Audrius nuobodžiai nusižiovauja: ach, tas gyvenimas gyvenimėlis! Geothe's Faustas net sielą pardavė už jaunystės sugrąžinimą, o Audrius nežino, ką su ja ir bedaryti. Jei tėvai neturėtų pinigo ir tektų centą uždirbti sunkiu prakaitu, gal tada gyvenimas atrodytų vertingesnis. Bet tėvai turtingi, Audrius studijuoja. Vasaros metu prie jūros praleidžia iš palengvo slenkančias saulėtas dienas, o žiemą universiteto suolus zulina. Mokslą jis mėgsta, bet tas jam neatima laiko — gabus, sako mokytojai ir rašo penketą. Jis mėgsta sportą, gražias merginas, na ir karts - nuo -karto kortomis sulošti. Bet vis tiek laiko lieka, ir jis eina iš kambario į kambarį, žiūri pro langus, pavarto vieną kitą knygą ir, nieko kito nebesugalvodamas, nueina pas draugus. Čia susirenka įdomesnė kompanija, bet paskutiniu laiku Audrius pradeda net neapkęsti jos — tik anekdotai, visi vienodai nešvarūs ir nuobodūs. O merginos patenkintos juokiasi ir flirtuoja. Ir tada Audrius nusispiauna ir išeina. Ach, tas gyvenimas!
Lauke sninga — baltos, didelės snaigės puola iš pūkuotų debesėlių ir baltu taku nudengia kelią. Audrius eina lėtai, giliai traukdamas į plaučius gryną orą, užmiršęs pilną dūmų kambarį. Čia tylu ir švaru, mąsto jis ir jo veidas skaidrėja. Pamatęs užšalusį ledą, jis neiškenčia ir nučiuožia per patį vidurį. Bet ledo būta slidesnio negu jis galvojo, ir, neišlaikęs lygsvaros, jis pargriūva. "Visai kaip mažas vaikas!" — sako švelnus moteriškas balsas, ir supykęs Audrius pakelia akis. Bet jo pyktis bematant atsileidžia. Šalia jo pasilenkusi stovi mergaitė; rankoje ji laiko Audriaus skrybėlę, "šešiolikinė!" — nusprendžia Audrius atsistojęs, kai ji purto nuo jo sniegą ir pasistiebusi uždeda skrybėlę. Jos rūbai prasti, bet retai tvarkingi. Iš po melsvos skarelės lenda geltonų plaukų kuokštai, ir Audrius galvoja, kad mergaitė graži. "Ačiū, gražuole", sako jis patenkintas visu tuo įvykiu. Bet mergaitė išsisuka iš jo glėbio ir paduoda ranką. "Mano vardas Lena", sako ji šypsodamosi- "Kai antrą kartą pargriūsite, nebebus kam pakelti...", ir moteriškai dailiais žingsniukais numina apsnigtu šaligatviu. Audrius mato pamažu tolstantį jos aukštą siluetą tarp baltų snieguolių ir patenkintas šypsosi — tai bent šešiolikinė!
Praeina savaitė, ir Audrius pastebi, kad jis pasigenda tos akimirką matytos mergaitės. Ji jam stovi gyva akyse, auksinėmis plaukų garbanomis, tamsiai mėlynų akių jaunutis kūdikis, ir ausyse vis tebeskamba švelnus atgarsis... "Mano vardas Lena..." Jis klausinėjo draugų, bet niekas jos nepažino. "Aš turiu ją surasti!", sako jis balsu ir išgirsta skambų juoką. "Argi tas kritimas jus taip smarkiai paveikė, kad kalbatės vienas?", klausia mergaitė, ir atsisukęs Audrius mato Leną. Ji juokiasi, parodydama baltų dantukų eilutę, ir nuo šalčio paraudę skruostukai primena išnokusius rudens obuolius. "Ar gražu juoktis iš ligoto žmogaus?" priekaištauja Audrius, ir Lena kaltai nuleidžia akis. Audrius paima ją už parankės ir prašo: "Panele Lena, pereitą kartą jūs man padėjote, leiskite atsidėkoti." Lena galvoja, bet Audrius nenusileidžia: "Išgerkite su manimi kavos puoduką, Lena, lauke taip šalta..-"
Jiedu užeina į kavinę: čia šilta ir jauku. Senyva padavėja padeda po puodelį kavos, ir Lena užsisako dar bulkutę — "Kad kitą kartą nebekviestumėte..." sako ji šypsodamosi, ir Audrius nežino, ar ji šneka tiesą ar juokauja. O ji erzina: "Mudu jau seni pažįstami, Audriau, tik Jūs labai įsivaizdinate — į trečiametes universitete net pažiūrėti nepažiūrite...", ir matydama nustebusias Audriaus akis, paaiškina: "Taip, aš einu į tą patį universitetą, kur ir Jūs. Tik man dar vieni metai liko, o jūs jau baigiate. Gyvenu su tėveliais, turiu 21 metus ir savo nepakeičiamą nuomonę, ir jei manote, kad man 16 metų, tai turite gerbti moterišką gudrumą, kuris mane išmokė paslėpti tikrą amžių ir leidžia ramiai vaidinti Šekspyro Juliją!" Audrius neranda žodžių: taip, jis dabar prisimena ją. Ji vaidino Romeo mylimąją universiteto pastatytoje dramoje, ir visas jaunimas neprisiminė įdomesnio ir gražiau suvaidinto veikalo. Ir Audrius užsispiria, žūt ar būt, nebepaleisti tos mergaitės!
"Prižadėkite man pirmąją Kalėdų dieną," prašo Audrius, sutikęs ją universitete, o ji šypsosi: "Nežinau, Audriau, reiks pažiūrėti, ką pasakys mano kiti garbintojai..." Bet Audrius nepyksta — ji yra jauna ir išdykusi, o turi sielą tyrą ir mylinčią, ir jis laimina tą dieną, kai ją sutiko.
Jos tėvai neturtingi, butelis mažas, baldai prasti. Bet visur reta švara ir tvarkingumas- Čia kiekvienas daiktas turi savo vietą ir, rodos, ten ir priklauso, kur stovi. Lena išdykauja po visus kambarius, ir mažas namelis pilnas juoko. Kampe stovi eglutė. Nedidelė, bet papuošta skoningai. Lena, atsisėdusi šalia Audriaus, įkiša savo mažą rankutę į jo vyrišką delną. "Linksmų Kalėdų!" — sako ji, ir Audrius negali atsidžiaugti jos auksiniais plaukais ir ta šventa Kalėdų nuotaika, kuri laiko jį apsupusi. Jis apkabina mergaitę per pečius ir tyliai pritaria jos švelniam balseliui: "Tyliąją naktį..." Ji parodo visas knygas, kurias perka iš savo menkų santaupų, pavaišina savo gardžiais kepsniais, o sutemus uždega žvakutes ir pati skambina jau šimtamečiu pianinu. Bet iš po jos plonų pirščiukų išplaukia nuostabūs garsai, susipina į Kalėdų giesmę ir mintimis nutraukia Audrių į Betliejaus miestą. "Lena", sako jis, nutilus muzikai, "kitoms Kalėdoms aš nupirksiu tau žiedą — didelį, deimantinį žiedą..." Lena tyli. Susirūpinęs Audrius pakelia jos veiduką ir sutinka dvi tamsias akis- "Kitoms Kalėdoms..." pakartoja ji, "bet nedidelį, ir ne deimantinį... o tik geltono aukso..." Ir Audriaus jauna širdis neatsimena dienos, kuri būtų buvusi laimingesnė.
Jau dešimt metų praėjo nuo tų pirmųjų laimingų Kalėdų. Pasikeitė pasaulis, prabėgo daug veidų, ir gražių ir besišypsančių, ir liūdnų ir nelaimingų. Žiauri karo ranka, išardžiusi ir sugriovusi tiek daug šeimų, neaplenkė ir Audriaus su Lena: ji atėmė jam žmoną pačiame pavasaryje, užmerkusi jos akis amžinuoju miegu. Lena ilsisi Alpių papėdėse, klausydama sraunaus kalnų upelio šnarėjimo pavasarį, o žiemos laiku skambančių varpelių. O Audrius augina dukterį tolimajame Amerikos žemyne. Šis geltonplaukis kūdikis, mėlynomis motinos akimis ir skardžiu balseliu, yra visas jo gyvenimo tikslas ir džiaugsmas. Ir dažnai, atsisėdęs prie mažos lovelės svetimoje šalyje, Audrius pasakoja apie pasakų laumes iš gimtos šalies, kur gintaro rūmuose gyvena Jūratė su Kastyčiu, kur Eglė, žalčių karalienė, vis linguoja pamiškėje ir verkia savo vyro, kur pikta pamotė skriaudžia Elenytę, ir dvylika brolių, juodvarniais lakstančių, laukia išlaisvinimo valandos.
Už lango krinta snaigės, viduje šviečia Kalėdų eglutė. Mažoji jau senai miega, o Audrius vis dar rymo. Jis galvoja apie tėviškę, apie savo senus žilagalvius tėvus, apie žmoną, ir apie šviesią ateitį, kuri kada nors išauš jo mažajai dukrelei. Ir kai iš nuovargio jo galva nusvyra, ir saldus miegas užlieja akis, jis sapnuoja Leną, glostančią jo tankius plaukus ir besišypsančią: "Linksmų Kalėdų, Audriau... Linksmų Kalėdų..."
Raganėlė