Žmonės, kurie sielą vaizduojasi uždarytą kūne su nedaugeliu langelių pojūčių pavidale, negali matyti gėrio ir blogio sferos. Pojūčiai gali mums patiekti tik vaizdus. Jeigu iš tų vaizdų išvesime sąvokas, jos ir pasiliks sąvokomis, mintimis, ir tai jokiu būdu nebus nei estetinė nei etinė vertybė. Tokie žmonės sumaišo etinę sferą su įvairiais kitais dalykais. Jie gėriu laiko tai, kas malonu, naudinga, kas žmogui neša laimę.
Žmogus girdi savo sąžinėje Dievo balsą, kurs jį įpareigoja būti geru. Apie etinę vertybę plačiai yra rašęs Max Scheler savo knygoje "Der Formalismus in der Ethik und die Materiale Wertethik", Halle, 1927. Čia paduosiu trumpą jo doktrinos santrauką.
Etines vertybes paprastai pagauname, matydami žmonių elgesį. Kadangi žmonių pasielgimai realizuoja ar patenkina etinių vertybių reikalavimą, aš galiu tartum matyti ar intuityviai pagauti pačias vertybes. Neretai taip pat atsitinka, kad pagaunama pozityvi etinė vertybė, matant elgesius, dominuojamus neigiamosios vertybės — blogio. Čia yra, kaip ir minčių pagavimo atveju, paprastas, intuityvus, nejuslinis pagavimas. Vaikas mato, kaip yra skriaudžiamas jo draugas, ir staiga jame kyla etinės teisingumo vertybės įžvelgimas. Koks nors žmogus mums gali būti malonus, simpatiškas, arba nemalonus ir atstumiantis daug pirmiau negu mes galėtume nurodyti to priežastį. Kartais įžvelgiame, kad koks nors poezijos ar meno veikalas yra gražus ar biaurus, kilnus ar vulgariškas, nors visai negalėtume pasakyti, nuo ko tas priklauso.
A. Gulbinsko nuotr.
Korp. “Giedra” vėliavos šventinimas Ateitininkų Kongreso metu.
Galima sakyti, kad kiekvienas gyvenimo momentas pasižymi tam tikru vertingumo atspalviu. Griežtai kalbant, žmogaus gyvenime nėra momento be vertingumo akcento. Mūsų sąmonė yra persunkta vertingumo jausmais, nuolat ji turi paimti tą ar kitą poziciją ir reagavimo būdą kokiu nors būdu patiriamo objekto atžvilgiu.
Pagal Scheler tikroji vertybių pagavimo vieta yra jausmai, kažko jutimas, patyrimas jo esimo, mūsų nusistatymas jo atžvilgiu, pasireiškiąs meile ar neapykanta. Šitoje gyvenimiškoje patirtyje vienos vertybės pasireiškia kaip aukštesnės, kitos kaip žemesnės, į kurias siela reaguoja didesniu ar mažesniu jausmo gyvumu. Moralinis gėris yra lydimas laimės ir ramybės jausmo. Pagal laimės jausmą, kurs lydi etinės vertybės realizavimą, galima šiek tiek spręsti apie etinių vertybių hierarchiją.
Reakcijos į etines vertybes pasireiškia patikimu ar nepatikimu, malonumu ar nemalonumu, aprobavimu ar pasmerkimu, reikalavimu sutramdyti ir nubausti blogį, simpatija ir entuziazmu gėriui. Apie šias reakcijas į vertybes Scheler rašo: "Kaip entuziazmas dėl kilnaus etinio veiksmo, taip lygiai ir mano pasibiaurėjimas, matant žemą elgesį, priklauso nuo atitinkamų vertybių pagavimo ir pasireiškia anksčiau negu susiformuoja sprendimas, kad vienas tų veiksmų yra geras, o kitas blogas. Aš stebiuosi ne kokiu peisažu, bet jo grožiu, kurį pagaunu tarsi žaibą su didesniu ar mažesniu ryškumu. Lygiu būdu jaučiu pasipiktinimą ne kokiu fiziniu žmogaus veiksmu, bet blogiu, kurs tuo veiksmu pasireiškia."
Meilėje ir neapykantoje siela atlieka kažką daugiau negu tik atsako į jau pagautas vertybes, kurioms yra duodama pirmenybė. Meilė ir neapykanta yra veiksmai, kuriuose vertybių pasaulis tartum plačiau atsiveria arba labiau susitraukia. Šitiems veiksmams priklauso vertybių atradėjų vaidmuo, juose tarsi sužiba naujos vertybės. M. Scheler sako: "Juo kuris nors asmuo pats savyje yra vertingesnis ir juo etiniai kilnesnis yra jo elgesys, tuo plačiau prieš jį atsidaro vertybių pasaulis kiekviename jo gyvenimo žingsnyje. Pamaldžioj o siela nuolat tyliai dėkoja už vietą, šviesą, orą, už laimę turėti savo rankas, kūno sąnarius, už gerus įkvėpimus. Visas jo gyvenimas yra persunktas teigiamomis ar neigiamomis vertybėmis, kur kiti žmonės temato tik etiškai indifirentiškus dalykus. Pranciškonų posakis "omnia ha-bemus nihil possidentes" nori išlaisvinti sielą ir duoti jai galios pagauti vertybes. Meilė yra religinis ir etinis genijus, kuriame atsiveria vertybių pasaulis."
Pažeistoji meilė iššaukia gailestį, skausmą, kančią. Aiškiai matome, kad šis skausmas yra didelė etinė vertybė, yra vaistas ir pažangos elementas. Tai yra sielos reakcija prieš blogį, nusigręžimas nuo jo, jo atstūmimas, o drauge ir žingsnis pirmyn į kokį nors gėrį. Šv. Petro ašaros nemažai prisidėjo sužadinti jo apaštališkąjį užsidegimą. F. Amiel rašo: "Kuo krikščionybė užkariavo pasaulį, jeigu ne skausmo sudievinimu, stebuklinga kančios transfiguracija į triumfą, erškėčių vainiko pavertimu garbės karūna, kankinio medžio pavertimu į garbės simbolį? Ką reiškia kryžiaus apoteozė, jei ne mirties žlugimą, nuodėmės sutriuškinimą, kančios palaiminimą?"
Įvertindami kokį nors moralinį veiksmą, jaučiame, jog jis yra tuo vertingesnis, kuo daugiau pasišventimo ir pasiaukojimo reikalauja jo įvykdymas. Vertybė reikalauja būti realizuota, ji lyg ir primena mums pareigą jos siekti. Šitas reikalavimas yra nukreiptas ne tik į žmogaus valią, nes ir ko nors nevykdymas gali būti etiniai geras. Visame asmens gyvenimo būde pasireiškia jo moralumas. Kadangi bet kuris moralinis elgesys remiasi atitinkamos etinės vertybės suvokimu, galima sakyti, jog asmenybė yra tartum etinių vertybių sandėlis. Siela susiformuoja kaip vertinga asmenybė, įvykdydama etines vertybes.
Apie šį asmenybės suformavimą Scheler rašo: "Dvasinė asmenybė, kaip konkretus visų savo veiksmų centras, jų atžvilgiu nėra tarsi nekintama substancija arba kolektyvas. Kadangi asmuo yra ir gyvena kiekviename savo veiksme, todėl nėra nė vieno veiksmo, kurs jo įvykdymu nepakeistų asmenybės esminio turinio, nėra nė vienos veiksmo vertybės, kuri nepakeistų asmens vertybės. Kiekvienas pozityvus veiksmas padidina sugebėjimą tokiems veiksmams, paskatina tokius veiksmus dažniau vykdyti, padidina asmens dorovingumą.
Etinių vertybių realizavimo suma yra tai, ką vadiname morale, o etinė sąžinė yra suvoktų etinių vertybių sąmonė. Ir kadangi šios vertybės reikalauja būti įvykdytos, tai tą jų reikalavimą vadiname sąžinės balsu.
Kai suvokiame vertybes ir jas realizuojame, tada išsivaduojame iš psichinio priežastingumo. Tai matome, suvokdami savo mintis. Tada nutrūksta savaimingas psichinis vaizdų asociacijos vyksmas, jausmų ir palinkimų dėsningumas, ir nuo to momento mintijimas klauso ne psichinio dėsningumo, bet loginės determinacijos, klauso minčių ar idėjų pasaulio dėsningumo. Kad mintydami pakylame virš psichizmo, kad mintydami esame laisvi, to paprastai mes nepastebime, nes šita laisvė nėra surišta su atsakomybe.
Taip pat ir suvokdami etines vertybes, iškylame virš grynojo psichizmo ir esame laisvi realizuoti ar nerealizuoti tas vertybes. Tačiau su šitų vertybių realizavimu yra surišta griežta atsakomybė. Ir todėl visais laikais būta žmonių, kurie stengėsi įtikinti save ir kitus, būk žmogus nesąs laisvas ir kad jame viskas esą psichiniai griežtai determinuota. Ir esama filosofų, kurie stengiasi nuduoti esą tokie ir sau sugestijonuoja, kad jie esą be laisvos valios ir kad bent ramiose valandose negirdį sąžinės balso ir nejaučia atsakomybės. N. Hartmann savo veikaluose įrodo visišką tokių nuomonių klaidingumą. Čia paduodu keletą jo pagrindinių tezių apie įvairias determinacijos rūšis.
1. Paprasčiausioji sąryšio forma tarp įvairių įvykių yra priežastingumas. Jis yra nenutrūkstamas priklausomumas to, kas yra vėliau, nuo to, kas anksčiau.
2. Tame pat realiosios — materialinės būties sluogsnyje šalia priežastingumo matome dar tarpusavį tuo pat laiku esančių daiktų veikimą.
3. Organiniame pasaulyje determinacijos forma labai yra panaši į tikslingumo sąryšį.
4. Ne mažiau mums yra tamsi psichinių veiksmų determinacija, tų veiksmų pasireiškimas, jų raida ir jų tarpusavis sąryšis. Psichinis priežastingumas atrodo esąs nepakankamas. Jau paprastose psichinėse reakcijose esama kitų determinuojančių momentų.
5. Efektyvus tikslingumo sąryšis prasideda su sąmonės nusistatymu kurio nors tikslo atžvilgiu, jis reiškiasi priemonių pasirinkimu priešinga kryptimi iki pirmosios priemonės ir baigias realiu procesu atsiekti tikslą. Šitas realizavimo proceses yra vykdomas tiesioginėje laiko kryptyje. Šis tikslingumo sąryšis yra galimas tik ten, kur esama sąmonės.
6. Tarp įvairių determinacijos formų, kurias užtinkame dvasinėje buityje, vertybių determinacija yra ryškiausioji. Vertybės nėra realios galybės (tai yra tokios, kurios galėtų priežastingai veikti), nuo jų paeina tik pareiga, tik reikalavimas.
7. Tai suponuoja specifiškos determinacijos buvimą, tai yra tokios, kurią sutinkame valios apsisprendime minėto vertybių reikalavimo atžvilgiu. Šis valios apsisprendimas yra autodeterminacija, yra valios autonomija realios situacijos determinuojančių faktorių ir taip pat pačių vertybių ir jų reikalavimo atžvilgiu.
Savisąmonė yra ribotas, bet tikras mūsų vidaus aspektas, tiesioginis pergyvenimas, elementariausias dalykas, nepasiduodantis nei analizei, nei aprašymui. Kiekvienas betarpiškai pažįstame tą fundamentaliausią sielos savybę. Savisąmonėje matome daugybę santykių, kuriuose asmenybė susiduria su išoriniu pasauliu. Šitie santykiai susideda iš pergyvenimų ir patirčių, iš vilčių ir baimių, iš meilės ir neapykantos, iš ilgesio ir siekimų, iš norų ir aktų, vienu žodžiu — iš visos eilės transcendentiškų veiksmų. Savisąmonėje užtinkame susiorientavimą aplinkiniame pasaulyje, svarbių situacijų pažinimą, atsakomybę ir etines vertybes, nuo kurių visa tai priklauso.
Psichiniai veiksmai nėra elementai, o tik turinio nešėjai. Tie turiniai tuoj pasireiškia atskiriami nuo savo nešėjų. Tame esminiai ir yra jų objektyvumas, jų nepriklausomumas nuo individo, galimumas juos kitam perteikti ir visiems prieinamumas vertybių sferos.
Būtų klaidinga manyti, kad tam tikra vieno buities sluogsnio determinacijos forma gali apriboti aukštesnio buities sluogsnio autodeterminaciją. Būtų klaidinga manyti, kad matematiškas dėsningumas gali determinuoti medžiaginę prigimtį, kad mechaniškas dėsningumas gali determinuoti organinę buitį, kad organinis dėsningumas galėtų determinuoti psichinį gyvenimą, ar kad psichinis dėsningumas galėtų determinuoti vertingą žmogaus elgimąsi. Aukštesnioji determinacija nieko negali padaryti prieš žemesniąją determinaciją, bet su ja ir per ją aukštesnioji determinacija viską gali. Kiekviena žemesniojo sąryšio forma palieka nedeterminuotą aukštesnįjį buities sluogsnį.
Kiekviename buities sluogsnyje yra laisvės, bet labai įvairiuose laipsniuose. Kiekvienas buities sluogsnis yra laisvas žemesniojo sluogsnio atžvilgiu. Gyvulys yra tam tikru būdu laisvas medžiagos atžvilgiu. Tai matome jau iš sugebėjimo judėti. Sąmonė yra laisva kūno atžvilgiu, su kuriuo ji yra surišta. Aišku, laisvė čia nėra imama ta pačia prasme. Kiekviename buities laipte laisvė yra visiškai skirtinga nuo kito laipto laisvės, ir tai ne tik kiekybe, bet ir kokybe.
Žmogaus dorumas neglūdi pačiose vertybėse, bet tame, kaip jo realusis elgesys priklauso nuo tų vertybių.
Bet kurioje situacijoje etikos atžvilgiu galime skirti tris dalykus: empirišką išorinės ar vidujinės situacijos turinį; etines vertybes, kurios šią situaciją atitinka; ir realų valios vyksmą, kurs ieško išeities iš tos situacijos. Paskutinysis momentas turi turėti iniciatyvą. Konkrečios situacijos atžvilgiu valios vyksmas yra laisvas tik nuo realaus priežastingumo. Kai kuris nors žmogus gali apsispręsti tarp įvairių vertybių, tai jis yra asmeniškai laisvas. Laisvė reiškia, kad šalia visų determinacijų per kategorijas ir vertybes esama dar trečios laisvės — tai yra ypatingoji pačios asmenybės laisvė. Nepriklausomybė yra tikrasis ir esminis laisvės pažymys pozityviame jos supratime.
A. Gulbinsko nuotr.
Solistė Prudencija Bičkienė menininkų būrelyje po pasisekusio koncerto Ateitininkų Kongrese.
Nerealizuodami etinių vertybių, tampame kalti, jaučiamės už tai atsakingi. Tas atsakingumo jausmas kartais gali virsti gailesčiu ir desperacija. Bet ir mintijime esame laisvi ir, nežiūrint į tai, pagaudami klaidingą mintį ar atstumdami teisingą, nejaučiame jokios kaltės. Klaidingai galvoti ir blogai gyventi yra du panašūs dalykai. Kas klaidingai mąsto, yra kaltas, kad jau iš anksto yra vienašališkai nusistatęs, dalykus perdeda, yra nepakankamai pasiruošęs. Kas blogai gyvena, yra kaltas, nes pakankamai neišauklėjo savo sugebėjimo suprasti etines vertybes, gyvena paskendęs beverčiuose dalykuose.
Bet jeigu ontologinė ir psichinė struktūra abiem atvejais yra analogiška, kyla klausimas, kodėl etinėje srityje kalbame apie kaltę. Etinės vertybės sluogsnio struktūroje nerandame kaltės fundamento. Lygiu būdu jos nėra nė psichiniuose procesuose. Visos vertybės keičia žmogų, tačiau tie pasikeitimai, kuriuos iššaukia loginės ir estetinės vertybės, liečia tik savo paties asmenybę, o etinių ir religinių vertybių realizavimas liečia ir kitus asmenis. Atsakingi galime būti tik asmenų atžvilgiu. Absoliutinį, besąlyginį atsakingumą galime turėti tik prieš absoliutinį asmenį — Dievą. Etinės vertybės pačios savyje turi sąryšį su religinėmis vertybėmis. M. Scheler rašo: "Nėra privalomų normų be asmens, kurs tą prievolę uždėtų. Be esminio gerumo to Asmens, kurs nustato privalomas normas, nėra kurios nors materialinio teisingumo privalomosios normos. Visos vertybės turi savo fundamentą asmeninės ir begalinės Dvasios vertybėje; visų vertybių pasaulis yra tarsi jos atspindys, yra tarsi laiptas į Jį."
Kokiu būdu etinės vertybės turi savo fundamentą Dievuje, filosofai įvairiai aiškina. Kai kurie mano, kad gėris priklauso nuo Dievo valios. Kiti vertybių fundamentą mato Dievo esmėje. Yra ir tokių, kurie mano, kad kiekvienas geras veikimas yra Dievuje (amare in Deo, velle in Deo, credere in Deo). Absoliutus ir amžinas visų vertybių charakteris nurodo, jog jos yra dieviškosios esybės. Jo minčių ir Jo valios atspindys. Gėris nėra geras tuo, kad Dievas jo nori, bet Dievas nori gėrio, nes Jis pats yra pati gėrybė. Dievo visagalybės atspindys yra realioji ir dvasinė buitis. Atrodo, kad panašiu būdu ir loginė, etinė, estetinė ir religinė vertybė yra dieviškosios inteligencijos. Jo gerumo. Jo grožio ir Jo didybės atspindžiai. Galimas dalykas, kad esama ir daugiau Jo esmės atspindžių, apie kuriuos mes nieko nežinome. Mistikai kalba apie neišreiškiamą dieviškosios esmės pilnybę.
Šiuo klausimu J. Baimes taip išsireiškia: "Etinės tiesos šiuo atžvilgiu nesiskiria nuo metafizinių; jų šaltinis yra Dievuje, moralė negali būti bedieviška. Kodėl Dievuje vieni dalykai atvaizduojami kaip geri, kiti — blogi? Ieškodami tam priežasties, pasiekiame tai, kas daugiau nebegali turėti kitos priežasties. Vieni sako, kad gera yra tai, kas veda į tikslą, kurs tinka protingai esybei. Šitas išaiškinimas neturi būti sujauktas su teorija apie privatų interesą, ką paneigia visi gilesnieji mintytojai. Sakote, kad moralinis gėris turi vesti į tikslą, bet juk tai nesudaro moralumo charakterio. Ir iš tikro, kas yra tikslas? Jeigu tai turėtų būti patsai Dievas, tada moralinis veiksmas būtų tas, kurs veda į Dievą. Bet tokiu atveju sunkumas lieka nepašalintas, nes reikės žinoti, ką reiškia "veda". Jeigu tai turėtų reikšti laimės pasiekimą, tos laimės, kuri yra esant vienybėje su Dievu, tai galima klausti, kaip ta laimė yra pasiekiama. Atsakoma, kad ji pasiekiama, pildant tai, ką Dievas įsakė. Taip, bet tada galima paklausti, kodėl vykdant tai, ką Dievas įsakė, randame laimę ir kodėl Dievas vienus dalykus įsakė, o kitus uždraudė. Tai ir vėl priveda prie klausimo apie vidujinę moralės esmę.
Sumaišyti moralę su laime reiškia suvesti ją į išrokavimo kombinaciją, reiškia pavogti iš doros jos skaisčiausią blizgesį, kurs mus patraukia ir sužavi, kurs padaro, kad dora juo yra gražesnė, juo labiau ji yra susijusi su kančia. Jeigu laimę identifikuosime su morale, išsižadėjimas virs tik apskaičiuotu interesu, virs mažesnio intereso paaukojimu didesniam interesui, didesnei asmeninei naudai.
Dievas savo proto gelmėse mato begalybę galimų tvarinių. Jis savyje apima jų visų galimybes, visų galimų santykių tarp Jo ir tvarinių visumą, nieko negali būti nepriklausoma nuo Jo. Tad negalima, kad kokia nors esybė nebūtų priklausoma nuo Dievo. Moralinis jausmas yra mums suteiktas, kad pamatytume Dievo norėtąją tvarką. Tai yra, galima sakyti, Dievo meilės instinktas.
Idėja apie moralinį privalomumą išplaukia iš dviejų idėjų: iš Dievo norėtosios tvarkos ir iš fizinio galimumo nuo jos nutolti. Bausmė yra moralinės tvarkos sankcija; ji pavaduoja laisvų esybių pasaulyje negalimą būtinumą. Tokiu būdu tvirtinu, kad begalinis šventumas yra meilė, kuria Dievas myli pats save; pirmas ir esminis tvarinio veiksmas yra Dievo meilė; visų jo veiksmų morališkumas yra jų sutapime su Dievo valia, kas yra tas pat, kas ir aiškiai išreikšta ar nesąmoninga Dievo meilė.
Kadangi moralumo esmė yra meilė, dora turi mums atrodyti graži, nes nėra nieko gražesnio už meilę. Ji turi būti sielai maloni, nes nieko nėra malonesnio už meilę. Iš to yra suprantama, kodėl nesuinteresuotumo ir pasiaukojimo idėja stoja prieš mus moralinėje srityje taip graži ir mus verčia instinktyviai atmesti teoriją apie asmeninį išrokavimą: nieko nėra mažiau savanaudiško už meilę, nieko nėra labiau sugebančio pasiaukoti už meilę.
Žmogus nori susijungti su Aukščiausiuoju Gėriu ir tame mato savo galutinę laimę; bet šitas jo noras riša jį su meile Aukščiausiam Gėriui jame pačiame ir Jį myli ne todėl, kad tuo būdu pats rastų laimę" (Filosofia fundamental, II, p. 481).
Žmogus gali tapti tartum aklas gėrio vertybei, jei iš mažens pripranta prie blogo elgesio, jeigu iš suaugusiųjų negirdi jokio papeikimo ar pabarimo dėl savo mažų nedorybių. Naujojo Pasaulio jaunos kultūros tautos beveik visą savo dėmesį nukreipė į medžiaginio gerbūvio sukūrimą ir į techniką, kaip aukščiausią priemonę pasiekti šiam tikslui. Jaunimo auklėjimu mažai rūpinamasi. Dažnai tenka matyti, kaip tėvai žiūri į savo vaikų kriminalinius nusikaltimus, nepasakydami jiems dėl to nė vieno sudraudžiančio žodžio. Kartą sudraudžiau kokios dešimties metų berniuką, kurs dėjo akmenis tarp tramvajaus bėgių, nuo ko galėjo įvykti tramvajaus nelaimė. Jo motina, stovėjusi šalia, buvo labai nepatenkinta, kad aš trukdąs jos sūneliui žaisti.
Ir jaunuoliai nėra sudraudžiami, bet dar skatinami suaugusiųjų prie blogio. Nepadorios reklamos, blogi filmai, radijas, televizija, pigi literatūra skatina jaunuolius rūkyti, girtuokliauti, užpuldinėti žmones su revolveriais, plėšikauti, ištvirkauti. Augdami tokioje užnuodytoje atmosferoje, jaunuoliai išsigema, nebesupranta gėrio, nemato jo patrauklumo. Juos traukia tik blogis. Prie to dažnai juos pastumia patys tėvai, pirkdami jiems žaisti revolverius ir kitus panašius dalykus, kuriais paskui vaikai užpuldinėja žmones.
Už tai taip išdykęs jaunimas nerodo jokios pagarbos savo auklėtojams. O gal jie nė nėra tos pagarbos verti, nes nevykdo svarbiausios savo pareigos: atidaryti jaunimui akis, kad jis suprastų gėrio vertybę.
Dr. J. Mačernis
ŠIRDIES DURYS
Dailininkas nupiešė paveikslą pagal Šv. Rašto žodžius: "Štai aš stoviu prie durų ir beldžiu" (Apok. 3, 20). Jo sūnelis, pažiūrėjęs į paveikslą, paklausė: "Bet, tėveli, tu užmiršai duryse nupiešti rankeną." Tėvas jam atsakė: "Vaikeli, tai durys į širdį— jos tik iš vidaus turi rankeną."