Etniniai Aisčių dvasios bruožai
Norint pastebėti dorinius lietuvių tautos linkimus ir pavojus, gera yra patyrinėti jos dvasinius linkimus apskritai. Šiuos linkimus galima pastebėti iš didžiųjų etninių faktų, iš tautos istorijos ir atskirų asmenų dvasinių darbų.
Vienas iš didžiausių etninių faktų lietuvių tautos etnologijoje yra jos kalbos senumas. Šis faktas jau yra pakankamai pagrįstas kalbos moksluose, tačiau iš jo dar nėra padarytos nei istorinės nei filosofinės išvados. Mes šiandien jau esame tikri, kad lietuvių kalba savo formomis yra senesnė už sanskrito. Tai yra kalbinis faktas. Iš to galima išvesti istorinį faktą, kad maždaug prieš 4 ar 5 tūkstančius metų buvo žmonių, kurie ta kalba kalbėjo. Senos kalbos išlikimo negalima aiškinti kokiu nors šuoliu ar supuolimu. Senos lietuvių kalbos formos liudija, kad, nepaisant visų pasikeitimų, kuriuos ši kalba pergyveno, ji tų pasikeitimų yra pergyvenusi mažiau negu kuri kita gyva kalba. Kalbos tolydumas labai įtikinančiai liudija ir apie tautos tolydumą.
Iš aisčių kalbos gyvumo ir jos senumo fakto, paimto ne teoriškai, bet kartu su gyva tauta, kyla ir filosofinė problema. Ją galima pradžioje šitaip formuluoti: kas buvo tas veiksnys, kuris padarė, kad viena tauta ar keletas tautų, viena iš kitos besivystančių, nekeitė savo kalbos, bet liko prisirišusi prie senų formų? Atsakymų į šį klausimą gali būti labai daug. Nė nesvarstysime tų atsakymų, kurie norės šį faktą išaiškinti įvairių išorinių aplinkybių ar supuolimų keliu. Tai yra perdaug pigūs materialistiški atsakymai, kurie klausimo neišsprendžia, tik jį nukelia į kitus nežinomuosius. Jie mums yra nepriimtini ir dėl to, kad jie kyla iš tokios galvosenos, kur į žmogaus dvasią žiūrima tik kaip į aplinkybių padarą.
A. Gulbinsko nuotr.
Tėvas primena sūnui Lietuvos praeitį spaudos parodoje Čikagoje.
Kai kas gali sakyti, kad tautos jautrumas grožiui, besireiškiančiam turtingose kalbos formose, paskatino ją pasilikti prie senų formų ir nemaišyti su naujomis. Šis atsakymas gal yra nepilnas. Jeigu tauta pasiliko prie senų kalbos formų, vengdama ne tik ko nors į jas primaišyti, bet ir jas suprastinti, tai liudija jos jautrumą išorinėms formoms. Tauta tūkstantmečiais keitė savo gyvenamąją vietą, keitė pažiūras ir papročius, keitė net religiją, bet pasiliko prie kalbos formų. Ar iš to negalima padaryti išvados, kad ta tauta turi palinkimą labai vertinti išorinės formos dalykus? Gal būt, kad tai yra labai stipraus tautos reagavimo į išorinius dalykus pasekmė. Jeigu čia yra jausmingumas, tai tas jausmingumas ne visai paprastas. Paprastam jausmingumui yra būdinga keistis. Tuo tarpu ši tauta išorinės formos dalykus vertina taip didžiai, kad, pati besikeisdama, jų nekeičia. Ji suteikia jiems esminio dalyko bruožų. Ji juos gina. Ir jei negali apginti, ji visai juos praranda, bet nedaro iš jų jokios maišaties nei sintezės. Mes šiandien esame beveik tikri, kad Mindaugo laikais dideli plotai į rytus ir į pietus buvo apgyventi žmonių, kalbančių lietuviškai, o dabar ten toji kalba yra visiškai išnykusi.
Sintetinio sugebėjimo trūkumas
Aisčių kalbos senumo fakte, šalia didelio branginimo išorinių dalykų, yra žymus tautos nesugebėjimas daryti sintezės. Ji greičiau suabsoliutins išorinę formą negu, derindama su kita, kaip nors jos atsisakys. Čia yra labai iškalbingas faktas, kad Lietuva paskutinė iš visų Europos tautų priėmė krikščionybę. Negalima į šį faktą žiūrėti vien politiškai ir aplinkybiškai, nes toks požiūris negali visko išaiškinti. Jeigu lietuviai su tokiu atkaklumu gynė savo senąją religiją, matyti, kad jie nebuvo labai imlūs tam, pagrinde labai vertingam, krikščioniškam turiniui, kuris, nors ir nevykusiomis formomis, buvo jiems teikiamas.
Šis faktas liudija didelį lietuvių jautrumą išorinei formai. Viena, jie perdaug skaudžiai pajuto tos formos negerumus, kuriuos jie matė krikščionijoje ir pro kuriuos negalėjo įžvelgti jos esminio turinio. Antra, jie taip brangino savo religines formas, kad pro jas nematė savo religijos išorinio menkumo. Ir šiuo atveju jie atsistojo prieš problemą savo rasei būdingu būdu: arba žūti, arba savo išorinę formą išlaikyti. Pilėnų Margio likimas yra labai prasmingas aisčių tautų galvosenai. Sintetinis sprendimas jam tada į galvą neatėjo, nes jis buvo svetimas tautos galvosenai. Būti kartą, nugalėtu jam atrodė tas pat, kaip amžinai vergauti. Jis nepastebėjo, kad ir nugalėtas žmogus ne viską praranda. Jeigu į pagonybę žiūrėsime, kaip į kokio vieno dalinio gėrio suabsoliutinimą, tai labai yra nuoseklu, kad ta tauta, kuri yra išlaikiusi seniausią kalbą, ilgiausiai laikėsi pagonybės, kaip savo religinės formos.
Šiai savo dvasiai lietuvių tauta, atrodo, buvo neištikima, tik susidėdama unijon su Lenkija. Tačiau taip atrodo, tik paviršutiniškai žiūrint. Unija Lietuvos šviesuomenėje niekad nebuvo populiari. Lietuvoje visais laikais buvo gyvas separatistinis judėjimas, kuris lenkus vos pakentė. O ta šviesuomenės dalis, kuri vėliau sulenkėjo, faktiškai jokios unijos nevykdė. Ji prarado viską, ji buvo nuosekli aisčių įprastinei žūties filosofijai. Sulenkėjusi šviesuomenė faktiškai įvykdė Margio susideginimą lenkiškos kultūros ugnyje.
Taigi, lietuvių tauta, nors yra Vakarų ir Rytų pasaulio sankryžoje, Šalkauskio pasakymu, savo jungiančias pareigas eina labai blogai dėl to, kad ji turi stiprų palinkimą suabsoliutinti išorinės formos dalykus ir labai mažą sugebėjimą daryti protingą ir tikslią sintezę: laikytis esmės ir nežudyti savęs dėl išorinės formos. Ši grėsmė tebelydi tautą dar ir šiandien. Lietuvių tauta iš pagrindų yra ne prekybinė tauta. Ji nemoka tiksliai vertybių įvertinti ir jomis keistis. Šiuo atžvilgiu labai lietuviškas yra prof. A. Maceina. Jis savo laiku diskutavo su Šalkauskiu tvirtindamas, kad kultūros yra taip vientisos, kad jokia jų sintezė arba mainai yra negalimi.
Analitinis aisčių dvasios bruožas
Neturėdama palinkimo sintezuoti ir vertindama išorinės formos dalykus, lietuvių tauta pasitarnavo žmonijai, išlaikydama gyvą vieną iš seniausių kalbų. Tačiau ar nebuvimas sintetinės savybės lietuvio dvasioje neužleidžia savo vietos analitinei savybei? Atrodo, kad geroka dalimi taip. Analitinis metodas yra daugiau vartojamas tiksliųjų mokslų, dėl to lietuvių tautai, besidominčiai išorine forma, jis labiau tinka. Kai šis metodas yra naudojamas filosofiniuose moksluose, jis pasižymi gyva problematika ir net tragišku klausimų statymu.
Nėra, tur būt, atsitiktinis reiškinys, kad du didieji analitikai yra kilę iš lietuvių rasės, būtent, Kantas ir Dostojevskis. Nors jųdviejų dialektika, analizė ir tragika kiekvieno yra visiškai savaiminga, tačiau jie abu yra dideli žmogaus dvasios skrodėjai ir jos dvasinio lobio dalintojai.
Kanto filosofija yra būdinga savo giliomis prarajomis, kurias ji randa tarp žmogaus dvasios sričių. Tų prarajų galima suminėti keletą porų. Pirmiausia, jis nebesilaiko tradicinės Vakarų kultūros pažiūros, kad dorovė priklauso nuo religijos. Jei tarp jų kokia priklausomybė ir yra, tai visai atvirkščiai: religija priklauso nuo dorovės. Didžioji jo praraja yra tarp teorinio ir praktinio pažinimo sričių. Ji duoda pagrindą visokiam nuo nieko nepriklausomam idealizmui. Dorovė yra atremiama ne į protingą tikslą, bet remiama paslaptingu dorinio imperatyvo dėsniu. Trečioji šio didžiojo analitiko praraja yra tarp žmogaus pažinimo galios ir šalia jos esančios objektyvios tikrovės. Daiktas savyje jam yra nepažįstamas, jam yra pažįstamos tik apraiškos. Kanto mokslas ne vienoje savo sistemos vietoje giliai atitinka aisčių palinkimą branginti apraiškas.
Ką Kantas padarė filosofijoje, tai yra, išeidamas iš savo aistiškos dvasios, įvedė į ją neišsprendžiamą tragiką, tą Dostojevskis atliko psichologinėse žmogaus dvasios studijose, iškeldamas jos begalinę tragiką. Dostojevskis gali nenuilstamai analizuoti žmogaus apsisprendimo motyvus, nušviesti labai giliai jo dvasios užkampius, jis gali personažą privesti iki šizofreniško pamišimo, bet niekaip neprieis tokios sintezės, kurios, pvz., priėjo jo draugas ir mokytojas Solovjovas. Tos sintezės Dostojevskis neprieina todėl, kad jis per daug vertina apraiškas, jas suabsoliutina. Dostojevskio šeimoje yra gyva tradicija, kad jis kilęs iš lietuvių.
Kalbant apie aisčių dvasią, atsispindinčią Kanto ir Dostojevskio kūryboje, negalima būtų sakyti, kad ji yra lėkšta, pasitenkinanti vien išoriniais faktais. Taip nėra. Ir Kantas ir Dostojevskis ieško tikros dalykų esmės, tikro būties pagrindo. Tačiau jų tragika yra ta, kad jie neturi pakankamai sintetinės dvasios, kuri jiems apreikštų, kas yra po visomis apraiškomis.
Lietuvių tautos tragika
Lietuvių tauta labiau už kitas aisčių tautas yra ištikima savo asintetiniam linkimui. Dėl to jos istorija yra pilna tragikos. Tai yra pastebėjęs Šalkauskis, tai yra nesunku suprasti ir kiekvienam nešališkam stebėtojui.
Bandant daryti išvadas, atrodo, yra nesunku prieiti nuomonės, kad lietuviškoji kultūra, jeigu ji nugalės savo sintetiškumo trūkumus, kurie jai turi lemiamos reikšmės, gali tapti labai patrauklia kultūra. Aistis yra stipriai palinkęs į konkrečias grožines formas, į didelį subtilumą. Net išsigimdamas, šis aisčių palinkimas greičiau virsta kažkokiu bekraščiu svetingumu, negu grubiu kapitalizmu. Viena tinkamiausių priemonių nugalėti aisčių sintetinius trūkumus yra organizacija. Žmogus, turėdamas pastoviai išlyginti savo santykius su artimu, arba jau yra ant kelio į didžiąją sintezę, arba yra priverstas jo ieškoti.
Lietuviškoji kultūra yra išstatyta didesniems pavojams, negu kuri nors kita kultūra. Kultūra, kuri yra ne tokia jausminga ir ne taip susidomėjusi išorine forma, gali lengviau organizuotis ir lengviau prieiti prie esminių būties santykių įžvelgimų. Kita kultūra gali išsigimti, sugesti, būti neteisinga ar žiauri, o aistiška kultūra, turėdama trapų pagrindą, gali tik žūti. Ji yra palinkusi į didelius subtilumus, iš kurių ji išveda savo gyvenimo dėsnius. Dėl to ji nori arba išlikti su visais savo subtilumais, arba jai visai nėra galimybės išlikti. Ji gali tik žūti, sekdama Margio logiką.
A. Gulbinsko nuotr.
Tautinis moksleivių ansamblis Čikagoje su vadovu B. Pakštu
Lietuvių tauta— pasaulio prabanga
Kalbant apie lietuvių tautos išorinės formos subtilumus, daug pavyzdžių galima rasti jos kalboje. Atrodo, kad ji tam tik ir yra, kad reikėtų subtilybės. Paimkim tik jos priesagas. Čia atrandame didelį formos subtilumą. Prie kiekvieno žodžio galima prijungti vis kitą priesagą, ir žodis įgyja naujų atspalvių. Pvz., iš žodžio "puodas" galima padaryti: puodelis, puodžiukas, puodytis, puodeliukas ir t. t. O vienoje pasakoje iš Tilžės parapijos Basanavičiaus yra užrašyta "puodelaitytukelaitėlis".
Norint stiprinti lietuvių kultūrą, reikia ieškoti galimai stipresnių ontologinių ir religinių pamatų, kurie būtų tų subtilumų nešėjai. Lietuvių tauta yra savotiška prabanga pasaulyje. Ji tokia yra, išlaikydama savo seną kalbą. Tačiau kiekviena prabanga turi savo buvimo logiką. Ji yra galima tik tada, kai yra daug pagrindinio turto, iš kurio galima dalį skirti ir prabangai. Prabanga ten, kur nėra didelio pagrindinio kapitalo, atrodo tik nereikalingas eikvojimas pačių egzistencijos pagrindų. Deja, lietuvių tauta turi palinkimo šiuo keliu
Kun. V. Bagdonavičius, M.I.C.