1954 M. LIEPOS-RUGP. (AUG.) MĖN. VOL. V, NO. 7
Kai kalbama apie žmogaus tobulumą, šventumą ir dorumą, tai dažnai yra sakoma, kad reikia būti rimtam, kad nereikia vaikščioti į visokius pasilinksminimus, nereikia išsiblaškyti, bet gyvent susikaupus. Dėl to kai kas ir sako, kad mūsų religija yra džiaugsmo ir linksmumo priešas. Jei nori būti šventas — būk susiraukęs ir nuliūdęs; o jei esi linksmas, jei tau patinka žaisti, sportuoti, juokauti — esi toli nuo šventumo. Tai yra visiškai klaidinga. Taip kalba tik žmonės, nieko nenusimaną nei apie šventumą, nei apie džiaugsmą ir linksmumą.
Šv. Tomas Akvinietis, didžiausias mūsų teologijos autoritetas, pagrindiniame savo veikale "Summa Theo-logica" kalba įvairiausiomis temomis, paliečia beveik kiekvieną mums rūpimą klausimą. Plačiai jis ten rašo ir apie tobulumą, šventumą, dorybes. Tarp kitų dorybių mini ir vieną labai įdomią dorybę, graikiškai vadinamą "eutrapelia", t. y. pasilinksminimų dorybė. Todėl kas nuosaikiai linksminasi, ne tik nenusideda prieš jokią dorybę, bet įsigyja dar naują pasilinksminimų dorybę.
Pats Dievas šešias dienas dirbo, o septintąją ilsėjosi.. Jis liepė ir mums panašiai elgtis — po darbo pasišvęsti poilsiui. Taigi, ir poilsis nėra mažiau vertingas dalykas už darbą, nes be jo ir darbas nebūtų našus. Dar niekam nepasisekė išgalvoti "perpetuum mobile," t. y. tokios mašinos, kuri eitų be paliovos, vieną kartą pradėjusi judėti, daugiau nesustotų, nors niekas iš šalies jos nevarytų. Dar labiau "perpetuum mobile" negali būti žmogus. Jo jėgos yra ribotos, jos greit išsisemia, nervai nusilpsta, jam reikalingas poilsis, kad galėtų vėl dirbti. Kas dirbtų ir dirbtų be jokio poilsio — nusidėtų, nes kenktų sveikatai.
Apie estetinių vertybių nuvokimą N. Hartmann rašo: "Meno objekte tai, kas yra kūniška ir medžiagiška, yra tik jo išorinė pusė, jo priešakinis sluoksnis, jo netikroji būtis. Po šituo sluoksniu pasirodo kažkas skirtinga, kažkas nemedžiagiška, kažkas nerealu. Marmuro statuloje "pasireiškia" gyvybė. Niekas, kas tik sugeba žvelgti artisto akimis ir kas patiria estetinio malonumo, nepasitenkina šituo išviršiniu sluoksniu. Per šaltą akmens ramybę jis įžvelgia gyvybę.
Drobė, apdengta dažais, yra realusis paviršius; tačiau peizažas, kurį ji vaizduoja, turi erdvės gilumą, turi perspektyvą, turi konkrečios gamtos pilnybę. Jo erdvė nėra erdvė, kurioje kabo paveikslas; jo šviesa nėra šviesa, kurią paveikslas atmuša. Paviršutinis sluoksnis yra permatomas pasireikšti turtingesnei realybei, kuri pasireiškia, bet kuri nėra reali ir nenori būti suprasta kaipo tokia.
Scenoj artistas veikia ir kalba realybėje, tikrumoje, bet šiame jo veikime ir jo kalboje pasireiškia kažkas skirtinga — didvyris, karalius, kvailys — kievienas iš jų su savo charakteriu, savo aistromis, savo likimu. Bet visa tai nėra realu ir nesistengiama, kad tai būtų suprasta kaipo realybė. Žiūrovas jį mato teatraliniame vaidinime žinodamas, jog visa tai yra žaidimas ir, nežiūrint į tai, jis būna sujaudintas gyvenimišku artumu ir jo didybe. Žaidimas yra transparentiškas, permatomas, jis atvaizduoja ir įgalina žiūrovą dalyvauti perstatomuose išgyvenimuose, tačiau artistai nerealizuoja to, ką jie vadina.
Net ir muzikoje dalykai nedaug kuo skiriasi, nors čia niekas neatvaizduojama. Kas sugeba klausytis kaip muzikas, girdi daug daugiau negu tuos garsus, kurie tuo momentu dingsta. Jis girdi jų visumą, kas absoliučiai nėra prieinama pajautimams ir kas sudarytų disonansą, jeigu būtų girdima vienu kartu.
Kai kas labai pabrėžia teologų sutarimą. Tatai nėra visiškai tikslu. Kiek tai liečia patį tikėjimą, aišku, visi vienodai prileidžia ir tiki, bet kiek liečia patį teologinį įrodymą, sutarimas nėra jau toks vienbalsis. Buvo ir kitaip manančių. Vieni vienais argumentais mėgino įrodinėti, kiti kitais, o treti, nustoję vilties, manė, kad nėra galima teologiškai įrodyti. Tačiau didesnė dalis jų labai tiksliai ir gražiai įrodinėjo Marijos Dangun Ėmimo dogmą dar prieš patį jos paskelbimą.
Kai kurie manė, kad tikro teologiško įrodymo negali būti šitame klausime, bet vien tiktai prideramumo argumentas, nes, kad būtų teologinis įrodymas, pagal juos, turi būti įrodytas Dangun Ėmimo būtinumas. Ir jie manė, kad tokio būtinumo įrodyti negalima. Taigi, pagal juos, paliekąs tiktai prideramumas Dievo Motinai Dangun Ėmimo garbės. Tačiau popiežius Benediktas XIV tuos teologų pavadintus įrodymus tiktai prideramumais vadina tikrais teologiškais motyvais bei įrodymais ir jų sumini net keletą: Dievo Motinystės vertingumas, Jos mergystės kilnumas, išrinktuosius ir angelus viršijantis šventumas, Jos susijungimas ir artumas su Kristumi. Tačiau visai lengvai ir labai teisingai galima visas šitas priežastis suvesti į vieną vienintelę ir pagrindinę, iš kurios gauna pradžią visos kitos privilegijos, būtent, į dieviškosios Motinystės privilegiją, kuri, sakytum, yra raktas ir visų Jos privilegijų šaltinis.
Lietuvių Tėvų Jėzuitų bažnyčia Montrealyje, Kanadoje.
Ne tik teologai, bet ir Bažnyčios Tėvai nuo pat pirmųjų amžių dažnai mini šitą dieviškosios Motinystės privilegiją ir dėsto jos pasekmes. Kai tik iškyla Dangun Ėmimo klausimas, atsakymo ieškoma Jos dieviškoje Motinystėje. Toliau Dangun Ėmimas rišamas su pavienėmis Jos privilegijomis, su Jos gryniausia, tyriausia mergyste, su Jos malonių pilnumu, su Jos bendradarbiavimu su Kristumi Jo išganomajame darbe ir Jo pergalėje. Ir taip be pertraukos Rytuose, kaip Vakaruose, teologų išvedžiojimuose, liturgistų maldose ir pamokslininkų skelbime.
(16—17 amž.)
1. Lietuviškų giedojimų klausimas prieš reformacija.
Kaip vystėsi Lietuvoje bažnytinis katalikų ir protestantų giedojimas, apskritai mažai tėra tirtas klausimas. Lietuvos katalikų liturginiams giedojimams medžiaga šiuo metu, tiesa, mums yra labiau prieinama. Tik sunkiau yra kalbėti apie lietuviškus bei liaudies giedojimus. Iš archyvinių versmių ir spausdintų šaltinių galima bendrai apie giedojimus Lietuvos bažnyčiose prisirankioti įvairių žinių-žinelių. Kai kas ten aptinkama ir apie giesmes lietuvių kalba. Iškeldami čia šaltiniuose aptiktą vieną kitą nuotrupą, turime pastebėti, jog šitokios tolimos praeities religinio gyvenimo versmių pabiros gali virsti dar vertingesniais šaltiniais rankose muziko specialisto, galinčio išaiškinti lietuviškų giesmių senumą, jų kilmę ir įtakas. Tai būtų atskira įdomi lietuvių kultūros istorijos sritis. Panaudoti reikėtų atsidėjus ne tik katalikų bet ir protestantų (liuteronų, kalvinistų) lietuviškas giesmes ir jų giesmynų rinkinius. Protestantų giedojimams, žinoma, yra tvirtas ankstybas pagrindas Martyno Mažvydo giesmynas. Gal kai ką duotų ir Didž. Lietuvos
Kunigaikštystės rytinių plotų gyventojų — stačiatikių giedojimai.
Giedojimų istoriją Lietuvoje pradėsime nuo reformacijos sąjūdžio. Jis ir lietuviškos giesmės srityje nepaliko be pėdsakų. Protestantizmas dar labiau išjudino jau nuo anksčiau prasidėjusį liaudies giedojimą. Greitai ir katalikai ėmė uoliau rūpintis liaudies giesmėmis. Negalima tačiau iš to daryti išvados, kad prieš reformaciją, t. y. prieš M. Mažvydo katekizmą (1547 m.), liaudis nebūtų giedojusi lietuviškai.
Apskritai Bažnyčioje, Europos vakaruose giedojimas liaudies kalba ėmė vis stipriau reikštis vėlybajame viduramžyje. Atskiros giesmės, pvz., Vokietijoje yra išlikusios iš 12-tojo šimtmečio galo. Bažnytinis liaudies giedojimas vystėsi 14-15 amž. Dar prieš M. Liuterį Vokietijoje vis gausėja bažnytinės giesmės, bažnytinė poezija. Buvo verčiami lotyniški himnai arba kuriami nauji. Taip pat yra paliudyta Vokietijoje liaudies giedojimai sekmadieniais ir šeštadienių vakarais (Švč. Mergelės garbei). Nekalbant plačiau apie kaimyninę Vokietiją, reikia dar pažymėti, jog prieš pat reformaciją buvo vokiškai paruoštų bažnytinių giesmynėlių.
Skaityti daugiau: Liaudies ir liturginis giedojimas Lietuvoje
Knyga yra viena iš svarbiausių tautų kultūringumo rodyklių. Jos reikšmė nėra mažesnė už mokyklos ar kurios kitos kultūrinės institucijos veiklą.
Knygos — rašto atsiradimas tautose sutampa su tų tautų istorinių laikų pradžia. Artimųjų Rytų tautos turi kelių tūkstančių metų senumo istoriją, nes tiek pat metų ir jų raštui.
Senoji knyga nebuvo panaši į mūsų laikų: molinės lentelės, tašytas akmuo ar kuri kita medžiaga, išrašyta sutartiniais ženklais, piešiniais. Atradus papyrusą, naudojant odą, knygos — raštai būdavo laikomi susukti į ritinius. Antraštė būdavo gale. Patogumo dėliai. Ir vėliau, kai knygos pradėta rišti lapais, toji tradicija — antraštė pabaigoj — pasiliko dar ilgai.
Viduriniais amžiais knygos dauginimu - perrašinėjimu vertėsi daugiausia vienuolynai. Jų dėka senovės klasikai išliko iki mūsų laikų. Tų laikų rankraštinė knyga pasižymėjo savo aukšta menine verte.
Nuo 15-to amžiaus vidurio, nuo Gutenbergo kilnojamųjų raidžių išradimo, prasidėjo nauja epocha rašto ir tautų istorijoje.
Lietuviškos rankraštinės knygos neturėjome. Bent jos pėdsakų nepavyko užtikti. Istorinės Lietuvos teritorijoj pirmieji rašto paminklai rašyti senovės slavų kalba ir siekia 10-tą ar ll-tą amžių. Tai buvo daugiausia evangelijų vertimai, vartoti rusų cerkvėse.
Vytauto Didžiojo laikais imta rašyti metraščiai, kronikos. Taip pat senovės slavų kalba. Tai pirmieji Lietuvos istorijos šaltiniai.
16-tame amžiuje prasidėjusi reformacija ir protestantų ginčai su katalikais pagreitino reikalą į savo pusę patraukti plačiąsias mases ir buvo susirūpinta raštais jų gimtąja kalba.
1547 m. Karaliaučiuje išėjo pirmoji lietuviška knyga — Mažvydo išverstas katekizmas. Šalia katekizmo su jo garsia prakalba "Knigieles paczes byla Letuvininkump jr Szemaiczump" ten pridėtas ir elementorius.
Yra sakoma, kad visur pasaulyje rasi žydų, žvirblių ir lietuvių. Kadangi lietuvių emigracija niekados nebuvo tvarkoma, tai jie keliavo, važiavo ir emigravo, kur papuolė, kur juos kokios nors šalies agentai viliojo, kur kelionė buvo pigesnė arba kur visai nemokamai vežė. Po pirmojo karo JAV stipriai imigraciją sumažino, tai lietuviai pradėjo ieškoti kitų šalių, kurios atidarė duris. Lengviausia buvo emigruoti į Pietų Ameriką. Daugiausia lietuvių emigrantų pateko į Braziliją.
Brazilijos atradimas
Braziliją atrado 1500 m. Pedro Cab-ral. Jo ekspedicija susidėjo iš 13 laivų. Paskutinį sekmadienį prieš išplaukimą buvo didelės iškilmės Lisabonoje, kuriose dalyvavo pats karalius. Ekspedicijos vadovui Cabral buvo įteikta popiežiaus palaiminta skrybėlė, valstybės vėliava su karaliaus insignijomis ir Kristaus Ordino kryžius. Po pusantro mėnesio kelionės jie pasiekė Pietų Amerikos krantą toje vietoje, kur dabar yra Porto Se-guro, t. y. tarp Rio de Janeiro ir Salvador. Visi jautėsi kaip karžygiai, užkariavę Dievui ir Bažnyčiai naują kontinentą. Cabral pavadino naują žemę Vera Cruz, vėliau vardas buvo pakeistas į Santa Cruz ir pagaliau į Brasil. Šis žodis yra kilęs iš lotyniško "brassa" (žarija) ir jis buvo duotas dėl to, kad Brazilijoje auga raudonas, panašus į žariją, medis, iš kurio daro raudonus dažus.
Portugalams nebuvo lengva išlaikyti tas naujas žemes, nes jas norėjo gauti ir Olandija, ir Prancūzija, ir Anglija. Nuostabu, kaip tokia mažytė šalis, Portugalija, galėjo išlaikyti naujame kontinente tokią didelę koloniją. Kai Napoleonas užėmė daugelį Europos kraštų, tai monarkams pasidarė neramu ir jų įpėdinis pablogėjo. Tada ir Ispanijos bei Portugalijos kolonijos pasinaudojo proga tapti nepriklausomos.
Jis irgi buvo tremtinys ir benamis — atkeliavęs iš gimtojo krašto, plačios mėlynos jūros, kurią jo mama vadino Baltija. Jis mažai ją teprisimena: buvo tada dar mažiukas, mažiukas — lyg balta vandens putelė. Bet iš rytų atlėkė šaltas vėjas, pagavo jį ir visą kitą būrį, pakėlė į debesis ir nunešė į svetimą kraštą. Keliavo jis per plačią Europą, tamsių debesų kamuolyje persirito per šaltąjį Atlantą, ir tik Amerikos padangėje pajutęs naujus vėjus, atplaukė iki Čikagos.
Čia jis sutiko daug tokių benamių, kaip ir jis. Bet jie buvo pasikeitę: jiems patiko ši padangė ir svetimi vėjai, ir jie patenkinti suposi, prisiplakdami tai prie vieno, tai prie kito debesėlio. Mažasis lašelis jautėsi apsivylęs ir nelaimingas. Jo mama pasimetė kelionėje ir nukrito kažkur ant New Yorko dangoraižių. "Žuvo be naudos!", galvojo mažasis tremtinys. "Bet aš turiu padaryti ką nors gero — turiu įrodyti, kad ir mažieji pabėgėliai buvo išsiųsti į svetimą kraštą iš anksto Dievo numatytų planų paskirti prisikėlimo darbui..."
Jo mintis sutrukdė pakilusi audra, kuri išardė svajotojo planus ir nutėškė jį į žemę. Krisdamas jis bailiai susitraukė ir teatmerkė akis, tik atsidaužęs į kažką kietą ir slidų — jis buvo nukritęs ant lietuviško kryžiaus, pastatyto Jėzuitų sode, ir patogiai įsispraudęs į erškėčių vainiko tarpą. Ties jo galva švytavo žalios medžių šakos, o kiek žemiau dunksojo liūdnas Viešpaties veidas. Mažajam tremtiniui pagailo to išvargusio ir nuliūdusio žmogaus — jis pradėjo galvoti, kaip galėtų jam padėti, bet išgąstis ir nuovargis paėmė viršų, ir jis saldžiai užmigo.
Nors jau esame minėję, kaip reikia vaiką paveikti, kad jis klausytų, bet gal bus ne pro šalį duoti keletą pavyzdžių, kaip vaiką atpratinti savintis daiktus, juos gadinti ar daryti tai, kas uždrausta. Universalaus metodo čia nėra. Reikia beveik visuomet imtis vis kito auklėjimo būdo ir ne tik dėl to, kad vaikų charakteriai yra skirtingi, bet ypač dėl to, kad jų elgesio motyvai ne visuomet yra tie patys.
Jei kas nors iš tėvų man pasakytų, kad jų vaikas niekad nevogė, aš netikėčiau. Gal būt, tas vaikas taip mokėjo savo veiksmą paslėpti, kad tėvai nepastebėjo. Kai kurie tėvai, kurie man tvirtino, kad jų vaikas nevogė, paskui klausinėjami prisipažino, kad jie buvo griebęsi labai žiaurių priemonių savo vaikams nuo svetimų daiktų pasisavinimo atpratinti. Jie visokiais būdais juos baudė ir mušė. Taigi, taip sakydami, tėvai pripažino tai, ką pirmiau neigė.
Tiesa, vaikas gali be jokio ypatingo tėvų įsikišimo jau anksti įsisąmoninti, kad svetimų daiktų ėmimas yra neleistinas. Jei aš kalbu apie vaiko svetimų daiktų pasisavinimą, tai tik noriu pasakyti, kad vaikas nesugeba susivaldyti, pamatęs svetimą daiktą, ir jį pasiima arba bent ilgesnį laiką, negu leista, pasilaiko. Anksčiau ar vėliau ateis laikas, kad vaikas, sužavėtas kokiu nors daiktu, be didelio sielvarto, kokios iš to bus pasekmės, tą daiktą pasiims. Tas pasisavinimas dažnai trunka tik tiek laiko, kiek vaikui reikia, kad tuo daiktu apsidžiaugtų. Bet vargu ar galima užtikti vaiką, kuris visai be jokio susidomėjimo praeitų pro naujai matytą daiktą, jo negeisdamas arba, niekam nematant, jo nepasiėmęs. Paprasčiausias būdas — jam nupirkti tą daiktą, bet negi viską nupirksi, ko tik vaikas geidžia?
Mielasis Pranai!
Nemėgstu tuščių ginčų, kad ir tikėjimo klausimais. Dėl to sunku man atsakyti į Tamstos laišką. Dėl Marijos garbinimo yra prirašyta knygų knygos. Šimtais kartų yra atsakyta į nekatalikų priekaištus. Norinčiam rasti tiesą, rodos, neturėtų būti sunku. O vis tiek, šimtai diskusijų ir kiti šimtai knygų neatvėrė akių milijonams protestantiškojo pasaulio žmonių. Tad jei ir aš į tuos ginčus įterpsiu savo menką balselį — ką jis reikš?
Bet kadangi būtų nemandagu visiškai neatsiliepti į Tamstos klausimą, tai nesileisdamos į teologinius ginčus ir argumentus, norėčiau atkreipti Tamstos dėmesį į vieną, vargiai nuginčijamą faktą ir tiesą kurią iškėlė žydų tautos įžymusis mokytojas, fariziejus Gamaliėlis. Izraelio teismas
buvo grasinte įgrasinęs Apaštalams nebekalbėti apie Kristų. Šie gi nepaklausė ir toliau kalbėjo ir darė stebuklus. Tada vėl juos areštavo ir norėjo užmušti. Teismo įkarštyje atsistoja Gamaliėlis, paprašo Apaštalus išvesti laukan ir sako: "Atstokite nuo šitų žmonių ir paleiskite juos; nes jei tas sumanymas ar darbas iš žmonių, jis iširs; bet jei jis iš Dievo, jūs negalėsite jo išardyti ir gal patys pasirodytumėte besipriešiną Dievui" (Apd. 5, 33).
Kiekvienas normalus jaunuolis mėgsta žaisti ir sportuoti. Sakoma, kad sveikame kūne ir siela yra sveika. Tai yra tiesa, nors, žinoma, kartais ir labai silpname kūne gali būti stipri siela, o augaloto muskulingo sportininko siela kartais gali būti labai nuvargusi, nusilpusi, vos gyva. Išimtys pasilieka išimtimis, o taisyklės taisyklėmis. Tarp žmogaus kūno ir sielos yra tam tikras ryšys, juodu vienas kitam turi įtakos. Reikia stengtis, kad tarp jų būtų harmonija, sutikimas, bendradarbiavimas, kad jie vienas kitam padėtų, o ne kenktų.
Sportas gali būti labai gera priemonė ugdyti sielos ir kūno harmonijai. Yra žmonių, kurių tikslas — muskulai, rekordai ir už tuos rekordus gaunami pinigai. Sportas jiems yra tikslas, o ne priemonė. O jeigu ir priemonė, tai ne kokiam aukštesniam tikslui, bet gal dar žemesnei priemonei pasiekti. Bet pasitaiko ir tokių, kurie sportą laiko blogu dalyku, netikusia priemone, kuri negali tarnauti jokiam doram ir garbingam tikslui. Jų nuomone, sportas gali jaunuoliui tik pakenkti. Sako, kad sportas jaunuolį atitraukia nuo mokslo ir nuo kitų rimtų užsiėmimų. Dėl to jo protinis pajėgumas mažėja, protas neišsivysto, jis pasilieka dvasinis skurdžius. Taip pat sportininkai dažnai patenką į azartą, nežino saiko, todėl pakenkia net ir kūnui. Kai kuriose sporto šakose yra daug pavojų išsisukti rankas, kojas, susitrenkti galvą. Taip pat esą daug pavojų ir jaunimo dorai: nepadorus apsirengimas, sportavimas drauge su mergaitėmis. Be to, dabar sportas esąs išsigimęs, jis tarnauja tik bizniui, žaidėjai dažnai esti paperkami.
Ką į visa tai būtų galima atsakyti? Tuose kaltinimuose daug tiesos yra, bet visa to negalima pasakyti apie kiekvieną sportą ir apie kiekvieną sportininką. Jeigu jaunuolis į sportą žiūrės ne kaip į priemonę, bet kaip į tikslą, be abejo, sau tik pakenks. Sportas moksleivio neturi atitraukti nuo tiesioginių pareigų, neturi pakenkti mokslui, bet tik padėti. Negali jaunuolis visą dieną sėdėti prie knygų, nes tuoj sugadintų savo sveikatą ir nervus. Sportas ir žaidimai yra geriausias poilsis pavargusiai galvai. Jaunuolis turi turėti tiek valios, kad ir mėgiamiausiame žaidime ar mėgiamiausioje sporto šakoje mokėtų pasakyti "gana", kai reikia eiti prie knygų ar prie kitų pareigų. Viskas turi būti daroma su saiku. Tada sportas jokioms pareigoms nepakenks, bet tik padės.
STUDENT PRINCE
Labai gražus filmas visiems. Gražios spalvos, puikūs vaizdai, įdomi tema. Karaliai nutaria, kad jų anūkas princas yra per mažai apsitrynęs elgesy su žmonėmis, o ypatingai su moterimis. Jie mato, kad bus sunku jį apvesdinti su numatyta princese. Profesoriaus patariamas karalius išsiunčia savo anūką princą į Heidelbergą studijuoti. Studentas princas nekaip iš pradžių jaučiasi. Jis patenka į jaunuolių būrį, kurių visai nepažįsta ir jų elgesys jam visai nesuprantamas. Profesoriui universitetas buvo labai mielas, nes jį rišo su juo eilė gražių atsiminimų. Jis norėjo, kad ir princas tą pat pajustų, todėl darė visa, kad tik niekas jo neišskirtų iš studentų tarpo dėl jo aukštos kilmės. Princas sutinka mergaitę, kuri dirba kaip padavėja savo dėdės restorane, Jis ją įsimyli. Bet jų meilė neilgai tęsiasi, nes karalius jį šaukia atgal, kad, jam mirus, princas užimtų jo sostą. Palikęs mylimą mergaitę, princas grįžta, kur jį šaukia pareiga, ir veda jam skirtą princesę.
Labai gražiai atvaizduotas studentų gyvenimas Heidelberge. Jų dainos ir elgesys labai vaizdžiai nupiešia jaunų studentų dienas. Filme yra daug gražaus humoro. Ann Blyth puikiai atlieka savo vaidmenį. Filmui daug grožio priduoda Mario Lanza balsas.
THE FLAME AND THE FLESH
M-G-M pastatytas spalvotas filmas, gražiai vaizduojąs kelių italų gyvenimą. Atvaizduojamos dvi moterys: viena jauna ir nekalta, mylinti visa širdimi ir trokštanti sukurti vedybinį gyvenimą ant tvirtų pagrindų (Pier Angeli); kita — pasaulio perėjūne, jau vyresnio amžiaus moteris, neturinti nei giminių nei darbo, pragyvenanti iš dosnios vyrų kišenės, kurie už saldžią šypseną ir apgaulingas akis užmoka duonos riekele ir vyno taure (Lana Turner). Ji nepastovi, domisi kiekvienu vyriškiu, atima iš nekaltosios Ninos sužadėtinį paskutinę dieną prieš vestuves ir pabėga su juo, palikdama savo draugą, ją priglaudusį ir suteikusį pastogę, maistą ir rūbus. Bet rezultatai blogi: jos nepastovumas, nuolatinis flirtavimas ir pavydas kelia ginčus, ir jie keliauja iš vietos į vietą, neturėdami pakankamai pinigo ir nepatenkinti. Juos pasiveja jos buvęs išgelbėtojas ir atveria savo draugui akis. Matydama rezultatus ir pirmą kartą pajutusi tikrą meilę, ištvirkusi moteris pasiaukoja ir pasitraukia iš kelio, leisdama
Ir sulaukė... ir atėjo jis...
jam grįžti pas Niną, o pati ir toliau pasilieka klajoti po pasaulį.
“LAIŠKAMS LIETUVIAMS” AUKOJO:
Kun. S. Morkūnas — $6.
Po 3 dol.: P. A. Švagždys (Chicago), M. Anderson (Chicago), Kun. E. Paukštis (Chester), Kun. V. Dabušis (Brooklyn), J. Kranch (Great Neck), U. Rociūtė (Toronto), Kun. V. Slavynas (War), S. Jundul (Chicago), J. Laurinaitis (Westmont).
Po 2 dol.: J. Grigaliūnienė (Chicago), F. Černius (Chicago), Dr. J. Starkus (Chicago), P. Gluoksnys (Calgary), M. Gurėnaitė (Chicago).
Po 1 dol.: V. Ališauskas (Cicero), V. Stankus (Noranda), S. Oželienė (Monteno), A. Svežas (Chicago), S. Dabkus (Toronto), A. Underienė (Cicero), S. Bakšienė (Dorchester), A. Bradžiūnas (Chicago), A. Bacevičius (Chicago), V. Kontrimas (Chicago), S. Tumosa (Chicago), V. Umbrasas (Chicago), J. Mockaitis (Chicago), M. Grašys (Chicago), A. Lapkus (Cicero), J. Šoliūnas (Chicago), M. Gylys (Cicero), I. Janavičius (Cleveland), O. Valaitytė (Waterbury), J. Kavaliūnas (Chicago), J. Dambrauskas (Chicago), Kun. J. Velutis (Chicago), P. Norkus (Chicago), A. Liškauskas (Hamilton), K. Linkevičius (Chicago), P. Kinderis (Chicago), P. Bernotą (Waterbury), A. Šrupša (Chicago), P. Bučnys (Chicago), A. Koklys (Cleveland), J. Repeika (Chicago), P. Kudulis (Elizabeth), D. Gerstikas (Chicago), Kun. J. Bacevičius (Kintyre), V. Rinkevičius (Detroit), A. Balkūnas (Maspeth), S. Burdulienė (Worcester), J. Rauba (Grand Rapids), O. Jesunas (Phillips).
Visiems šiems aukotojams, parėmusiems "Laiškus Lietuviams" arba padėjusiems siųsti žurnalą tremtiniams Vokietijoje ar kituose kraštuose, nuoširdžiai dėkojame.