Didžiausias ir garsiausias pasaulyje orkestro dirigentas Arturo Toscanini, sulaukęs 87 metų amžiaus, iš savo pareigų pasitraukė, galutinai atsisveikindamas su dirigento lazdele. Paskutiniu laiku jis dirigavo New Yorko N.B.C. orkestrui, sudarytam iš geriausių pasaulyje muzikų. Tai buvo ne tik Jungtinių Amerikos Valstybių, bet ir viso muzikos pasaulio pasididžiavimas. Tokiam orkestrui tegalėjo vadovauti nemirtingasis Toscanini.
Kas jį privertė padaryti šitą žingsni? Vienintelė priežastis— amžius. Daugeliui tai buvo visiškai nelaukta, tai buvo didžiausia staigmena. Dar pernai jis dirigavo Milano "Skaloje", ir ekspertai sakė, jog Toscanini atrodė pilnoje formoje, buvo energingas, genijus kaip visuomet. Bet yra ir kitokių balsų iš Italijos. Kai kurie sako, kad Toscanini susilaukė tiek ovacijų tik dėl to, kad jis Toscanini. Visi jį vertina ir dievina tik dėl praeities. Dabar esą ir daugiau muzikų, kurie gali diriguoti neblogiau už Toscanini.
Kaip ten bebūtų, negalima sakyti, kad jo žvaigždė jau būtų nusileidusi. Bet Toscanini ir nenori, kad ji nusileistų. Nors jis gali be jokio priekaišto vadovauti geriausiems orkestrams ir nedaryti gėdos savo praeičiai, vis dėlto jis supranta, ką reiškia 87 metai amžiaus. Jeigu jo žvaigždė dar ir nesileidžia, tai tuoj turės leistis. Taip pat ir pats Toscanini mano, kad jo draugai muzikai ir publika jį tebevertina tik dėl praeities. Mano, kad jam kelia didžiausias ovacijas tik iš pagarbos. Jis taip pat gerbia muziką ir publiką, todėl ir pasitraukė, nieke no neverčiamas, niekeno nepatariamas, pats savo noru. Jis nenori, kad jo senas amžius pakenktų muzikai, jis nenori apvilti taip jį garbinančios publikos. Taip, Toscanini buvo šviesi žvaigždė muzikos pasaulyje. Tokia ji ir pasiliko.
Šiais metais žymiausias mūsų laikų mokslininkas Albertas Einstein atšventė 75 metų savo amžiaus jubiliejų. Šia proga telegramos ir laiškai plaukė iš visų pasaulio šalių. Visi jį garbino, juo didžiavosi, jį lygino su Koperniku, Galilėjum, Niutonu. Bet Einšteino nepradžiugino šitie komplimentai. Jau kelinti metai jis atrodo nenormalus, nuliūdęs, nepatekintas savo išradimais. Jei galėtų, jis juos visus sunaikintų. Savo išradimais jis norėjo žmonijai padėti, bet dabar mato, kad pakenkė. Pirmą kartą jis pajuto sąžinės graužimą 1945 m. rugpjūčio 15 d., kai atominė bomba Hiroshimą pavertė pelenų krūva. Visi dabartiniai atominiai bandymai jo nedžiugina, bet vien tik slegia, kad jo mokslas, jo fizikos ir matematikos išradimai yra naudojami didžiausioms žmonijos žudynėms.
Einsteinas buvo Berlyno universiteto profesorius, kai savo išradimais padėjo pagrindus atominiam mokslui. Hitleris ruošėsi tada užkariauti pasaulį. Eisteinas jam galėjo būti pirmos svarbos įrankis. Bet kaip likimas yra sarkastiškas! Hitleris paskelbė kovą prieš žydus, kaip žemesnę prūsų nevertą rasę. Einsteinas turėjo laimės ar nelaimės gimti žydu. Vokietijoje jam nebuvo vietos. Pabėgo į Ameriką. Pabėgo su savo mokslu, su
Arturo Toscanini
savo matematikos formulėmis, kuriomis pasinaudojo amerikiečiai ir greičiau už vokiečius pasigamino atominę bombą. Žydas Einsteinas savo mokslu nugalėjo ir pražudė didžiausią pasaulyje žydų žudiką Hitlerį...
Dėl to Einsteinas turėtų didžiuotis ir džiaugtis, bet jo žvilgsnis nesustoja prie Hitlerio. Jis įvisaizduoja, ką ateityje gali padaryti atominės ir vandenilio bombos. Jos gali pražudyti pasaulį. Tad teisingai senelis nuliūdęs. Visai suprantama, kad jis nekenčia savo išradimų.
Hollywoodas buvo ir yra laikomas nuodėmių, orgijų, ištvirkimo centru. Gal iš tikrųjų ne taip jau ten yra bloga, kaip žmonės mano. Ypač paskutiniu laiku ten pastebimas gana ryškus religinis atgimimas. Yra įsisteigusios tarp artistų ir kitų tarnautojų įvairios daugiausia protestantiškos draugijos, kurių tikslas daugiau domėtis Šv. Raštu ir religiniu gyvenimu. Tarp aktyviųjų tų draugijų narių yra Jane Russell, Beryl Davis, Rhonda Fleming, Connie Haines ir kitos įvairaus didumo žvaigždės.
Dar neseniai dvi Hollywoodo gražuolės, Colleen Townsend ir Penny Edwards, atsisakė artistiškos karjeros ir pasišventė religiniam gyvenimui protestantiškose sektose. Tarp žydų religijos uolesnių veikėjų galima paminėti Eddie Cantor, Jack Benny ir Dore Schary.
Tarp katalikų religiniam veikime gal daugiausia pasižymi artistė Irene Dunne ir June Haver, kuri buvo įstojusi net į vienuolyną, bet ištyrė, kad neturinti pašaukimo. Grįžo vėl į Hollywoodą ir pasiliko toliau uoliai praktikuojanti katalikė.
Įdomu, kokia yra tokio religinio atgimimo priežastis. Yra sunku suprasti žmogaus sielos gelmes, bet manoma, kad artistus privertė daugiau pagalvoti ir susimąstyti paskutiniai karai ir ypač atominė bomba. Gal niekados kiekvienas žmogus ir visa žmonija nebuvo tokiame pavojuje prarasti gyvybę, kaip dabar. Kiekvieno žmogaus sieloje yra dievybės ir amžinybės ilgėjimasis. Kartais šie jausmai būna užslopinti įvairiausių žemiškų rūpesčių ir aistrų, bet laikas nuo laiko jie vis dėlto prasiveržia ir verčia žmogų pasirūpinti savo amžina ateitimi.
J. V a i š n y s, S. J.
Kas sugriauna svetimą dangų, tas sau pasistato pragarą. Toks jau yra nematomas teisingumo įstatymas žemėje. Stelzhammer