Kai Karaliaučiuje 1547 m. buvo išspausdintas protestantiškasis Mažvydo katekizmas, praėjo dar 29 metai, kol Vilniuje atsirado pirmoji lotyniško raidyno spaustuvė. Dvidešimtais jos veikimo metais Lietuvos sostinėje buvo išleistos pirmosios iki šiol surastos spausdintos lietuviškos knygos Didžiojoje Lietuvos Kunigaikštystėje. Taip, palyginus su Mažvydu, praėjo beveik pusė šimtmečio, kol Vilniuje buvo išleistos Mikalojaus Daukšos verstinės knygos: Katekizmas (1595) ir Postilė (1599).
Tokį vėlyvą lietuviškų ir drauge pirmųjų katalikiškų knygų pasirodymą Didž. Lietuvos Kunigaikštijoje galima aiškinti įvairiomis priežastimis. Kai reformacijos sąjūdis nuo Zigmanto Senojo mirties vis labiau įsisiūbavo, katalikai traukėsi ir porą dešimtmečių laikėsi pasyviai. Bet protestantų judėjimas ėmė atslūgti, duodamas progos pamažu katalikams vėl atsigauti. Be to, pačių protestantų didelis susiskaldymas ir aktyvi jėzuitų veikla padrąsino katalikus sugrįžti į viešąjį gyvenimą. Buvo imta prieš protestantus kovoti gyvu žodžiu ir raštu. Lietuvoje katalikiškos spaustuvės nebuvo. Tik nuo 1576 metų, kai Lietuvos didysis maršalas Mikalojus Kristupas Radvila (vadinamas "Našlaitėliu") iš Nesvyžiaus į Vilnių atgabeno ten jo tėvo kalvinisto įkurtą spaustuvę, tuoj Vilniuje ėmė rodytis pirmieji spausdinti lotyniški ir lenkiški raštai. Po devynerių metų (1585) čia buvo išspausdintos ir pirmosios latviškos knygos. Ryga savo spaustuvę įsitaisė 1588 m. Apie 1585 m. turėjo Vilniuje būti išspausdintas pirmasis lietuviškas Kanizijaus katekizmas, iki šiol vis dar nesurastas. Pagaliau po dešimtmečio Vilniuje išėjo Daukšos katekizmas, kurio originalas nuo to laiko, kai jis drauge su kitomis Vilniaus viešosios bibliotekos vertybėmis buvo 1915 m. išgabentas į Rusiją, nebesurandamas.
Veit Stoss (1445-1533)
ANGELAS
Vargu būtų galima pirmųjų lietuviškų katalikų knygų žymiai vėlyvesnį pasirodymą Didžiojoje Lietuvoje už protestantų religinių raštų Mažojoje Lietuvoje pradžią aiškinti sunkumais, kilusiais iš neturėjimo savos spaustuvės. Savos spaustuvės neturėjimas buvo katalikiškų knygų išleidimą sunkinanti aplinkybė, bet ji negalėjo turėti lemiamos reikšmės. Būtų buvę galima lietuviškas knygas spausdinti Lenkijos, Prūsų ar pagaliau Lietuvos protestantų spaustuvėse, kaip tada būdavo daroma su katalikų lenkiškomis knygomis.
Vadinasi, reikia samprotauti, jog lietuviškos knygos Didžiojoje Lietuvoje anksčiau nesirodė todėl, kad joms atsirasti čia nebuvo tinkamų dvasinių sąlygų. Jėzuitams atvykus Vilniun, įsteigus savo kolegiją ir pagaliau Akademiją (1579), Lietuvos sostinė pavirto gyvesniu kultūriniu centru. Antra vertus, prisitaikydami prie Tridento nutarimų ir savo statutų bei steigėjo reikalavimų, jėzuitai ėmė daugiau dėmesio kreipti į liaudies kalbą, pradėjo mokytis lietuviškai, sakyti ta kalba pamokslus. Viena iš svarbiausių žmonių religinio tamsumo priežasčių jie laikė tą liūdną faktą, kad iš Lenkijos atėję kunigai nesimokė pastoracijos reikalui lietuvių kalbos.
Jėzuitams pasisekė reikšmingai prisidėti ir pravesti į Žemaičių (Medininkų) vyskupiją lietuviškai mokantį Vilniaus kapitulos prelatą Merkelį Giedraitį. Lenkijos primo Jokūbo Uchanskio seserėnas Jokūbas Voroneckis turėjo pralaimėti. Visa eilė rekomendacinių laiškų bei prašymų (1575) popiežiui ir jėzuitų generolui vis pabrėžė, kad prel. Giedraitis moka lietuviškai. Buvo sakoma, kad lietuvių kalba ten esanti labai reikalinga, ir mokėjimas lietuviškai tapo svariu įrodymu tinkamumui į vyskupus. Kalbos veiksniui, t, y. faktui, kad kandidatas į vyskupus moka liaudies kalbą, buvo priskirta iki tol nesutikta sprendžiamoji reikšmė.
Taip ir pateko, po dvejus metus užtrukusių kietų varžybų, į Medininkų vyskupus Merkelis Giedraitis. Jis ir atsistojo 17-tojo amžiaus angoje visų pastangų centre niekinamai liaudies kalbai grąžinti tinkamą vietą. Savo postilės lietuviško vertimo įžangoje N. Daukša kreipėsi lotyniškai į vyskupą Giedraitį, primindamas, kad jis ne tik įkvėpė, bet ir išspausdino tą darbą. Jau M. Valančius buvo į tą faktą atkreipęs dėmesį, primindamas, jog N. Daukša postilę "išguldė" pagal "linkieima wiskupa Merkiele Giedrajte".
Apskritai, nei paties Katekizmo (1595), nei Postilės (1599) klausimu nieko nauja iš archyvų neturime pridėti. Lietuvių literatūros, kalbos ir bibliografijos tyrinėtojai yra jau daug iš esmės apie tas dvi knygas išaiškinę. Prof. Vacį. Biržiška ir prof. K. Jablonskis yra patiekę ir visus iki šiol (1937) turimus duomenis paties vertėjo N. Daukšos biografijai.
Romos jėzuitų archyve yra tačiau vertingos medžiagos, kuri duoda šviesos tiems sunkumams, kurie anuo metu iškilo Vilniuje, bespausdinant pirmąsias lietuviškas knygas. Įdomus Vilniaus jėzuitų (provincijolo patarėjų) susirašinėjimas su savo generolu Romoje parodo, kaip vargingai tos reikšmingos lietuvių kultūros istorijoje knygos išvydo pasaulio šviesą. Toji korespondencija dar kartą užtikrina, jog jėzuito M. Vujko postilė, silpnai lietuviškai mokantiems kunigams ištisai sukirčiuota ir išversta gryna lietuvių vidurio aukštaičių tarme, buvo išleista vysk. M. Giedraičio pastangomis ir lėšomis:
Minėti jėzuitų laiškai yra labai svarbūs lietuvių knygos ir kultūros istorijai. Jie sukelia eilę klausimų ir naujų samprotavimų. Pagaliau jie padeda tiksliau aiškintis Vilniaus Radvilų—jėzuitų spaustuvės istoriją.
Pirmosios Vilniaus lietuviškos spaustuvės
Apie Vilniaus katalikų ir protestantų spaustuves dar nėra išsamių tyrinėjimų. Daugiau dėmesį atkreipęs yra pirmasis Vilniaus spaustuvininkas Pranciškus Skorina, ėmęs 1525 m. spausdinti pirmąsias stačiatikių bažnytines knygas. Kitų spaustuvių istorija dar tėra tik prabėgant paliesta. Nėra surinktų ir drauge išleistų Vilniaus spaustuvių šaltinių. Tiesa, yra nemaža rašyta apie Vilniaus Mamoničių spaustuvę, kur buvo spausdinamos ortodoksinės knygos, kur buvo išleistas trečiasis Lietuvos statutas. Paskutinis plačiai tuo klausimu užsiėmė I. Lappo. Bet lietuviškų knygų pradžiai yra daug svarbiau lotyniško raidyno spaustuvių istorijos šaltiniai.
Apie Radvilų nesvyžinę spaustuvę, iš kurios išsivystė Vilniuje pagarsėjusi Akademijos spaustuvė, nėra daug žinių. Kai kas painiojama.
Vilniaus spaustuvių istorijoje buvo reikšmingas dalykas, kai uolusis katalikybės skatintojas Mikalojus Kristupas Radvila savo tėvo spaustuvės nepaliko Nesvyžiuje, bet perkėlė sostinėm Vilniuje spaustuvė atsirado ne vėliau kaip 1575 m. vidurvasaryje. Radvila nuo pat pradžių leido spausdinti "kas mums (jėzuitams) tinka ir patinka".
Po pusės metų Vilniaus kolegijos rektorius St. Varševickis, rašydamas į Romą savo generolui E. Merkurijanui, džiaugėsi, kad yra atgabenta spaustuvė ir pavesta jėzuitų globai. Nors ir toliau esąs pasilikęs Radvilos herbas, tačiau jėzuitai turėjo vilties tai spaustuvei gauti privilegiją.
Vilnius iki 1575 m. neturėjo galimybės spausdinti knygas. Sostinėje ilgą laiką nebuvo jokios spaustuvės. Kai Pr. Skorynos spaustuvė per miesto gaisrą (1530) sudegė, praėjo 44 metai, kol stačiatikių bažnytinėms knygoms spausdinti vėl buvo įkurta Vilniuje nauja spaustuvė. Ji buvo įtaisyta Mamoničių name. Pirmoji knyga (evangelijos) ten buvo išspausdinta 1575 m. pavasarį. Kitais metais išspausdino psalmių knygą.
Stačiatikių spaustuvės įsikūrimas Vilniuje galėjo paskatinti ir Radvilos spaustuvę čia perkelti. Tiesa, Mamoničių spaustuvė ilgai neturėjo lotyniškų raidžių, jas įsigijo tik 17 amžiuje.
Vilniuje ėmė atsirasti vis daugiau kultūrinio gyvenimo jėgų, kai Zigmantas Augustas įtaisė savo dvarą. Reformacijos įkarštyje Didž. Kunigaikštystės sostinė sutraukė visokių sektų pamokslininkų, rašytojų, veikėjų. Jėzuitų įsikūrimas sostinės religinį bei kultūrinį judėjimą dar labiau pagyvino. Atsigaunantis katalikų gyvenimas reikalavo čia pat savos spaustuvės.
Reformatoriai, kurių didokas būrys Vilniuje ir toliau paliko susispietęs, iki tol savo lotyniškus ir lenkiškus raštus buvo spausdinę Karaliaučiuje, Krokuvoje, ar kur kitur. Bet nuo 1575 m. jiems raštus Vilniuje galėjo spausdinti lenkas Danielius Lęczycki. Tas Nesvyžiaus spaustuvininkas, protestantas, apie 1574-75 metus jau buvo persikėlęs į Vilnių ir čia įsitaisęs spaustuvę. Tais laikais perkelti spaustuvę nebuvo didelis dalykas. 16-17 amž. Lietuvoje yra žinomos "keliaujančios spaustuvės", kurių perkėlimas į naują vietą nesudarydavo techniškų sunkumų. Atrodo, kad su D. Lęczyckio persikėlimu galėjo būti surištas ir Radvilų spaustuvės pajudėjimas, nes tuoj buvo perkelta Vilniun ir jų spaustuvė.
Taigi, Vilniuje beveik vienerių metų laikotarpyje (1574-1575) buvo įtaisytos trys spaustuvės: stačiatikių, protestantų, katalikų. Jos visos trys pradėjo veikti beveik iš karto. Nuo 1580 m. Vilniuje įsisteigė ir ketvirta spaustuvė (Karcano). Karcanas spausdino kalvinistų ir arijonų raštus.
1575 m., kaip žinome, Vilniuje buvo spausdinta tik viena knyga, tai Mamoničių išleistos evangelijos. Kitais metais, t. y. pirmaisiais Radvilų spaustuvės veikimo metais, yra iš viso šeši spausdiniai, ant kurių Vilnius pažymėtas kaip išleidimo vieta. Nuo tų metų nenutrūkstamai Vilniuje buvo spausdinama įvairių religinių ir poleminių raštų lotynų, lenkų, lietuvių ir latvių kalbomis. Tai parodo, kad knygų spausdinimo klausimas Vilniuje jau seniai buvo pribrendęs.
Dvi pirmosios katalikų knygos, išspausdintos Radvilų spaustuvėje, buvo parašytos jėzuito P. Skargos. Kitais metais (1577) Vilniuje buvo išspausdintos penkios knygos, dvi iš jų Radvilų spaustuvėje, nes pažymėta "ex typogr. Radivili". 1579 m. buvo Vilniuje išleistos septynios knygos, tarp jų ir jėzuito Vujko Evangelijos sekmadieniams ir šventoms dienoms ir P. Skargos Šventųjų gyvenimai.
Nuo 1580 m. Vilniuje spausdinamų knygų skaičius dar labiau padidėja. Prisideda Karcano spaustuvė, kuri pirmaisiais metais išspausdina tris leidinius. O Lęczyckis, nežiūrint, kad jo spaustuvės raidės buvo išgrobtos, atnaujino ir toliau savo vardu tęsė knygų spausdinimą. Jis dirbdavo ir pas jėzuitus Radvilų spaustuvėje, nes ant leidinių, išėjusių iš šios spaustuvės, vis pasitaiko jo pavardė. Pirmoji latvių knyga, vokiečio Tolgsdorff'o išverstas Kanizijaus katekizmas, buvo taip pat pas tą kalviną Lęczyckį spausdintas.
Iš Radvilų spaustuvės taip pat vis eidavo nauji leidiniai. Gyva polemika buvo užvirusi ne vien žodinėse diskusijose, pamoksluose, bet ir raštuose. Iš protestantų pusės toje srityje daugiau reiškėsi Karcano spaustuvė. Protestantiškosios spaustuvės apie 1585-95 m. (Lęczyckio ir Karcano) Vilniuje gerai laikėsi. To negalima pasakyti apie Radvilų spaustuvę.
Radvilų— jėzuitų spaustuvės sunkumai
Didelis jėzuitų rėmėjas Radvila (“Našlaitėlis") ne tik savo spaustuvėje, bet dažnai ir savo lėšomis Vilniuje išspausdindavo P. Skargos, ispano Emanuelio Vegos ir kitų daug rašančių jėzuitų knygas. Vilnių tiesiog užplūdo nauji religiniai ir poleminiai raštai. Buvo daug spausdinama įvairių Akademijos darbų, įvairių programų, trumpų vadovėlių, iškilmių ir proginių švenčių lapelių ar brošiūrėlių.
Radvila leido ir toliau jėzuitams, kaip ir nuo pradžių buvo, spaustuvę prižiūrėti. Užtat ją jėzuitai ir vadino "typographia domestica". Tačiau dėl to jėzuitams buvo nemaža ir rūpesčio. Spaustuvės ir jos priežiūros reikalu pasisakydavo Vilniaus jėzuitai savo generolui, pareikšdavo savo nuomonę vizitatoriai. Kai 1581 m. oficialus ordino vizitatorius Jonas Carminata lankė Vilniaus kolegiją, jis pripažino spaustuvės svarbą kolegijai, tačiau iš jo vizitacinių užrašų aiškėja, kad spaustuvė turinti sunkumų, kad dėl jų reikią tartis su maršalu Radvila, pranešant apie tai provincijolui. Spaustuvės krizė, nežiūrint jos pirmykščio savininko palankaus nusistatymo, aštrėjo ypač nuo 1586 m. Atrodo, kad Vilniuje, ypač Radvilų — jėzuitų spaustuvėje, knygų spausdinimas tada buvo sunkus dalykas. Tuos sunkumus įdomiai aprašo 25 metus Lietuvoje buvęs ispanas G. Alabianus, tada ėjęs kolegijos rektoriaus pareigas. Jis išskaičiuoja eilę priežasčių, dėl kurių, jo nuomone, jėzuitams nereikią užsiimti spaustuve. Iš to aprašymo matyti, kaip veikė spaustuvė ir kokia buvo jos technika. Įvairios sunkenybės Vilniaus jėzuitų kolegijai kilo iš to, kad ji neturėjo savų spaustuvininkų, savo brolių "typografų". Tad Alabianus keliais atvejais įsakmiai pasisakė prieš tos spaustuvės valdymą. Jis vis pažymėdavo, kad kitose Vilniaus bei kitų miestų pasauliečių bei "eretikų" spaustuvėse be jokių sunkenybių esą galima išleisti knygas daug gražiau ir pigiau negu savojoje. Iš to galima padaryti išvadą, kad spaustuvėje buvo techniškų trūkumų. Ir kitos spaustuvės Vilniuje nepasiekė olandiškų spaustuvių tobulumo, bet jų lygis buvo aukštesnis.
Kai Alabianus kalba apie kitas geresnes Vilniaus spaustuves, jis bus turėjęs galvoje protestantus (Lęczyc-kį ir Karcaną). Veikliausias tada buvo Karcanas, nes jis patiekdavo daugiausia leidinių. Šalia techniškų spaustuvės kliūčių Alabianus savo laiške nurodinėjo ir kitus nepatogumus. Spaustuvės reikalai, jo nuomone, jėzuitus išblaško ir žaloja jų dvasią. Kolegijoje gyvena spaustuvininkai pasauliečiai, o jų dauguma esą eretikai. Protestantai 16-me amžiuje spaustuvių srityje pirmavo ir rodė daug didesnį veiklumą už katalikus. Jie turėjo ir labiau prityrusius spaustuvininkus, be kurių negailėjo apsieiti nė jėzuitai. Alabianus prieš juos griežtai pasisako, pabrėždamas, kad tokie spaustuvininkai esą girtuokliai ir blogo gyvenimo. Darbe jie apgaudinėja. Pvz., vienas eretikas raidžių liejikas, kurs dažnai gerdavęs, buvo pažadėjęs per penkias savaites nulieti raides. Tačiau jį reikėję maitinti devynis mėnesius; jo nulietos raidės buvo visai netikusios, viską reikėję perdirbti iš naujo. Spaustuvėje su tokiais žmonėmis visą dieną turįs pasilikti broliukas. Tokie spaustuvininkai kenkią jėzuitams, žemina kolegiją ir jos vadovybę.
Veit Stoss
JONAS KRIKŠTYTOJAS
Žymus jėzuitas P. Skarga informuoja, kad jo knyga prieš protestantus negalėjusi laiku pasirodyti todėl, kad protestantų įkalbėtas spaustuvininkas išgrobęs svarbiausius tipografinius instrumentus ir visas lotyniškas matricas. Jis pabėgęs pas eretikus. Taigi, jėzuitų literatūrinei veiklai protestantai vis bandydavo kenkti. Spaustuvės apvogimai ir vėliau kartojosi. Bet buvo ir kitų veiksnių, kurie sunkino jėzuitams darbą.
Kolegijos rektorius Alabianus priskaičiuoja eilę ir kitų sunkenybių bei nepatogumų. Vilniuje esą nepatogu laikyti spaustuvę, nes reikia iš labai toli trauktis viską, kas yra reikalinga spaustuvei. Spaustuvė ne visuomet turinti darbo, o spaustuvininkus vis tiek reikia išlaikyti. Išspausdinus knygas, vėl atsiranda naujų bėdų. Tada iškylančios platinimo sunkenybės. Jėzuitai labai saugojosi girdėti priekaištų, kad jie, valdydami spaustuvę, verčiasi knygų prekyba. Tad rektorius ir įrodinėjo, kad jėzuitams netinka pardavinėti knygas. O jeigu knygas reikia nemokamai dalinti, tai kas nors turi padengti išlaidas. Kadangi visų knygų negalima išdalinti, tai knygininkai plėšia už jas žymiai didesnę kainą.
Tačiau jėzuitų provincijolo Jono Campanus pažiūros spaustuvės atžvilgiu buvo skirtingos, todėl rektoriaus neigiami išvedžiojimai tuoj nesusilaukė generolo aiškaus atsakymo. 1587-93 m. spaustuvės reikalu korespondencija nutrūksta, o gal ji yra žuvusi. Spaustuvė ir toliau pasiliko jėzuitų rankose. Ant šios spaustuvės išleidžiamų knygų 1593 m. paskutinį kartą matome užrašą "ex typis N. Radzivill". 1594 m. jau yra užrašas "Vilnae, S. J." arba "ex typis academicis S. J."
Kai radvilinė spaustuvė perėjo į Akademijos rankas, jos bėdos nesiliovė. Vis reikėjo naudotis svetimais ir apmokamais specialistais. Vilniaus jėzuitų sąrašuose figūruoja tik vienas broliukas spaustuvininkas (1594 m.). Spaustuvės reikalams nedaug tepagelbėjo 1594 m. išleistos spaustuvės taisyklės. Berods, tai bus unikumas anuo metu Lietuvos ir Lenkijos spaustuvių istorijoje. Tie nuostatai (8 punktai) buvo per bendri. Buvo numatyta, kad spaustuvei vadovauja vienas jėzuitas tėvas, o šalia jo turi būti ir broliukas. Toliau kalbama apie patį darbą ir jo paskirstymą. Paminima, kokios rūšies knygos ir vadovėliai leidžiama. Rūpinamasi, kad darbas būtų gerai paskirstomas ir kad spaustuvininkai visada turėtų darbo. Tačiau iš šių nuostatų naujų dalykų nepatiriame.
Iš aprašymų matyti, kaip Radvila "Našlaitėlis" rėmė spaustuvę ir stengėsi, kad būtų atremtos plačiai skleidžiamos "užkrečiamos knygos" iš kalvinistų, arijonų ir schizmatikų spaustuvių. Radvila pridėjęs 1000 auksinų spaustuvės raidėms pagaminti ir kitiems patobulinimams įtaisyti. Bet didžiausia kliūtis buvo ta, kad jėzuitai vengė prekiavimo. Šitoji priežastis vertė sustabdyti net knygų spausdinimą. Buvo iškeltas reikalavimas, kad visos jėzuitų spausdintos knygos turi būti nemokamai išdalinamos.
Knygų dalinimas nemokamai
Knygų spausdinimas nemaža kainavo, todėl, norint jas žmonėms dalinti nemokamai, reikėjo surasti kokį nors geradarį, kurs apmokėtų spausdinimo išlaidas. Toje srityje davė pavyzdį Steponas Batoras, skleisdamas katalikiškas knygas, saugojančias žmones nuo klaidingo tikėjimo. Prieš plačiai pasklidusias eretikų knygas Tridento susirinkimo nuostatai reikalavo platinti ypač katalikiškus katekizmus. 17-jo amžiaus sinodai užsimena apie religinių knygų dalinimą kunigams. Populiarusis žemaičių jėzuitas P. Šrubauskis, kaip rašo M. Valančius, "iwajres kningeles ir giesmes žemaijtiszkaj paraszes be piningu wargdienems kajszioje".
Kai kunigaikštis Radvila galutinai jėzuitams perleido spaustuvę, vėl iškilo klausimas, ką su ja daryti, kaip administruoti, kaip išrišti knygų dalinimo nemokamai klausimą. Apie tai patiriame iš 1594 m. Vilniaus jėzuitų korespondencijos. Paulus Bokša, pirmasis būsimas atskiros Lietuvos jėzuitų provincijos provincijolas, savo generolui Akvavivai kalbėjo apie spaustuvės sunkumus. Tačiau kitas jėzuitas, Vilniaus kolegijos dvasios tėvas anglas Adomas Brokus plačiai ir aiškiai generolui dėstė, kodėl vilniškė spaustuvė reikalinga ir kaip galima išvengti prekiavimo priekaišto. Niekur kitur aplinkui nesą katalikiškos spaustuvės, o Vilniuje esančios dvi protestantų spaustuvės, kurios kasmet leidžiančios "užkrečiančias knygas".
A. Brokui atrodė, kad Vilniaus jėzuitų spaustuvę uždarius, katalikai jau nebeturėtų kur knygas spausdinti. Krokuvos ir Poznanės spaustuvės esančios nuo Vilniaus 500 itališkų mylių ir jos visuomet yra užimtos. Be to, iš kitur gabenamos knygos yra daug brangesnės, negu Vilniuje spausdinamos. Todėl jis prašė, kad Vilniaus jėzuitams būtų leista ir toliau spausdinti knygas. O kad jie patys neužsiimtų knygų prekyba, jos turi būti atiduodamos knygininkui, kurs, jas pardavęs, atlygintų spaustuvės išlaidas.
Dar įdomesni yra du Broko laiškai, rašyti po aštuonių mėnesių, kai jėzuitų spaustuvė generolo įsakymu turėjo savo darbus sustabdyti. Apie jėzuitų generolo ištarmę patiriame 1595 metais. Po to jėzuitai vis nesiliovė rašyti generolui ir įrodinėti, kad yra būtina išlaikyti Vilniuje tą vienintelę katalikišką spaustuvę.
Zenonas Ivinskis
(Bus daugiau)