Žvilgsnis į praeitį
Kalbėti apie lietuviškąją "Vargo mokyklą" mes negalėtume, nenustatę jos atsiradimo vardo bei tų politinių priežasčių, šį vardą pagimdžiusių. Kad galėtume tai suprasti, reikia atversti istorijos lapą prieš kokį šimtmetį. Tad sustokime ties 1853 ar 1863 metais ir pasižvalgykime po Lietuvą.
Lietuvos Didžioji Kunigaikštija ir Lenkų Karūna ligi 18-tojo šimtmečio pabaigos sudarė vieną valstybę tik su skirtingomis administracijomis. Kalbant apie Lietuvą, reikia pasakyti, kad 18-tojo šimtmečio gale turėjome Vilniuje savo universitetą, iš kur po visą to meto Lietuvą sklido šviesūs mokslo žiburiai. Nors universitete buvo daugiausia lenkiškai kalbama, bet buvo galvojama lietuviškai, buvo net studentų sambūrių, kurie ypatingai akcentuodavo savo lietuviškąją kilmę. Simanas Daukantas, Daukša ir net Adomas Mickevičius, nors rašė lenkiškai, bet save laikė lietuviais.
Kai paskutinis sukilimas prieš rusų carą 1861-63 m. nepavyko, daugelis ano meto Lietuvos šviesuolių turėjo iš Lietuvos pasitraukti. Nors jie ir mirė tremtyje, bet jų pasėta sėkla Lietuvoje išliko. Vilniaus universitetą rusams uždarius, mokykloms tvarkyti buvo sudaryta Vilniuje Mokyklų Kuratorija, kurios žinioje buvo parapijinės mokyklos. Tiesa, tokių mokyklų skaičius buvo nedidelis, bet vis dėlto jų buvo. Nors ano meto liaudis tik labai retai tegalėjo mokykla pasinaudoti, nes gyveno labai sunkiose sąlygose, turėjo eiti baudžiavą, bet Aleksandrui II-jam baudžiavą panaikinus, mūsų kaimas atkuto.
Bet sakoma: viena bėda ne bėda. Dar žmonės Lietuvoje nebuvo gerai įsisąmoninę, ką jiems davė baudžiavos panaikinimas, 1863 m. sukilimui nepasisekus, Aleksandro II-jo įpėdinis išleido įsakymą, draudžiantį lotyniškomis raidėmis spausdinti lietuviškąjį žodį. Paskutiniems sukilėliams išgaudyti ir spaudos draudimo įsakymui prižiūrėti Lietuvon atsiuntė Vilniaus gubernatorium pagarsėjusį generolą Muravjovą, kuris Lietuvos istorijon įėjo Koriko vardu. Tuos tamsius Lietuvos laikus primindami, vėlesnieji mūsų liaudies dainiai sakė: "Jau slavai sukilo nuo Juodmarių krašto, pavasaris eina Karpatų kalnais. Lietuvoje tamsu: nei žodžio nei rašto neleidžia erelis, suspaudęs sparnais..."
Muravjovas persekiojo ir korė ypač Lietuvos kunigus, kurie, kaip išmanydami, globojo ir švietė liaudį, gindami ją nuo rusifikacijos ir skiepydami "geresnių laikų viltį". Kitos šviesuomenės XIX-jo amžiaus antroje pusėje Lietuvoje nebuvo, nes niekas iš lietuvių pasauliečių Lietuvos teritorijoje negalėjo gauti valdiškos tarnybos. Nors Muravjovas daugelį bažnyčių iš katalikų atėmė ar jas uždarė, ypač didesniuose miestuose, bet kaime atimti bažnyčias buvo beveik neįmanoma. Kai pabandė atimti Kražių bažnyčią, sukilo visa parapija. Daug Kražių bažnyčios gynėjų žuvo, bet jų heroizmas pasiekė net Vakarų Europą ir Ameriką, todėl rusams teko imtis kitokių, ne viešų naikinimo priemonių. Su katalikų tikėjimo persekiojimu buvo sužlugdytos ir tos neskaitlingos mūsų mokyklos, kurios dar buvo užsilikusios nuo Vilniaus Mokyklų Kuratorijos laikų.
PETRO RIMŠOS “Vargo mokykla”
Tačiau, nepaisant tokių žiaurių naikinimo priemonių, pagarsėjęs lietuvybės ir katalikybės gynėjas Lietuvoje, vysk. Motiejus Valančius, savo slaptais aplinkraščiais įpareigodavo lietuvius klebonus steigti parapijines mokyklas. Jis pats rašė knygas ir kitiems liepdavo tai daryti. Lietuvoje spaudą uždraudus, mokyklų vadovėlius ir kitas knygas pradėjo spausdinti Prūsuose ir kontrabandos keliu gabenti į Lietuvą. Taip Lietuvoje prasidėjo garsioji "knygnešių gadynė". Čekijos Pragoje patekėjo dr. Jono Basanavičiaus "Aušra", Tilžėje "Varpas", "Tėvynės Sargas". Visa tai be jokios atvangos, be jokios baimės, lyg Nemuno srovė, plaukė į dvasiniai sužlugdytą Lietuvos žemelę.
Keli pasišventėliai kunigai naktimis važinėdavo po kaimus, ruošdami mokykloms mokytojus. Pvz., kun. Jonas Katelė, Panemunėlio parapijos klebonas, per 36 metus paruošė keletą dešimčių mokytojų. Vadovėlius patys kunigai išversdavo iš lenkų arba rusų kalbos. Tai buvo idealistų darbas. Pvz., kun. J. Katelė, 1908 m. mirdamas, paliko tik 15 rublių viso savo turto. To neužteko nė jo laidotuvėms, bet, kiek trūko, sudėjo patys mokiniai. Paskui jam pastatė paminklą už 940 rublių Panemunėlio šventoriuje.
Tai taip anais laikais Lietuvoje buvo sprendžiamas lietuviškos parapijinės mokyklos klausimas, norint pasipriešinti rusinimui. Rusų įsteigtų mokyklų buvo labai maža, nes jiems nedaug rūpėjo žmonių švietimas. Prieš pirmąjį pasaulinį karą Lietuvoje buvo apie 53% nemokančių rašyti žmonių. Laisvoje Lietuvoje per 22 metus tas nuošimtis buvo numuštas iki 14%. Laisvoje Lietuvoje jau mes turėjome virš tūkstančio pradžios mokyklų ir netoli šimto aukštesniųjų. Taigi, suprantame, kad tik laisvame krašte yra galimas pilnas dvasinių žmogaus vertybių išugdymas. Jokia svetima ranka to negali duoti.
Vargo mokykla
Kaip tais spaudos draudimo laikais lietuvės motinos mokė savo vaikus skaityti, gražiai atvaizdavo mūsų dailininkas Petras Rimša skulptūros kūrimu, pavadintu "Vargo mokykla". Močiutė sengalvėlė sėdi prie ratelio ir verpia ploniausias lino ar vilnos gijas, o šalia jos sėdi maža mergytė ir iš maldaknygės ar elementoriaus, pirštuku vedžiodama, renka lietuviškojo žodžio skiemenis. Kad žiūrovas suprastų, jog ir tokia prie balanos šviesos mokykla nebuvo laisva ir grėsė pavojus tiems, kurie mokė savo vaikus gimtosios kalbos, dailininkas prie ratelio atvaizdavo atsigulusį šunytį: mat, jei koks nors priešas prieis prie trobos, šunelis tai anksčiau pajus ir savo urzgimu įspės tuoj nuo svetimų akių slėpti lietuvišką elementorių ar maldaknygę. Tos mūsų močiutės sengalvėlės nekartą nuo žandarų turėdavo slėpti net bažnyčioje savo maldaknyges.
Anais laikais vaikų mokymas buvo savotiškai suprastas. Manydavo, kad aukštesnius mokslus eiti dera tik berniukams, o ne mergaitėms. Tada taip buvo galvojama beveik visur Europoje. Tik XIX-jo amžiaus gale ar XX-jo pradžioje buvo susirūpinta ir nuotakomis: na, kaip gi čia atrodys — vyras išėjęs aukštuosius mokslus, o žmona nemokės nei A nei B... Tikrai kažkaip nepatogu ir nedarnu. Diduomenė leisdavo mergaites į institutus, o paprastesni žmonės jas namie šiek tiek pramokydavo. Tik, kaip jau minėjome, XIX-jo amžiaus gale ir mergaitėms pradėta steigti gimnazijos.
Jau minėtas kun. Katelė specialiai mokytojų pareigoms ruošė mergaites, nes, jo nuomone, berniukus tėvai gali leisti ir į valsčiaus mokyklas, o mergaitėms ten nė vietos nebūtų. Bet svarbiausias vargo mokyklos uždavinys buvo vaikus mokyti lietuviškai, nes rusų mokyklose lietuvių kalbos nebuvo. Net ir tikybos pamokose reikalaudavo atsakinėti rusiškai. Atsimenu, mūsų mokykloje mokytojas rusas surinko kartą iš mokinių po pusę rublio ir už poros savaičių atnešė mokyklon tikybos vadovėlius, parašytus rusiškai. Mūsų kapelionas kun. Juozas Šereiva tuojau tuos vadovėlius surinko ir, nebaigęs pamokos, juos nunešė į mokytojo butą ir sviedė žemėn, o pats, užtrenkęs duris, nuėjo pasiguosti kun. Katelei. Mokytojas po to įvykio grąžino vaikams surinktus pusrublius, bet po dviejų ar trijų mėnesių iškėlė iš mokyklos kun. Šereiva ir uždarė Kretingos vienuolyne.
Čia mano paminėti pavyzdžiai yra iš Panemunėlio (Rokiškio apskr.), kur man pačiam teko slaptai mokytis lietuviškai ir lankyti pradžios mokyklą, bet tokių faktų anais laikais buvo pilna visa Lietuva. Aišku, kad buvo daug tokių kunigų kaip Katelė ir Šereiva, kurie saugojo lietuvius katalikus nuo rusinimo, skiepydami žmonėse tautinę sąmonę ir atskleisdami jiems lietuvių kalbos grožį bei pranašumą prieš rusų ir kitas svetimas kalbas. Netenka įrodinėti, kad šitas katalikybės ir lietuvybės išlaikymo darbas, kad ir labai sunkiomis sąlygomis puoselėjamas, atnešė didelių vaisių. Jisai stebuklingai išbujojo pogrindyje. Kai 1904 m. rusų caras panaikino spaudos draudimą, lietuvių tautinė sąmonė sužvilgo visomis vaivorykštės spalvomis.
Ne vienam gali kilti klausimas: kam pirmoj eilėj Lietuva turi būti dėkinga, kad per keturiasdešimt spaudos draudimo metų nepalūžo? Atsakymas yra tik vienas: Katalikų Bažnyčiai ir jos vadovams. Tokie vyskupai, kaip M. Valančius ir A. Baranauskas, kuriuos pasekė šimtai kunigų, neleido užgesti paskutiniam liaudies sąžinės žiburėliui. O ką tuomet pasakė kunigas, juo labiau vyskupas, buvo šventa. Kai vysk. Baranauską rusai trėmė iš Lietuvos, jis parašė tuos atmintinus žodžius: "Kad tu, gude, nesulauktum! Nebus kaip tu nori. Bus kaip Dievas duos, ne tavo priesakai nedori." Ir visa Lietuva tuos žodžius kartojo lyg kokią kasdieninę maldą. Lietuvos dvasiškija turėjo daugiau progų prieiti prie mūsų liaudies, negu pasauliečiai šviesuoliai, todėl jų įnašas į Lietuvos kultūros barus buvo nepaprastai didelis, nors daugeliui ir teko nukentėti nuo rusų trėmimais ir piniginėmis baudomis.
Mūsų pasauliečiai inteligentai pasižymėjo daugiau politinėje srityje, o Lietuvos dvasiškija kėlė liaudyje religinį ir tautinį susipratimą. Ne vienas tokių idealistų dvasiškių, laimingai pasprukęs iš rusiško žandaro nagų, atvyko į Ameriką, kur tęsė toliau pradėtąjį liaudies švietimo darbą. Senieji ateiviai gerai žino, kiek daug gero yra padarę tokie idealistai kunigai, kaip Staniukynas, Burba,
Kaupas, Milukas ir daug daug kitų. Ir čia Amerikoje, nors kitais tikslais, bet tuo pačiu leituvišku užsimojimu ir lietuvybės išlaikymo supratimu jie prie visų lietuviškų parapijų įsteigė katalikiškas ir lietuviškas mokyklas. Jei šiandien naujieji ateiviai dar gali susikalbėti su čia gimusiais lietuvių kilmės žmonėmis, tai reikia padėkoti ne tik močiutėms sengalvėlėms, bet ir parapijinei mokyklai. Jeigu nebūtų buvę tokių idealistų, kaip kun. Staniukynas su trimis mergaitėmis — lietuvaitėmis, mes šiandien neturėtume Seserų Kazimieriečių nei parapijinių mokyklų. Jų neįsteigė nė viena pasauliečių politikierių organizacija. Tiesa, gal šiandien šitose mokyklose daugiau tenkinamasi išlaikyti tikybinės katalikiškos mokyklos charakterį, bet lietuvybės išlaikymo reikalas pareina nuo pačių tėvų didesnio ar mažesnio susipratimo.
Padėję ranką ant krūtinės, mes turime prisipažinti, kad, būdami ir laisvi ir turėdami daug priemonių lietuviškoms mokykloms išlaikyti, nė piršto prie to darbo nebuvome pridėję. Tačiau praeitis jau ne mūsų žinioj, tad apie tai nė nekalbėsime. Šiuo metu mums visiems reikia būtinai susirūpinti mūsų priaugančios jaunosios kartos ateitimi. Gal nereikėtų kalbėti apie lietuviškąją "vargo mokyklą", jei visi mūsų vaikai lankytų parapijines lituanistinių dalykų pamokas. Tam visos mokymo ir mokymosi sąlygos yra, bet dažnai stinga supratimo, kad šalia anglų kalbos išmokti ir gražiausią bei seniausią lietuvių kalbą yra ne vien tiktai kiekvieno padoraus lietuvio pareiga, bet ir garbės reikalas. Kam trūksta šitų sąvokų supratimo, kažin ar dar jam yra kas nors šventa ir brangu.
Dr.Petras Mačiulis