Jeanne d'Arc, Prancūzijos šventoji ir tautinė karžygė, vadinama Orleano Mergele, gimė 1412 m. Lotaringijos ūkininkų šeimoje. Joana nemokėjo nei skaityti nei rašyti, bet buvo labai pamaldi mergaitė ir naginga siuvėja. Uoliai tėvui gelbėjo, prižiūrėdama gyvulių kaimenes. Jau nuo pat mažens ji gerai pažino vargus, slėgusius jos gimtinę.
Būdama 12 metų amžiaus, sako, ji girdėjusi Dievo balsą ir nusprendusi likti šventai gyvenančia mergaite. Po to ji dar keletą kartų turėjusi vizijų. Jai pasirodę įvairūs šventieji sakė, kad ji turinti išgelbėti kraštą nuo užkariautojų anglų, užėmusių didelę Prancūzijos dalį, ir vainikuoti Reimso katedroje sosto įpėdinį Karolį VII tikruoju Prancūzijos karaliumi.
Tėvams ir draugams toks Joanos tvirtinimas atrodė didžiausia nesąmonė. Tėvas net pareiškė, kad verčiau ją paskandins, negu leis užsiiminėti taip keistomis mintimis. Bet niekas negalėjo sutrukdyti siekti jai užsibrėžto tikslo. Būdama 16 metų, Joana apsilanko pas karo komendantą Robertą ir reikalauja duoti jai palydovų į sosto įpėdinio pilį. Robertas, paprastas, šiurkštus karys, netikėjo jos pasakojimu apie dievišką misiją, liepė liautis būti kvailute ir vykti namo. Bet Joana nenusileido. Robertas įvykdė jos reikalavimą. Apsivilkusi vyriškais drabužiais Joana su šešiais palydovais išvyko į sosto įpėdinio pilį.
Pilyje ji susitiko su sosto įpėdiniu Karolium VII ir tam tikru ženklu, kuris tik jam vienam buvo parodytas, ji išblaškė jo abejojimus dėl savo dieviškos misijos. Karolis sutiko jai duoti kariuomenės, bet pirma norėjo, kad ji būtų teologų iškvosta. Teologai Joaną išklausinėjo ir pripažino, kad ji nėra eretike. Tada Karolis jai davė 4000 vyrų kariuomenę. Joana, apsirengusi baltais šarvais, laikydama kardą su penkiais kryžiais, atvyko su savo kariuomene prie Orleano ir prisijungė prie miesto įgulos.
Nuolatinių anglų laimėjimų prancūzai tiek buvo įbauginti, kad dviejų šimtų anglų pakakdavo sukelti siaubą tarp tūkstančio prancūzų. Joana juos visiškai pakeitė. Įsitikinę jos dieviška misija ir paveikti jos įkvepiančios asmenybės, jie tapo kitais žmonėmis. Išsiveržę iš miesto, jie pradėjo pulti anglų įsitvirtintus bokštus. Po savaitės sėkmingų kovų jie paėmė svarbiausią anglų laikomą bokštą Tourelles. Tai buvo didžiausias Joanos laimėjimas. Šis bokštas atrodė nepaimamas, bet Joana savo drąsa paskatino kareivius tokiems žygiams, kurie prieš dešimtį dienų būtų atrodę visai neįtikėtini.
Strėlei pervėrus petį, Joana krito ant žemės. Atrodė, kad jau viskas baigta, bet ji, apsirišusi žaizdą, iš naujo vedė vyrus puoliman. Orleanas buvo išgelbėtas. Laimėjimo įspūdis buvo nepaprastai didelis. Dabar atėjo eilė anglų kariuomenei pakrikti. Netrukus Joana dar paėmė kelis miestus, nugalėdama anglus. Ji jautė, kad jau atėjo valanda vesti sosto įpėdinį į Reimsą, kur, pagal devynių šimtų metų papročius, jis bus vainikuotas Prancūzijos karaliumi. Beveik nesutikusi jokio pasipriešinimo, ji iškilmingai pervedė Karolį per Burgundiją ir atvyko į Reimsą, kur arkivyskupas uždėjo jam ant galvos karališką vainiką. Vainikavimo metu Joana klūpėjo šalia karaliaus.
Tai buvo Joanos laimėjimų viršūnė. Jos misija jau buvo įvykdyta. Dabar, visiškai be jos kaltės, prasidėjo pralaimėjimai ir nepasisekimai. Ji ragino karalių pulti Paryžių ir išstumti anglus iš Prancūzijos, bet karalius vis negalėjo apsispręsti. Jis vedė su anglais derybas, bet be jokio pasisekimo. Pagaliau buvo leista Joanai pulti Paryžių. Kadangi karalius, bijodamas įžeisti Burgundiją, nedavė Joanai pakankamai kariuomenės, tai ir puolimas nepasisekė. Joana buvo sužeista.
Karalius Joaną ir jos šeimą pakėlė į bajorus, jos kaimui panaikino mokesčius, bet nedavė to, ko ji labiausiai troško — kariuomenės užbaigti Prancūzijos išvadavimui. Joana nerimavo, nieko neveikdama. Išgirdusi, kad anglai ir burgundai žygiuoja prieš prancūzus, ji skubėjo saviškiams padėti. Puolimo metu burgundai ją paėmė į nelaisvę ir atidavė anglams, kurie jau anksčiau sakė ją sudeginsią, kai tik ji pakliūsianti jiems į rankas.
Anglai nenorėjo Joanos žudyti be teismo, kad tokiu būdu po jos mirties dar labiau nepadidintų jos garbės žmonių akyse, kurie jau dabar ją laikė šventąja. Anglai norėjo, kad bažnytiniu sprendimu būtų nuplėšta jos garbė, kad ji būtų bažnytinio teismo pasmerkta, kaip eretike. Ji buvo atiduota bažnytiniam tribunolui, kurį sudarė keturiasdešimt labai rūpestingai parinktų teologų, vadovaujant amžinam Joanos priešui, anglų įrankiui, vysk. Cauchon. Ją kaltino erezija ir raganavimu. Reikia pastebėti, kad nuo to laiko, kai ją suėmė, iki sudeginimo praėjo ištisi metai, bet karalius per tuos metus nė piršto nepajudino, kad ją išgelbėtų. Teismas buvo pasibaisėtinas, pilnas melo ir tiesos iškraipymų. Iš pradžių viešai, o paskui kalėjime ją kuo žiauriausiai tardė, primesdami daugybę kalčių. Ji buvo kaltinama, kad jos vizijos buvusios velniškos, kad jos pranašystės netikros, kad ji gėdinasi savo lyties, dėvėdama vyriškus drabužius, ir kad ji mano turinti teisę kreiptis į Dievą, aplenkdama Bažnyčios galvas. Kai vienas teisėjas pareiškė, jog jos byla esanti nelegali, jis tuoj buvo pašalintas iš teismo sąstato. Į Joanos reikalavimus leisti jai kreiptis į popiežių nebuvo atkreipta dėmesio.
Bylos metu Joana buvo labai rami ir vykusiai atsikirsdavo teisėjams. Vienam teisėjui, blogai kalbėjusiam prancūziškai, užklausus Joaną, kokia kalba į ją kreipėsi šv. Margarita, ji ramiai atsakė: "Geresne prancūzų kalba negu jūsų." Į nuolat kartojamą kaltinimą, kad ji esanti nekukli, nes dėvinti vyriškus drabužius, Joana atsakė, kad, ištvirkusiems anglų kariams ją saugojant, taip rėdytis esą išmintingiausia.
Nuolat kankinama, ji palūžo ir atšaukė savo "klaidas". Tada ją pasmerkė kalėti iki gyvos galvos. Anglai labai pyko, kad Cauchon jos nepasmerkė mirti, bet Cauchon atsakė, kad dar ne viskas baigta. Tikrai jo klastos dar nebuvo pasibaigusios. Joana turėjo pasižadėti niekados nedėvėti vyriškų drabužių, bet kalėjimo sargai jai kitokių drabužių nedavė tik vyriškus. Tada ją paskelbė atkritusia eretike ir pasmerkė sudeginti ant laužo.
Joanos mirties scena įvyko 1431 m. gegužės mėn. 30 d. Rouen miesto turgavietės aikštėje. Kai ji buvo atvesta prie laužo, paprašė kryžiaus, bet niekas jo neturėjo. Tada vienas sumanus kareivis padavė jai dvi surištas lazdeles. Netrukus iš kaimyninės bažnyčios buvo atneštas tikras kryžius ir laikomas prieš ją, degančią ant laužo. Ji mirė, bučiuodama kryžių ir ištardama Jėzaus vardą.
Karoliui VII ir Joanos šeimai prašant, popiežius paskyrė specialią komisiją, kuri atnaujino Joanos bylą, panaikino buvusį teismo sprendimą, apgynė jos garbę. Popiežius Pijus X ją paskelbė palaimintąja, o Benediktas XV — šventąja (1920 m.). Taip pat ji buvo paskelbta antrąja Prancūzijos globėja. Jos šventė yra švenčiama gegužės 30 dieną.
Joana yra gražus pavyzdys ir mūsų mergaitėms. Dabar mūsų tėvynė yra dar liūdnesnėje padėtyje, negu anų laikų Prancūzija. Norint likti lietuviais ir išlaikyti savo tėvynės meilę, kalbą, tradicijas, kartais gali prireikti panašaus didvyriškumo, kurį parodė jaunoji Orleano Mergelė.
Jurgis Strazdas