Atvirais žodžiais Šventajame Rašte nieko nėra pasakyta apie Marijos Dangun Ėmimą. Tačiau Bažnyčios Tėvai jau nuo 4 šimtmečio, pradedant šventuoju Epifanu, nuolat kreipėsi į Šventąjį Raštą, ieškodami jame šviesos šitos tiesos įrodymui. Vėlesniais laikais jais pasekė ir teologai. Visi jie stengės, jei jau ne tiesiai įrodyti, tai bent pavaizduoti Jos Dangun Ėmimą bibliniais tekstais. Vieni tų mėginimų yra labiau vykę, kiti mažiau, pagaliau treti visiškai įtikimi ir po dogmos paskelbimo, juos suminėjus dogmos paskelbimo dokumente, visiškai tikri.
Nekartą buvo remtasi, pavyzdžiui, tiktai negendamumo palyginimais ir simboliais. Taip Jos Dangun Ėmimas buvo išvedamas iš biblinių tekstų, kalbančių apie žemiškąjį rojų (Genezės 2 skyrelis), apie degantį ir nesudegantį krūmą (Exodo 3 skyrelis), apie sandaros skrynią (Exodo 37 skyrelis ir dažnai po to) ir kitais panašiais tekstais.
Kiti, pasinaudodami tiktai pritaikomąja Šventojo Rašto prasme, tai yra, neatsižvelgdami, kad Šventojo Rašto kurio nors teksto tikroji prasmė yra visiškai kitokia, pasitenkino tiktai išoriniu panašumu, kitaip sakant, ne iš Šventojo Rašto teksto išskaitė tenai išreikštą tiesą, bet į turimą Švento Rašto formą, literatūrinę išraišką stengėsi įsprausti savo pačių nuomonę bei įsitikinimą ir taip jiems suteikti daugiau autoriteto. Tokie tekstai dažnai suminėti yra iš Psalmių ir iš Giesmių Giesmės. Štai keletas pavyzdžių: "Tavo dešinėje stovi karalienė, papuošta auksu iš Opyro" (Psalmė 44, 10; pagal J. E arkivyskupo Skvirecko vertimą); "Kelkis, Viešpatie, į savo poilsio vietą, tu ir tavo didybės skrynia" (Psalmė 131, 8, ten pat); "Tu nepaliksi mano sielos mirusių buveinėje, neleisi savo šventajam matyti sugedimo" (Psalmė 15, 10, te pat). Gausiai užtinkama tekstų ir iš Giesmių Giesmės: "Kelkis, mano mylimoji, pasiskubink, balandėle mano, gražioji mano, ir ateik" (Giesmių Giesmė 2, 10; laisvas vertimas, neturint J. E. arkivyskupo Skvirecko paruošto teksto); "Kas yra toji, kuri žengia per tyrus, kaip brangiųjų smilkalų debesėlis?" (Giesmių Giesmė 3, 6); "Ateik, mano sužadėtine, ateik nuo Libano, būsi apvainikuota" (Giesmių Giesmė 4, 8); "Kas yra toji, kuri žengia, kaip patekanti aušra, graži, kaip mėnulis, parinkta, kaip saulė, didinga, kaip mūšiui paruošta kariuomenė" (Giesmių Giesmė 6, 9). "Savo šventovės ir savo kojų vietą išaukštinsiu (Izaijo 60, 13). Tokių tekstų yra ir daugiau. Literatinė, tai yra tikroji jų prasmė liečia patį Kristų arba Jo Bažnyčią. Šitie gražūs pavaizdavimai yra panaudoti suteikimui biblinio atspalvio ir Dangun Ėmimo tiesai. Tai nėra doktrinalinis pagrindimas tiesos, o vien tik pamaldžios mintys. Tačiau jau ir su šitais tekstais yra kažkas daugiau. Nors jie nieko tiesioginio nepasako Dangun Ėmimo tiesos reikalu, bet teisingai jau pripažįsta net kai kurie nekatalikai, kad Bažnyčios Tėvai, parinkdami šituos tekstus, vadovavosi viena mintimi, būtent, kad Marijos Dangun Ėmimas yra tiktai dalis visuotinio jo padavimo, paveldėto iš protėvių. Visus šituos tekstus daugiau ar mažiau sumini dogmos paskelbimo dokumentas, nupasakodamas šitos tiesos istoriją, jos brendimą amžių bėgyje.
Jeanne d'Arc, Prancūzijos šventoji ir tautinė karžygė, vadinama Orleano Mergele, gimė 1412 m. Lotaringijos ūkininkų šeimoje. Joana nemokėjo nei skaityti nei rašyti, bet buvo labai pamaldi mergaitė ir naginga siuvėja. Uoliai tėvui gelbėjo, prižiūrėdama gyvulių kaimenes. Jau nuo pat mažens ji gerai pažino vargus, slėgusius jos gimtinę.
Būdama 12 metų amžiaus, sako, ji girdėjusi Dievo balsą ir nusprendusi likti šventai gyvenančia mergaite. Po to ji dar keletą kartų turėjusi vizijų. Jai pasirodę įvairūs šventieji sakė, kad ji turinti išgelbėti kraštą nuo užkariautojų anglų, užėmusių didelę Prancūzijos dalį, ir vainikuoti Reimso katedroje sosto įpėdinį Karolį VII tikruoju Prancūzijos karaliumi.
Tėvams ir draugams toks Joanos tvirtinimas atrodė didžiausia nesąmonė. Tėvas net pareiškė, kad verčiau ją paskandins, negu leis užsiiminėti taip keistomis mintimis. Bet niekas negalėjo sutrukdyti siekti jai užsibrėžto tikslo. Būdama 16 metų, Joana apsilanko pas karo komendantą Robertą ir reikalauja duoti jai palydovų į sosto įpėdinio pilį. Robertas, paprastas, šiurkštus karys, netikėjo jos pasakojimu apie dievišką misiją, liepė liautis būti kvailute ir vykti namo. Bet Joana nenusileido. Robertas įvykdė jos reikalavimą. Apsivilkusi vyriškais drabužiais Joana su šešiais palydovais išvyko į sosto įpėdinio pilį.
Pilyje ji susitiko su sosto įpėdiniu Karolium VII ir tam tikru ženklu, kuris tik jam vienam buvo parodytas, ji išblaškė jo abejojimus dėl savo dieviškos misijos. Karolis sutiko jai duoti kariuomenės, bet pirma norėjo, kad ji būtų teologų iškvosta. Teologai Joaną išklausinėjo ir pripažino, kad ji nėra eretike. Tada Karolis jai davė 4000 vyrų kariuomenę. Joana, apsirengusi baltais šarvais, laikydama kardą su penkiais kryžiais, atvyko su savo kariuomene prie Orleano ir prisijungė prie miesto įgulos.
Etniniai Aisčių dvasios bruožai
Norint pastebėti dorinius lietuvių tautos linkimus ir pavojus, gera yra patyrinėti jos dvasinius linkimus apskritai. Šiuos linkimus galima pastebėti iš didžiųjų etninių faktų, iš tautos istorijos ir atskirų asmenų dvasinių darbų.
Vienas iš didžiausių etninių faktų lietuvių tautos etnologijoje yra jos kalbos senumas. Šis faktas jau yra pakankamai pagrįstas kalbos moksluose, tačiau iš jo dar nėra padarytos nei istorinės nei filosofinės išvados. Mes šiandien jau esame tikri, kad lietuvių kalba savo formomis yra senesnė už sanskrito. Tai yra kalbinis faktas. Iš to galima išvesti istorinį faktą, kad maždaug prieš 4 ar 5 tūkstančius metų buvo žmonių, kurie ta kalba kalbėjo. Senos kalbos išlikimo negalima aiškinti kokiu nors šuoliu ar supuolimu. Senos lietuvių kalbos formos liudija, kad, nepaisant visų pasikeitimų, kuriuos ši kalba pergyveno, ji tų pasikeitimų yra pergyvenusi mažiau negu kuri kita gyva kalba. Kalbos tolydumas labai įtikinančiai liudija ir apie tautos tolydumą.
Iš aisčių kalbos gyvumo ir jos senumo fakto, paimto ne teoriškai, bet kartu su gyva tauta, kyla ir filosofinė problema. Ją galima pradžioje šitaip formuluoti: kas buvo tas veiksnys, kuris padarė, kad viena tauta ar keletas tautų, viena iš kitos besivystančių, nekeitė savo kalbos, bet liko prisirišusi prie senų formų? Atsakymų į šį klausimą gali būti labai daug. Nė nesvarstysime tų atsakymų, kurie norės šį faktą išaiškinti įvairių išorinių aplinkybių ar supuolimų keliu. Tai yra perdaug pigūs materialistiški atsakymai, kurie klausimo neišsprendžia, tik jį nukelia į kitus nežinomuosius. Jie mums yra nepriimtini ir dėl to, kad jie kyla iš tokios galvosenos, kur į žmogaus dvasią žiūrima tik kaip į aplinkybių padarą.
A. Gulbinsko nuotr.
Tėvas primena sūnui Lietuvos praeitį spaudos parodoje Čikagoje.
Daug kalbama apie vaiko bei jaunuolio auklėjimą, apie jo valios lavinimą ir bendrai apie įvairių fizinių bei psichinių savumų ugdymą. Tačiau dažnai auklėtojai, pirmoj eilėj tėvai, nutyli ar net vengia paliesti seksualinio auklėjimo problemas. Ši tema laikoma nemalonia, nepatogia ir net kai kurių auklėtojų nepadoria. Kodėl nekreipti dėmesio į tokį svarbų dalyką? Seksualinis auklėjimas yra būtinas, nes nuo jo priklauso jaunuolio dorovė. Ar sukrautas pumpuras pražys pilname savo žavume, patrauks žmogaus akį savo gražumu ir, atlikdamas jam Dievo duotą paskirtį, paliks jaunų atžalų, ar dar nepražydęs nuvys, nepalikęs nei sėklos nei atžalų?
Seksualinis polinkis nėra nenormalus reiškinys. Jis žmogui yra įgimtas, taip kaip ir visi kiti žmogiškieji polinkiai, pav. saugumo instinktas, įvairių gėrybių siekimas ir tt. Šis instinktas Kūrėjo yra žmogui suteiktas labai kilniam tikslui — platinti ir palaikyti savo giminę. Kaip viskas, kas yra Dievo duota, negali būti nei bloga nei biauru, taip ir šis jausmas iš esmės nėra blogas, bet jei jis nebus valdomas ir į jį nebus kreipiamas auklėtojo dėmesys — šis nesąmoningas jutimas gali taip išsivystyti, kad gali žmogų išstumti iš dvasinės pusiausvyros ir jį psichiniai ir fiziniai sužaloti. Tad dėl šio jutimo auklėjimo reikalingumo negali būti jokios abejonės. Jei seniau tėvai pajėgdavo visai žmogaus moralei pagrindą vienu žodžiu "nuodėmė" sudaryti, tai šiuo metu, kada veikia daugybė pašalinių veiksnių, šis žodis nebėra taip svarus ir galingas. Čia auklėtojas turi pritaikyti įvairias pedagogines priemones, atsižvelgdamas į auklėtinio savumus, charakterį ir esamas aplinkybes.
Seksualinis auklėjimas prasideda jau kūdikystėje. Nors šis polinkis šiuo metu dar snaudžia, bet jam jau yra ruošiama dirva, tiek teigiama, tiek neigiama prasme, t. y. aplinka gali veikti neigiamai, o auklėtojas teigiamai. Šiuo metu reikia kreipti dėmesio, kad vaiko rūbai būtų patogūs, neankšti, atitinkamas maistas, atskira lova, guolis turi būti patogus, bet neperminkštas. Gėdos jausmas dar nėra išbujojęs, vaikas pradeda stebėti ir žaisti savo kūno dalimis. Šiuo metu berniukai dar žaidžia kartu su mergaitėmis, jei jų tarpe pasitaiko vienas su smarkiau išsivysčiusiu seksualiniu pojūčiu, jis gali "apšviesti" kitus savo draugus ir padaryti labai daug neigiamos įtakos.
"Leiskite vaikams laisvai kūniškai vystytis!" — šaukia gydytojai ir pedagogai. Ir visai teisingai. Tenka matyti tėvų, net ir labai apsiskaičiusių, kurie neabejotinai yra perskaitę viską, kas šiuo reikalu naujausiai yra parašyta, bet kaip jie su savo vaikais elgiasi, tai atrodo, kad visas rašymas būtų veltui. Jie neturi kantrybės su šiais mažais sutvėrimėliais. Jie bijo pasivėluoti. Jie nori, kad vaikas greitai vystytųsi, greitai pradėtų vaikščioti ir kalbėti. Bet vaiko augimui ir vystymuisi neįsakysi. Kartais gali įvykti koks nors mažas sutrikimas, visai tėvų nepastebėtas, kurs sutrukdo vaiko vystymąsi. Bet kaip tas sutrikimas nepastebėtas atėjo, taip nepastebėtas ir praeis. Tėvams neverta tuo per daug rūpintis. Jei kartais kyla abejojimų, tai reikia nueiti ir pasitarti su gydytoju, bet patiems neteikti jokios pagalbos vaiko kūniškam vystymuisi. Vaikui nepakenks, jeigu jis šiek tiek vėliau pradės sėdėti ar vaikščioti, bet gali daug pakenkti per ankstyvas sodinimas ir mokymas vaikščioti.
Mudu su žmona vaikų vystymąsi palikome Dievo valiai. Ne dėl to, kad jų vystymasis mums nebūtų rūpėjęs, bet dėl to, kad mes tikėjome gydytojų patarimams. Su pirmuoju beveik kas savaitė bėgiojome pas gydytojus, kartais iššaukdami net jų pasityčiojimą. Dėl to mes visai nepykome. Visados laikėmės dėsnio nieko savo nuomone vaikui nedaryti, jei nesame tikri, kad tai yra gera. Visi mūsų vaikai vystėsi labai tiksliai. Būdami keturių mėnesių, sėdėjo vežimėlyje be kitų pagalbos, šešių mėnesių — išdygo pirmieji dantukai, aštuonių mėnesių pradėjo rėplioti, dešimties mėnesių atsistojo lovytėje, dvylikos mėnesių pradėjo vaikščioti. Kartais vaiko vystymesi būna įvairių svyravimų. Pavėluotas vystymasis dažniausiai būna dėl kalkių stokos ir dėl liaukų nepakankamai gero veikimo. Reikia vaikui duoti daug žalio maisto, vengti per daug mėsos ir, esant neaiškumams, tartis su gydytoju.
Tiesa, pati to neatmenu. Man teta pasakojo. Sykį tėvai nusivežė mudu su broliu pas gimines. Aš tada vos tepradėjau vaikščioti ir buvau labai negražus papūstžandis vaikas. Mudu žaidėm su broliu ant grindų, kai suaugę, mus stebėdami, šnekučiavo. Kažkas pasakė apie mano brolį: “Tas berniukas kaip lėlė", ir toliau tęsė: "o mergaitė — Dievas žino, kas iš jos išaugs, tokia negraži". Tuo tarpu į kambarį įėjo tėvas. Nieko nesakęs, jis pakėlė mane nuo grindų, pabučiavo ir išsinešė iš kambario. Teta sakė, jis trenkė durimis išeidamas.
Mes tada gyvenome mažame miestelyje. Brolį išvežė į apskrities miestą, į gimnaziją. Pradžioje jo labai pasigedau. Mama turėjo labai daug darbo ir kartais, kai pakyrėdavau klausimais, ji pavargusiai atsakydavo: "Bėk į sodą žaist". Aš laukdavau tėvo. Jis pareidavo iš darbo antrą valandą. Mes pietaudavom, o popiečius tėvas dažniausiai skirdavo man. Sekiodavau paskui jį į daržą, kur man buvo paskyręs ežiukę, eidavau drauge į miestelį, o smagiausios man buvo iškylos į miškus. Miestelio apylinkėse buvo daug miškų. Rudenį mudu eidavom grybauti. Tėvas žengdavo dideliais žingsniais, o aš šalia straksėdavau, įsikibus į jo ranką. Nepavargdavau, nes tėvas visada rasdavo ką nors įdomaus man papasakoti. Prisigrybavę mudu pririnkdavome puokštę gėlių mamai, o paskui susėsdavome ant kelmų pailsėti. Tėvas pasakodavo apie medžius ir žvėris, apie grybus, apie įvairias samanų atmainas, apie uogas, apie skruzdžių gyvenimą. Jis aiškindavo man, kaip medžiai auga, kaip pažįstamas jų amžius, kaip negalima skinti pušaičių viršūnių, negalima lapų draskyti. Man gamta tapo gyva ir šnekanti, besidžiaugianti ir verkianti. Kai vėliau gimnazijoje teko susidurti su botanika, ji man buvo tokia artima ir aiški.
A. Gulbinsko nuotr.
Prel. M. Krupavičius ragina moksleivių ansamblio dalyvius neužmiršti lietuvybės.
Tu? Iš viso, kas tu esi ir kuo pasidarei mano gyvenime?
Tiesa, gyvenimas mudu suvedė ant vieno tako. Turim kartu dirbti, gyventi, gal eiti kartu į tą pat tikslą, siekti to pat idealo, pildyti tas pat pareigas, rišti tą pat sunkų uždavinį. Nesvarbu, ar mudviejų širdys plaka tuo pat taktu ar jos sutartinai veikia; nesvarbu, ar mudviejų mintys supuola ar ne, ar galvosenos atitinka viena antrą. Nesvarbu. Svarbu tik, kad esam surišti į vieną gyvenimą, į tą pat kūną ir, štai, turim eiti kartu.
Tu esi dabar man draugas ar draugė, širdis ir siela, tėvas ir motutė, brolis ar sesuo. Tu papildai mano trūkumus, esi man paraginimas veikti, akstinas pakelti galvą, nenuleisti rankų. Mudviejų širdis yra apėmusios tos pat mintys, ir abu esam apgaubti to pat meilės lanko.
Tu esi vienas iš tų, kuris esi pastatytas šalia manęs. Galimas daiktas, kad tu kadaise sakei pats sau: "Esu tikras, kad su ja būsiu amžinai laimingas." Gi aš sakau sau: "Man rodos, kad galėsiu padaryti jį laimingu. Tat mano uždavinys!"
Bet kas tu man dabar?
Esi vienas iš tų, kurie eina pro mane šalti ir lyg be jausmo ar atjautimo. Mūsų keliai ir takai nuolat kertasi, bet mintys retai besusitinka. Esam vienas antram svetimi, beširdžiai.
Tu esi vienas iš tų, kurio nuolatiniai klausinėjimai mane kankina. Tavo žodžiai, kalbos, tavo paviršutiniškumas, nuotaikos mane nuolat erzina, tampo nervus, varo dyglius į mano širdį.
Tu esi vienas iš tų, kuris manęs nebeatjauti, kurio pagalbos ranka manęs nemato. Tu išnaudojai mano pasitikėjimą, mano viltis. Gi mano širdis paskendo tamsoje. Jei atidengtum "geležinę uždangą", išvystum mano sielos griuvėsius. Tu pats mane pastūmei į nelaimes, į nusižengimus. Tu.
Keli nekalti jaunųjų ansambliečių veidukai
Neseniai atėjo pasiguosti gyvenimu nusivylusi septyniolikmetė. Atsisėdo ir, nuleidusi galvą, pradėjo: "Esu labai liūdna, nusivylusi gyvenimu, o ypatingai vyrais. Draugavau su vienu, su antru ir su trečiu — jie visi vienodi. Aš svajojau apie meilę, apie gražią, kilnią, dvasišką meilę, bet... Vyrai nežino, kas yra meilė. Jųmeilė grynai biologinė." Dar norėjo kažką sakyti, bet, matyti, žodis gerklėje sustojo. Trupučiuką palaukusi, pro ašaras pasakė: "Nėra reikalo daugiau kalbėti, manau, kad ir Jūs suprantate...’'
"Taip, aš suprantu," kažkur į tolį žiūrėdamas tariau. Norėjau daug ką sakyti, bet nežinojau, nuo ko pradėti. Išėmiau iš stalčiaus keletą laiškų ir paskaičiau vieną kitą ištrauką. Rašė mergaitės, tokios kaip ir ji. Skundėsi tomis pačiomis sunkenybėmis. Pabaigoje paprastai jos klausdavo: "Pasakykite, dėl ko vyrai tokie keisti? Dėl ko jie turi taip maža idealizmo, dėl ko jie taip sumaterialėję? Dėl ko jie mūsų nesupranta? Ar jie mano, kad ir mūsų troškimai tokie žemi? Argi jų širdyje nėra nė kibirkštėlės tikros meilės? Ar jiems nerūpi dvasia, o tik biologija?"
Gerbiamasis Redaktoriau,
Norėčiau paklausti, ar doriniai puolusi ir religinę praktiką paneigusi motina gali išauklėti vaiką religingu ii sveikų pažiūrų bei gero charakterio žmogumi, jeigu ji vaikui tik retkarčiais primintų religinę praktiką. Ar toks auklėjimas žodžiu, bet ne pavyzdžiu, nenuvertins galutinai religijos reikšmės žmogaus gyvenimui vaiko akyse? Ar aukščiau minėtasis auklėjimo būdas paveiktų visus kūdikius vienodai?
Maironis sako: "Į krūtinę skausmą savo liejo nežinia." O jei motinos krūtinėj tik pyktis, neapykanta, egoizmas viešpatauja, kai ji prispaudžia savo kūdikį prie širdies, rodydama tik kitiems, kaip ji jį myli, arba tik šiaip dėl tam tikro malonumo, ar ir ši dvasios nuotaika, poeto žodžiais tariant, "liesis" į to kūdikio krūtinę? Man atrodo, kad kūdikis gali būti taip stipriai paveiktas motinos žiaurumo, kad jis pats taps taip pat nemažiau žiaurus už motiną. Ar tokiu atveju vaikas yra atsakingas už savo blogą elgesį?
"L. L." skaitytoja
Mieloji "L. L." skaitytoja.
Vaiko auklėjimas yra toks jautrus ir trapus dalykas, kad kartais visai maža smulkmena jį pakreipia viena ar kita kryptimi. Todėl jau iš anksto spręsti ir tvirtinti, kad religinga motina gerai išauklės kūdikį, o nereliginga blogai, būtų per drąsu. Yra nemaža pavyzdžių, kur nereligingų tėvų vaikai užauga labai pamaldūs, o religingų tėvų — visai atšalę nuo tikėjimo. Tai gali priklausyti nuo įvairiausių priežasčių.
Skaityti daugiau: AR BLOGAS ŽMOGUS GALI BŪTI GERAS AUKLĖTOJAS?
Gerbiamasis Redaktoriau,
Norėčiau paklausti, ar tam tikrose aplinkybėse galima atlikti išpažintį raštu, nes kartais yra neįmanoma pas vietinius dvasiškius ją atlikti asmeniškai prie klausyklos.
Atliekant išpažintį, kaip jau žinoma, reikia gailėtis už savo nuodėmes ir stengtis susitaikyti ne tik su Dievu, bet ir su artimaisiais bei kitais žmonėmis, kuriuos įžeidėme arba su kuriais pykstamės. Bet kaip daryti tuo atveju, jei esi su kitu susipykęs visai ne iš savo kaltės? Jei atsiprašysi — jis pamanys, kad mano būta kalto, o pats kelsis puikybėn. Jei neatsiprašysi — liks ir toliau tokia slegianti nuotaika ir neturėsi visiško sąžinės ramumo. A. ir T.
Išpažintį galima atlikti tik asmeniškai, penitentas ir nuodėmklausis turi būti toje pačioje vietoje, todėl nei laišku nei telefonu negalima atlikti išpažinties. Galima būtų laišku arba telefonu pranešti kunigui savo nuodėmes, bet pats nuodėmių atleidimas — išrišimas galės būti duotas tik tada, kai penitentas asmeniškai bus prie nuodėmklausio. Raštu atlikti išpažintį galima ta prasme, kad jei nepatogu apie savo nuodėmes kalbėti, galima jas surašyti ir paduoti kunigui; kunigas, jas perskaitęs, duos išrišimą čia pat esančiam penitentui.
A. Gulbinsko nuotr.
Jaunosios moksleivių ansamblio kanklininkės.
Didžiausias ir garsiausias pasaulyje orkestro dirigentas Arturo Toscanini, sulaukęs 87 metų amžiaus, iš savo pareigų pasitraukė, galutinai atsisveikindamas su dirigento lazdele. Paskutiniu laiku jis dirigavo New Yorko N.B.C. orkestrui, sudarytam iš geriausių pasaulyje muzikų. Tai buvo ne tik Jungtinių Amerikos Valstybių, bet ir viso muzikos pasaulio pasididžiavimas. Tokiam orkestrui tegalėjo vadovauti nemirtingasis Toscanini.
Kas jį privertė padaryti šitą žingsni? Vienintelė priežastis— amžius. Daugeliui tai buvo visiškai nelaukta, tai buvo didžiausia staigmena. Dar pernai jis dirigavo Milano "Skaloje", ir ekspertai sakė, jog Toscanini atrodė pilnoje formoje, buvo energingas, genijus kaip visuomet. Bet yra ir kitokių balsų iš Italijos. Kai kurie sako, kad Toscanini susilaukė tiek ovacijų tik dėl to, kad jis Toscanini. Visi jį vertina ir dievina tik dėl praeities. Dabar esą ir daugiau muzikų, kurie gali diriguoti neblogiau už Toscanini.
Kaip ten bebūtų, negalima sakyti, kad jo žvaigždė jau būtų nusileidusi. Bet Toscanini ir nenori, kad ji nusileistų. Nors jis gali be jokio priekaišto vadovauti geriausiems orkestrams ir nedaryti gėdos savo praeičiai, vis dėlto jis supranta, ką reiškia 87 metai amžiaus. Jeigu jo žvaigždė dar ir nesileidžia, tai tuoj turės leistis. Taip pat ir pats Toscanini mano, kad jo draugai muzikai ir publika jį tebevertina tik dėl praeities. Mano, kad jam kelia didžiausias ovacijas tik iš pagarbos. Jis taip pat gerbia muziką ir publiką, todėl ir pasitraukė, nieke no neverčiamas, niekeno nepatariamas, pats savo noru. Jis nenori, kad jo senas amžius pakenktų muzikai, jis nenori apvilti taip jį garbinančios publikos. Taip, Toscanini buvo šviesi žvaigždė muzikos pasaulyje. Tokia ji ir pasiliko.
Šiais metais žymiausias mūsų laikų mokslininkas Albertas Einstein atšventė 75 metų savo amžiaus jubiliejų. Šia proga telegramos ir laiškai plaukė iš visų pasaulio šalių. Visi jį garbino, juo didžiavosi, jį lygino su Koperniku, Galilėjum, Niutonu. Bet Einšteino nepradžiugino šitie komplimentai. Jau kelinti metai jis atrodo nenormalus, nuliūdęs, nepatekintas savo išradimais. Jei galėtų, jis juos visus sunaikintų. Savo išradimais jis norėjo žmonijai padėti, bet dabar mato, kad pakenkė. Pirmą kartą jis pajuto sąžinės graužimą 1945 m. rugpjūčio 15 d., kai atominė bomba Hiroshimą pavertė pelenų krūva. Visi dabartiniai atominiai bandymai jo nedžiugina, bet vien tik slegia, kad jo mokslas, jo fizikos ir matematikos išradimai yra naudojami didžiausioms žmonijos žudynėms.
HEIDI
Labai gražus filmas jaunimui, bet taip pat ir suaugusiems. Vaizduojamas mažos mergaitės gyvenimas Alpių kalnuose. Nors kalnų gyvenimas atrodo gana nuobodus, bet Heidi neturi kada nuobodžiauti. Kalnų didumas, gėlių gausumas ją pilnai patenkina.
Filme parodoma, kaip teta apgaulingu būdu išveža Heidi į Frankfurtą ir ten pristato ją turtingai šeimai draugauti su jų sergančia dukrele Klara. Labai gražiai atvaizduojamos mergaitės pastangos ir ilgesys pamatyti kalnus. Savo švelnumu ir paprastumu ji visus patraukia,o savo pasakojimais ir dainomis ji visiems atvaizduoja kalnų grožį. Jos draugystėje ir Klara pasveiksta. Ji nori kartu su Heidi vykti į Alpes ir ten pagyventi. Bet dabar suserga Heidi. Ji naktimis sapnuoja kalnus ir net per miegą vaikščioja. Daktarui patarus, ji išleidžiama atgal į Alpes, kur toliau tęsia savo gyvenimą su seneliu. Filmuota Šveicarijoje, todėl patiekti labai gražūs ir natūralūs Alpių vaizdai. Pagrindinę rolę vaidina aštuonių metų šveicarietė Elsbeth Sigmund.
RIVER OF NO RETURN
Lengvo turinio filmas, pilnas meilės ir kelionės nuotykių. Pagrindiniai artistai yra Marilyn Monroe ir Robert Mitchum. Gangsteris su meiluže užkliūva į ramaus ūkininko sodybą. Jis pavagia vienintelį ūkininko arklį ir šautuvą, palieka savo meilužę ir pabėga. Ūkininkas, jo sūnus ir pasilikusi mergaitė, norėdami pabėgti nuo pradėjusių karą indėnų, plaukia upe, kurią indėnai vadino "River of no Return". Nors pradžioje jiems buvo maža vilties pasiekti tikslą, bet vis dėlto pasiseka. Gražiai parodyta jų kelionė su įdomiais nuotykiais ir puikiais vaizdais. Užbaiga laiminga. Gangsteris nušaunamas, o jau kelionėje prasidėjusi meilė juos sugrąžina atgal. Nors Marilyn Monroe atlieka geros mergaitės vaidmenį, bet pasitaiko scenų, kurias tik Marilyn ir gali užpildyti.
ISTORINĖS MEDŽIAGOS RINKIMO SEPTYNERIŲ METŲ DARBO VAISIAI
Kai 1946 metais buvo pradėtas istorinės medžiagos rinkimo darbas, tai pirmasis dalykas buvo gautas tų pačių metų paskutinę dieną. Taigi, 1953 m. gruodžio mėn. 31 d. suėjo septyneri metai, kai pluoštas po pluošto, siuntinys po siuntinio augina Pasaulio Lietuvių Archyvą. Per tą laiką gauta: 133,873 lapai archyvinės medžiagos (mokyklų ir organizacijų protokolai, istorijos ir kronikos, mokslo dokumentų dublikatai ir kt.); 1,313 knygų, 12,382 egz. periodikos; 2,761 kitų dalykų (vėliavų, antspaudų ir štampų, žemėlapių, medalių, ženklelių, plokštelių, paveikslų, fotografijų, šarfų ir kt.). Viso 150,329 dalykai. Turima istorinė medžiaga jau netelpa dvylikoje spintų ir dviejose didelėse dėžėse. Kad būtų aišku, kaip Pasaulio Lietuvių Archyvas auga, užtenka pažymėti, kad per 1953 metus archyvo tūris paaugo penkiomis spintomis ir dviejomis didelėmis dėžėmis. Ateity medžiagos plaukimas dar labiau padidės, nes beveik visuose lietuvių gyvenamuose kraštuose veikia PLA įgaliotiniai, kurie talkininkų pagalba pasieks ne tik organizuotus vienetus, bet ir pavienius tautiečius.
Archyvinę, bibliografinę ir muziejinę medžiagą prašome siųsti šiuo adresu:
Pasaulio Lietuvių Archyvas,
2601 W. Marquette Rd„
Chicago 29, Illinois, U.S.A.
Vincentas Liulevičius, PLA Direktorius
"LAIŠKAI LIETUVIAMS" 5541 S. Paulina St. Chicago 36, Illinois