D. Mickutė-Mitkienė
BIRŽELIO 14-toji
O kas ten paskutiniam, varomam į tremtį,
Palydint pamojuos, jei tuščias liko namas,
Langai be žiburių — kur žvilgsniui atsiremti?
Jau niekas neižiebs lemputės čia sutemus ...
Tik vienišas, gal būt, stovės prie kelio uosis,
Ir liudys, kad kadais žydėjo čia sodyba...
O, tėviške, kam tu šiandieną pasiguosi,
Ir kas prieis kančios tavosios ribą?
Prieš tai kuo mums buvai, birželi?
Dainom ir vėliavom mūs miestų gatvės tvino.
Žaliavo Lietuva, kaip rugio varpos žalios,
Žydėjo Lietuva, kaip melsvas žiedas lino.
Bet žvelgė iš rytų kaimyno godžios akys —
Ir kylančios šalies laukais, keliais, alėjom,
Nusitiesė kančios, mirties ir kraujo takas ..
Ir kas juos besurinks, kur tuo taku išėjo?
Ir todėl ši diena, tokia liūdna mums tapus,
Teuždega visus vienu didžiuoju ryžtu:
Už Lietuvą, šiaurės lelijos žiedą kvapų,
Aukotis ir kovot, kad laisvės dienos grįžtų!