Neseniai atėjo pasiguosti gyvenimu nusivylusi septyniolikmetė. Atsisėdo ir, nuleidusi galvą, pradėjo: "Esu labai liūdna, nusivylusi gyvenimu, o ypatingai vyrais. Draugavau su vienu, su antru ir su trečiu — jie visi vienodi. Aš svajojau apie meilę, apie gražią, kilnią, dvasišką meilę, bet... Vyrai nežino, kas yra meilė. Jųmeilė grynai biologinė." Dar norėjo kažką sakyti, bet, matyti, žodis gerklėje sustojo. Trupučiuką palaukusi, pro ašaras pasakė: "Nėra reikalo daugiau kalbėti, manau, kad ir Jūs suprantate...’'
"Taip, aš suprantu," kažkur į tolį žiūrėdamas tariau. Norėjau daug ką sakyti, bet nežinojau, nuo ko pradėti. Išėmiau iš stalčiaus keletą laiškų ir paskaičiau vieną kitą ištrauką. Rašė mergaitės, tokios kaip ir ji. Skundėsi tomis pačiomis sunkenybėmis. Pabaigoje paprastai jos klausdavo: "Pasakykite, dėl ko vyrai tokie keisti? Dėl ko jie turi taip maža idealizmo, dėl ko jie taip sumaterialėję? Dėl ko jie mūsų nesupranta? Ar jie mano, kad ir mūsų troškimai tokie žemi? Argi jų širdyje nėra nė kibirkštėlės tikros meilės? Ar jiems nerūpi dvasia, o tik biologija?"
Ji klausėsi susimąsčiusi. Pabaigęs skaityti, nedariau jokių išvadų, bet ištraukiau iš kito stalčiaus kelis laiškus ir ištisai perskaičiau. Jie buvo rašyti vyrų, daugiausia tarnaujančių kariuomenėje. Paminiu čia tris charakteringesnius, rašytus Vinco, Mečio ir Prano.
Vincas:
"Rašau apkasuose. Aptilo patrankų muzika, kuri dar vis tebeskamba ausyse. Nemanyk, kad Tau rašau, tik norėdamas išsiblaškyti ir pamiršti sunkią kasdienybę. O gal ir taip. Tikrai, apie Tave galvodamas, lyg ir nejaučiu taip slegiančio gyvenimo apkasuose. Jau antra savaitė čia gyvename, kaip kurmiai, ir nežinome, kada pasijusime vėl žmonės. Kai nutyla patrankos, kai išsisklaido parako dūmai, kartais Tu lyg gyva man stoji prieš akis. Žiūri į mane tokiu liūdnu, klausiančiu žvilgsniu ir tartum primeni savo paskutinio laiško žodžius: "Žinau, Vincai, kad man esi ištikimas, žinau, kad mane myli, bet man taip malonu tai iš Tavęs išgirsti. Tad parašyk laiške, ar dar taip mane myli, kaip prieš metus, kai paskutinį kartą matėmės. Ar esi visuomet tai mudviejų meilei ištikimas?" Ką aš Tau turėčiau į tai atsakyti? Klausi, ar aš Tave dabar taip myliu, kaip pirmiau. Jei atsakyčiau "taip", būčiau melagis. Ne, Sigute, aš Tave dabar ne taip myliu, kaip pirmiau — dabar aš Tave myliu daug labiau. Aš Tave myliu daug kilnesne meile, aš Tave dabar geriau suprantu. Tavęs labiau pasigendu. Atsimenu, kai aš kartais Tau pradėdavau būti perdaug įkyrus, Tu mane sudrausdavai, sakydama: "Vincai, argi norėtum sugriauti ir suteršti mudviejų meilę?" Man to užtekdavo. Tavęs atsiprašydavau, ir vėl mudu buvome taip laimingi. Tu buvai mano angelas sargas, bet ir dabar esi. Ne visi mano draugai toki laimingi. Jie neturėjo ir neturi tokio angelo. Kai jie eina už kelis dolerius pirktis "meilės", kartais kviečia ir mane, bet aš prisimenu Tave, matau Tavo žvilgsnį, girdžiu Tavo žodžius ir jiems griežtai atsakau "ne!", nors kartais iš manęs ir pasišaipo. Kai kurie ir iš jų paliko savo drauges, savo sužadėtines, su jomis laikas nuo laiko susirašinėja. Bet, tur būt, jos buvo ne tokios, kaip Tu, Sigute.”
Perskaitęs šį laišką, pamačiau, kad ji jautėsi ne visai jaukiai, lyg norėjo man kažką sakyti, bet jau buvo ir pirmiau aišku, kaip ji į tai reaguos, todėl, nelaukdamas jos žodžių, tuoj pradėjau skaityti Mečio laišką:
"Šiomis dienomis gyvenu visiškai atskirtas nuo pasaulio. Nieko daugiau nematyti tik dangus ir vanduo. Su žeme mus riša tik radijas. Laisvesnėmis valandomis galvoju apie namus, mamą, broliukus ir sesutes. Prisimenu ir tėvelį, kurio šiame pasaulyje jau nėra, kuris mane taip mylėjo ir, kai matydavo mane leidžiant į upelį popierinius laiviukus, sakydavo: "Mano Mečys bus jūrininkas". Jo pranašavimai išsipildė, bet kažin ar jis šiandien džiaugtųsi jei žinotų, koks yra sunkus ir pavojingas jūrininko gyvenimas. Mano dabartinį gyvenimą praskaidrina tik praeities prisiminimai. O žinai, Irute, kas man daugiausia paguodos suteikia ir suramina sunkiomis valandomis? Tai Šv. Raštas — Tavo dovana, kurią man įdėjai kišenėn, kai atsisveikinome uoste. Aš jį skaitau kasdien, nes jis man primena ir Tave. Jis duoda man jėgų, jis padeda nugalėti pagundas, kurių jūrininko gyvenime netrūksta, ypač kai išlipame kuriame nors uoste. Visokios begėdės mus apsupa ir nori pasipelnyti tuo, kuo gali. Be Dievo pagalbos, kurios aš rytą ir vakarą bent trumpai prašau, kartais gal būtų sunku eiti tiesiu keliu. Prisimenu tuos sekmadienių rytus, kai mudu abu eidavome į bažnyčią ir priimdavome Komuniją. Kokia Tu man tada būdavai miela! Kaip toli tada būdavo mano širdis nuo visa to, kas nuodėminga. Tie malonūs prisiminimai ir dabar man duoda jėgų. Tikiuosi, kad vieną kartą vėl eisime prie altoriaus ir dovanosime vienas kitam tai, ką išlaikėme brangiausio savo sieloje. Taip, Irute, tie praeities prisiminimai ir ateities viltis mane laiko tiesų tarp visų audrų. Stengsiuosi, kad aš būčiau vertas Tavo skaisčios širdies, kad galėčiau be gėdos pažvelgti į Tavo akis."
Trečiasis laiškas buvo rašytas Prano savo buvusiam klasės draugui Stasiui:
"Ar atspėtum, mielasis Stasy, apie ką aš dažniausiai galvoju? Ogi apie tą, kurią mes kartą vadinsime mama. Ji bus mano vaikučių mama! Gal Tu juoksiesi, skaitydamas šiuos žodžius, gal šis mano laiškas Tau atrodys naivus, saldus ir vaikiškas. Tebūna ir taip. Juk pats Dievas žmogų tokį sutvėrė. Jis pats mums įdiegė tuos kilnius šeimyninės meilės jausmus, tad argi apie tai galvoti galėtų būti nerimta ir vaikiška? Taip, aš dažnai galvoju apie tą, kurios dar nesu išsirinkęs, bet norėčiau išsirinkti geriausią iš geriausių. Kokia ji turėtų būti? Ar turėtų būti graži? Taip, bet jos grožis turi būti natūralus. Be galo nekenčiu visokių dažų, pudrų, kosmetikų. Nesuprantu, kaip mergaitės visa tai gali vartoti. Argi jos nesupranta, kad save padaro baidyklėmis? Ar neatsimeni, kaip visi mūsų gimnazijos berniukai juokdavosi iš Alės, kuri būdavo taip išsitepusį ir išsipudravusi, kad buvo panaši į Mauškės gelumbių krautuvės lange stovinčius manikenus? Kaip ji vaidindavo damą ir vartydavo akis, norėdama patikti berniukams! Bet jie, kaip tyčia, nuo jos šalindavosi ir iš jos juokdavosi. Kartais šokių metu man jos būdavo gaila, ir išvesdavau ją šokti. Stengdavausi užmegzti kalbą, pakalbėti trupučiuką rimčiau, pasakyti ką nors, kas jai būtų naudinga, kas atidarytų jos akis. Bet viskas buvo veltui — jos sieloje viešpatavo tuštybių tuštybė. Kiekviena mergaitė, nors ir nebūtų Dievo apdovanota ypatingu kūnišku grožiu, tampa graži ir simpatiška, jeigu jos sieloje yra dvasinių turtų. Norėčiau, kad mano busimoji sužieduotinė būtų rimta, tvarkinga, pamaldi. Norėčiau, kad ji labiau mėgtų namus ir bažnyčią negu kosmetikos krautuves ir šokių sales. Bėgčiau nuo tokios, kuri nenorėtų turėti daug vaikų. Prašau kasdien Dievo, kad tokią surasčiau. Aš gerbčiau ją ir jos skaistybę, būčiau jai kaip brolis iki tos dienos, kurią Dievas mus sujungs amžinu moterystės ryšiu."
Perskaitęs paskutinius žodžius, pažvelgiau į savo viešnią. Ji sėdėjo susimąsčiusi. Trupučiuką patylėjusi, tarė: "Bet ne visi toki.” — "Taip," atsakiau, "aišku, kad ne visi, bet juk Tu pirmiau sakei, kad visi yra toki, apie kuriuos Tu kalbėjai. Aš tik norėjau įrodyti, kad ne visi toki, ne visi vienodi, yra ir gerų ir blogų. Apie blogus jau kalbėjai Tu pati, apie geruosius kalbėjo jų laiškai. Kaip visokių yra mergaičių, taip ir berniukų. Iš poros pavyzdžių negalima daryti išvados, kad visi būtų vienodi. Iš šitų laiškų, ypač iš pirmojo, pastebėjai, kad ir mergaitė daug įtakos turi berniukui. Jei berniukas su ja blogai elgiasi, kartais yra kalta ji pati.
Šia proga dar noriu priminti š. m. balandžio mėn. "L. L." numeryje (126 psl.) kitos septyniolikmetės, gyvenančios Australijoje, pasisakymą. Ji kaltino lietuvius vyrus, kad jie esą nereligingi, nerimti, girtuokliai. Dėl to pasiryžusi verčiau tekėti už australo. Į tą jos laišką atsakė lietuvis vyras, pasirašęs Br. Nemuniuko slapyvarde. Jo ilgame laiške išvedžiojama, kad daugiausia yra kaltos moterys, kad jos greičiau pamiršo lietuvybę, pradėjo garbinti Hollywoodą ir svetimas madas. Nenorėtumėm su visomis jo mintimis sutikti. Žinoma, kaip jau minėjome, yra visokių mergaičių ir visokių berniukų, vis dėlto, atrodo, kad mergaitės dar pasiliko lietuviškesnės negu berniukai. Pvz., iš šiais metais baigusių aukštesniąją lituanistikos mokyklą Čikagoje buvo devynios mergaitės ir tik vienas berniukas. Panašiai yra ir kitose šeštadieninėse mokyklose bei mūsų lietuviškose jaunimo organizacijose.
Taip rašydami, mes nenorime išteisinti mergaičių, nes žinome, kad ir jos sparčiai žengia nulietuvėjimo keliu, bet berniukų žingsnis šiuo keliu yra dar spartesnis. Religinė mūsų jaunimo praktika yra toli gražu nepakankama. Čia reikia kaltinti ir tėvus. Štai ką rašo minėtas Br. Nemuniukas:
A. Gulbinsko nuotr.
B. Pakštas su jaunaisiais ansambliečiais po pasisekusio pasirodymo Lietuvių Auditorijoje.
"Šiandien, motinos dienos sekmadieny, kai visas pasaulis prisimena savo dangiškąją ir žemiškąją motiną, lietuvių parapijos bažnyčioje gegužinių pamaldų metu nebuvo nė penkiasdešimt žmonių. O šiame mieste gyvena apie 15 tūkstančių lietuvių, iš kurių du tūkstančiai tremtinių. Sutinku, kad lietuviai vyrai neina į bažnyčią, nes šiose pamaldose nemačiau nė vieno jauno vyro (senesnių buvo apie dešimt), bet taip pat nemačiau nė vienos jaunos mergaitės. Jeigu mergaitė, širdies ir jausmo kūrinys, neranda reikalo ateiti gegužės mėnesio sekmadienį į taip širdžiai malonias pamaldas, tai ko galime tikėtis iš vyrų? Tad gal ir už vyrų šaltumą religijai yra atsakingos moterys — jų motinos. Todėl norėčiau baigti Palau žodžiais: "Veiki pagal savo prigimtį: jei esi ugnis — sušildyk; jei esi vanduo — atgaivink; jei esi druska — apsaugok sielas nuo sugedimo,"
Reikia pripažinti, kad tarp mūsų jaunimo yra daug blogo, bet yra daug ir gero. Todėl sakyti, kad visi berniukai yra blogi, arba kad visos mergaitės yra nerimtos, būtų labai klaidinga. Iš daugelio reikia stengtis išsirinkti tinkamiausią, nepulti pirmam pasitaikiusiam į glėbį, neniekinti nė vyresniųjų patarimo.
Prieš mane ant stalelio guli neseniai gautas jaunos ponios laiškas. Prieš pusantrų metų ji buvo dar panelė. Dažnai susirašinėdavom. Savo laiškuose ji buvo atvira, viską išsipasakodavo, aprašydavo savo simpatijas, savo naujas draugystes ir klausdavo patarimo. Tie patarimai dažnai būdavo ne toki, kokių ji laukė, bet atrodo, kad nebuvo užsispyrusi ir vis dėlto jų paklausydavo. Štai jos paskutinio laiško ištrauka:
"Aš Jums dažnai rašydavau ir visuomet gaudavau malonų atsakymą. Ne visuomet Jūsų patarimai man patikdavo. Taip, tada aš pamanydavau, kad Jūs klystate, kad nenorite manęs suprasti. Tik dabar matau, kad viskas buvo teisinga, ką man rašėte. Draugavau su vienu — Jūs patarėte už jo netekėti. Draugavau su kitu — ir nuo jo mane atkalbinėjote. Iš pradžių nebuvo man tie atsakymai malonūs, bet netrukus įsitikinau, kad tie draugai tikrai manęs nemylėjo, tik stengėsi apgaudinėti. Dabar esu ištekėjusi. Jau pusantrų metų. Esu labai, labai laiminga. Nepaprastai myliu savo vyrą, bet gal dar labiau esu jo mylima. Draugavau su juo tik tris mėnesius. Jis man patiko iš pirmo pamatymo. Pirmą kartą jį pamačiau bažnyčioje. Nežinojau net ar jis lietuvis ar svetimtautis, ar vedęs ar ne, bet vis jį prisimindavau ir apie jį galvodavau. Kitą kartą jį pamačiau šokių salėje. Buvo mergaičių teisės, ir, nugalėjus nedrąsą, išvedžiau jį šokti. Susipažinome, pakalbėjome. Buvau labai laiminga. Jis palydėjo namo. Po to pradėjome draugauti ir po trijų mėnesių susituokėme. Vienas kitą labai mylėjome. Maniau, kad po metų bus kitaip. Labai bijojau to "sausumo", kurį pastebiu kitose šeimose. Bet, dėkui Dievui, mudviejų meilė nesumažėjo, ir jaučiamės laimingi.’'
Tokių laimingų šeimų pasitaiko ir daugiau. Jeigu rimtai rinksiesi sau gyvenimo draugą ir daugiau dėmesio kreipsi ne į išorinius dalykus, bet į žmogaus vidų, moterystė nebus tokia didelė rizika, kaip kartais yra manoma. Tikrai ne visi yra vienodi, ne visi blogi. Tarp pelų visuomet yra ir grūdų, tik reikia mokėti juos išsijoti ir išrinkti.
J. Vaišnys, S. J.