kad svetimoje šalyje lietuviai nutausta. Organizacijose ir individų rateliuose vedamos ilgos diskusijos; spaudoje rašomi dar ilgesni teoretiniai straipsniai, žodžiu ir pirštu nurodomi apgailėtini pavyzdžiai. Diskusijos, filosofijos, aimanavimai taip ir pasilieka neaktualiomis teorijomis. Rezultatų nesimato. Atrodytų, kad pergyvename aimanavimų ir liguistų kritikavimų periodą. Aktualumai, faktinieji gyvybiniai reikalai paskęsta teoretinių žodžių okeane. Bandome pritaikyti einsteiniškas teorijas ten, kur pakaktų paprastos aritmetikos.
Žvelgdami į tolimus horizontus, kartais nematome to, kas sudaro artimesnę aplinką. Mes turime neišsemiamą, gyvą tautinį turtą, kurį galime pritaikyti daugeliui aktualių lietuviškų reikalų: lietuvybei išlaikyti, tautos garbei iškelti, savo kultūrai parodyti. Tas turtas gausus, plačiai šakotas, apimąs visa tai, kas sudaro savitą lietuvišką kultūrą, suteikia lietuvių tautai atspalvį, skiriantį ją nuo kitų tautų. Pažvelkime iš dviejų taškų, kodėl privalome savo tautinius turtus branginti, ir kaip jie yra pritaikytini mūsų aktualiems siekiams bei tikslams.
Kodėl tautinius turtus turime branginti?
Tautiniai turtai gali labai daug mums patarnauti kitataučių sferose. Jais mes galime gauti brangios propagandos ir surasti gerų draugų Lietuvai ir lietuviams šiais kritiškais mūsų tautai laikais. Iš savo patirties patieksiu porą konkrečių pavyzdžių įrodymui, kad senoviško liaudies meno pavyzdžiais, šokiais, dainomis ir tradicijomis sužavime kitataučius ir laimime jų simpatiją.
Vietinė spauda visuomet ieško naujos medžiagos, kuria sudomintų savo skaitytojus. Prieš trejetą metų buvo patarta "Tribune" redakcijai parašyti palankų straipsnį apie naujai atvykusius iš tremties lietuvius, atkreipiant dėmesį į tai, kad jie atsivežė ne tik tremtyje sunkiai išsaugotų tautinių turtų, bet ir tremtyje atgaivintų bei puoselėtų tautinių talentų. Su reportere ir fotografu pašventėm tam tikslui visą dieną. Aplankyta ir nufotografuota kelios lietuvės audėjos, paruošta medžiaga straipsniui. Tikėjomės laikraštyje pamatyti vieną kitą nuotrauką ir trumpą aprašymėlį. Mūsų nustebimui redaktorius pašventė visą puslapį audėjų nuotraukoms ir straipsniui. Palankių atsiliepimų gauta daug ne tik iš Amerikos, bet ir iš tolimų kontinentų, net ir iš Australijos. Vieną lietuvių šeimą, atvykusią į Ameriką, uoste imigracijos pareigūnas pasveikino su tuo puslapiu. "Tribune" redaktorius prašė nurodyti daugiau būdingos medžiagos iš lietuvių gyvenimo.
Buvo nužiūrėta ir patarta lietuviškos vestuvės. Laukėm, teiravomės, prašėm naujakurių iš anksto pranešti apie planuojamas grynai lietuviškas vestuves. Mūsieji, kuriems panašios vestuvės tapo įprastu dalyku, nekooperavo. Galų gale, praeitą vasarą pasisekė iš anksto sužinoti apie tokias vestuves ir pranešti redakcijai. Redaktorius, paskyręs fotografą ir reporterį, būtinai reikalavo, kad kitiems laikraščiams nebūtų pranešta. Patyręs redaktorius nujautė, kokia bus to įdomaus aprašymo vertė, kai skaitytojai pamatys pamerges, apsivilkusias tautiniais rūbais. Ir vėl plačiai paplitusiame laikraštyje matome lietuvių nuotrauką su išsamiu straipsniu, kuriame į lietuviškų vestuvinių papročių aprašymą buvo įpintas ir mūsų tautos tragedijos priminimas.
P. Br. Jameikienė demonstruoja lietuvišką audimą Čikagos Mokslo ir Pramonės „ muziejuje.
Dievo Motina Marija, žemiškojo gyvenimo dienų pabaigoje, buvo su kūnu ir siela paimta į dangiškąją garbę, sako mums naujoji dogma. ('Pronuntiamus, declaramus et definimus divinitus revelatum dogma esse: Immaculatam Deiparam semper Virginem Mariam, expleto terrestris vitae cursu, fuisse corpore et anima ad caelestem gloriam assumptam").
Dogmatinis aptarimas reiškia, kad toji tiesa yra mums Dievo apreikšta. Bet jeigu išvardytume visą Šventąjį Raštą, nerastume niekur aiškiais žodžiais minint Marijos Dangun Ėmimo. Bet ne visa surašyta, gal dalis apreiškimo paliko padavime? Tačiau ir čionai nesame laimingesni. Jei gausu duomenų ir liudijimų apie Marijos Dangun Ėmimą nuo mūsų laikų iki kokio 7 ar net 6 amžiaus žengiant į praeitį, tai apie tolimesnius šešis šimtmečius nieko arba labai mažai težinoma. Norint pasiremti padavimu, kaip tik reikėtų turėti žinių, kad yra buvęs tikėjimas į šitą tiesą nuo pat apaštalų laikų, žodžiu perduodamas kitoms kartoms. Tokio padavimo visai nematyti, bent apie jį nėra išlikusių jokių žinių. Beliktų tad taip vadinamas istorinis metodas, įrodyti, būtent, Marijos mirtį, Jos prikėlimą iš mirties ir pagaliau Jos paėmimą į dangų ir tenai išaukštinimą. Įrodyti ne iš paties tikėjimo, bet iš istorinių šaltinių tai perduodančių ir paliudijančių, ir tuo būdu papildyti tariamai nutrūkusi padavimo siūlą.
Bet ir šituo keliu eidami, nuo pirmojo žingsnio susiduriame su nenugalimomis kliūtimis. Pirmiausia reikia atmesti gana gausias legendas ir apokrifus, kurie, nors duoda gana daug žinių apie Marijos paskutines dienas, Jos mirties aplinkybes ir Dangun Ėmimą, bet visi yra palyginti vėlyvos kilmės, nors tikėtinumui padidinti dažnai sieja savo šaltinius su pirmaisiais liudininkais, tai yra su apaštalais ar jų betarpiais mokiniais. Be šitų legendų ir apokrifų, iš pirmųjų keturių amžių jokių žinių neužtinkame. Vien tik protarpiais, vienas kitas Bažnyčios Tėvas, praeinamai ir prie progos užsimena apie Marijos mirtį, kaip apie savaime aiškų ir suprantamą dalyką, bet niekuomet nesprendžia to klausimo tiesioginiai, juo neužsiima. Taip kalba šventas Augustinas, šventas Ambrozijus, šventas Paulinas Nolietis, netgi didysis Marijos garbintojas Rytuose šventasis Efremas. Tiesa, jie arba kiti vėlesnieji sumini kai kuriuos spėliojimus, pavyzdžiui, kad Ji mirusi Efeze, kiti, — kad Jeruzalėje. Kas liečia laiką, kai kurių grynais spėliojimais, Ji gyvenusi žemėje 69, pagal kitus 72 arba net 75 metus. Panašiai nieko tikra nežinoma nė apie Jos mirties aplinkybes. Kai kurie Bažnyčios Tėvai, prisimindami Simeono pranašystę apie Jos sielą perversiantį kalaviją, spėliojo, kad Ji mirusi kankine už tikėjimą, bet dažniau prileidžia, kad Ji visokeriopą kančią ir skausmus patyrusi Kalvarijos kalne, kai Ji dvasiškai mirusi su savo dieviškuoju Sūnumi, dabar, laisva nuo skausmo ir agonijos, mirė nei iš ligos, nei iš senatvės, bet vien Aukščiausiojo pašaukimu, Jo noru, meilės ekstazėje perėjo iš šito pasaulio į amžinąjį. Taigi, kas liečia Jos mirties aplinkybes, laiką ir vietą, jokių tikrų davinių nėra, vien tik niekuo nepagrįsti spėliojimai.
Žvilgsnis į praeitį
Kalbėti apie lietuviškąją "Vargo mokyklą" mes negalėtume, nenustatę jos atsiradimo vardo bei tų politinių priežasčių, šį vardą pagimdžiusių. Kad galėtume tai suprasti, reikia atversti istorijos lapą prieš kokį šimtmetį. Tad sustokime ties 1853 ar 1863 metais ir pasižvalgykime po Lietuvą.
Lietuvos Didžioji Kunigaikštija ir Lenkų Karūna ligi 18-tojo šimtmečio pabaigos sudarė vieną valstybę tik su skirtingomis administracijomis. Kalbant apie Lietuvą, reikia pasakyti, kad 18-tojo šimtmečio gale turėjome Vilniuje savo universitetą, iš kur po visą to meto Lietuvą sklido šviesūs mokslo žiburiai. Nors universitete buvo daugiausia lenkiškai kalbama, bet buvo galvojama lietuviškai, buvo net studentų sambūrių, kurie ypatingai akcentuodavo savo lietuviškąją kilmę. Simanas Daukantas, Daukša ir net Adomas Mickevičius, nors rašė lenkiškai, bet save laikė lietuviais.
Kai paskutinis sukilimas prieš rusų carą 1861-63 m. nepavyko, daugelis ano meto Lietuvos šviesuolių turėjo iš Lietuvos pasitraukti. Nors jie ir mirė tremtyje, bet jų pasėta sėkla Lietuvoje išliko. Vilniaus universitetą rusams uždarius, mokykloms tvarkyti buvo sudaryta Vilniuje Mokyklų Kuratorija, kurios žinioje buvo parapijinės mokyklos. Tiesa, tokių mokyklų skaičius buvo nedidelis, bet vis dėlto jų buvo. Nors ano meto liaudis tik labai retai tegalėjo mokykla pasinaudoti, nes gyveno labai sunkiose sąlygose, turėjo eiti baudžiavą, bet Aleksandrui II-jam baudžiavą panaikinus, mūsų kaimas atkuto.
Bet sakoma: viena bėda ne bėda. Dar žmonės Lietuvoje nebuvo gerai įsisąmoninę, ką jiems davė baudžiavos panaikinimas, 1863 m. sukilimui nepasisekus, Aleksandro II-jo įpėdinis išleido įsakymą, draudžiantį lotyniškomis raidėmis spausdinti lietuviškąjį žodį. Paskutiniems sukilėliams išgaudyti ir spaudos draudimo įsakymui prižiūrėti Lietuvon atsiuntė Vilniaus gubernatorium pagarsėjusį generolą Muravjovą, kuris Lietuvos istorijon įėjo Koriko vardu. Tuos tamsius Lietuvos laikus primindami, vėlesnieji mūsų liaudies dainiai sakė: "Jau slavai sukilo nuo Juodmarių krašto, pavasaris eina Karpatų kalnais. Lietuvoje tamsu: nei žodžio nei rašto neleidžia erelis, suspaudęs sparnais..."
Muravjovas persekiojo ir korė ypač Lietuvos kunigus, kurie, kaip išmanydami, globojo ir švietė liaudį, gindami ją nuo rusifikacijos ir skiepydami "geresnių laikų viltį". Kitos šviesuomenės XIX-jo amžiaus antroje pusėje Lietuvoje nebuvo, nes niekas iš lietuvių pasauliečių Lietuvos teritorijoje negalėjo gauti valdiškos tarnybos. Nors Muravjovas daugelį bažnyčių iš katalikų atėmė ar jas uždarė, ypač didesniuose miestuose, bet kaime atimti bažnyčias buvo beveik neįmanoma. Kai pabandė atimti Kražių bažnyčią, sukilo visa parapija. Daug Kražių bažnyčios gynėjų žuvo, bet jų heroizmas pasiekė net Vakarų Europą ir Ameriką, todėl rusams teko imtis kitokių, ne viešų naikinimo priemonių. Su katalikų tikėjimo persekiojimu buvo sužlugdytos ir tos neskaitlingos mūsų mokyklos, kurios dar buvo užsilikusios nuo Vilniaus Mokyklų Kuratorijos laikų.
PETRO RIMŠOS “Vargo mokykla”
Pasklidę po įvairius pasaulio kraštus ir susipažinę su kitų šalių kultūra, galime drąsiai sakyti, kad ir mes, lietuviai, su savo kultūra prieš kitus neturime ko gėdytis. Nors ir per trumpą nepriklausomo gyvenimo laikotarpį mes pasiekėme tokių kultūrinių laimėjimų, kuriais tikrai galime didžiuotis. Ir svetimieji labai domisi mūsų kalba, literatūra, rūbais, šokiais, dainomis ir muzika.
Kiekvienas kultūrinis turtas yra naudingas įnašas ne tik į atskiros tautos, bet ir į viso pasaulio kultūrinį lobyną, todėl jo praradimas yra skriauda visai žmonijai. Dėl to ne tik tėvynės meilė, ne tik patriotizmas mus verčia stengtis išsaugoti savo tautos kultūrinius turtus, to iš mūsų reikalauja artimo meilė ir žmoniškumas. Dėkingumas reikalauja, kad mes savo įnašu praturtintume kultūrą tos šalies, kuri mus priglaudė, tautinė pareiga liepia kruopščiai išsaugoti visa tai, ką mes iš Lietuvos išsinešėme, kad, jeigu Dievas leis vieną kartą ten mums sugrįžti, galėtume savo broliams parnešti tas kultūrines vertybes, kurios tenai, gal būt, jau bus sunaikintos.
Prarasti tas vertybes ir mums, čia gyvenantiems, pavojus yra labai didelis. Gal būt, jų nepraras tie, kurie yra užaugę ir subrendę Lietuvoje, bet mūsų jaunimas sparčiais šuoliais tolsta nuo savo kalbos ir lietuviškų papročių. Bet nuo jaunimo priklauso ateitis, nuo jo priklauso, ar mūsų išeivija ir toliau liks lietuviška. Taigi, išlaikyti lietuvišką jaunimą ir išlaikyti lietuvybę yra vienas ir tas pats dalykas.
Neužtenka kalbėti apie atskirų asmenų uždavinius, bet reikia pažvelgti ir į tas visuomenės grupes, nuo kurių ypatingu būdu priklauso lietuvybės išlaikymas. Pirmoje vietoje, be abejo, reikia paminėti šeimą, paskui mokyklą ir pagaliau organizacijas. Dabartinėse sąlygose šeimai yra sunku tinkamai atlikti savo uždavinį, nes darbas visai dienai nuo vaikų atskiria ne tik tėvą, bet dažnai ir motiną. Grynai lietuviškų mokyklų mes čia neturime, todėl mokykla dažniausiai ne tik lietuvybės išlaikymui nepadeda, bet dar pakenkia. Taigi, šių liūdnų faktų akivaizdoje mūsų lietuviškoms jaunimo organizacijoms tenka ypatingai svarbi pareiga: jos turi jaunimo auklėjime papildyti tai, ko neduoda šeima ir mokykla. Todėl visi, kuriems rūpi lietuvybės išlaikymas, turėtų daugiau jaunimo organizacijomis susidomėti, jas remti ir joms padėti.
Pažiūrėkime, kokias jaunimo organizacijas mes dabar turime, kuriomis vertėtų susidomėti ir kurios galėtų padėti mūsų jaunimo lietuvybės išlaikymui. Paminėtinos yra trys: vyčiai, aeitininkai ir skautai.
Neseniai gavome vieno skaitytojo laišką, kuriame jis iškelia įdomų šeimyninį klausimą ir pats stengiasi į jį atsakyti, klausdamas redakcijos, ar jo atsakymas yra teisingas. Jis rašo, jog kiekvienas vyras nori, kad jo žmona būtų ištikima. Tą patį galima pasakyti ir apie žmoną. Neištikimybė yra tikri šeimyninio gyvenimo nuodai. Anksčiau ar vėliau vienos pusės neištikimybė priveda prie skyrybų. Todėl tiek vyras, tiek žmona šiame klausime yra labai jautrūs; jeigu kuris nors jų pradeda kitą pusę įtarti neištikimybe, tuoj ima uoliau sekti tos įtartos pusės elgesį ir santykius su kitais asmenimis. Pvz., jei vyras įtaria žmoną, kad ji pradeda būti neištikima, jį erzina kiekvienas jos šypsnis, parodytas svetimam vyrui, kiekvienas jam pasakytas malonesnis žodis, kiekvienas išėjimas iš namų. Jį taip pat jaudina ir erzina kitų vyrų pagyrimo ir simpatijos žodžiai, pasakyti jo žmonai. Trumpai sakant, jis yra labai nepatenkintas, jeigu žmona turi didesnį ar mažesnį pasisekimą kitų vyrų tarpe. Bet ar čia nėra pavydas? Pavydas yra viena iš didžiųjų nuodėmių, bet šeimos neištikimybė taip pat yra labai didelė nuodėmė, tad kaip šiuos du dalyku suderinti?
Jeigu nuspręsi kovoti prieš savo pavydą, tada turėsi stengtis nieko žmonai nesakyti, jos nesekioti, nepykti, jeigu ji juokauja ar flirtuoja su kitais vyrais. Bet šitoks elgesys gali būti labai pavojingas. Gal iš pradžios tikrai yra tik smulkmenos tie žmonos juokavimai, tas noras patikti kitiems, tie meilūs žodžiai ir šypsniai. Tačiau jeigu vyras nieko jai už tai nesakys, jos neperspės, gal visa tai vis didės ir didės, kol prieis prie labai rimtų dalykų ir pagaliau prie skyrybų. Juk ir maža kibirkštėlė gali sukelti didelį gaisrą, jeigu jos neužspausi pačioje pradžioje. Tad kaip šiuo atveju elgtis?
A. Gulbinsko nuotr.
Lietuvaičių eisena pro Seserų Kazimieriečių aukšt. mokyklą Čikagoje.
Ne vienam, einančiam Amerikos miestų gatvėmis, ypač prieš Kalėdas, tur būt, teko pastebėti uniformutas mergaites su skambučiu rankoje, prašančias aukų. Paklausęs, kas jos esančios, gausi atsakymą, kad tai "Salvation Army" priklausančios mergaitės, kurios renka pinigus, ne sau, bet vargšams, neturtingiems, dėl įvairių priežasčių patekusiems į vargą ir nesugebantiems be kitų pagalbos iš jo išbristi. "Salvation Army — Išganymo Armija", kuri ypatingai užsiima labdarybės darbais, yra Įsteigta William Booth ir jo žmonos Catherine Booth.
William Booth (1829-1912) gimė Anglijoje. Jo tėvas buvo neturtingas žmogus, kurs net rašyti nemokėjo, bet motina buvo labai inteligentiška žydų kilmės moteris. Be abejo, iš motinos William paveldėjo žydiškus gabumus: mokėjimą organizuoti ir tvarkyti piniginius reikalus. Kadangi pats praleido jaunystę neturte, todėl gerai suprato ir kitų vargą. William buvo pakrikštytas Anglikonų Bažnyčioje, bet išauklėtas Metodistų tikėjime. William Booth priklausė prie atskiros metodistų šakos, vadinamos "Methodists New Connection". Būdamas 17 metų, jis pradėjo sakyti pamokslus, tapo evangelistu. Evangelistai skiriasi nuo kitų protestantų pastorių, ministerių ir pamokslininkų tuo, kad jie neužima nuolatinės vietos, bet vaikščioja visur ir skelbia evangeliją: fabrikuose, gatvėse, darbininkų kvartaluose. Jų metodai yra labai įvairūs, priklausą nuo kiekvieno asmeniško sugebėjimo. William Booth žmonėms labai patiko: buvo malonios išvaizdos, turėjo gražią juodą barzdą, gilų žvilgsnį. Būdamas 20 metų, atvyko į Londoną. Jo gyvenimas buvo labai rimtas ir pavyzdingas. Padarė Dievui kelis pasižadėjimus, kuriuos pasiryžo pildyti visą gyvenimą:
1. Anksti rytą keltis, kad būtų pakankamai laiko pasimelsti.
2. Būti atsargus kalboje, be reikalo nekalbėti ir neleisti veltui laiko.
3. Švelniai ir nuolankiai su kitais elgtis ir žmonėms visuomet priminti sielos išganymą.
4. Kasdien skaityti bent keturis skyrelius iš Šv. Rašto.
5. Gyventi vis didesnėje vienybėje su Dievu, stengtis įsigyti tikro šventumo ir visur matyti Dievo apvaizdą.
6. Šiuos pasižadėjimus skaityti, jei galima, kasdien arba bent du kartu į savaitę.
Kiekviena gyvoji kalba nuolat keičiasi. Gyvenimui einant pirmyn, vystantis kultūrai ir civilizacijai, kintant žmonių papročiams ir jų grožio bei meno nuojautai, kinta ir kalba, vis labiau prisitaikydama prie naujų gyvenimo aplinkybių. Bažnyčios dogmos yra amžinos. Kintant laikams ir papročiams, jos nesi keičia. Bet kartais, nenorint pakenkti amžinoms dogmoms, bijantis paliesti tikėjimo pagrindus, delsiama keisti ir tokius dalykus, kurie su dogmomis ir tikėjimu nieko bendra neturi, tačiau yra keistini ir pritaikytini prie pasikeitusių gyvenimo sąlygų. Panašiai yra ir su bažnytine kalba. Kai kuriose tautose ji žymiai skiriasi nuo kasdieniniame gyvenime vartojamos. Seni, archaiški žodžiai, pavartoti kasdieninėj kalboj, gal tik juoką sukeltų, bet bažnytinėj kalboj kai kas juos net labiau mėgsta, nes mano, kad jie tikėjimo dalykams suteikia lyg kažkokio paslaptingumo ir iškilmingumo. Bet tai grynai skonio dalykas. Bendrai, su Dievu reikėtų vartoti tą pačią kalbą, kaip ir su žmonėmis. Dėl ko turėtumėm griebtis pasenusių žodžių, lyg Dievas nepripažintų pažangos?...
Lietuvoje, greta bendrinės kalbos, buvo stengiamasi gryninti bei švarinti ir bažnytinę. Kadangi mes krikščionybę priėmėme vėlai, tai bažnytinių terminų teko skolintis iš lenkų ir gudų, kurie jau buvo nuo seniau krikščionys. Kai kuriais nereikalingais skoliniais vėliau mes nusikratė-me, pvz., macnas, smertelnas, traicė, pakūta, spaviedis. Bet kai kurie dar pasiliko ir, galima sakyti, įsigijo pilietybės teises. Prie jų mes pripratome ir nė nemanome keisti, pvz. Kalėdos, Velykos, gavėnia, pasninkas, bažnyčia. Nors pastarąjį arkiv. J. Skvireckas bando keisti eklezija, tačiau neatrodo, kad šitas žodis galėtų mūsų kalboje prigyti. Bet juk nėra nė reikalo. Kuo graikiškas žodis geresnis už mums jau priprastą lenkiškąjį?
Vis dėlto dar mūsų bažnytinėje kalboje yra užsilikusių tokių nelietuviškų žodžių ir posakių, kuriuos jau seniai galėjome pakeisti lietuviškais, bet tai nebuvo padaryta, vis be reikalo delsiant. Kun. St. Yla neseniai mums suteikė malonią staigmeną, išleisdamas naują maldaknygę, vardu "Sveika Marija", kurioje yra visai vykusių kalbos pataisų. Bet ne visi tuo apsidžiaugė. Kai kurie prieš autorių sukilo, kaltindami ji per dideliu sauvaliavimu.
Skaityti daugiau: KAI KURIOS LIETUVIŲ BAŽNYTINĖS KALBOS PROBLEMOS
Užsakyti “L. L.” tremtiniams Vokietijoje aukojo:
Dr. V. Karoblis (Ripley, Ohio) — $ 8.
Po 3 dolerius: Kun. V. Cukuras (Newark), P. Laurinaitis (Kenton), Dr. P. Rasutis (Chicago), N. Kubilinskaitė (Chicago).
Po 2 doleriu: J. Vaitkunas (Canton), B. Daukantas (Chicago), J. Dubaka (Chicago), J. Zauka (E. Chicago), S. Tunkelis (Chicago), V. Rygertas (Chicago), L. Remeikienė (Sudbury), B. Sturmaitis (Hamilton), A. Kelečius (Hamilton), A. Sajauskas (Baltimore), V. Batavičius (Cicero), T. Kaminskas (Joliet), A. Janusonis (Waukegan), E. Garliauskienė (Detroit), K. Mickevičius (Chicago).
Po 1 dolerį: A. Skiparis (Seymour), M. Jurkšas (Cicero), O. Saponis (Chicago), C. Branauskas (Chicago), S. Jasinskas (Athol), D. Gelgotaitė (Cleveland), K. Jankauskas (Baltimore), J. Petrauskas (Waukegan), I. Šalkauskas (Baltimore), J. Vaitkunas (Canton), H. Milaknis (Chicago), O. Danisevičiutė (Brooklyn), S. Skobeikienė (Brooklyn), J. Šaulys (Branford), A. Šukys (Chicago), P. Lanauskas (Elizabeth), J. Laurinaitis (Chicago), O. Balzerytė (Detroit), A. Kapačinskas (Chicago), A. Yunega (Trenton), Kun. A. Petraitis (Franfort), A. Smilgevičius (Chicago), J. Janušonis (Waukegan), J. Pupininkas (Rochester), J. Klevaitis (Chicago), A. Baleišis (Chicago), V. Lelevičius (Rochester), R. Didžgalvis (Chicago), J. Adomavičienė (Athol), A. Orentas (Chicago), A. Ragauskas (Elizabeth), A. Kindurys (Dolgeville), V. Morkūnas (Chicago), J. Iškauskas (Paterson), Dr. M. Baktys (Dixon), K. Merkis (Boston), D. Remys (Cicero), U. Maceikoms (Elizabeth), V. Kleiza (Chicago), M. Žižiūnienė (Worcester), A. Žvirblis (Chicago), Kun. J. Ruokis (Morris), Kun. C. E. Paulonis (Rockville Centre), G. Ažubalis (Lincoln), J. Guobužis (Chicago), O. Klepeckienė (Detroit), M. Kazlauskas (Hudson), J. Valiukevičius (Rochester), O. Braniškienė (Chicago), P. Saliukas (Chicago), M. Bumbalienė (Toronto), L. Prac-kaila, M. Vaitkus, J. Jurevičius, V. Rygertas, Dr. B. Kasakaitis, F. Juška, B. Beleškienė, M. Parakininkas, P. Žibūnas, A. Gaška, J. Skinulis (visi iš Chicago), P. Kličius (Verdun), Kun. M. Sandanavičius (Kansas City), V. Šmulkštys (Waterbury), J. M. Stelmokas (Phila.), P. Milus (Worcester), A. Juškaitė (Cicero), T. Kardelis (Leduc), A. Diržys (Toronto), H. Idzelevičius (Clev.), J. Luinys (Dixon), S. Miltenis (Brooklyn), K. Barzdukas (Kearny), E. Gorys (Montreal), E. Vaitkunas (St. Paul), O. Mickevičienė (Cicero), E. Arlauskienė (New Britain), D. Vaidilienė (Toronto), A. Žukauskaitė (Naugatuck), P. Kavaliauskas (Melrose Park), Kun. J. Patašius (Great Falls), J. Vailokaitienė (Detroit), A. Mikėnas (Omaha). O. Žilinskas (Cleveland), R. Dūda (Baltimore), S. Šuopytė (Waterbury), J. Daukaitė (Detroit), S. Masilionytė (Hamilton), M. Jasaitytė (Pembroke), K. Pieškus (Boston), A. Sadauskas (Clev.), T. Iraškaitė (Elizabeth), T. Kaminskas (Joliet), K. Miklas (Great Neck), O. Kaunienė (Brooklyn), Z. Rajeckienė (Maspeth), P. Skablauskas (Toronto), P. Baužys (Cicero), V. Tauras (Joliet), N. Miknevičius (Newark), F. Jurkšaitienė (Cleveland), P. Augaitis (Tillsonburg), S. Čeponienė (Toronto), J. Strazdas (Guelph), R. Galinis (Sault St. Marie), A. Bukšas (Waukegan), R. Kriaučiūnienė (Chicago), B. Grušaitis (Waterbury), E. Gerulaitis (Detroit), S. Charzauskas (Chicago), J. Kerys (Brooklyn), S. Pundžiuvienė (Toronto), J. Česnaitis (Chicago), J. Tričys (Chicago), G. Vindasienė (Hamilton), J. Paukštaitis (Omaha), N. Aukštikalnis (Sault St. Marie). S. Bendžiūtė (Phila.), A. Bujokas (Clev.).