Gerbiamasis Redaktoriau,
Norėčiau paklausti, ar doriniai puolusi ir religinę praktiką paneigusi motina gali išauklėti vaiką religingu ii sveikų pažiūrų bei gero charakterio žmogumi, jeigu ji vaikui tik retkarčiais primintų religinę praktiką. Ar toks auklėjimas žodžiu, bet ne pavyzdžiu, nenuvertins galutinai religijos reikšmės žmogaus gyvenimui vaiko akyse? Ar aukščiau minėtasis auklėjimo būdas paveiktų visus kūdikius vienodai?
Maironis sako: "Į krūtinę skausmą savo liejo nežinia." O jei motinos krūtinėj tik pyktis, neapykanta, egoizmas viešpatauja, kai ji prispaudžia savo kūdikį prie širdies, rodydama tik kitiems, kaip ji jį myli, arba tik šiaip dėl tam tikro malonumo, ar ir ši dvasios nuotaika, poeto žodžiais tariant, "liesis" į to kūdikio krūtinę? Man atrodo, kad kūdikis gali būti taip stipriai paveiktas motinos žiaurumo, kad jis pats taps taip pat nemažiau žiaurus už motiną. Ar tokiu atveju vaikas yra atsakingas už savo blogą elgesį?
"L. L." skaitytoja
Mieloji "L. L." skaitytoja.
Vaiko auklėjimas yra toks jautrus ir trapus dalykas, kad kartais visai maža smulkmena jį pakreipia viena ar kita kryptimi. Todėl jau iš anksto spręsti ir tvirtinti, kad religinga motina gerai išauklės kūdikį, o nereliginga blogai, būtų per drąsu. Yra nemaža pavyzdžių, kur nereligingų tėvų vaikai užauga labai pamaldūs, o religingų tėvų — visai atšalę nuo tikėjimo. Tai gali priklausyti nuo įvairiausių priežasčių.
Kartais vaikai gauna teisingus gyvenimo principus iš kitų asmenų: giminių, draugų, mokytojų, nors tėvai ir nebūtų tų principų jiems įkvėpę. Kartais tėvai, nors patys ir labai atšalę religijoje arba priklausą visai kitam tikėjimui, stengiasi savo vaikus išauklėti religingais ir pamaldžiais žmonėmis, nes jie supranta religijos reikšmę, nors patys dėl kokių nors tik jiems patiems žinomų priežasčių ir negyvena pagal religijos reikalavimus. Aišku, tokiems tėvams auklėjimo darbas yra labai sunkus, nes visuomet yra ir bus teisingas pasakymas, kad žodžiai sujudina, bet pavyzdžiai patraukia. Jei tėvai savo pavyzdžiu nepatvirtins vaikams sakomų žodžių ir skelbiamų tiesų, dažniausiai vaikai tų žodžių ir neklausys. Bet išimčių yra visuomet.
Tačiau jei tėvas ar motina tik retkarčiais, užėjus tam tikrai nuotaikai, vaikams primins religiją, jų žodžiai vaikams didelės reikšmės neturės. Reikia nuolat vaikui skiepyti gyvenimo ir tikėjimo principus.
Taip pat gal nėra visiškai teisingas kai kurių filosofų pasakymas, kad kūdikio siela yra "tabula rasa— švari lenta”, joje nieko nėra parašyta, todėl ką pats įrašysi, tas ir pasiliks. Dalinai tai yra teisinga — vaiko sielai tie pirmieji "įrašymai" turi didelės reikšmės, bet kiekvienas vaikas savo sieloje jau turi ką nors įrašyta, gimstant atsinešta, paveldėta iš tėvų. Todėl ir tas pats auklėjimas gal ne kiekvienam vaikui darys tą pačią įtaką.
Taigi, ir motinos pyktis ar kitos aistros, Maironio žodžiais tariant, gali įsilieti į vaiko krūtinę. Asmenys, kurie su vaiku daugiau bendrauja, be abejo, turi daug įtakos į visą jo gyvenimą. Kiekvienas žmogus turi laisvą valią, todėl už savo veiksmus yra pats atsakingas, bet tą atsakomybę gali labai sumažinti įvairios aplinkybės, ne paskutinėje vietoje ir blogas tėvų auklėjimas.