Mieloji Ponia Pranciška!
Parašėte: "Mano vyras neatskleidė man savo sielos, nė nebandė suprasti manęs, nė įeiti į mano sielos pasaulį. Aš buvau jam tik kūnas, tartum jo nuosavybė, kuria jis tarėsi galįs naudotis, kaip ir kada tinkamas". Ir net "iškoliojęs, iškonevei-kęs ir išplūdęs nešvankiausiais žodžiais, reikalauja meilės"- Šios Jūsų eilutės yra labai charakteringos. Jos parodo, kad Jūsų aprašytojo vyro elgesio negalima pilnai išaiškinti amžiaus permainos įtaka. Jos pastato Jūsų vyrą į eiles tų, kuriems moteris visada buvo ir bus tik žaisliukas savo malonumui ir todėl tik tiek įdomi ir tik tiek gera, kiek ji įstengia patenkinti visus, nors ir nežmoniškiausius prasimanymus. Moters širdžiai, asmenybei, jos sielos idealams ir kilnesniems polėkiams jie yra visai akli ir kurti. Vienas toks, Chrizo problemos diskusijų metu, dėkojo man už priminimą ir pabrėžimą žmonoms moterystės pareigų, nes, girdi, "didžioji vyrų dauguma žiūrime į moterį tik per miegamojo duris", ir jei čia ji nėra klusni, tai nėra gyvenimo, tai ir skyla šeimos. Turiu po ranka gan daug laiškų, su tokiais pat moterų nusiskundimais, kaip Jūsų. Tad jeigu ir ne didžioji dauguma, vis dėlto yra nemažas skaičius vyrų su žemomis pažiūromis į moterį, kaip Jūsojo.
Geroką porciją atsakomybės už tokių pažiūrų susidarymą tenka priskirti pačioms moterims ir mergaitėms. Per daug jų yra vėjais paleidę Marijos įkūnytąją krikščioniškos moters idealą ir nuėję Hollywoodo "žvaigždžių keliais" — žavėti vyrus visaip demonstruojamomis kūno formomis. Per daug jų nebeturi akies nė širdies skaisčios mergystės grožiui ir garbei ir stačiai galvotrūkčiais skubinasi jos nusikratyti. O jei vaikinas nebuvo mergaitės pratinamas pagerbti joje dvasinį pasaulį ir tai, kas yra jos brangiausias turtas, nėr ko stebėtis, kai vėliau moterystėje vyras neranda žmonoje nieko įdomesnio ir vertingesnio už kūną. Aiškus ir nepalaužiamas mergaičių nusistatymas už nepaliestą mergystę prieš moterystę išauklėjo vyrą pagerbti savo žmoną ir moterystėje. Ne tik veiksmus, bet ir nedoras mintis draudžiąs šeštasis Dievo įsakymas, jei būtų jo nuoširdžiai laikomasi, garantuotų žymią laimės dalį vedybiniame gyvenime. Deja, šiandien viešoji opinija tik šaiposi iš tokio "negyvenimiško" įsakymo, geru jį pripažįsta gal tik nenormaliesiems, o "normalūs vyrai ir moterys" turį vadovautis tik savo instinktais. Šitokia galvosena, skleidžiama žurnalų, kino, daugelio universitetų profesorių ir "auklėtojų", davė mūsų laikams vyrų (ir moterų), kurių gyvenimo idealas ir garbinamasis dievas yra lytinis malonumas, kaip alkoholikui butelis. Aišku, kai tokių nuotaikų vyrą užklumpa gyvenimo permaina, viską dar pablogina.
Nieko Jums, Ponia, nepadės vaitoti: "Jei būčiau anksčiau žinojus..." Padėtų, ir labai padėtų mergaitėms prieš vestuves ištirti busimojo vyro idealų pasaulį ir jo pažiūras į moterį. Jūsų laiškas ir šis mano atsakymas galėtų atverti akis tiems, kurie nori matyti ir žinoti, į ką kreipti dėmesį, besirengiant moterystėn. Jums gi reikia gyventi su klaidingos, gal net iškrypusios, galvosenos bei jausmų žmogumi. Jums rūpi, kaip dabar, balon įpuolus, "skirti meilės ir aistros sąvokas, kas galima, kas negalima, jei žmogus nori likti dar žmogumi."
Aistra ir meilė
Aistros yra šie požymiai: ji yra fizinis geismas, toks pat, kaip ir gyvuliuose. Aistra veržiasi patenkinti save bet kuria kaina ir visada kito sąskaitom Todėl ji yra žemas dalykas, netinkąs diktuoti protingam žmogui. Aistra niekada nėra pasotinama. Juo labiau stengiamasi ją patenkinti, juo ji stiprėja, juo labiau šėlsta, kaip tėvų lepinamas vaikas, iki virsta tikru tironu. Kaip gėrimo, taip ir lyties nevaldoma aistra žlugdo asmenybę ir fiziniai ir dvasiniai. Aistra užmuša ir tikrąją meilę.
Meilė yra gili, kilni ir patvari emocija, apimanti vienas kitam patinkantį vyrą ir moterį. Meilė pagauna jų mintis ir širdis. Ji trokšta didžiausio labo pamylėtajam asmeniui ir dėl to jo labo yra pasirengus viską paaukoti. Meilė negalvoja apie save, o vien tik apie mylimąjį ir jo laimę.
Žinoma, meilė pasinaudoja aistra, kaip yra Kūrėjo pramatyta. Aistra gi meilę gesina. Kartkartėmis vaikinai ir ypač mergaitės yra prisipažinę, jog jau net pirmieji bandymai pataikauti aistros reikalavimams staiga sumažino meilę. O jei kam teko įpulti į sunkią nuodėmę, neva meilės vardu, tas tuojau pajuto, kaip sunku paskui tą patį asmenį taip nuoširdžiai mylėti, kaip prieš nusidedant. Meilė visada pagerbia tai, kas mylimajam yra švenčiausio, brangiausio, kilniausio. Aistrai pagarba ir kilnumas nežinomi.
Kaip gyventi su aistros pavergtu žmogumi?
1. Negalima ir būtų neprotinga atsisakyti viso to, kas normaliose santuokose yra leistina. Bet jei žmonai kai kurie vyro reikalavimai atrodo nenormalūs, negarbingi, pažeminą jos asmenybę, ne tik galima, bet ir reikia pasipriešinti. Kad kartais vyras nebūtų nekaltai įtariamas nenormalumu, reiktų tokiais atvejais pasitarti ar su tikinčiu gydytoju, ar su savo dvasios vadu (nuodėmklausiu).
2. Pasipriešinimas iškrypusios aistros užmačioms sukels pyktį, neapykantą, pagiežą, įtarinėjimus. Tikinti katalikė žmona jokiu būdu neatsimokės vyrui "tuo pačiu saiku". Ji tyliai kentės ir laikysis savo nuodėmklausio patvirtintos linijos. Ji melsis, eis Sakramentų, ieškodama ne tik sau jėgų panešti sunkų gyvenimo kryžių, bet ir prašydama savo vyrui malonės šviesos suprasti savo elgesio iškrypimus ir noro bei drąsos susitvarkyti.
3. Ne visada perdidelis aistringumas yra nuodėmingo ištvirkimo požymis. Gali būti apsigimimas, gali būti liguistumo ženklas. Medicinai yra žinoma ilga eilė lytinio gyvenimo nenormalumų, iškrypimų. Tokiais atvejais ir geriausiai valiai yra labai sunku apvaldyti aistros siautėjimus. Tokiais atvejais žmona neturėtų pasmerkti ir paniekinti savo vyro, bet kiek įmanydama stengtis jam padėti. Gero, sąžiningo gydytojo patarimai ir žmonai ir vyrui gali tapti būtinai reikalingi, ir nereiktų gėdytis su juo pasitarti.
4. Kiekviena įsisenėjusi liga ir įprotis yra sunkiau pagydomi. Tad nelaukti iki "savaime viskas išsilygins!" Tartis pradžioje sunkumų.
5. Būtinai įtraukti religinį momentą! Kristaus religijos pagrindinis uždavinys yra nuodėmės ir aistros sugyvulintą žmogų vėl sudievinti. Išganyti žmogų reiškia padėti įveikti nuodėmės ir aistros sugadintą ir susilpnintą prigimtį. Tai reikalauja pastangų, kovos su savimi, savęs išsižadėjimo, gyvo tikėjimo bei pasitikėjimo, jog su Dievo pagalba yra galima laimėti. Nekaltajai pusei tenka neretai ir nemažai pakentėti. Bet kai kenčiama už Kristaus paliktuosius idealus, kai kenčiama padėti silpnam vyrui išgelbėti ir savo žmogiškumą ir net sielą nuo amžinojo bankroto, tai kenčiantysis nesijaučia nelaimingas, nė nenusimena, o ima pajusti net džiaugsmo. Ir kodėl ne? Juk jis dalyvauja Kristaus atperkamojoje kančioje, dalyvauja Jo meilėje, o Jis savo bendradarbių niekada neapleidžia.
Todėl ir manau. Ponia, nemeskite savo vyro. Neatsimokėkite jam piktumu už patiriamus pažeminimus. Kiek galite, nepasiduokite negarbingiems, nežmoniškiems, iškrypusiems jo reikalavimams. Ką teks iškentėti, neįstengiant jo suvaldyti, tai Jums jokiu būdu nebus nuodėmės. Nors retkarčiais bandykite padėti jam suprasti, jog padoriam, normaliam žmogui ne viskas dera, ne viskas leidžiama. Gal tik šimtąjį kartą tai pakartojus, jis tesupras, gal tūkstantąjį. Bet juk "lašas po lašo ir akmenį pratašo!" Ypač jei tie lašai turi maldos ir Dievo meilės priemaišų.
Pagaliau negalite būti tikra, jog kai kurie nežmoniškieji vyro reikalavimai būtų jam nuodėmė! Jei jo protas savo elgesyje niekaip neįžiūri blogo, jei jo aistros yra tokios galingos, kad visai suparaližuoja valią, kad nė "nebežino, ką darąs", tai Viešpats jam bus tikrai gailestingesnis, negu mes būtumėm linkę manyti! O kartais vyru besiskundžianti moteris tiek maža teišmano apie moterystės gyvenimo reikalus, kad ir visai nekaltus dalykus laiko nuodėmėmis ir be jokio reikalo kankinasi ir smerkia savo vyrą. Laikraščiuose ir laiškuose tokių dalykų išaiškinti negalima. Todėl dar kartą pabrėžiu, kaip svarbu yra asmeniškai pasitarti su gydytoju ir nuodėmklausiu.
Prašau Viešpatį suteikti Jums savo paguodos ir ištvermės padėti aistrų kankinamam vyrui rasti pusiausvyrą.
Kunigas Jonas