Tiesa, pati to neatmenu. Man teta pasakojo. Sykį tėvai nusivežė mudu su broliu pas gimines. Aš tada vos tepradėjau vaikščioti ir buvau labai negražus papūstžandis vaikas. Mudu žaidėm su broliu ant grindų, kai suaugę, mus stebėdami, šnekučiavo. Kažkas pasakė apie mano brolį: “Tas berniukas kaip lėlė", ir toliau tęsė: "o mergaitė — Dievas žino, kas iš jos išaugs, tokia negraži". Tuo tarpu į kambarį įėjo tėvas. Nieko nesakęs, jis pakėlė mane nuo grindų, pabučiavo ir išsinešė iš kambario. Teta sakė, jis trenkė durimis išeidamas.
Mes tada gyvenome mažame miestelyje. Brolį išvežė į apskrities miestą, į gimnaziją. Pradžioje jo labai pasigedau. Mama turėjo labai daug darbo ir kartais, kai pakyrėdavau klausimais, ji pavargusiai atsakydavo: "Bėk į sodą žaist". Aš laukdavau tėvo. Jis pareidavo iš darbo antrą valandą. Mes pietaudavom, o popiečius tėvas dažniausiai skirdavo man. Sekiodavau paskui jį į daržą, kur man buvo paskyręs ežiukę, eidavau drauge į miestelį, o smagiausios man buvo iškylos į miškus. Miestelio apylinkėse buvo daug miškų. Rudenį mudu eidavom grybauti. Tėvas žengdavo dideliais žingsniais, o aš šalia straksėdavau, įsikibus į jo ranką. Nepavargdavau, nes tėvas visada rasdavo ką nors įdomaus man papasakoti. Prisigrybavę mudu pririnkdavome puokštę gėlių mamai, o paskui susėsdavome ant kelmų pailsėti. Tėvas pasakodavo apie medžius ir žvėris, apie grybus, apie įvairias samanų atmainas, apie uogas, apie skruzdžių gyvenimą. Jis aiškindavo man, kaip medžiai auga, kaip pažįstamas jų amžius, kaip negalima skinti pušaičių viršūnių, negalima lapų draskyti. Man gamta tapo gyva ir šnekanti, besidžiaugianti ir verkianti. Kai vėliau gimnazijoje teko susidurti su botanika, ji man buvo tokia artima ir aiški.
A. Gulbinsko nuotr.
Prel. M. Krupavičius ragina moksleivių ansamblio dalyvius neužmiršti lietuvybės.
Mama nuvažiuodavo aplankyti brolio. Mudu su tėvu likdavome vieni visai dienai. Drauge virdavome pietus. Kartais prisvilindavome. Po pietų tėvas man pirkdavo saldainių ar kokį žaisliuką, ko mama nebūtų leidusi. Mes neturėjome per daug pinigų. Kai mama sugrįžusi pastebėdavo mano naują žaislą ir nelabai patenkinta, klausiamai pažiūrėdavo į tėvą, jis teisindavosi: "Vargšui vaikui buvo liūdna vienai — juk čia tik smulkmena."
Aš mėgau piešti. Sykį tėvo vardinėms nupiešiau gėlių puodą — labai jų daug ir labai margų. Tėvas toks buvo laimingas, pasikabino sau ant sienos. Kai po poros metų ėmiau jau žymiai geriau teplioti, man buvo nepatogu dėl to "meno kūrinio". Tėvas neleido nuo sienos nukabinti. "Tai dovana mano mažos mergytės, ir ji man visada bus gražus prisiminimas’', pasakė jis man.
Brolis visam laikui liko kaip lėlė ir gimnazijoje buvo labai populiarus. Man taip nesisekė. Tėvas tai jautė. Jis rinko vis mano piešinius į stalčių, girdavo juos, pirkdavo man dažų, ir
kai mama džiaugdavosi gabiu ir gražiu broliu, tėvas lygiagrečiai įterpdavo ką nors gero apie mane.
Kai baigiau gimnaziją, nusprendžiau tęsti mokslą Vilniuje. Tėvas mane pats palydėjo į sostinę. Jis buvo prislėgtas. Mudu vaikščiojom Vilniaus gatvėmis tylėdami. Retkarčiais jis prabildavo. "Matai, mums su mama bus nelengva. Buvo du vaikai — dabar nė vieno namuose." Arba: "Ateis ruduo, aš turėsiu persodinti braškes, gal vieną kitą naują medelį pasodinti. Tavęs nebus — sodinsiu vienas." Jis buvo sentimentalus, sentimentalus medeliams ir man.
Iš Vilniaus dažnai rašydavau. Parvažiuodavau. Seniai buvau metusi piešti. Dabar tėvo stalčiai pradėjo turtėti kitokiu turiniu — laikraščio iškarpomis. Kartais rašinėdavau į Vilniaus dienraštį. Tėvas man rašė: "Aš tau dėkingas už dienraštį. Jis man įdomus ir ypatingai mielas, kai randu jame tavo pavardę." Jis su tam tikru pasididžiavimu teigė, kad šis mano polinkis esąs paveldėtas iš jo. Jis, jaunas būdamas, rašęs eilėraščius.
1944 metų vasarą išvažiavau, nespėjusi atsisveikinti. 1947 m. pasiekė pirma žinia iš anapus — rašė mama trumpą atviruką. "Tėvas siunčia tau linkėjimų." Kitame atviruke vėl tas pat. Pagaliau, po metų, atėjo paskutinis atvirukas. Iš mamos. "Tėvas paliko mane. Jį išsiuntė į kurortą. Sveikata susilpnėjo... gaila..."
Kartais dabar sėdžiu parke su vaikais ir aiškinu: "Nepeškit žolytės, nelaužykit medelių, nemuškite vabalų...’' Tada aš visada galvoju apie
šių vaikų senelį, jiems tolimą ir nepažįstamą, teįsivaizduojamą, apie tą senelį, pas kurį vaikai sykį grįžti ruošiasi, ir kurio šiame gyvenime tikriausiai nebepamatys...
Šiuo metu senelis turėtų sėdėti su jais parke. Jis daug geriau mokėtų pasakoti, su daug didesniu atidumu,
didesne meile... ir medžiams ir jiems...
Mane apima ilgesys ir graudumas. Vaikai tai pastebi ir šaukia: "Mama, neverk, mes musytėm sparniukų nepešim ir lapų nuo medžio nedraskysim daugiau. Mama, neverk!..''
I. V. K.