Jis irgi buvo tremtinys ir benamis — atkeliavęs iš gimtojo krašto, plačios mėlynos jūros, kurią jo mama vadino Baltija. Jis mažai ją teprisimena: buvo tada dar mažiukas, mažiukas — lyg balta vandens putelė. Bet iš rytų atlėkė šaltas vėjas, pagavo jį ir visą kitą būrį, pakėlė į debesis ir nunešė į svetimą kraštą. Keliavo jis per plačią Europą, tamsių debesų kamuolyje persirito per šaltąjį Atlantą, ir tik Amerikos padangėje pajutęs naujus vėjus, atplaukė iki Čikagos.
Čia jis sutiko daug tokių benamių, kaip ir jis. Bet jie buvo pasikeitę: jiems patiko ši padangė ir svetimi vėjai, ir jie patenkinti suposi, prisiplakdami tai prie vieno, tai prie kito debesėlio. Mažasis lašelis jautėsi apsivylęs ir nelaimingas. Jo mama pasimetė kelionėje ir nukrito kažkur ant New Yorko dangoraižių. "Žuvo be naudos!", galvojo mažasis tremtinys. "Bet aš turiu padaryti ką nors gero — turiu įrodyti, kad ir mažieji pabėgėliai buvo išsiųsti į svetimą kraštą iš anksto Dievo numatytų planų paskirti prisikėlimo darbui..."
Jo mintis sutrukdė pakilusi audra, kuri išardė svajotojo planus ir nutėškė jį į žemę. Krisdamas jis bailiai susitraukė ir teatmerkė akis, tik atsidaužęs į kažką kietą ir slidų — jis buvo nukritęs ant lietuviško kryžiaus, pastatyto Jėzuitų sode, ir patogiai įsispraudęs į erškėčių vainiko tarpą. Ties jo galva švytavo žalios medžių šakos, o kiek žemiau dunksojo liūdnas Viešpaties veidas. Mažajam tremtiniui pagailo to išvargusio ir nuliūdusio žmogaus — jis pradėjo galvoti, kaip galėtų jam padėti, bet išgąstis ir nuovargis paėmė viršų, ir jis saldžiai užmigo.
Tą vakarą pro šalį ėjo žmogus — tremtinys, lietuvis, didelės šeimos tėvas. Jis buvo geras žmogus ir labai ilgėjosi savo krašto. Sielvarto ir sunkaus darbo stumiamas, vieną sykį neiškentė ir užėjo į karčiamą, idant galėtų visus vargus nuplauti taurelėje degtinės. Tas padėjo: pro miglotas jo akis pasaulis atrodė linksmas ir smagus. Tik žmona tyliai verkė ir rankas grąžė. O ir vaikai nusigandę pakampiais slankiojo ir net duonos neprašė. Geras buvo jis žmogus, tik silpnas. Pagailo žmonos, bandė susilaikyti, bet karčiama pati traukė, ir kiekvieną penktadienį jis palikdavo ten didesnę dalį savo uždarbio.
Šį ankstyvą vakarą jis keliavo į namus. Jo takas ėjo pro pat tvorą. Jis pasirėmė, pažiūrėjo į išvargusį Kristaus veidą ir liūdnai palingavo galva: "Ir tau. Viešpatie, nėra čia ramybės. Kybai, dūsauji, žmonių gailiesi, o pats esi gailesčio vertas. Saulė, va, akis svilina, o Tu nei valgęs nei gėręs čia kybai. Gal ir tau taurelė degtinės praverstų."
Tuo momentu pabudo vandens lašelis. Saulės spinduliai šildė jam šoną, ir jis jautė, kad jo dienos baigiasi. Jis dar kartą apžvelgė šią svetimą žemę ir nusprendė: "Šilta ir trošku man, bet ir Tau, kabąs žmogau, nelengva. Nors ir mažas esu, bet bent lūpas suvilgysiu..." Ir jis, prasispraudęs pro erškėčių tarpą, nusirito Kristaus veidu ir pradingo jo medinėse lūpose...
Stovįs žmogus krūptelėjo: jis aiškiai matė didelę krikštolinę ašarą, blizgančią vakaro saulės spinduliuose, ritantis per Kristaus veidą. O dangus buvo toks žydras — anei balto debesėlio. Jis nusiėmė kepurę, įėjo į sodą, pabučiavo Kristaus kojas ir skubiais žingsniais nužingsniavo namo.
Prie durų jį pasitiko žmona. Nespėjus jai ištarti žodžio, jis pabučiavo jos nustebusias akis ir tvirtai ištarė: "Nebegersiu! Mačiau Kristų verkiantį... Tai tavo maldos sugraudino Rūpintojėlio širdį ir davė man jėgų. Nuo dabar tuos pinigus taupysime: gal sugrįžus į savo žemę ir mes pajėgsime Smūtkelį polankėje pasistatyti..."
Žmona neklausė nieko. Ji tik pabučiavo vyrą, paėmė iš rankų darbo rūbus ir nuėjo dėti pietų stalo. O vyras iškėlė iš lopšelio mažąjį sūnų ir uždainavo: "Auk, sūneli, kareivėli, eisim ginti tėviškėlės..."
Raganėlė