1954 M. SPALIŲ (OCTOBER) MĖN. VOL. V, NO. 9
Įvairūs žmonių keliai gyvenimo toliuose. Vieni platūs kaip didieji vieškeliai. Kiti — siauri, vingiuoti kaip miškų takeliai. Vieni keliai, rodos, tiesiai veda, o kiti ratais aplink vingiuoja. Treti gi, kiek pasisukę, užsibaigia aklu galu.
Kokie tie keliai bebūtų, juose susitinkame žmogų. Ir ne angelas iš aukšto dangaus, bet, žiūrėk, žmogus mums rodo ir gairę ir kryptį. Kartais neaiškiai, mįslingai. Dažnai paslaptingai. Ne retai, rodos, mus aplinkiniu keliu žengti ragina. Bet...
Per žmogų į tiesą
Štai kiniečių išminčius Konfucijus. Toli jis gyveno nuo išrinktosios žydų tautos, jos šventraščių, tur būt, nebuvo skaitęs, jos pranašų ir teisėjų balso, tur būt, nebuvo girdėjęs ir vieną Dievą kitu vardu jis vadino. Bet skelbė nedvejodamas, kad visi esame broliai, kad mus jungia žmonijos ryšiai. Todėl į žmones turėtume žiūrėti kaip į brolius, juos kaip brolius mylėti, su jais broliškai gyventi ir elgtis. To laiko ir krašto žmonėms Konfucijus buvo švyturys. Visos tiesos jis neapšvietė, bet jo išminties tiesa krito ant vienos medalio pusės. Jei jis pasakęs, kad esame broliai, būtų pridėjęs, kad turime vieną Tėvą danguje, Konfucijus mums būtų davęs visą tiesą. Jis mums būtų davęs ne tik aiškų tikslą, bet neklaidingą įrodymą ir viliojantį motyvą.
Gal Konfucijus pats nujautė, kad jo tiesa buvo nepilna. Gal dėl to jis pridėjo, kad iš vakarų turįs ateiti Šventasis, kuris visą tiesą pasakysiąs. Gal Konfucijus nujautė, gal žinojo, kad jis pats ieškojo didžiojo tiesos vieškelio. Vis dėlto, kad ir ne labai platų tiesos kelią suradęs, jį ir kitiems parodė.
Žmonės, kurie sielą vaizduojasi uždarytą kūne su nedaugeliu langelių pojūčių pavidale, negali matyti gėrio ir blogio sferos. Pojūčiai gali mums patiekti tik vaizdus. Jeigu iš tų vaizdų išvesime sąvokas, jos ir pasiliks sąvokomis, mintimis, ir tai jokiu būdu nebus nei estetinė nei etinė vertybė. Tokie žmonės sumaišo etinę sferą su įvairiais kitais dalykais. Jie gėriu laiko tai, kas malonu, naudinga, kas žmogui neša laimę.
Žmogus girdi savo sąžinėje Dievo balsą, kurs jį įpareigoja būti geru. Apie etinę vertybę plačiai yra rašęs Max Scheler savo knygoje "Der Formalismus in der Ethik und die Materiale Wertethik", Halle, 1927. Čia paduosiu trumpą jo doktrinos santrauką.
Etines vertybes paprastai pagauname, matydami žmonių elgesį. Kadangi žmonių pasielgimai realizuoja ar patenkina etinių vertybių reikalavimą, aš galiu tartum matyti ar intuityviai pagauti pačias vertybes. Neretai taip pat atsitinka, kad pagaunama pozityvi etinė vertybė, matant elgesius, dominuojamus neigiamosios vertybės — blogio. Čia yra, kaip ir minčių pagavimo atveju, paprastas, intuityvus, nejuslinis pagavimas. Vaikas mato, kaip yra skriaudžiamas jo draugas, ir staiga jame kyla etinės teisingumo vertybės įžvelgimas. Koks nors žmogus mums gali būti malonus, simpatiškas, arba nemalonus ir atstumiantis daug pirmiau negu mes galėtume nurodyti to priežastį. Kartais įžvelgiame, kad koks nors poezijos ar meno veikalas yra gražus ar biaurus, kilnus ar vulgariškas, nors visai negalėtume pasakyti, nuo ko tas priklauso.
A. Gulbinsko nuotr.
Korp. “Giedra” vėliavos šventinimas Ateitininkų Kongreso metu.
Kai Karaliaučiuje 1547 m. buvo išspausdintas protestantiškasis Mažvydo katekizmas, praėjo dar 29 metai, kol Vilniuje atsirado pirmoji lotyniško raidyno spaustuvė. Dvidešimtais jos veikimo metais Lietuvos sostinėje buvo išleistos pirmosios iki šiol surastos spausdintos lietuviškos knygos Didžiojoje Lietuvos Kunigaikštystėje. Taip, palyginus su Mažvydu, praėjo beveik pusė šimtmečio, kol Vilniuje buvo išleistos Mikalojaus Daukšos verstinės knygos: Katekizmas (1595) ir Postilė (1599).
Tokį vėlyvą lietuviškų ir drauge pirmųjų katalikiškų knygų pasirodymą Didž. Lietuvos Kunigaikštijoje galima aiškinti įvairiomis priežastimis. Kai reformacijos sąjūdis nuo Zigmanto Senojo mirties vis labiau įsisiūbavo, katalikai traukėsi ir porą dešimtmečių laikėsi pasyviai. Bet protestantų judėjimas ėmė atslūgti, duodamas progos pamažu katalikams vėl atsigauti. Be to, pačių protestantų didelis susiskaldymas ir aktyvi jėzuitų veikla padrąsino katalikus sugrįžti į viešąjį gyvenimą. Buvo imta prieš protestantus kovoti gyvu žodžiu ir raštu. Lietuvoje katalikiškos spaustuvės nebuvo. Tik nuo 1576 metų, kai Lietuvos didysis maršalas Mikalojus Kristupas Radvila (vadinamas "Našlaitėliu") iš Nesvyžiaus į Vilnių atgabeno ten jo tėvo kalvinisto įkurtą spaustuvę, tuoj Vilniuje ėmė rodytis pirmieji spausdinti lotyniški ir lenkiški raštai. Po devynerių metų (1585) čia buvo išspausdintos ir pirmosios latviškos knygos. Ryga savo spaustuvę įsitaisė 1588 m. Apie 1585 m. turėjo Vilniuje būti išspausdintas pirmasis lietuviškas Kanizijaus katekizmas, iki šiol vis dar nesurastas. Pagaliau po dešimtmečio Vilniuje išėjo Daukšos katekizmas, kurio originalas nuo to laiko, kai jis drauge su kitomis Vilniaus viešosios bibliotekos vertybėmis buvo 1915 m. išgabentas į Rusiją, nebesurandamas.
Veit Stoss (1445-1533)
ANGELAS
Vargu būtų galima pirmųjų lietuviškų katalikų knygų žymiai vėlyvesnį pasirodymą Didžiojoje Lietuvoje už protestantų religinių raštų Mažojoje Lietuvoje pradžią aiškinti sunkumais, kilusiais iš neturėjimo savos spaustuvės. Savos spaustuvės neturėjimas buvo katalikiškų knygų išleidimą sunkinanti aplinkybė, bet ji negalėjo turėti lemiamos reikšmės. Būtų buvę galima lietuviškas knygas spausdinti Lenkijos, Prūsų ar pagaliau Lietuvos protestantų spaustuvėse, kaip tada būdavo daroma su katalikų lenkiškomis knygomis.
Skaityti daugiau: PIRMOSIOS LIETUVIŠKOS KNYGOS DIDŽIOJOJE LIETUVOJE
Vienas mano bičiulis išgyveno labai skaudžią šeimos nelaimę. Tokios nelaimės vaisius paprastai yra apkartimas, kerštas, visiškas dorovinis iškrypimas. Bet jis nenuėjo nei keršto, nei neapykantos, nei kitų aistrų keliais. Atrodo, kad jo dvasia dar labiau sustiprėjo. Patiko man jo galvosena ir krikščioniškas laikymasis, todėl, jam leidžiant, čia paduodu jo laiško mintis, tikėdamasis, kad jos gal ir kitiems padės lengviau atlaikyti panašius gyvenimo smūgius.
Kunigas Jonas
"Jūs, brangus Tėve, esate per geros nuomonės apie mane. Aš tikrai nesu vertas tų gražių Jūsų žodžių ir tikrai nesu tas "retas pavyzdys". Šimtai ir tūkstančiai gal yra vertesni Dievo akyse, bet jų niekas nepagiria. Kad aš nepamečiau pusiausvyros ir neįpuoliau į desperaciją ar nepradėjau girtuokliauti, o pagaliau, kad nepasielgiau taip, kaip mano dievinama žmonelė, tai pirmiausia turiu būti dėkingas nepaprastai Dievo malonei, kuri, išprašyta mano ir kitų mano draugų maldų, davė man jėgų ne tik viską iškęsti, bet ir parodė pasaulio menkumą, nepastovumą ir tikrąjį kelią, kuriuo ne tik aš, bet ir kiekvienas katalikas turėtų eiti.
Sunku man rašyti labai opiu savo šeimos reikalu. Ilgai delsiau ir atidėliojau. Nuostabiai jautriai sekiau ir diskutavau artimųjų ratelyje jau anksčiau "Laiškuose Lietuviams" iškeltą Chrizo tragediją. Dažnai pagalvodavau, kiek širdies įdedama, kiek laiko sugaištama, stengiantis padėti tik vienai sielai. Pagaliau nusprendžiau, kad ir man bus lengviausia viską išsiaiškinti šiame laikraštyje.
Ištekėjau jauna. Mano vyras gerokai vyresnis už mane. Nors nejaučiau jam ypatingos meilės, nors manęs nesužavėjo nė medaus mėnuo, bet gyvenau, suprasdama savo pareigas ir duotosios priesaikos reikšmę. Apsipratau su mintimi, jog gyvenimas yra toks, o ne kitoks. Vėliau dar raminausi, kad esu trijų vaikų motina ir turiu gyventi, ar bus daugiau ar mažiau sunkumų.
Šeimą, surištą palaimintu moterystės ryšiu, laikau nedaloma, o vaikučiai, ypač jų ateitis, žmoną dar labiau jungia su vyru. Norėčiau, kad mano vyras būtų pavyzdys šeimoje, kad būtų didvyris, tobulas tėvas, mąstantis žmogus ir pavyzdingas katalikas. Deja, iki vestuvių mano žinios apie žmogų, apie asmenybę, apie moterystės gyvenimą buvo lygios nuliui. Vyras neatskleidė man savo sielos nei širdies. Jis manęs nesuprato nei nebandė suprasti, nebandė įeiti į mano sielos pasaulį. Aš jam buvau ir esu tik kūnas, tartum jo nuosavybė, jo daiktas, kuriuo jis mano galįs naudotis, visai manęs neatsiklausęs, kaip ir kada jam patinka. Šitokia jo pažiūra, toks manęs nužmoginimas, visiškai mane atšaldė. Pasidarėme vienas kitam tolimi, svetimi, ir tarp mūsų nebeliko jokio atvirumo. Jaučiu, kad jei tarp mūsų būtų bent pagarbos vienas kitam kaip žmogui, dalykai pagerėtų. Dabargi nė to nėra, ir mes artinamės prie bedugnės kranto.
Narsus, kuris nukauna liūtą,
Narsus, kuris pasaulį užkariauja,
Bet narsesnis, kurs nugali pats save.
Kartą garsusis dailininkas Rubensas vaikščiojo Madrido priemiesčiuose su savo mokiniais ir, įėjęs į griežto vienuolyno prieangį, labai nustebo, pamatęs menišką paveikslą, pieštą tikrai didelės vertės ir didelio talento artisto. Paveiksle buvo atvaizduota vienuolio mirtis. Rubensas ir jo mokiniai sustoję ilgai į tą paveikslą žiūrėjo, negalėdami atsistebėti jo meniškumu.
— Bet kas galėtų būti jo autorius? — paklausė Van Dyck, mėgiamiausias Rubenso mokinys.
— Apačioje paveikslo buvo parašytas vardas, — aiškino Van Thulden, — bet jis yra kruopščiai išskustas.
Rubensas paprašė pakviesti vienuolyno viršininką, norėdamas su juo pasikalbėti. Atėjus senam vienuoliui, Rubensas tuoj paklausė, kas tą nuostabų paveikslą piešė, koks yra jo autoriaus vardas.
— Autoriaus jau nėra šiame pasaulyje, — atsakė vienuolis.
— Ką? Jis miręs? — sušuko Rubensas. — Ir iki šiol niekas nežino jo vardo? To vardo, kurs turėtų būti nemirtingas! Tas vardas turėtų aukščiau stovėti už mano. Aš, — tiesdamas vienuoliui ranką, iškilmingai ir mandagiai prisistatė dailininkas, — esu Petras Povilas Rubensas.
Paminėjus šį vardą, išbalęs vienuolio veidas paraudo ir nušvito. Jo akys blizgėjo, kai jis žvilgtelėjo į Rubensą. Bet šis susijaudinimas truko tik kelias sekundes. Jis nuleido ir sunėrė rankas, kurios iš nustebimo buvo savaime pakilusios aukštyn, ir visiškai ramiai pakartojo:
— Artisto jau nėra šiame pasaulyje.
Esu vedęs protestantę. Moterystę priėmėme katalikų bažnyčioje ir pasižadėjome, kad kūdikius auklėsime katalikų tikėjime. Bet mano žmona dabar to pasižadėjimo nesilaiko. Berniukas yra pakrikštytas katalikų bažnyčioje. Žmona jo tikėjimu nesirūpina, sako, kad tai mano dalykas. Mergaitę pakrikštijome protestantų bažnyčioje, ir žmona ją auklėja protestantų tikėjime. Aš kelis kartus jai priminiau duotą pasižadėjimą visus vaikus auklėti katalikiškai, bet ji atsako, kad reikia lygybės: berniukai tebūna katalikai, o mergaitės protestantės. Ar aš nusidedu, jeigu jai leidžiu tai daryti? A.P.
Taip, judu abudu nusidedate, nesilaikydami duoto pasižadėjimo, kurs įpareigoja kaip priesaika. Katalikų Bažnyčia draudžia mišrias santuokas. Jeigu vyras būtinai dėl kokių nors svarbių priežasčių nori vesti nekatalikę, arba katalikė nori tekėti už nekataliko, reikia gauti Bažnyčios dispensą. Ta dispensa yra duodama tik su griežta sąlyga, kad abudu jaunavedžiai raštu pasižadėtų, jog visi vaikai, ir berniukai ir mergaitės, bus krikštijami ir auklėjami katalikų tikėjime. Katalikų Bažnyčia savo tikėjimą brangina ir jame nori savo narius išsaugoti. Ji žino, koks yra tikėjimui prarasti pavojus ir kaip kenkia vaikų katalikškam auklėjimui, jei vienas iš tėvų yra nekatalikas. Todėl Bažnyčios toks rimtas žvelgimas į šį klausimą yra savaime suprantamas. Negalima jos kaltinti per dideliu griežtumu ar netolerancija. Ji tai daro, tik norėdama apsaugoti savo narių tikėjimą ir jų amžiną likimą.
Visai nebūtų keista, jeigu ir civilinė valdžia pradėtų drausti mišrias vedybas, pvz., lietuvio su kitataute. Ji galėtų pastatyti sąlygą, kad visi tokių šeimų nariai būtų auklėjami lietuviškoje dvasioje. Valstybė tokiu būdu apsaugotų savo narius, kad jie nenubyrėtų nuo savo tautos. Žinoma, tarp tikėjimo ir tautybės negalima išvesti griežtos paralelės. Mišrios šeimos vaikai, gimę ir augę Lietuvoje, bent juridiškai bus lietuviai, nors savo dvasia gal bus Lietuvai svetimi, bet mišrių šeimų vaikai krikštyti ir auklėti nekatalikų bažnyčioje, visiškai nepriklausys katalikų tikėjimui.
GONE WITH THE WIND
Šis filmas nėra naujas, jis pagamintas 1939 metais, tačiau sutraukia daugiau žmonių, negu bet kuris naujas šių laikų filmas. Pagamintas pagal Margaret Mitchell knygą, jis toli gražu neprilygsta pačiai knygai, bet, palyginus su kitais, užima pirmą vietą filmų pasaulyje. Daug žavumo jam priduoda gražios Technicolor spalvos, stereofoniškas garsas ir platus ekranas. Yra gražiai atvaizduojamas civilinio karo laikotarpis. Pagrindinis asmuo— Scarlet, kurios vaidmenį labai gerai atlieka Vivien Leigh. Ji priverčia žiūrovą gėrėtis savo drąsa, bet drauge ir neapkęsti jos už laisvą elgesį ir už sulaužymą visų taisyklių. Clark Gable, vaidinąs Rhett Butler asmenį, visus patraukia į savo pusę, ir taip nejučiomis žiūrovas įsitraukia į vaizduojamą gyvenimą ir jame išbūna keturias valandas.
Jauna mergina Scarlet įsimyli Ashley ir bando jį prikalbėti pabėgti su ja, bet jis atsisako ir veda Melie, savo pusseserę, su kuria jis buvo susižiedavęs. Jam keršydama, Scarlet išteka už turtingo, bet visai nemylimo jaunikaičio. Iškilęs civilinis karas pareikalauja aukų, ir Scarlet lieka našlė. Jų ūkis tampa nualintas, ir graži našlė, nerasdama išeities, apgaulingu būdu prisivilioja kitos giminaitės turtingą sužadėtinį ir už jo išteka. Bet ir šis vyras greitai miršta, palikdamas ją jau antrą kartą našle. Scarlet vis tebemyli Ashley, bet Melie, jo žmona, švelni savo siela ir elgesiu, visai to neįtaria ir piktinasi įvairiomis kalbomis bei gandais. Čia pasimaišo Butler, kuris jau seniai mylėjo Scarlet. Kadangi jis labai apsukrus ir visuomet turįs pinigų, Scarlet sutinka būti jo žmona. Tačiau jos širdis linksta prie Ashley, ir vyras tai jaučia. Iš pradžių juos riša duktė, kurią tėvas myli ir net dievina, bet jos staigi ir nelaiminga mirtis visai suardo jų šeimą. Dabar ir Melie, laukdama antro kūdikio, apserga ir miršta prie Scarlet akių. Ashley, netekęs žmonos, nebetenka ir noro gyventi. Tik dabar Scarlet pamato, kad ji mylėjo svajonę, žmogų, kuris niekados neegzistavo. Ji sugrįžta ir bando išsiaiškinti su vyru, bet supykęs Rhett ją palieka ir išvažiuoja. Scarlet iš pradžiųnusimena, bet jausdama, kad ji dar jauna ir graži ir kad Rhett ją vis dėlto myli, nusprendžia grįžti į tėviškę ir tenai pagalvoti, kaip gauti atgal savo vyrą, kurį ji visą laiką mylėjo ir pati to nežinojo.
Kadangi visi artistai atlieka savo roles labai gerai ir per visą filmą išlaiko savo charakterį, filmas tikrai įdomus ir vertas pažiūrėti net tiems, kurie kinų nemėgsta ir jų nelanko.
SEVEN BRIDES FOR SEVEN BROTHERS
A. Gulbinsko nuotr.
Čikagos Vaikų Teatro šokėjos.
TĖVO BRUŽIKO LAIŠKAS
Ačiū Dievui ir Jums. Brangieji Geradariai, didžiausios kliūtys jau nugalėtos. Džiugu, kad vargingoje Urugvajaus lietuvių kolonijoje jau turime naują bažnyčią. Mūsų parapijiečiai labai džiaugiasi ir yra nepaprastai dėkingi Šiaurės Amerikos bei kitų kraštų broliams lietuviams, suteikusiems gausią pagalbą. Urugvajaus lietuviai patys jokiu būdu nebūtų galėję taip greitai pasistatyti tokios gražios bažnyčios.
Žinoma, kol kas dar tik tuščios sienos ir stogas. Visas bažnyčios įrengimas dar pareikalaus beveik tiek lėšų, kiek ir jos pastatymas. Reikės įrengti tris altorius, kryžiaus kelius, vargonus, varpus. Vis dėlto jau esame labai patenkinti, kad turime kur susirinkti, pagiedoti ir pasimelsti.
Manėme šventinti bažnyčią, kai bus viskas įtaisyta, bet vyskupas raginte ragina, kad ją šventintume dar šiais metais. Bažnyčia yra paskirta Marijos Širdies garbei, taigi, bus labai gražu, jeigu ją pašventinsime Marijos metais. Vyskupas sutiko bažnyčią pašventinti paskutinį spalių mėnesio sekmadienį, Kristaus Karaliaus šventėje. Visa lietuvių kolonija uoliai toms iškilmėms ruošiasi. Prieš šventinimo iškilmes visą savaitę bažnyčios rūsyje bus misijos, kad, žengiant į naują bažnyčią, būtų švarios ir žmonių širdys.
Bažnyčios šventinimo diena bus mūsų džiaugsmo šventė. Kviečiu ir Jus visus tą dieną savo maldomis jungtis su mumis. Jeigu kas norėtų bažnyčios įrengimui paaukoti kokį dolerį, galite siųsti mano vardu Tėvams Jėzuitams, 5541 S. Paulina St., Chicago 36, Ill.