1954 M. GRUODŽIO (DEC.) MĖN. VOL. V, NO. 11
Šių metų gruodžio 8 d. sueina lygiai šimtas metų nuo Marijos Nekalto Prasidėjimo dogmos paskelbimo. Šiai sukakčiai paminėti 1954-ieji metai buvo pavadinti Marijos metais. Šiais metais Bažnyčia ypatingomis maldomis ir iškilmėmis stengėsi gerbti Nekaltai Pradėtąją Dangaus Karalienę. Ir lietuviai įvairiais būdais Marijos metus paminėjo parapijose, vienuolynuose, suvažiavimuose. Visi prašė Marijos užtarimo mūsų tautos laisvei atgauti.
Nors Nekalto Prasidėjimo dogma Bažnyčios paskelbta tik 1854 metais, bet jau nuo pirmųjų krikščionybės amžių šia tiesa buvo tikima. Nėra nė vieno popiežiaus, kurs tokiam tikėjimui būtų pasipriešinęs. Tridento visuotiniame susirinkime buvo paskelbta, kad kiekvienas žmogus ateina į šį pasaulį su gimtąja nuodėme, bet ši bendroji taisyklė neliečia Marijos. Beveik kiekvienas popiežius ragino žmones prie didesnio Palaimintosios Mergelės garbinimo. Gerbdami Marijos Nekaltą Prasidėjimą, mes garbiname ir Dievą, kurs jai suteikė šią malonę.
Marija prasidėjo ir gimė iš tėvo ir motinos, kaip ir kiekvienas Adomo ainis, bet ypatinga Dievo suteikta privilegija, ji nepaveldėjo Adomo kiekvienam žmogui užtrauktos nuodėmės. Ji nuo gimtosios nuodėmės buvo laisva nuo paties pirmojo savoprasidėjimo momento, nuo gyvybės užsimezgimo pradžios. Bet dėl ko Bažnyčia taip ilgai šios dogmos nepaskelbė? Tik devynioliktame amžiuje buvo formaliai paskelbta tai, kas jau nuo pirmųjų amžių buvo tikėta.
Bažnyčia skelbia dogmas
Bažnyčia turi galią nutarti, kas yra privaloma tikėti ir kas ne. Šią galią jai suteikė pats Kristus, kai šv. Petrui davė Dangaus Karalystės raktus ir kai siuntė Šv. Dvasią, kad ji Bažnyčią saugotų nuo suklydimo. Išganytojas pasakė, kad pragaro vartai jos nenugalės, kad Jis bus su Bažnyčia per visas dienas iki pasaulio pabaigos. Savo galią Bažnyčia pavartoja tik tada, kai atsiranda labai svarbus reikalas.
Pirmomis Bažnyčios dienomis popiežiai iškilmingai neskelbė, kad Marija yra Dievo Motina, nes visi tuo tikėjo, niekas nekėlė jokio abejojimo. Bet kai penktajame amžiuje Nestorijus pareiškė netikįs, kad Mergelė Marija yra Dievo Motina, tada popiežius šv. Celestinas sušaukė Visuotinį Susirinkimą, kuris pasmerkė Nestorijų ir paskelbė Marijos Motinystės dogmą. Panašiai ir kituose klausimuose, kai kyla kokios nors klaidingos nuomonės ar abejonės. Bažnyčia viską nuodugniai ištiria, išstudijuoja ir iškilmingai paskelbia, ką visi privalo priimti ir tikėti. Jei kas kokia nors tiesa netikėtų prieš oficialų jos paskelbimą, tai dar nebūtų eretikas, bet jei netikėtų po paskelbimo, tai būtų atskirtas nuo Bažnyčios.
Bernardino Luini MERGELĖ MARIJA
O Marija, Tu Dangaus išrinktoji dukra ir žemės palaimintoji Motina. Tu mums kaip saulė, praeinanti erdvėmis ir liečianti pilką mūsų žemę.
Mes girdime, lyg iš amžių glūdumos, Tavo balsą, tariantį "Fiat", mes matome Tavo auką, beglobiant Dangaus Kūdikį, mes regime Tavo kančią, pražydusią po kryžiumi Golgotoje.
Tu mums pasišventimo, aukos ir kančios Motina. Tu Motina nekaltų kūdikių šypsnio, skaidrios jaunuolių meilės, lūžių ir nelaimių paliestųjų dejonių.
Tu Motina visų žemės vaikų, visų — ir tų, kurie sukniubę ant kelių, kreipia į Tave savo maldaujančius žvilgsnius, ir tų, kurie nedrįsta į Tave ištiesti savo rankų.
Tu Motina ir tų, kurie suklaupę šiandien Aušros Vartuose, Pažaisly, Šiluvoj, paprastose namų šventovėse kreipiasi į Tave, ilgėdamiesi paguodos, laisvės ir ramybės.
Tu Motina ir mūsų, kurių širdys pagraužtos Tėvynės ilgesio ir kančios. Suklaupę nūnai prie Tavo kojų, o Marija, mes siunčiame Tau savo maldas, supintas iš gegužės žiedų, iš bundančio pavasario vėjelio, iš gilaus laisvės ilgesio.
Globok Tave mylinčius, guosk kenčiančius, grąžink į savo Tėvynę išsklaidytus po pasaulį tremtinius, išmelsk laisvę tautoms ir taiką žmonijai. Amen.
(Ši malda yra parašyta a. a. kun. Alfonso Lipniūno Stutthof’o koncentracijos stovykloje 1944 m. gegužės mėnesį. Ją lietuviai kaliniai kasdien kalbėdavo,)
(375 metų sukakčiai paminėti)
Vilniaus Akademija, amžiams bėgant
Visada reikės stebėtis, kokį šuolį Lietuva buvo padariusi savo švietimo srityje po 1918 metų. Kūrėsi gimnazijos, organizavosi specialios profesinės mokyklos, įsisteigė Lietuvos Universitetas. Atsikėlusios tautos gaivalingas noras veržtis į šviesą, į mokslą yra vienas įdomiausių socialinių bei kultūrinių reiškinių nepriklausomoje Lietuvoje.
Tam tikro panašumo buvo ir 16-jo amžiaus antrojoje pusėje. Iki Zigmanto Augusto (1548-1572) laikų pradžios Lietuva neturėjo nė vienos aukštesnės mokyklos. To meto rašytojas Mykolas Lietuvis su skaudančia širdimi pareiškė, kad Lietuvoje nėra gimnazijų. Nebuvo nė jokios kunigų seminarijos. Vilniuje prie katedros ir prie šv. Jono bažnyčios buvo parapijinės mokyklos. Jų buvo vienur kitur ir kitose parapijose. Šita vos rusenanti švietimo liepsnelė per dešimtį metų po Zigmanto Augusto mirties taip įsiliepsnojo, kad nušvietė visą Didžiąją Lietuvos Kunigaikštystę.
Per porą šimtmečių Gedimino miestas buvo pagarsėjęs kaip svarbiausias karo centras (trys pilys), svarbus administracinis punktas. Didžiojo Lietuvos Kunigaikščio rezidencija, vyskupo sostinė, tolimos užsienio prekybos centras. Vilnius tapo ir svarbiausiu Lietuvos mokslo židiniu. 1570 m. jėzuitai čia įkūrė savo kolegiją. O šalia jos paskui lipdėsi ir įvairios kitos mokslo bei švietimo įstaigos. 1582-3 metais Vilniuje buvo jau net trys seminarijos (popiežinė, diecezinė ir gudų sritims), neminint Pro-tasevičiaus ir kitų atsirandančių "bursų", bendrabučių mokiniams.
Tačiau Lietuvos Bažnyčios bei kultūros istorijoje buvo reikšmingiausi sukaktuviniai 1579-ieji metai. Lietuvos - Lenkijos valdovas Steponas Batoras grįžo iš sėkmingo žygio prieš Maskvos Joną IV-ąjį (Baisųjį). Jis suteikė Vilniaus jėzuitams privilegiją įkurti aukštąją mokyklą, kurioje būtų dėstomi teologijos ir filosofijos mokslai ir teikiami laipsniai: teologijoje licencijatas ir doktoratas, o filosofijoje — bakalaureato ir magistro laipsniai. Vilniaus Akademijai buvo pripažintos tokios pat teisės kaip ir Krokuvos universitetui. Žymusis katalikybės atnaujintojas popiežius Grigalius XIII patvirtino visus Batoro aktus atskira bule. Gavusi stiprų formalinį pagrindą, naujoji Akademija vyskupo Protasevičiaus buvo gausiai aprūpinta reikalingomis lėšomis.
Skaityti daugiau: Vilniaus Akademija ir jos reikšme Lietuvai
Kartais įvairiuose veikaluose skaitome, kad mokslas esąs priešingas religijai, priešingas tikėjimui. Ar tai yra tiesa? Be abejo, kad ne. Jau įvairiomis progomis teko pastebėti, kaip šių laikų gamtos mokslai vis ryškesniu aiškumu mums parodo tą Begalinę Išmintį, kurios padaras yra pasaulis. Religijai nėra jokio pavojaus ar priešingumo iš dabartinio mokslo.
Pažvelgus į apreikštąjį tikėjimą, į krikščionybę, matome, jog ir čia negali būti jokios priešingybės, nes Kristus neskelbė jokios filosofinės sistemos, jokio naujo mokslo. Jis tik kalbėjo apie savo Dangiškąjį Tėvą ir nurodė kelią prie Jo. Apie Dangiškojo Tėvo buvimą, apie pasaulio Sutvėrėjo egzistenciją mums didžiu balsu kalba atomai ir milžiniški žvaigždžių pasauliai, apie Jį ir apie Jo tarsi paliečiamą artimumą mums kalba arba šaukte šaukia kiekvieno gyvūnėlio ir ypač žmogaus stebėtinas organizmo mechanizmas. Juo kas daugiau įžvelgia į to mechanizmo stebėtinai išmintingą sutvarkymą, juo apčiuopiamiau jis jaučia Sutvėrėjo artumą.
Savo rytmetines ar vakarines maldas aš dažnai atlieku, važiuodamas tramvajum ar autobusu ir žiūrėdamas į prieš mane sėdintį žmogų. Matydamas žmogų ir žinodamas, koks stebėtinas padaras jis yra, aš tarsi čia pat matau ir to padaro be galo išmintingą ir rūpestingą Inžinierių. Turint atviras akis, religija nėra koks nors abejotinas ar nerealus dalykas, ji yra nemažiau tikras dalykas už tą žmogų, kurs stovi prieš mane. O tą kelią į Dangiškąjį Tėvą, tą moralę, kurią skelbė Kristus, pripažįsta visi geros valios žmonės. Tad klausimas, kokiu būdu galėjo susidaryti ta pasaka apie priešingumą tarp mokslo ir religijos?
Mieloji Ponia Pranciška!
Parašėte: "Mano vyras neatskleidė man savo sielos, nė nebandė suprasti manęs, nė įeiti į mano sielos pasaulį. Aš buvau jam tik kūnas, tartum jo nuosavybė, kuria jis tarėsi galįs naudotis, kaip ir kada tinkamas". Ir net "iškoliojęs, iškonevei-kęs ir išplūdęs nešvankiausiais žodžiais, reikalauja meilės"- Šios Jūsų eilutės yra labai charakteringos. Jos parodo, kad Jūsų aprašytojo vyro elgesio negalima pilnai išaiškinti amžiaus permainos įtaka. Jos pastato Jūsų vyrą į eiles tų, kuriems moteris visada buvo ir bus tik žaisliukas savo malonumui ir todėl tik tiek įdomi ir tik tiek gera, kiek ji įstengia patenkinti visus, nors ir nežmoniškiausius prasimanymus. Moters širdžiai, asmenybei, jos sielos idealams ir kilnesniems polėkiams jie yra visai akli ir kurti. Vienas toks, Chrizo problemos diskusijų metu, dėkojo man už priminimą ir pabrėžimą žmonoms moterystės pareigų, nes, girdi, "didžioji vyrų dauguma žiūrime į moterį tik per miegamojo duris", ir jei čia ji nėra klusni, tai nėra gyvenimo, tai ir skyla šeimos. Turiu po ranka gan daug laiškų, su tokiais pat moterų nusiskundimais, kaip Jūsų. Tad jeigu ir ne didžioji dauguma, vis dėlto yra nemažas skaičius vyrų su žemomis pažiūromis į moterį, kaip Jūsojo.
Geroką porciją atsakomybės už tokių pažiūrų susidarymą tenka priskirti pačioms moterims ir mergaitėms. Per daug jų yra vėjais paleidę Marijos įkūnytąją krikščioniškos moters idealą ir nuėję Hollywoodo "žvaigždžių keliais" — žavėti vyrus visaip demonstruojamomis kūno formomis. Per daug jų nebeturi akies nė širdies skaisčios mergystės grožiui ir garbei ir stačiai galvotrūkčiais skubinasi jos nusikratyti. O jei vaikinas nebuvo mergaitės pratinamas pagerbti joje dvasinį pasaulį ir tai, kas yra jos brangiausias turtas, nėr ko stebėtis, kai vėliau moterystėje vyras neranda žmonoje nieko įdomesnio ir vertingesnio už kūną. Aiškus ir nepalaužiamas mergaičių nusistatymas už nepaliestą mergystę prieš moterystę išauklėjo vyrą pagerbti savo žmoną ir moterystėje. Ne tik veiksmus, bet ir nedoras mintis draudžiąs šeštasis Dievo įsakymas, jei būtų jo nuoširdžiai laikomasi, garantuotų žymią laimės dalį vedybiniame gyvenime. Deja, šiandien viešoji opinija tik šaiposi iš tokio "negyvenimiško" įsakymo, geru jį pripažįsta gal tik nenormaliesiems, o "normalūs vyrai ir moterys" turį vadovautis tik savo instinktais. Šitokia galvosena, skleidžiama žurnalų, kino, daugelio universitetų profesorių ir "auklėtojų", davė mūsų laikams vyrų (ir moterų), kurių gyvenimo idealas ir garbinamasis dievas yra lytinis malonumas, kaip alkoholikui butelis. Aišku, kai tokių nuotaikų vyrą užklumpa gyvenimo permaina, viską dar pablogina.
Dažnai šiame laikraštyje mes atsakome į jaunimo, šeimyninio gyvenimo ir kitus įvairiausius rūpimus klausimus. Bet kartais gal būtų dar naudingiau ir įdomiau, jeigu patys skaitytojai stengtųsi vienas kitam į tuos klausimus atsakyti. Šį metodą jau taip pat vieną kitą kartą esame vartoję. Atsakymų, žinoma, visuomet ateina, bet labai maža. Gal būt, daugelis skaitytojų rimtai į tokį klausimą nežiūri, mano, kad tai yra tik savos rūšies žaidimas. Kiti gal ir supranta, kad būtų gera ką nors atsakyti, bet neprisirengia.
Kiekvienas žmogus turėtų stengtis ne tik sau naudos ieškoti, bet ir kitiems, kiek galima, padėti. Taigi, būtų labai naudinga vieni su kitais pasidalinti savo žiniomis, savo patirtimi, savo nuomonėmis. Jaunimas mėgsta parodyti iniciatyvos, mėgsta pareikšti savo nuomonę, nori kitiems būti naudingu. Todėl į jaunimą ir kreipiamės su keletu visiems įdomių klausimų. Už atsakymus bus dėkinga ne tik redakcija, bet ir skaitytojai. Geriausius ir įdomiausius atsakymus ateinančiuose numeriuose spausdinsime. Be abejo, kad į šiuos klausimus gali atsakyti ne tik jaunimas, bet ir suaugusieji. Būtų mums kaip tik naudinga matyti, kaip tuos pačius klausimus sprendžia jaunimas ir kaip suaugusieji. Štai keli klausimai:
1. Koks skirtumas tarp amerikiečių (arba ir kitų šalių) ir lietuvių berniukų ir mergaičių? Ar galima mums ko nors iš amerikiečių pasimokyti? Kuo mūsiškiai geresni ir kuo blogesni už amerikiečius? Ar jaunimas turėtų stengtis su kitataučiais draugauti, ar vengti su jais susitikti?
Audrius nuobodžiai nusižiovauja: ach, tas gyvenimas gyvenimėlis! Geothe's Faustas net sielą pardavė už jaunystės sugrąžinimą, o Audrius nežino, ką su ja ir bedaryti. Jei tėvai neturėtų pinigo ir tektų centą uždirbti sunkiu prakaitu, gal tada gyvenimas atrodytų vertingesnis. Bet tėvai turtingi, Audrius studijuoja. Vasaros metu prie jūros praleidžia iš palengvo slenkančias saulėtas dienas, o žiemą universiteto suolus zulina. Mokslą jis mėgsta, bet tas jam neatima laiko — gabus, sako mokytojai ir rašo penketą. Jis mėgsta sportą, gražias merginas, na ir karts - nuo -karto kortomis sulošti. Bet vis tiek laiko lieka, ir jis eina iš kambario į kambarį, žiūri pro langus, pavarto vieną kitą knygą ir, nieko kito nebesugalvodamas, nueina pas draugus. Čia susirenka įdomesnė kompanija, bet paskutiniu laiku Audrius pradeda net neapkęsti jos — tik anekdotai, visi vienodai nešvarūs ir nuobodūs. O merginos patenkintos juokiasi ir flirtuoja. Ir tada Audrius nusispiauna ir išeina. Ach, tas gyvenimas!
Lauke sninga — baltos, didelės snaigės puola iš pūkuotų debesėlių ir baltu taku nudengia kelią. Audrius eina lėtai, giliai traukdamas į plaučius gryną orą, užmiršęs pilną dūmų kambarį. Čia tylu ir švaru, mąsto jis ir jo veidas skaidrėja. Pamatęs užšalusį ledą, jis neiškenčia ir nučiuožia per patį vidurį. Bet ledo būta slidesnio negu jis galvojo, ir, neišlaikęs lygsvaros, jis pargriūva. "Visai kaip mažas vaikas!" — sako švelnus moteriškas balsas, ir supykęs Audrius pakelia akis. Bet jo pyktis bematant atsileidžia. Šalia jo pasilenkusi stovi mergaitė; rankoje ji laiko Audriaus skrybėlę, "šešiolikinė!" — nusprendžia Audrius atsistojęs, kai ji purto nuo jo sniegą ir pasistiebusi uždeda skrybėlę. Jos rūbai prasti, bet retai tvarkingi. Iš po melsvos skarelės lenda geltonų plaukų kuokštai, ir Audrius galvoja, kad mergaitė graži. "Ačiū, gražuole", sako jis patenkintas visu tuo įvykiu. Bet mergaitė išsisuka iš jo glėbio ir paduoda ranką. "Mano vardas Lena", sako ji šypsodamosi- "Kai antrą kartą pargriūsite, nebebus kam pakelti...", ir moteriškai dailiais žingsniukais numina apsnigtu šaligatviu. Audrius mato pamažu tolstantį jos aukštą siluetą tarp baltų snieguolių ir patenkintas šypsosi — tai bent šešiolikinė!
AR IŠPAŽINTIS ATLEIDŽIA BAUSMĘ?
Gerbiamasis Redaktoriau,
Ar tiesa, kad išpažinties sakramentas panaikina nuodėmę ir bausmę už ją? Tokiu būdu už praeitį žmogui neliktų jokios atsakomybės, nes nuodėmės jau išpažintos ir atleistos, atgaila atlikta, tad reikėtų rūpintis tik ateityje nenusidėti, o galvoti apie praeitį nebūtų prasmės.
J. M.
Gerbiamoji Ponia,
Tiesa, kad gerai atlikta išpažintis atleidžia visas nuodėmes, kokios jos bebūtų, bet nebūtinai atleidžia visą bausmę už tas nuodėmes. Užtat ir yra kunigo uždedama tam tikra atgaila, kad penitentas galėtų daugiau ar mažiau už savo nuodėmes atsilyginti. Jei žmogus padaro sunkią nuodėmę, praranda pašvenčiamąją Dievo malonę. Tada jis tampa Dievo priešu ir praranda teisę įeiti į Dangų. Išpažintis jam tą teisę grąžina, jį vėl padaro Dievo draugu ir vaiku, bet žmogui dar gali likti pareiga kokiu nors būdu už tas nuodėmes atsilyginti. Jeigu pilnai neatsilygins šioje žemėje, turės atsilyginti skaistykloje.
Pirmaisiais amžiais, atlikus išpažintį, kunigas duodavo penitentui tokią atgailą, kuria jis galėdavo atsilyginti už visą bausmę. Tos atgailos kartais tęsdavosi keletą metų ir būdavo gana sunkios. Dabar, norint žmonėms palengvinti išpažintį, neduodamos tokios didelės atgailos, užtat, ir atlikus kunigo užduotą atgailą, dar paprastai pasilieka bausmės dalis. Ją žmogus gali atlikti šioje žemėje malda, gerais darbais, įvariomis atgailomis, kentėjimais ir ypač šv. Mišiomis, nes Mišios yra maloniausia Dievui auka. Jei šioje žemėje jis nespėja atlikti visos bausmės už savo nuodėmes, turės tą bausmę tęsti po mirties skaistykloje.
Voltaire mirė 1778 metais, bet iki paskutinių laikų jo mirtis buvo rūpestingai uždengta legendariniu paslaptingumo šydu. Gydytojas Tronchin, lydėjęs Voltaire per paskutinius dvidešimt metų, liudija, kad jo pacientas mirė, kankinamas mirtinos baimės. Kai kas tvirtino, kad Voltaire tarnaitė sakiusi, jog jos ponas "miręs, kaip šuo." Ne vienas pamokslininkas skelbė, kad Voltaire, prieš mirtį beviltiškai blaškydamasis, užsivertęs ant galvos naktinį puodą.
Pesimistinio poeto Giacomo Leopardi religingą mirtį ir susitaikinimą su Bažnyčia rūpestingai slėpė jo mecenatas Ranieri. Kas slėpė Voltaire mirtį? Jacgues Donvez neseniai paskelbė eilę dokumentų, kuriuos randame "Le Figaro Litteraire". Jie Voltaire mirtį nušvietė nauja šviesa. Kyla klausimas, kodėl Hardy, 4-tą dieną po filosofo mirties, rašė dienoraštyje: "Sakoma, kad Šv. Sulpicijaus bažnyčios vikaras atėjęs pas mirštantį filosofą, bet Voltaire prašęs vikarą leisti jam mirti ramybėje." Kieno paleistus gandus kartojo Hardy? Mirštančio filosofo jis nelankė, jo mirštančio nematė.
Klerikalizmo ir prietarų priešas
Voltaire buvo baigęs Jėzuitų mokyklą Louis-le-Grand. Dėdė abatas Chateauneut įvedė jį į Ninon de Lenclos salioną ir Temple libertinų sluoksnius. Greit pasirodė jo plunksnos nepaprastas talentas. Per ilgus metus Voltaire parašė 6.250 laiškų, neminint eilės knygų, kur jis puldinėjo L'Intame — Katalikų Bažnyčią, klerikalizmą ir prietarus liūto įtūžimu, panteros vikrumu ir literatinio genijaus subtilumu. Jis išjuokdinėjo Senąjį Testamentą, ciniškai iškreipdamas tekstą ir taktus, šventenybes maišydamas su vulgariniu purvu. Krikščionybė jam buvo didžiausia šlykštybė, išniekinusi žmogaus protą. "Kad žydas, vardu Jėzus", jis rašė, "būtų dievažmogis, tai absurdas. Kad viename Dievuje galėtų būti trys Dievai, tai irgi absurdas." Povilas jam atrodė ilganosis, plikakaktis žydas, pasišovęs užkariauti pasaulį. Norėdamas pasityčioti iš Povilo laiškų, jis parašė knygą prieš popiežius ir pavadino "Laišku Romėnams". Evangelijos jam buvo pasakos ir, kaip tokios, neprilygo Esopui. Joaną
A STAR IS BORN
Ne tik buvę bokso čempijonai, bet ir buvusios filmų žvaigždės bando grįžti į veiksmo areną ir atsikovoti prarastą garbės vainiką. Bandė Joe Lois, ir nepavyko. Mėgino Gloria Swanson, ir pasisekė.
Judy Garland, pradėjusi vaidybinę karjerą būdama vos kelių metų, tapo filmų žvaigžde pačioje jaunystėje. Bet ankstyva garbė, turtinga laisvė, nelaiminga moterystė ir Hollywood'o nepastovumas jos vos nesulaužė. Laimė, kad bandymas nusižudyti (stiklu persipiovė gerklę) nepavyko. Ja susidomėjo Hollywood'o režisierius Sidney Luft ir, pakurstęs artistinę ambiciją, įdiegė jai norą grįžti į filmų pasaulį.
"A Star Is Born" pasirodė pirmą kartą scenoje 1937 metais, laimėjo Academy Award ir daug kartų buvo suvaidinta televizijoje. Poetė Dorothy Parker ir Moss Hart ištaisė senąjį tekstą, išlygino, praturtino. Harold Arlen ir Ira Gershwin davė šešias naujas dainas. James Mason sutiko vaidinti alkoholiką Norman Maine, bet Judy Garland vis bijojo, svyravo, nervino save ir kitus. Todėl filmo sukimas tęsėsi 10 mėnesių ir kainavo 6.000.000 dolerių.
“A Star Is Born" nėra Judy Garland bijografija, bet filme yra nemaža atvejų, primenančių jos karjerą ir tipingus pergyvenimus. Iki šiol ji buvo žinoma, kaip talentinga vaudeville aktorė, šokėja ir dainininkė. Šiame filme matosi, kad ir dramoje ir tragedijoje ji nestokoja įsijautimo, gylio ir išraiškos priemonių. Jos veide jau matosi praeities pergyvenimų iškalbingos vagos. Balsas kartais skamba magnetiniu patrauklumu, kartais — išgyventos nevilties šaltu metalu, ir akys patvinsta ne vandens lašais, bet savomis ašaromis.
James Mason savo vaidmenį atlieka be priekaišto, nors yra manančių, kad jis tiek panašus į prisiekusį alkoholiką, kiek Marlene Dietrich — į aštuoniasdešimtę močiutę. Bet, mūsų supratimu, ne kiekvienas alkoholikas turi raudoną nosį ir ropoja ant keturių. Pažymėtinas Jack Carson, kaip Hollywood'o propagandos direktorius.
Filmas tęsiasi tris valandas ir dvi minutes, bet turi įspūdingų momentų, kurie ir pakelia ir įspėja. Nors Hollywood pasirodė nelogiškas ir neištikimas filminei meilės sąvokai, bet tragingas filmo galas, psichologiniu požiūriu, atrodo visai galimas, (Cinema-Scope - Warner Bros.)
ĮVAIRŪS STRAIPSNIAI
“Laiškai Lietuviams” leidžiami Tėvų Jėzuitų kas mėnesį, išskyrus liepos-rugpiūčio dvimėnesinį. Redaguoja T. Juozas Vaišnys, S. J. Administratorius P. Kleinotas, S. J. Redakcijos ir Administracijos adreas: 5541 S. Paulina St., Chicago 36, 111., USA. Telefonas: HEmlock 4-1677. Spausdinama N. P. Seserų spaustuvėje, Putnam, Conn. Viršelis J. Pilipausko, vinjetės Vl. Vijeikio.
ATSIŲSTA PAMINĖTI
M. Vaitkus. TVANAS. Senovinių amžių apysaka. Nidos Knygų Klubo leidinys nr. 4. Nida Press, 3, Southern Row, London, W. 10. Gt. Britain.
LITUANUS. Lithuanian Academic Youth Bulletin. November, 1954, No. 1. Anglų kalba išleistas Lietuvių Studentų Sąjungos biuletenis. Redakcija: A. V. Dundzila, K. A. Mikėnas, A. Pabarčius, D. J. Valančiūtė’, P. V. Vygantas. Adresas: Box 652, Station A, Champaign, 111.
Šiame numeryje rašo: V. S. Žvirzdys, Dr. V. Sruogienė, Kun. M. Vaitkus.