Daug kalbama apie vaiko bei jaunuolio auklėjimą, apie jo valios lavinimą ir bendrai apie įvairių fizinių bei psichinių savumų ugdymą. Tačiau dažnai auklėtojai, pirmoj eilėj tėvai, nutyli ar net vengia paliesti seksualinio auklėjimo problemas. Ši tema laikoma nemalonia, nepatogia ir net kai kurių auklėtojų nepadoria. Kodėl nekreipti dėmesio į tokį svarbų dalyką? Seksualinis auklėjimas yra būtinas, nes nuo jo priklauso jaunuolio dorovė. Ar sukrautas pumpuras pražys pilname savo žavume, patrauks žmogaus akį savo gražumu ir, atlikdamas jam Dievo duotą paskirtį, paliks jaunų atžalų, ar dar nepražydęs nuvys, nepalikęs nei sėklos nei atžalų?
Seksualinis polinkis nėra nenormalus reiškinys. Jis žmogui yra įgimtas, taip kaip ir visi kiti žmogiškieji polinkiai, pav. saugumo instinktas, įvairių gėrybių siekimas ir tt. Šis instinktas Kūrėjo yra žmogui suteiktas labai kilniam tikslui — platinti ir palaikyti savo giminę. Kaip viskas, kas yra Dievo duota, negali būti nei bloga nei biauru, taip ir šis jausmas iš esmės nėra blogas, bet jei jis nebus valdomas ir į jį nebus kreipiamas auklėtojo dėmesys — šis nesąmoningas jutimas gali taip išsivystyti, kad gali žmogų išstumti iš dvasinės pusiausvyros ir jį psichiniai ir fiziniai sužaloti. Tad dėl šio jutimo auklėjimo reikalingumo negali būti jokios abejonės. Jei seniau tėvai pajėgdavo visai žmogaus moralei pagrindą vienu žodžiu "nuodėmė" sudaryti, tai šiuo metu, kada veikia daugybė pašalinių veiksnių, šis žodis nebėra taip svarus ir galingas. Čia auklėtojas turi pritaikyti įvairias pedagogines priemones, atsižvelgdamas į auklėtinio savumus, charakterį ir esamas aplinkybes.
Seksualinis auklėjimas prasideda jau kūdikystėje. Nors šis polinkis šiuo metu dar snaudžia, bet jam jau yra ruošiama dirva, tiek teigiama, tiek neigiama prasme, t. y. aplinka gali veikti neigiamai, o auklėtojas teigiamai. Šiuo metu reikia kreipti dėmesio, kad vaiko rūbai būtų patogūs, neankšti, atitinkamas maistas, atskira lova, guolis turi būti patogus, bet neperminkštas. Gėdos jausmas dar nėra išbujojęs, vaikas pradeda stebėti ir žaisti savo kūno dalimis. Šiuo metu berniukai dar žaidžia kartu su mergaitėmis, jei jų tarpe pasitaiko vienas su smarkiau išsivysčiusiu seksualiniu pojūčiu, jis gali "apšviesti" kitus savo draugus ir padaryti labai daug neigiamos įtakos.
Vaikas auga bendruomenėje ir nėra izoliuotas nuo aplinkos. Jis stebi ir mato įvairius gyvenimo reiškinius. Kas jam neaišku — klausia, gi klausimai irgi nėra visiškai atsitiktini, jie kaip sykis kyla tada, kada jo seksualinio polinkio vystymasis suintensyvėja. Šiuo metu auklėtojas turi būti budrus ir aktyvus. Reikia ugdyti vaiko gėdos jausmą ir į statomus klausimus visuomet atsakyti ir atsakyti teisingai ir aiškiai.
Gėdos jausmą reikia iš pat mažens ugdyti. Pav., kalbant su vaikais ar vaikų akivaizdoje reaguojant į nekuklius veiksmus ar kalbas. Kūnas ir jo dalys vaikui turi žadinti pagarbą, nes 1) Dievas žmogų sukūrė panašų į save, 2) kūnas yra mūsų nemirtingos sielos palydovas ir 3) visos kūno dalys yra būtinai reikalingos, nes joms yra paskirta atlikti svarbias funkcijas. Galima vaikui priminti kas atsitiktų, jei kuri kūno dalis nustotų veikusi. Tačiau kaip suaugęs žmogus, taip ir vaikas visko ką žino nepasakoja kitiems, turi savo paslaptis, kurias gali tik tėtukas ir mamytė žinoti, taip pat nedera rodyti ir visų savo kūno dalių kitiems, jas gali matyti ar liesti tik tėveliai ir gydytojas. Šiaip kūnas turi būti pakankamai pridengtas. Labai jautrus dalykas yra reagavimas į statulas ar paveikslus su nuogomis figūromis, bet čia vaikas žino ir mato kaip kiti suaugę reaguoja, pav. į įvairius plakatus visai nekreipia dėmesio, bet jei mato gero dailininko sukurtą paveikslą ar skulptūrą, vaizduojantį žmogaus nepridengtą kūną, galima pasigėrėti ir jo grožį galima palyginti su gėle ir atkreipti dėmesį į tą grožį ir išmintį, kurią Dievas, kurdamas žmogų, įdėjo. Galima papasakoti apie šv. Agnietę, kurią romėnai išrengę vedžiojo Romos gatvėmis, nes ji nesutiko tekėti už pagonies. Šv. Agnietė turėjo nepaprastai ilgus ir gražius plaukus, kuriais savo kūną dengė nuo gėdingų akių. XVI am. buvo nutapytas jos paveikslas, kuriame dailininkas vaizduoja šv. Agnietę, dengiančią drobės gabalu savo kūną, bet angeliukas stengiasi ją nudengti, lyg norėdamas pasakyti, kad nuostabus jos kūno ir sielos skaistumas gali tik skaisčius jausmus sužadinti. Gėdos jausmas turi būti sąmoningas. Perdėtas gėdingumas kartais pasitaiko tik pas žmones menkos dorovės.
Vaikystės pabaigoje, kada vaikas aplamai viskuo labai domisi, jis pradeda stebėti ir domėtis fiziniu lyčių skirtumu. Čia berniukai pasirodo aktyvesni ir parodo daugiau atviro smalsumo. Jei susidomėjimas kitais dalykais gali būti ne taip svarbus, bet susidomėjimas lytiniais klausimais yra labai rimtas ir svarbus. Šiuo metu dar neužtenka pasakyti, kad viskas gyvoje gamtoje turi dvi gimines — vyrišką ir moterišką. Atkreipti vaiko dėmesį, kad ir žiedai yra vyriški ir moteriški. Nereikia leistis į platesnius paaiškinimus. Jei mes mokykloje pirmaisiais metais nesiimam aiškinti geografijos ar istorijos, o turime aplinkos pažinimo pamokas, į kurias įeina ir aplinkos, kurioje vaikas gyvena, geografija bei istorija, tad nėra reikalo leistis į smulkesnius paaiškinimus, atsakant į vaiko statomus klausimus. Tam dar bus laiko vėliau.
Antras labai svarbus klausimas, kuris turi būti iki septintų metų išaiškintas — tai žmogaus gimimas. Šis klausimas kiekvienam vaikui parūpsta, bet ne kiekvienas yra pakankamai atviras su savo tėvais ir jų neklausia. Didžiausias pavojus kyla tada, kai vaikai savo tarpe pradeda "aiškintis". Tad, jei vaikas iki septintų metų nėra paklausęs, tėvai turi patys vaiką šiam klausimui išprovokuoti. Vaikas turi žinoti tiesą, t. y., kad jis yra iš motinos gimęs. Yra neteisinga galvoti, kad vaikai tiki "gandro" ar "pirkimo" istorija. Retuose namuose nėra gyvuliukų, pvz. katė ir kačiukai, o argi vaikas nepastebi savo motinos ar kitų moterų? Aiškinant jam apie žmogaus gimimą, geriausia pasakoti apie obels žiedą ir jo vaisiaus atsiradimą. Pasakojant reikia sudaryti rimtą ir jaukią nuotaiką. Nešnibždėti, paslaptingu balsu, nes tada vaikui atrodys, kad čia lyg ir apie nusikaltimą kalbama, nereikia ir juokaujant kalbėti, nes dalykas labai rimtas, nekalbėti per šaltai, nes truks šeimyninės nuotaikos, kuri šiuo metu turi vaiką veikti. Reta motina nesugebės savo kūdikiui papasakoti apie tą šventą paslaptį, kurią pati pergyveno. Jos atminty dar nebus išdilęs tas jausmas, kuris buvo ją apėmęs, pajutus savo kūdikio gyvybę ir tas begalinis džiaugsmas ir laimė, išgirdus pirmąjį kūdikio verksmą. Šitokioj nuotaikoj motina, kuri yra šiuo atveju tinkamiausias asmuo, aiškina vaikui apie žmogaus atsiradimą. Pasakojant reikia stebėti, kaip vaikas reaguoja, nes iš to galima spėti, kiek jis jau žino ir ar jau gal jam kas buvo aiškinęs. Jeigu matosi, kad vaikas dar nieko nežino, nereikia leistis į smulkius paaiškinimus. Tikslas yra, kaip minėjau, paaiškinti vaikui, kad žmogus yra iš motinos gimęs. Pasikalbėjimas gali būti panašiai pravestas, pvz.: Pražydo obels žiedas. Jo švelnučiai vainiklapiai susikrovė apie puokštelę dulkelių, žiedas toks gražus, kad vilioja žmogaus ir vabzdžių akis. Koks spalvų gražumas! Kas nesidžiaugė Lietuvoje sodų žydėjimu pavasariais, kada mūsų sodybos skendo žiedų jūroje! Šiltas vėjelis neša malonų kvapą, o drugeliai ir bitelės, negalėdami išsirinkti gražiausio žiedo, skrenda nuo vieno prie kito. Pažiūrėjus į atskirą žiedą, jis rodosi juokiasi iš laimės ir geria švelnius saulės spindulėlius. O saulės spindulėliai žiedeliui reikalingi, nes jo vidury iš dulkelių užsimez-gęs mažas vaisiukas. Vainiklapiai saugoja jauną vaisių nuo vėjo ir per kaitrių saulės spindulių. Kada vaisius pakankamai išauga, vainiklapiai nukrenta ir jis tada pats baigia augti ir nokti. Mūsų sodai rudenį atrodydavo lyg karališki lobynai — gražūs ir turtingi. Štai iš to gražaus žiedo turime naudos, nes jis vaisių davė. Vaisiai tarnauja žmogui. Iš mažo grūdelio gali išaugti gražus didelis medis, todėl žemėje niekad nestinga vaismedžių. Panašiai yra ir su žmogum. Mamytės širdyje pražysta nuostabus žiedas — meile vadinamas ir joje prasideda mažas vaisius — jos kūdikis. Kadangi kūdikis yra toks mažutis, kad nėra pajėgus nei maitintis nei kvėpuoti, tai motina jam ir savo kūno maistą teikia. O kur gi tokiam mažam kūdikiui rasi tinkamesnį "lopšelį", jei ne prie motinos širdies? Ten jis sotus ir saugus nuo temperatūros atmainų. Laikui bėgant, jau gerokai išaugo, "lopšelis" pasidaro ankštas, jis jau sugebėtų pats maitintis, tada kūdikis atsiskiria nuo motinos ir mes sakome: "kūdikis gimė". Mes visi taip gimėme ir Dievo Sūnus Kristus gimė iš Marjos, todėl mes ir sakome maldoje: "...ir pagirtas Tavo įsčiaus Vaisius Jėzus."
Atsimenu, turėjau aplinkos pažinimo pamoką Il-je klasėje pr. mokykloje. Buvo aptariami daiktai, kuriuos galima iš medžio padaryti. Staiga vienas berniukas klausia: "O iš ko žmogus padarytas!?" Nelauktas man buvo šis klausimas. Permečiau skubiai akimis klasę. Jos vaizdas man sukėlė nerimo. Buvo nemaža vaikų, kurie stengėsi paslėpti šypsenas. Aišku, dalis mokinių buvo jau "apšviesti". "O kaip jūs galvojate, iš ko žmogus padarytas?" klausiu vaikų, norėdama duoti progos jiems pasireikšti, kad tuo būdu sužinočiau, ką jie jau žino. "Iš žemės padarytas žmogus" sako vienas išminčius, tuo tarpu didesnieji jau nebesulaiko juoko. "Jei jūs rimtai ir atsidėję klausysitės, aš jums papasakosiu, iš kur žmogus g e m a". Vyresnieji kiek nusiramino ir žiūrėjo į mane lyg sakydami: "lauk iš suaugusio tiesos, vėl kokią pasaką paseks." Papasakojau vaikams apie žmogaus gimimą aukščiau mano minėtu būdu — lyginant su obels žiedu. Klasėje ramu, nuotaika lyg bažnyčioje. Baigus man kalbėti, vaikai patys papasakojo apie savo broliukus ir sesutes. Su kokia užuojauta jie kalbėjo apie motinas, kurių vaikai kare žūva. Jų nuomone, niekas taip nekenčia dėl vaiko nelaimės, kaip motina. Besikalbėdami bendrai priėjome išvados, kad motina yra verta ne tik mūsų meilės, bet ir didelio paslaugumo reikia jai parodyti, nes savo jėgų dalį mums yra atidavusi.
Praėjo eilė metų ir dabar dar matau rimtus savo mokinių veidelius, kupinus meilės žvilgsnius. Kas būtų įvykę, jei aš nebūčiau vaikams paaiškinusi? Be abejo, vyresnieji mokiniai būtų suradę progos jaunesniuosius ''apšviesti'' ir tikriausia abejotinoj formoj.
Viena motina laukė gemant ketvirto kūdikio. Staiga septynių metų berniukas paklausė: "O iš kur atsiradau aš?" Motina jam paaiškino ir paėmusi vaikelio rankutę leido pajusti laukiamo kūdikio esimą sakydama: "čia tavo broliukas ar sesutė". Koks laimingas ir ramus pasidarė tada berniukas! Kartą susijaudinęs atbėgęs pasakoja, kad negeri vaikai muša katytę, kuri kačiukų laukusi. Motina sudraudė anuos vaikus, o berniukas guodė ir glostė katytę. Tinkamas motinos paaiškinimas sukėlė vaikui didelę pagarbą ir meilę ne tik savo motinai, bet ir kiekvienai motinai net ir katytei — motinai.
Vaikams paaiškinus žmogaus atsiradimą, nereikia daugiau apie tai kalbėti ir jiems priminti. Nereikia leistis į smulkmenas, nes tai gali nustelbti esminius dalykus ir duoti vaizduotei nereikalingos medžiagos, Pop. Pijus XII ypatingai į tai atkreipia auklėtojų dėmesį, kad nesileistų į smulkmenas, bet aiškintų teisingai ir trumpai.
Bendrai, vaikystėje pakreipti vaiką geru keliu nėra sunku. Vaikas yra minkšta masė, kuri duodasi lipdoma ir jei tą masę lipdo protingos rankos, žmogus visam gyvenimui įgauna tinkamą formą. Vaikas yra teigiamos nuotaikos ir jei jis mato, kad motina kalbasi su juo rimtai ir nemeluoja, jis tuo ir tiki.
Mokyt. Elzė Diminskienė
(Iš laikraščio "Laikas")